LIETUVOS VALSTYBĖS GALYBĖS KŪRĖJAS DIDYSIS GEDIMINAS (1316-41) Spausdinti
Parašė Z. IVINSKIS   
1. GEDIMINO VALDYMO PRADŽIA IR JO KRIKŠTO KLAUSIMAS.

Po Mindaugo ir Traidenio Gediminas buvo pirmasis valdovas, kuris Lietuvą padarė stipria ir galinga valstybe. Daugelis jo žygių dėl šaltinių trūkumo liko menkai težinomi, o kartais tik šiek tiek nujaučiami. Megzdamas plačius santykius, jis pakėlė savo valstybės reikšmę kaimynuose ir padarė ją žinomą visoje Europoje. Bendraudamas su artimomis krikščioniškomis valstybėmis, Gediminas užmezgė ryšius ir su Apaštalų Sostu. Tik jis neturėjo Mindaugo sėkmės, nes pats nesiryžo krikštytis. Gediminas, nors amžininkų raštuos ir kronikose, kaip ir jo sūnūs (Algirdas ir Kęstutis), dažnai buvo vadinamas "rex", tačiau karaliaus titulo palikuonims neišlaikė, juo labiau, kad Gedimino anūkas karaliaus garbę priėmė kaimyninėje Lenkijoje, Lietuvos valdovui pastoviai tepalikdamas didžiojo kunigaikščio titulą.

Eilė kitų Gedimino atliktų darbų Lietuvai turėjo ilgo patvarumo. Vieną iš savo pilių, būtent Vilnių, Gediminas padarė vyriausiu Lietuvos miestu, mūsiškai tariant, sostine. Prie Gedimino įpėdinių tik tas, kas valdė Vilnių, skaitėsi vyresniu už kitus, t.y. didžiuoju kunigaikščiu. Todėl Kęstutis ir Algirdas, norėdami paimti vyriausią valdžią, iš Vilniaus šalino brolį Jaunutį. Kęstutis vyriausiuoju Lietuvos valdovu tetapo 1381, kai pats, išvaręs Jogailą, atsisėdo Vilniaus pilyje. Ir Vytautas įgijo didžiojo Lietuvos kunigaikščio titulą, kai 1392 gavo vyriausią Lietuvos miestą Vilnių; taip ėjo ir toliau.

Gediminas išgarsėjo kaip sėkmingas rytinių rusų žemių jungėjas prie Lietuvos. Jis pajungė Lietuvai į Kijevą krypstančias Pinsko ir Turo-vo kunigaikštijas. Jo įtaka kilo ir Smolensko kunigaikštijoje. O išplėsdamas santykius su Pskovo ir Didžiuoju Novgorodu, Gediminas vykdė savo antimaskvinę politiką. Tad jo globos jieškojo ano meto Maskvos priešai. Vieni iš tokių buvo Volgos augštupyje Tvėrės kunigaikščiai, kurie, kaip Maskvos varžovai, pastoviai palaikė draugišką sąlytį su Gediminu ir jo įpėdiniais. Jo nustatyta politinė programa ilgam paliko Lietuvos ateičiai. Gediminas vėl, kaip ir Traidenis, jungė kitų baltų žemes į savo valstybę, paimdamas taip pat dalį Jotvingos. Jis prisiėmė ne tik lietuvių, "daugelio rusų", bet ir žiemgalių kunigaikščio ir "vado" titulą.1)

Gedimino dinastijai 14-me amž. teko didelė laimė, kad vienas po kito iš eilės sekė žymūs valdovai, ir taip per visą šimtmetį iki Vytauto mirties. Pats Gediminas, lygiai kaip ir jo sūnūs, užaugino sūnumis gausias šeimas, taip pat ir žymų skaičių dukterų, padedančių vedybomis sustiprinti politinius ryšius ir teritorialinius laimėjimus.

Gediminas paveldėjo slegiantį pirmatakų palikimą, būtent, nesibaigiančias kovas su kryžiuočiais. Jis išvystė stiprų pasipriešinimą. Jo laikais Lietuva buvo aptraukta dar didesniu tinklu pilių, sudarant visą gynybos sistemą, paskui paveldėtą Kęstučio ir Algirdo. Sunkiau prieinamose vietose, ant skardžių, tarp balų ir krašto gilumoje, kaip liudija išlikę piliakalniai, buvo įrengta daug pilių. Jų įgulų pareiga buvo ne tik pačią pilį ginti, bet, priešui pasirodžius, iš sargybos bokšto, ar kalno ugnies laužu kitus gyventojus įspėti apie pavojų, kad jie slėptųsi, ar su savo būtiniausiu turtu subėgtų pilin. Lietuvių pilys paprastai buvo ne mūrinės, bet ąžuolinių sienų su aštriais kuolais viršuje. Kai jas narsiai gindavo karingos įgulos, paprastai jos atsilaikydavo prieš riterių puolimus. Svarbiosios Žemaičių pilys, kurias kryžiuočiai Gedimino laikais atakuodavo, buvo ne tik nuo Mitu-vos žiočių iki Nevėžio, bet krašto gilumoje ir toliau.

Ordinas teturėjo vieną tikslą: savo nepaliaujamais teriojimo žygiais, kurie labiausiai kankino Žemaičius, paklupdyti pagonių kraštą ir jį užvaldyti. Puolimai sekė puolimus. Pvz., 1316 pradžioje kryžiuočiai plėšė Dubysos žemupį, paskui jie brovės krašto gilumon iki Varnių; balandžio mėn. jie sunaikino Biseną, o vasarą vėl teriojo Varnių sritį, kurią trumpu laiku nuliežė kelis kartus. Kryžiuočių puolimus veikliai parėmė du grafai, riteriai ir kiti kilmingieji iš Vokietijos, kurių daugelis prie Medvėgalio buvo pakelti į riterius. 2)

Bet niekad nebus galima turėti tikslaus vaizdo apie 14-me amž. vykusius ordino žygius Lietuvon, nes pagrindiniai to laiko kronistai -Livonijos ordino kapelionas Hermanas de Wart-berge (iki 1378) ir šauklys (heraldas) Wigan-das iš Marburgo (1394) visų žygių neužrašė. Bet tiedu ir kiti papildomi šaltiniai yra išlaikę įvairių detalių, iš kurių galima spręsti ir apie kovojimo būdą, ir apie ginklus, ir apie lankytas vietas bei pilis.

Buvo įvairių žiaurios kovos epizodų. Viename iš įprastinių žygių (1320) kryžiuočiai Medininkų srityje smarkiai pralaimėjo. Kai būrio vadas, ordino maršalka Henrikas von Protzke su 29 riteriais žuvo, į nelaisvę paimtas jo padėjėjas Gerhardas Rude, "šarvuotas ir sėdįs ant savo žirgo", buvo sudegintas padėkai dievams. 3) Bet jokie pralaimėjimai kryžiuočių nesulaikė nuo tolimesnių puolimų. Paminėtinas yra 1322 žygis, kai riteriai su būriu žymių kryžininkų įsiveržė į Žemaičius ir dažnai lankomoje Vėjukų srityje (Wayken — į vakarus nuo Raseinių) "tokias skerdynes padarė žmonėms, kad ten tik šlapia vieta bepaliko".4) Gaisrais nusiaubę Raseinių ir Ariogalos sritis, Dubysos žiotyse jie tačiau nepaėmė nuo seniau vis puolamos Peštvės. Kai "pilies žmonės negalėjo sulaikyti ant sienų užkopusių (kryžininkų) nei jietimis, nei kalavijais, nei kurios kitos rūšies ginklais, pagaliau dviese, trise, ar daugiau nusitvėrę rąstus, atrėmę juos į belipančiųjų krūtinę, ar nugarą, ir bestumdami, juos nuversdavo nuo sienų. Nakties tamsai beartėjant, broliai liovėsi puolę".5)

Lietuviams užteko jėgos ne tik gintis, bet ir priešą puldinėti Prūsuose ir Livonijoje (1318-19). 1322 jie įsiveržė Estijon. Lietuviams puolant Livoniją, kryžiuočiai įsiveržė Žemaičių gilumon ir padarė daug nuostolių.6) Bet jau 1323 kovo mėn. "Lietuviai iš Žemaičių" puolė Klaipėdą, o Gedimino būriai vasarą teriojo Sembą.7)

Gediminas buvo ne tik karys, bet ir valstybininkas. Šalia kardo jis veikė ir diplomatija. Anų sunkių kovų metu yra atsiradę šeši laiškai, kurie Gedimino vardu buvo išsiuntinėti į Vakarų Europą įvairiems adresatams. Jie yra žinomi tik iš nuorašų. O vieno jų turinys atpasakotas popiežiaus atsakyme Gediminui. Vienas tų laiškų 1323. I. 24), skirtas visai krikščionijai", buvo išsiuntinėtas penkiems Vokietijos miestams ir Romai. O trys laiškai (V.26) buvo pasiųsti Saksų provincijos pranciškonams ir domininkonams ir Hanzos miestams (Liubekui, Rostokui, Stralsundui, Greifswaldui, Stettinui ir Gotlando salai). Du, o gal ir trys laiškai buvo parašyti popiežiui. Paskutinis Gedimino laiškas (1325.VI.2.) yra rašytas Tolino ir Tartų vyskupams, Rygos miesto tarybai ir Danijos vietininkui Taline.

Albertas   Vesčiūnas:  Studijinis piešinys (Tušas, 1949)

Kadangi dėl tų laiškų autentiškumo ginčas tebesitęsia nuo pat jų atsiradimo iki šiol, yra susidariusi gausi literatūra. Daugumoje vokiečiai ( C. Dreyer, J. Voigt, K.Forstreuter ir kt.) tuos laiškus tarė esant rygiečių falsifikatais, arba bent stipriai įtartinais. Lenkai ir lietuviai. (T. Narbutas, A. Prochaska, K. Chodynicki,H. Paszkiewicz ir kt.) gynė jų autentiškumą, arba laikė juos glaudaus rygiečių ir Gedimino politinio veikimo produktu (J.Jakštas, Z. Ivinskis.)

Jeigu tie laiškai ir būtų buvę rygiečių sufalsifikuoti be Gedimino pritarimo, vis tik jie yra svarbūs to paties meto santykių dokumentai.7) Greičiausia jie yra artimo Rygos ir Vilniaus dvaro bendradarbiavimo vaisius. Jie negalėjo būti pagaminti visai be Gedimino žinios, nes eilei dalykų arba turėjo būti Lietuvos valdovo pritarimas, arba jie tik Gediminą tedomino. Laiškų pagrindinė mintis buvo ta, jog Gediminas, pripažindamas popiežiaus autoritetą, žadėjo  krikštytis.  Turbūt,  Gediminas  nebuvo tiek daug ketinęs, kiek du pranciškonai (Bertoldas ir Henrikas) laiške įrašė. Gediminui labiausiai rūpėjo sudaryti su ordinu taika, ir jis prašė popiežiaus tarpininkavimo. Apie patį krikštą tebuvo kalbama bendrais posakiais.

Savo laiškuose Vokietijon Gediminas kvietė Lietuvon visokiausius amatninkus, pirklius, paminėdamas ir riterius su valstiečiais. Kolonistams žadėjo jis daug lengvatų bei privilegijų ir per 10 metų nereikalauti iš jų jokių mokesčių.

Rašydamas Saksų pranciškonams ir domininkonams, Gediminas prašė atsiųsti į Lietuvą vienuolių, pažymėdamas, jog Vilniuje ir Naugarduke esančios jo paties statytos katalikų bažnyčios. Kiekviename tų laiškų smarkiai buvo puolamas ordinas. Toks kaltinimų ordinui kartojimas yra davęs progos išvadai, jog laiškus Gedimino vardu sufabrikavę Livonijos ordino priešai - rygiečiai. Tą prielaidą palaikė ir faktas, jog patys kryžiuočiai, norėdami rygie-čius suniekinti Vakarų krikščionių akyse, skelbė, jog Gedimino laiškai esą rygiečių darbas. Šie gynė savo garbę ir tvirtino laiškų autentiškumą. Tuo būdu dvi priešingos nuomonės įvairiose redakcijose yra patekusios ir į to meto metraščius.

Gedimino laiškai kaimyninėse žemėse iššaukė didelį susidomėjimą. Vikriai išnaudodamas nuo Vytenio laikų susidariusią padėtį, Gediminas su Rygos miestu ir arkivyskupu, kurie-du toliau tęsė kovą prieš Livonijos ordiną, jau prieš laiškų rašymą palaikė sąjungą (1322). Livonijoje vidaus ginčas buvo tiek paaštrėjęs jog arkivyskupas Fridrichas jieškojo užtarimo pas popiežių Avignone. Ten jis buvo užvedęs ilgą procesą, tikėdamasis kryžiuočiams Livonijoje paruošti tragišką galą.

Šios nesantaikos metu ir Lietuvos krikšto klausimas atsidūrė padėtyje be išeities. Kai ordinas lietuvių pakrikštijimą teįsivaizdavo tik kraštą ginklu užėmus, kaip jau buvo įvykę Prūsuose, Rygos arkivyskupas norėjo Lietuvą bažnytiniu atžvilgiu turėti savo metropolijos jurisdikcijoje. Iš Rygos Lietuvon buvo siuntinėjami dvasininkai skelbti evangelijos.8) Ten veikė pranciškonai ir domininkonai. Yra ženklų spręsti, jog Rygoje jau buvo suprojektuota "Lietuvos ( bažnytinė) provincija".9) Rygos arkivyskupas rūpinosi Lietuvos krikšto reikalą pastūmėti pirmyn. Galimas dalykas, jog Rygos arkivyskupo pritarimą turėjo ir aniedu vienuoliai pranciškonai, kuriedu popiežiui apie Gedimino krikštą buvo įrašę daugiau, negu šis buvo ketinęs.

Jau 1317 Gediminas iš popiežiaus Jono XXII buvo gavęs raginimą krikštytis.10) O pats Lietuvos valdovas nebuvo joks krikščionybės priešas. Jo paties dvare sukinėjosi ir turėjo įtakos pranciškonai, kurie tvarkė kanceliariją. Keli Gedimino sūnūs (Narimantas, Karijotas ir Liubartas tikrai), gaudami savo dalis stačiatikių srityse, priėmė jų tikėjimą. Lenkijon nutekėjusios dvi jo dukterys krikštijosi lotyniškai(1321 Elzbieta - už Vaclovo "Vankos" Plocke-Mozū-rijoje, 1325 Aldona-Ona - už Kazimiero).

Aniems laikams Gedimino religinis pakantrumas buvo nuostabus. Popiežiaus legato pasiuntiniams apie savo ir Lietuvos valstybės tikėjimo klausimą jis pareiškė: "Tegul krikščionys (lotyniškieji) Dievą garbina pagal savo apeigas, tegul rusai (rutheni) jam tarnauja pagal savo paprotį, lenkai taip pat savuoju papročiu,-ir visi turime vieną Dievą".11) Iš tų autentiškų Gedimino žodžių matyti platus žvilgsnis toleran-to valdovo, kurio valstybėje buvo daug tautų ir religijų.12)

Gedimino palaikomi ryšiai su Ryga ir arkivyskupu galėjo Lietuvai būti posūkiu, priimant krikštą iš Rygos, juo labiau, kad plėsdami su Lietuva naudingus prekybinius santykius, rygiečiai būtų nusiplovę priekaištą, kad jie turi bendrų reikalų su nekrikštais. Galutinio apsisprendimo kelias buvo visai arti. Tuo būdu Lietuva, priimdama krikštą iš Rygos arkivyskupo, būtų buvusi įtraukta vokiečių kultūros sferon, kaip jai vėliau oficialus krikštas atnešė lenkų kultūros įtaką.

Iš Livonijos jau antrukart Lietuvos valdovui atneštas lotyniškas krikštas - tik šį kartą jau ordino priešo, o ne kaip Mindaugo laikais-būtų reiškęs ir valstybei naują politinį kelią. Bet vokiečių ordinas perdaug buvo užsisklendęs savo siauruose siekimuose. Tad Gediminui politinės aplinkybės krikštui tapo gana nepalankios, nes teisę krikštyt Lietuvą tik sau te-pripažino kryžiuočiai, kurie uoliai savo žygiuose nešė kryžių ant kardo galo.

Ryžtingai kovojančių pagonių jie iš viso neturėjo progos klaustis, ar jie turi norą krikštytis. Kryžiuočiai todėl priešinosi ir visaip trukdė, kad Lietuvos krikštijimo iniciatyvą į savo rankas neperimtų Rygos arkivyskupas. Popiežiaus delegato pasiuntiniai savo platų pranešimą apie pokalbius Vilniuje (1324 gegužės gale) baigė desperatišku prierašu: ". . . slaptai sužinojome.. .. kad broliai Prūsijos kryžiuočiai padovanojo daug drabužių ir gėrybių žemaičių galingiesiems su ta sąlyga, kad jie sukiltų prieš karalių sakydami, jei jis pri'ms tikėjimą, jie išnaikinsią jį, jo sūnūs ir visus jo šalininkus ir išvysią drauge su teutonų ordino broliais iš savo karalystės ir iš savo pašaknų visus išraus-sią. Tų grasinimų žodžiai daug kartų tais metais buvo sakomi karaliui tiesiog į akis. Panašius grasinimus kalbėjo prieš jį ir rusai".13)

Jeigu tuose žodžiuose ir galėjo būti šiek tiek perdėjimo, yra tikra, kad Gedimino laiškų išsiuntimo laikotarpyj, Lietuvą puldinėjo prūsų kryžiuočiai, kuriems iš šono atėjęs pagonių pakrikštijimas būtų reiškęs galą jų pretenzijų į Lietuvą (taip ir įvyko po 1387). Nedrįsdamas tačiau atvirai stoti prieš Gediminą, Livonijos ordinas drauge su Livonijos vyskupais siuntė pasiuntinius Vilniun, kur 1323.X.2 buvo padaryta taika, kurioje buvo nustatyti ir Rygai svarbūs prekybos reikalai.14) O Prūsų ordinas kiršino Žemaičius, kurie ir taip jau 14-me amž. tapo užsikirte krikščionybės priešai. Kryžiuočiai nieko nepraleido Lietuvon, su Didž. Naugardu sudarė sutartį prieš Gediminą, kurį juodino, rašydami krikščionių valdovams ir popiežiui.

Visoje toje per ištisus metus po Gedimino laiškų parašymo susidariusioje politinėje būklėje, kada 1324 vasarop iš Avignono atvyko Rygon du legatai (vysk. Baltramiejus ir abatas Bernardas), Gediminas diplomatiškai išsisukinėjo, vengdamas savo laiškuose popiežiui surašytų krikšto pažadų. Politinė padėtis buvo susidariusi kitokia, negu prieš 75 metus valdant Mindaugui, nes Gedimino nespaudė jokia koalicija, nei baimino koks sosto pretendentas. Tad jis galėjo krikšto klausimą atidėti. Esą, jis per pokalbį su pasiuntiniais metęs žodžius: "...jei kada nors esu turėjęs tokį sumanymą (pasikrikštyti), tepakrikštija mane velnias".15) Šituose žodžiuose, berods, atsispindi Gedimino anksčiau turėtos viltys, kada jis, kreipdamasis į popiežių, buvo tikėjęsis, jog augščiausias Bažnyčios autoritetas sudraus ordiną. Avignone greičiausia nedaug tebuvo žinoma, kad kryžiuočiai, sau įsikalę pagonių lietuvių krikštijimo monopolį, kliudė Lietuvai užmegzti ryšius sr krikščioniškomis valstybėmis. Iš Avignono 1325 sugrįžęs Rygos arkivyskupas metė ordinui ir terdiktą už Lietuvos krikšto sutrukdymą.

Krikšto klausimą atidėjus, Gediminui berūpėjo tik naujai sudarytoji taika. Išvykdami iš Livonijos, popiežiaus legatai įsakė su Gediminu nekariauti ketverius metus, nes buvo turima vilčių, kad per tą laiką Gediminas galįs pasikrikštyti. Tuo metu kryžiuočiai, kad ir erzindami Gediminą kitais būdais, laikėsi oficialios taikos, ir karą tepradėjo 1328. Prūsų ordinas, ne-pripažindamas tos sutarties, skatino savo vyskupus ir jų kapitulas pareikšti Livonijos dvasininkams protestą, reikalaujant anuliuoti su Gediminu pasirašytą sutartį.16)

2. GEDIMINO TAIKA SU LENKIJA IR KOVOS SU VOKIEČIŲ ORDINU
Matydamas, kad kova su kryžiuočiais užtruks, Gediminas tuo tarpu surado talkininką Lenkijos Vladislovo Lokietkos asmenyje. Šis ruošėsi kariauti su ordinu dėl užgrobto Dancigo ir Pamario. 1325 sudarydami taikos sutartį, sąjungininkai ją sutvirtino vedybomis tarp Lo-kieckos sūnaus Kszimiero ir gedimino dukters Aldonos, kuri, kaip vėliau buvo pasakojama, Lenkijon atsivedusi 24,000 Lietuvoje buvusių lenkų karo belaisvių.

Lietuva jau nuo Traidenio laikų turėjo pastovesnį ryšį su Mozūrija. Išleidęs savo dukterį už Plocko "Vankcs", Gediminas savo laiškuose kviečiamiems į Lietuvą vakarų svetimšaliams rekomendavo kelią per Mozūriją. Jo 1325 sutartis buvo pirmasis su Lenkija taikos sąlytis, kurio atminimas dar buvo jaučiamas Liublino unijos išvakarėse, t.y. beveik po pustrečio šimtmečio.
Iš Gedimino ir Lokietkos sąjungos daugiausia naudos turėjo Lenkija, nes jos lietuviai nebepuldinėjo. Tad vienas to laiko kronistų, kalbėdamas apie Kazimiero ir Aldonos vedybas, užrašė, jog "atėjo taika tarp Lenkijos ir Lietuvos".17). 1326 Gediminas talkininkavo Lo-kietkai, pasiųsdamas jam kovai prieš Brandenburgo markgrafą 1200 vyrų, kuriems vadovavo Gardino seniūnas Dovydas. Sąjungininkai palaikė vienas kitą kovoje prieš ordiną. Gediminą paremdamas, Lokietka puolė kryžiuočius 1329, kai šie drauge su Čekijos karaliumi Jonu Liuksemburgiečiu padarė žygį Žemaičių gilumom Kitais metais (1330) ir Gediminas turėjo paremti Vladislovą jo kovoje prieš kryžiuočius. Sutartu laiku atvykęs Kulmijon ir ten lenkų neradęs, Gediminas juos apkaltino žodžio nesilaikymu. 1331 neįvykus bendrai numatytam karo žygiui, lietuviai apiplėšė savo sąjungininko žemes. Lietuvių ir lenkų ginklo draugystė iširo. 1339 mirė Lenkijos karalienė Aldona Gedimi-naitė, o kai Kazimieras pagaliau 1343 su kryžiuočiais sudarė Kališo taiką, ilgam pasibaigė dviejų kaimynų taikingi santykiai, anksčiau palaikomi intereso prieš bendrą priešą. Prasidėjęs konfliktas dėl Haličo ir Volinijos žemių paveldėjimo nusitęsė iki Liudviko Anjou mirties-(1382)
Po laikino atodūsio, nuo 1328 Lietuvą vėl užgulė sunki našta. Prūsų kryžiuočiams kariaujant su Lenkijos Kazimieru, Lietuvą puolė Livonijos ordinas. Tada vėl, Livonijoje prasidėjus vidaus karui, atsinaujino Gedimino ir rygiečių sąjunga. Kai ordinui pavyko Dauguvos žiotyse įsigyti Duenamuendės (Daugavgryvos) pilį, rygiečiai ją ėmė šturmuoti (1328.VII.) o pakviesti lietuviai 1329.IX. nuteriojo ordino valdas. Jiems pasitraukus, kryžiuočiai pagaliau apgulė Rygą, kuri, bado verčiama, po 6 mėn. turėjo savo priešui atidaryti vartus (1330. III.20) Savo "atgailos rašte", vad "Suhnenbrief", išpažindami kaltes, rygiečiai be kitko pažymėjo, kad, jiems bendradarbiaujant su pagonimis, ordinui teko patirti "nepakeliamų nuostolių, daug bėdų (muitas tribulationes) ir sunkių persekiojimų".18|)  Rygai kritus, Gediminas neteko paramos prieš ordiną, kuris, vidaus priešą įveikęs ir pačią Rygą užvaldęs, beveik iki pat Gedimino valdymo galo darė Lietuvon puolimus. 1331-33 buvo teriojama "Lietuva, kurią vadina Žemaičiais".19) 1933 Augštaičiuose kryžiuočiai pasiekė Ukmergės apylinkę, o 1334, nusiaubę Dubingius ir Šešuolius, jie buvo 4 mylios nuo Vilniaus. Tada abiejų lyčių lietuvių buvę nužudyta 1200. 20)

Albertas   Vesčiūnas:
Studijinis piešinys  (Pieštukas, 1949)


Rimčiausias frontas buvo tačiau iš Prūsų pusės. Žemaičiai neteko daug kraujo. Vesdami gyvybinę kovą ir padėdami daugiausia aukų, Žemaičiai kartais su Vilniaus valdovu turėdavo laikinų nesutarimų. Pabrėždami savo separatizmą ir nesiskaitydami su Gedimino norais, jie nesijautė esą jam tiesiogiai priklausomi. Nors kryžiuočių puolimų metu Gediminas Žemaičių jėgas naudojo kovai prieš ordiną ir pats jiems padėdavo, tačiau ten iškildavo savi nusistatymai (1316-20), apie kuriuos buvo žinoma ir Ragainės kryžiuočiams.21) Su Žemaičiais ordinas bandydavo užmezgti tiesiogius santykius. Pvz., Dusburgo žiniomis, 1322 po labai narsios kovos išvargę Peštvės pilies gynėjai kitą dieną davė kryžiuočiams įkaitus, žadėdami pasiduoti. Tik pačiam "lietuvių karaliui raginant", peštvėnai atsimetę nuo susitarimo.22)

Gediminas buvo kietos kovos linijos įkvėpėjas. Vėl kita atsitiktinė žinutė iš 1328 Wigan-do kronikoje pažymi, jog esą daug Medvėgalio srities kilmingųjų ("multi pagani maiores") derėjosi su magistru: "jie visi jam paklustų, jeigu juos apsaugotų nuo karaliaus pykčio ir jėgos, nes kitaip jie negalėtų išsigelbėti."23)

Tarp dviejų ilgus metus kariaujančių pusių visada gali nutikti kokių atskirų nuo bendros kovos linijos nukrypimų, gali atsirasti perbėgėlių pas priešą. Jų pasitaikydavo ir iš ordino riterių tarpo.24) Be to, nors Žemaičiai jautėsi esanti savarankiška žemė, tačiau didžiųjų puolimų metais jie mielai priimdavo Lietuvos valdovo pagalbą. Nuo 1328 prasidėjo naujas žygių etapas. Prūsų kryžiuočiams dažniau lankantis pietvakarių Žemaičiuose, vis labiau reikalinga darėsi Livonijos riterių įkurtoji Klaipėda. Tad toji pilis 1328 buvo perleista Prūsų kryžiuočiams. Klaipėdos komtūrijai numatytos ribos apėmė platų pajūrio ruožą: šiaurėje nuo Šventosios, rytuose - iki pat Minijos augštupio (Kretingos ir Telšių apskritys).

Gedimino laikais, kaip ir prie jo įpėdinių, Prūsų ordinas Lietuvon organizavo labai daug žygių. Pagrindinėse ordino kronikose (ypač pas Wiganda ir Wartberga) metai po metų eina inventoriškas išskaičiavimas žygių, juose nuteriotų vietovių, užrašymas skaičių (kartais abejotinų) užmuštųjų, nelaisvėn paimtųjų ir grobio (arklių, raguočių),25) ir pagaliau dažnac sužymėjimas iš Vakarų Europos atvykusiųjų svečių. Savotiška buvo ordinui laimė, kad turkai galutinai užėmė Šv. Žemę (1291). Visai sustojus pilgrimų kelionėms į Palestiną, sustiprėjo pagalba vokiečių ordinui. Išskyrus Ispaniją, turėjusią savo kovos frontą su arabais (maurais), ir Italiją, vakarų Europos riteriai iš įvairių kraštų atvykdavo į Prūsus. Jie atsivesdavo būrius "Knappų", turinčių viltį pagonių krašte greit tapti riteriais. Su savais riteriais ir palydovais atvykdavo -augštų svečių, grafų, hercogų,
net karalių. Bet iš vakarų Europos į Pabaltijį traukęs nuotykių j ieškotojas, kuris šaukė
"ich muz faren ueber mer
gen Preuzzen an die heiden",26)
riteriams nešė supasaulėjusią dvasią. Šalia tokių svečių ir pačių riterių, žygiuose į Lietuvą buvc siunčiami ir būriai pėstininkų kurių didelę dalį sudarydavo senprūsiai.27)

Savo žygius vėl pradėję 1328 Gardino puo limu, Prūsų kryžiuočiai sudegino nuo Vytenk laikų pagarsėjusių Karšuvos pilių Pūtvės (Pu tenikos) ir Aukaimio priešpilius, teriojo Vėjukus (Wayken), puolė Gedimino pilį.28) Iš kitų puolimų yra išskirtinas 1329 pradžioje pirmasis Čekijos karaliaus Jono Liuksemburgiečio žygis į pietvakarių Žemaičius. Šis žygis, kuriame buvo daug svečių iš visur, net iš Anglijos, paminėtas ne tik ordino kronikose, bet ir žygyje dalyvavusio prancūzų poeto Gillaume de Machaut 1357 rašytame veikale "Confort d'Ami" (Draugo parama). Poetas išskaičiavo, jog piligrimai esą, be Medvėgalio (Medouagle), dar paėmę keturias pilis (Kvėdarną, Gedimino pilį, Gegužkal-nį, Aukaimį).

Žemaičiai Medvėgalyje gana atkakliai gy-nęsi, tačiau priešui padegus pilį, turėję pasiduoti. Karaliui Jonui pasiūlius, visi pasikrikštiję pagonys, kurių buvo 6000 (čia Machaut ir Dusburgo cifros sutinka). 1329.11.2. turėjo būti paleisti.29) Tačiau prievartinis karo meto krikštas, nors ir suteikė žmonėms gyvybę ir laisvę neilgai tepatvėrė, ir "jie greit atsimetė nuo t kė-jimo (Dusburgas).

Nuo Gedimino valdymo pradžios piligrimų ir riterių vis atvykdavo ordinan iš Pareinio, Čekijos, Burgundijos ir kt. žemių. Su daug "pe-regrini" iš Anglijos 1331 atvyko grafas Tho-mas iš Suffolko).30 Kai iš Vokietijos, Austrijos ir Prancūzijos susirinko pas kryžiuočius už atgailą "pasižadėjusių kovoti prieš pagonis ir netikinčius" kunigaikščių, didikų, riterių ir maldininkų, 1336 vasario mėn. buvo suruoštas didelis žygis Lietuvon.31) Apgultos Pilėnų (Pillenen) pilies32) įgula, kunigaikščio Mergerio vadovaujama, narsiai gynėsi. Wigando Marbrugiečio eilėtoje kronikoje, kurią plačiai panaudojo C. Schuetz, yra aprašyta, kaip lietuviai, negalėdami atsispirti didžiai kryžiuočių jėgai, "kadangi pylimas ir užvartos, nuolat puolamos jau buvo pralaužtos ir iš dalies sunaikintos," pilies viduryje užkūrė didelį laužą, į jį sumetė savo turtą, ir "nužudę visas moteris ir vaikus ir sumetę lavonus į ugnį, vienas po kito patys išsižudė".

Albertas   Vesčiūnas:  Galva (Litografija, 1953)


Didelė dalis leidusi sau galvas nukirsti vadui, kuris, "nepaprastai stiprus karžygys, nežmoniškai priešinosi ginklu, ir ne vieną galvą dar nuskynė, kol atidavė savąją". Pilin įsiveržę, beradę vien pelenus ir apdegusius narsių gynėjų lavonus, "riteriai grįžo į Prūsus sužeisti ir, išskiriant galvijus, be grobio".

Šis lietuvių herojiškų kovų faktas (1336. 11.24), paminėtas ir kituose šaltiniuose33), yra tapęs vienas iš brangiųjų romantiškosios Lietuvos istorijos epizodų, nuėjęs ir dailiojon lite-ratūron. 19-tojo amž. tautinio atgimimo laikotarpyje lietuviams stiprų įspūdį darė Wl. Kon-dratowicziaus (Syrokomlės) poema "Margier" ir Ign. Kraszewskio apysaka "Kunigas". Patys lietuviai (Vyt. Klova) yra sukūrę operą "Pilėnai". Ir daug kitų apgultų pilių lietuviai panašiai gindavo. Priešas jas retai tepaimdavo.

Nuo Pilėnų tragedijos metų kryžiuočių spaudimas Lietuvon buvo žymiai padidėjęs. Karingas ordino didysis magistras Dietrichas (Teo-dorikas) von Altenburg (1335-41), dar būdamas Ragainės ir Karaliaučiaus komtūru, iš arčiau susipažinęs su Lietuva, išvystė prieš pagonis didelę veiklą. Jis dėjo plataus masto pastangų galutinai palaužti lietuvių atsparumą. Nuo 1336 vienas po kito buvo ruošiami keli žygiai.34)  Magistras planavo Nemuno krantus apstatyti kryžiuočių pilimis. Dar 1336 buvo atstatytas Georgenburgas, arti neįveikiamos Peštvės, šiek tiek į vakarus nuo Dubysos žiočių ("Romayn" saloje) gegužės gale buvo imtas statyti Marienburgas. Bet dėl mažo vandens upėje lietuviai kliudė statybą,35) ir pilis, berods tegalėjo būti tik kitais metais baigta,36) pradžioje ten teįrengus apsaugai "fortalicium".

1337 buvo dar reikšmingesni. Pradžioje dėl žiemos atlydžių turėjo grįžti namo, Lietuvon žygio neatlikę, daug įvairių Europos svečių, jų tarpe aklasis čekų karalius Jonas ir jo sūnus Karolius, būsimasis imperatorius 37) Bet atvykimas Bavarijos kunigaikščio Henriko, artimo imperatoriaus Liudviko Bavariečio giminaičio, davė progos suruošti didelį žygį Lietuvon. Apsaugoti toli lietuvių teritorijoje pastatytam Marienburgui, ant Nemuno kranto tada buvo pastatytas Bajerburgas (tarp Veliuonos ir Peštvės, prie upelės Kvalkės). Savo vardą gavusi žymiam svečiui pagerbti, ilgam aprūpinta maistu ir stipria įgula, naujoji pilis turėjo tapti sostine Lietuvos, kurią svajota greit nukariauti.

Nors savo teises į Lietuvą ordinas galėjo remti dar iš 13-jo amž. imperatoriaus (1226, 1245) ir popiežiaus dovanojimais, tačiau 1337 jis vėl išsirūpino du naujus dokumentus, kuriais imperatorius Liudvikas Bavarietis kryžiuočiams dovanojo Lietuvą, Žemaičius ir rusų žemes. Liudvikas, kuris pats užsikirtęs kovojo prieš popiežių, mielai išskyrė Lietuvos plotą iš Rygos arkivyskupo valdžios. Dovanodamas naujai sostinei Bavarijos vėliavą, imperatorius nuskyrė, jog Bajerburge turės reziduoti Lietuvos arkivyskupas, kuriam turės priklausyti kiti vyskupai. Tas planas buvo aiškiai nukreiptas prieš Rygos arkivyskupą, kad jis vienas pats nebesiektų pakrikštyti lietuvių.38) Visiems tiems didelio masto projektams trūko vieno dalyko -pirma dar ginklu reikėjo užimti Lietuvą, kuri vis dar nepalūžo. Ordinas rinko naujas jėgas, siuntinėjo į Vokietiją raginimus, kviesdamas karius ir kunigaikščius "kovai su lietuviais ir rusais".39) O į pačią Lietuvą magistras išvedė tris plačius kelius su grioviais, kliudančiais priešui priėjimą.40)

Kai Gedimino lietuviai nuo Prūsų ordino puolimų gynėsi, atstatinėdami paimtas pilis ar sunaikintus priešpilius, ar patys nuterioda-mi kryžiuočių valdas,41) su Livonijos ordinu įvyko susiartinimas, sudarant prekybos sutartį (1338.XI.1). 42)

Ta Lietuvos ir Livonijos ordino sutartis tebuvo tačiau grynai ekonominių santykių  reikalui "Pirklio taika" (Kaufmannsfriede")43) — konkrečiai nustatanti svetimame krašte "taikos ruožą". Tad klaidinga būtų daryti per plačias politines išvadas, kad toje sutartyje iš viso nebuvę paminėti Žemaičiai. Juos spaudė kryžiuočiai iš abiejų šonų. 1339 vasario mėn. iš Prūsų jie buvo smarkiai užpulti. Pats didysis magistras buvo apgulęs Veliuonos pilį,44) bet jos paimti neįstengė.


Militariškai gana stipri, pavyzdingai sutvarkiusi savo administraciją ir ekonomiškai klestinti vokiečių ordino valstybė, kurios valdos tęsėsi nuo Neumarko iki Narvos (išskyrus Žemaičių kylį), jau buvo praleidusi laiką lietuviams įveikti. Dviejų generacijų amžius, 66-rių metų laikotarpis nuo Gedimino iki jo sūnaus Kęstučio mirties (1316-82), skaitomas didžiausios ordino stiprybės ir geriausiojo jo žydėjimo metai. Tai trijų energingųjų magistrų — Diet-richo, Henriko Dusemerio ir Winricho von Kniprodės (1335-82) — valdymo laikai. Bet priešingoje stovykloje buvo taip pat žymūs ir energingi kovos partneriai. Nors vakarų Europoje tada pasidarė gana populiarios "Litauerreisen", išvirtusios į pramogines iškylas,45) militarinis jų rezultatas nebuvo didelis. Ordino kovų metu Lietuva nuo pat pradžios jau buvo užsigrūdinusi ir sustiprėjusi. Kryžiuočiai, sulikvidavę Rygos arkivyskupo Fridricho taikingas misijas Lietuvoje, patys nebepajėgė surasti kelio Lietuvos krikšto klausimui išspręsti. Jiems te-galiojo tik ginklo kalba. Jie nepastebėjo ir neįvertino, kad Gediminas iš Lietuvos jau buvo padaręs didelę valstybę, kurios ribos tesibaigė toli rytuose, už Augštaičių plotų.

1.    Livland Urkundenbuch II, 144 ir kt. Gedimino dok.
2.    Scriptores rer. Prussiearum I, 182-3, 185.
3. Ibid. I, 185.
4. Ibid. I, 186.
5. Ibid. I, 186.
6. Ibid. I, 186, 284.
7. Ibid. I, 187-188. Panašiai yra įdomūs teritoriniam Lietuves paskirstymui Mindaugo vardu surašyti donaci-niai dokumentai (1257, 1259, 1260).
8. Scr. rer. Pruss. II, 155.
9. Arbusow, L.: Roemischer Arbeitsbericht (Acta Universitatis Latviensis) 1928, 386. Plg. Paszkievicz: Jag. a Mo3kva, 257.
10.  Mon. Polon. Vaticana III, 205.
11. Livl. Urkundenbuch. VI, 479.
12. Forstreuter, K.: Die Bekehrung des Litauerkoenigs Gedimin. 1955, 157.
13 Livl. Urk. VI, 482.
14.i Mon. Pol. Vat. III, 226.
15. Livl. Urk. VI, 479.
16 Ibid. II, nr. 696.
ADAMUS, J.: O tytule panujacego i panstwa litews-kiego (Kwart. Hist.) 1930. CHODYNICKI, K.: Proby za-prowadzenin chrescüanstwa na Litwie przed r. 1386 (Przeglad Histor. 18, zesz. 2,3) 1914, 219-255, 257-319. FORSTRE! ITER, K.: Die Bekehrung Gedimins und der Deutsche  O: don   (Altpreuss   Forschungen,  5)   1928.  —

/"/ Die Bekehrung des Litauerkoenigs Gedimin. Eine Streitfrage (atsp. iš Jahrbuch der Albertus-Universitaet zu Koenigsberg i. Pr., 6) 1955, 142-158. — IVINSKIS, Z.: Die Handelsberichtungen Litauens mit Riga im 14. Jahrh. (Primus Congressus Hist. Balticorum) Riga 1938, 276-285. JAKŠTAS, J.: Vokiečių ordinas ir Lietuva Vytenio ir Gedimino metu (Senove I-II) Kaunas 1935, 127-135; 1936, 5-59. — /"/ Naujausi Gedimino dinastijos kilmės tyrinėjimai, (Lietuvos Praeitis I, 1) 1940, 29-56. — KUČINSKAS, A.: Gedimino dinastijos kilmė (Mūsų žinynas, Nr. 107-108) Kaunas 1934. — KRZYWICKI, L.: žmudskije pilkalnisy (atsp. iš Izvestija Imper. Archeolog. Komissiji, vypusk 29) St. Petersburg 1908. — /"/ Pil-kalnie na Litwie (Studja Staropolskie, księga ku szci Aleksandra Brueknera) Krakow 1928. — PROCHASKA, A.: O prawdziwosci listöw Giedymina, 1895. — SPLIET, H.: Die Briefe Gedimins, Sinsheim 1953. — VASIL'-EVSKIJ, V.: Obraščenije Gediminą v katoličestvo (žurnal Minist. Narod Prosvešč. 177) 1872 (liet. vert., atsp. iš Švietimo Darbo 1922).
17. Monum. Pol. Histor. II.
18.    Livl. TJrkund. II, 252.
19.    "terram Littovie, qui Sameiten vocatur" (SRP I,
285; II, 66, 487).
20.    ibid. II, 67 (Wartberge).
21.    Perlbach. M.: Koenigsberger Correspondenzen, Nr
4, 81-82 (Ragainės vicekomtūro laiškas Karaliaučiaus
komtūrui). Pirmasis į tą laišką dėmesį atkreipė Pasz-
kiewicz: Jag. a Moskva, 283 pstb. 3.
22.    Script, rer. Pruss. I, 186.
23.    ibid. II, 464-465.
24.    Ibid. II, 104-105, 111.
25. Plg. pagal metus 1283-1403 paduotus žygių sąrašu-: su įvairiais kronikose minimais skaičiais Ivinkis: Gesch. d. Bauernstandes in Litauen, 1933, 64-76, 197-209.
26.    SRP II, 173.
27.    Ibid. I, 255.
28.    Ibid. I, 214-215, 217; II, 63, 486-487.
29.    "Xedeyctain et Gedemine, Geguse, Auk^han". K'ai-dinga yra "Xedeyctain" tapatinti su visai kitame šone esančiais Kėdainiais, bet ir Machaut minimas vietovardis greičiausia re'pkia Kvėdarną. Kur buvo Gegužkalnis, neaišku.
30.  SRP I, 215; II, 462-463.
31. Ibid. II, 489-490.
32.    iki šiol nėra pasisekę galutinai lokalizuoti Pilėnų.
Jie negali būti Punios pilis, o greičiau juos reikia iden-
tifikuoti su Pyplių piliakalniu (Nemuno kairėje) priešais
Nevėžio žiotis.
33. SRP I, 283, 288; II, 7.
34. Ibid. II, 67, 492, 497.
35 Ibid. II, 490.
36. Ar Marienburgas 1377 buvo baigtas, nėra visai aviliu. Plg. SRP II, 493 pst. 283.
37. Ibid. II, 490-491.
38. Plg. Pflugk-Harttung, V. J.: Die Johanitter und Ü2r Deutsche Orden im Kampfe Ludwigs des Bayern mit der Kurie, Leipzig 1900, 130 sqq.
39    SRP II, 497.
40    ". .. tres fecit vias amplas in terram Lithwanorum
cum fossatis, quibus prohibuit (facilem) aditum et exitum
inimicis". ibid. II, 497.
41    Ibid. I, 283; II, 495.
42    Hansisches Urkundenbuch II, nr. 628.
43    Goctz, K. I_,: Deutsch-russische Handelsvertrage clcs Mittelalters, 1921, 342.
44   SRP II, 68, 497.
45 Plg. Caspar, E.: Vom Wesen des Deutschordensstaates in Preussen (Rektoratsrede), Koenigsberg i. Pr. 1928.

ABRAHAM, WL.: Polska a chrzest Litwy (rink. Polska i Litwa)  1914, 1-36. — DLUGOPOLSKI.  EDM.:
Wladyslaw Lokietek na tle swoich czasow. Wroclaw 1951 (gausi bibl.: 225-234 liet.-lenkų sutartis). — PRIOULT, A.: Un poete voyageur: Guillaume de Machaut et la "Re'ss" de Jean l'Aveugle, roi de Boheme, en 1328-1329. (Le^ Lettres Romanes, IV, Nr. 1) 1950, 3-29. — VAIČIULAITIS, A.: Vidurinių amžių poetas Machaut Lietuvoje (židinys, 29) 1939, 178 sqq. (tas pats su papildymais "Suvažiavimo Darbai", 1940, 315-319). — WER-IVHNGHOFF, A.: Urkunde Ludwigs d. Bayern fuer den Hochmeister des Deutschen Ordens (Archiv f. Urkundenforschung, 5) 1914. — ZAJAOCZKOWSKI, ST.: Przy-mierze polsko-litewskie 1325 r. (Kwart. Hist., 40) 1926.— /"/ Polska a Zakon Krzyžacki w ostatnich latach Wla-dyslawa Lokietka. Lwöw 1929 (daug apie 1325 sutartį; naudoja W. de Machaut). — /"/ Wilhelm de Machaut i jego wiadomosci do dziejöw Polski i Litwy w XIV w. (Kwart. Histor.)  1929, 228 sqq.
(Bus daugiau)