Eilėraščiai |
Parašė MYKOLAS VAITKUS |
RUDENS IMPROVIZACIJA Ir mirksniai — kaip gėlės, ir toliai — kaip puokštė.. Šypsai užsimerkęs.. Pravirkti gal trokšti? Taip gera... Taip kvaila... Nebūto ilgiesi.. Ir atdūsio aidas sužvilga taip šviesiai.. Plevena pasaulis, grožybe apsvaigęs.. Neverki, keleivi, kad puotos greit baigias: te amžiai banguoja, te grožis jiems švyti, kai lenkiasi žemėn žiedeliai nuvytę.. JAZMINAS Jazmino žvaigždės palinkę į vandenį, kur vos liūliuoja gėlėtąjį skendenį, ir nužydėję vainiklapiai snaigėmis sklenda ir krinta, kuždėdami: Baigiamės.. Krinta kaip svajos į tylųjį duburį, kur atminimas vainikan jas suburia ir, kai žiemužė apgaubia, mum paseka amžiais jaunutę gėlėtąją pasaką, kur net ant kapo išaugs mum kaip jazminas, amžiną svają grožybe įprasminąs. UŽSIMERKT Joninių vakaras toli toli svetur, turtingai nuobodus, sotus, kasdieniškas.. Kaip trokščiau praeitį vaizduotėje atkast ir žavesio nakties grožybę atsikurt... Užmerkiau štai akis. Vaizduotėje skęstu.. Štai Kaunas.. Nemunas.. Apgriuvusi pilis.. Koks vakaras ramus, koks vakaras skaistus! Kaip sapno šypsulys jis dvasioj pasiliks.. Būriai — būriai žmonių, malonūs ir linksmi. Ir dega mistiškai laimingoji ugnis. Ir gera, ir gūdu. Rods, šiurpuliais tuoj snigs.. Bet grįžta jaukumą dainom ir giesmėmis... Veidai regėtieji, veidai palaiminti, kokiom švytuojate šį vakarą mintim? kur jūs? anapus gal? gal minit mus visa širdies kančia ir meilės skaistumu?.. NEGANA Erdvė — kaip ilgesys; mėlynė — kaip paguoda; vėsi vandens gelmė — tamsi nei paslaptis; ir girios — lyg sapnai, suvokti nesiduoda; ir pievos — laisvėje kaip tinginės patisę.. Ne vienas aš čionai: štai sniegena jaukioji žibčioja akimi, vikriai pribėgusi; štai voverė jauna kaip plunksna atkiusnoja, švelniai palenkdama trapius žolelių stiebus.. Bet vis tik vienas aš, ir siela tykiai ilgis — gal Dievo danguje, gal žemėje žmogaus — ir gožia nerimas, nei patakėje dilgės, už tylią valandą karštais dygliais užmokąs.. SIELOS KRIAUKŠLĖJ Ach, yra valandų, kai kitam pasakyt sopulingai geidi, kas vien aušta tąsyk, kaip aušrų ilgesys, kaip verpetai sapnų, kaip nakties kuždesys slėpiningai kvapus Bet tam žodžių nėra.. Tad tyloj prisiglaust — ir lai švyti gaisai iš gilumo glūdaus.. ir lai kalba tyla amžina, viešpatni,. jei jos kvapą dvasia sugebės išmanyt. Gal gilios tos bylos paklausysi ir tu, kaip kriaukšlelės klauseis kitada ir kitur, kai kerėjo tave nuostabiais šiušesiais, ir kaip retą namon brangenybę nešeis. PLAUKIA — NYKSTA Plaukia pūko debesėlis, auksasielis, švelniamėlis, kaip svaja aušrioji, per tą dangų tyliamąstį laimės rasti, džiaugsmo švęsti, saulė kur vilioja.. Tirpsta, plaukia palengvėli sapno dėlei tolių mėly, kaip svaja manoji į tą vakar tamsiatolį, kur jo broliai, ten namoliai — jūroj amžinojoj.. NEBEATSIMERKT Kai užmerkiu akis ir žvelgiu praeitin, kur žvaigždėtais stebuklais gaišavo, ir krūtinėj grauda spinduliuodama tvino, ir džiaugiaus, ir tikėt nedrįsau: nebsinori daugiau atsimerkt ir sugrįžt., į šiandieną abuoją ir pilką, tik iš laime švytruojančio šypsančio ryžto., neramybei paliepti: Nutilk!.. Ir glūdėt, ir tylėt, ir alsuoti kvapsnim — ta dvasia iš sudužusio indo, praeities valandom... Nebūtis tai nuskynė., Nebūtis., nebūtis įkandin.. KALĖDOS Tykiai sklendžia sapno mostais, ilgesio svajom ratuotos, gilios dienos sniego skruostais švęsti tyro džiaugsmo puotos. Ir, nugirdus tylų gandą iš didingosios tolybės, ilgesingai siela skrenda, kur dangus viltim sužibęs.. BROLIUI NUOVARGIUI (Skiriu d. gerb. Jurgiui Gimbutui) Tylusis nuovargi, keleivio palydove, beplastančios širdies neatskiriamas drauge, Kodėl žmogus tavęs nekentęs nesiliovė, nors esat kaip garsai vienon dainon suaugę? Juk tu nusilpusį vediesi gailestingai pas savo seserį atoalsą priglusti, kur jis, kaip kūdikis pas motiną, užminga, nušvitęs šypsuliu, būties pamiršęs rūstį. Tiek valandų saldžių veikimo tyrlaukiuose esi paruošęs mums, kiek atilsėlio puotų! Tad ačiū tau, broliau! Ir aš Dievop šaukiuosi: Te sveiho nuovargio dar būna daug mums duota! NEŽINOMA Metai gimė. Mėnuo šviežias. Bėga tolin sausio vėžės. Kvepia speigu plotai gajūs. Vėju skrenda mūsų šlajos. Į platybes, į laisvužę, ten kur mįslės prisigūžę, ten kur paslaptys žaibuoja, kur nežinomi rytojai!.... Kas ten slypi? Kas įspės tai? Gal svajų sugriuvę miestai.. Ar svarbu tai? Žinom — gausiai ten nežinomo ragausią! FEJERVERKAS Ir ištryško į augštybes tamsią naktį, ir pasklido, sutvaskėjo ir pabiro mįslių saulėm, žvaigždelytėm džiaugsmo tyro ir įsižiebė stebuklais žemė degti... Ir užgeso sušvytravęs fejerverkas, saulės dingo, griuvo žvaigždžių rūmų arkos, nuskandino džiaugsmo pasaką šešėliai — vien tik žvaigždės amžinosios šypso mėly... GYVOJI LIEPSNELĖ Baigiasi mėnuo, kaip tilstą vargonai, graudžiai pritarę mirties antofonai.. Nyksta momentai.. Ar daug dar jų lieka gyvajai žvakei sutirpti į nieką?.. Baigiasi mėnuo.. Ar griš dar po metų mirksnių dvilksneliais gaivinti poeto? Gal žiburėlis bus žemei užgesęs — ir vien giesmėj bejieškosit jo dvasios.. Betgi žibsėki, gyvoji liepsnelė, dar vakarinio nebaigus mum kelio, kol atsrovens iš Anapus dvelkimas — ir tu užgesi, kaip tolyje rimas... JUK TAI — SAPNAS Atsivėrė ir sušvito — sklinda, vilnija mano siela toj bedugnėj, toj mėlynėje. Ir nustebę akys mano, lyg svajonėje, alpiai geria tykią — tykią jos simfoniją. Ach, tos obels skaisčiasniegės, baltos pasakos, ir tas auksas, ir tas mėlis saulėj jas supąs. Ta giraitė žalsvagelsvė, džiaugsmo šypsena, Ta trobelė tyliamąstė paupy sena Ir tos pievos švelnios, tylios, glaustis gundančios, ilgesingos tos svajonės atsibundančios.. Užsimerkiau.. Jūk tai — sapnas.. Juk pabusiu tuoj, ir nemirštančioji siela ką patirs rytoj?.. GAMTOS ŠVENTYKLOJ Tie skliautai mėlynieji, žemę ir dangų vieniją, tarytum mąstą tyliai Viešpaties mintį giliąją.. Ir ta gėlėta žemė, kur žvilgį mielą gręžtame, ta didė Mater Alma, ta mūsų kojom atrama.. Ir tos kalnynų sienos potvyny mėnesienos, erdvėj didingai glūdį, Dievo galybę liudiją.. Viršūnių tie pilioriai, Viešpačiui giedą Gloriją, ir didmarių vargonai — mistingoji simfonija.. Tos tyliai glūdį girios — rimtis patvinus tyruose.. Naktų tos tylios maldos — tos kvapsnys nesuvaldomos!.. Ir tu kuždi netyčia: Vai, Dieve, aš Tavo bažnyčioje! Ir taip ramu ir gera man, pamiršus žemės nerimą.. TAU ATSIDUODU O, Motina mano geroji, kilnioji, skaisčiausioji Gėle laimingame rojuj, aš vargšas Tavę šiandieną šaukiuosi., ir laukiu, kad žmogų nevertą paguosi. Tiek daug ko man trūksta! Aš — gyvas vien skurdas, piktam ir klaidoj susiraizgęs absurdas. Širdis — vien žaizda, kur pagyti net bijo. Vai, gelbėk — Tavęs gi šaukiuosi, Marija!.. Tu, Motina geroji, žinai, ko man reikia, — tad vaikui paikajam pagalbą suteiki! Ir nūn, ir per amžius aš Tau atsiduodu — Tu, mano stiprybe, Tu, mano paguoda!.. AR IR TU ILGIESI? Pasakyk, vėjeli, ko suoki taip graudžiai, kai tamsa švelnioji nakčiai skraistę audžia? Ar ir tu vienatvėj amžinoj ilgiesi ir bent sykį trokštum parymoti dviese? Betgi taip tau lemta, begalių vienuoli, veržtis ir nerimti, skrist ir skrist į tolį, kol, išsekus jėgai, sykį atsilsėsi praeities bekraštės amžinam pavėsy GĖLĖS MALDA Tylų ežerėlį žalias alkas gožia. Bangos supa gėlę, puošnią lygu rožę, baltą kaip leliją — žavų nenufarą, aušrą melsvarausvę su širdim gintaro. Tykiai tykiai žydi vandenų dukrelė; iš gelmių išdygus, saulėn veidą kelia, tartum skaisčią giesmę — savo tylią maldą į grožybių Tėvą, kur visatą valdo: Štai, esu aš, Tėve, kaip mane sukūrei, Tavo saulės aukse, Tavo mėlio jūrėj. savo tylią širdį Tau plačiai atskleidus, kur teatsispindi Tavo šventas veidas. ARGI MIRĖ DAINA? Ir žemužė ta pat, viešpatni motinėlė, ir saulutė gaši, besimaudanti mėlyje, ir giružės mįslė, užburta žalumyne, ir upelio žvaliai bevingiuojanti linija — tad kodėl gi dvasia abejingai vien stebis, įsisupus šaltai lyg į snaudulio debesį, nesušvinta širdis — ir neplūsta kaip vynas joj giesmė nuostabi, kaip pasaulis tas dyvinas?.. Ar užgeso joje žvaigždžiasparniai miražai, ir svajonių aušras kasdienybė uždažė jai? ar fontano gaivaus bus sidabras išsekęs ir nutildęs visam jo gracingąjį šnekesį? Ne, o, ne! Ji gyva, ta dvasia neramuolė, tik prigludus savo poilsio tolyje, kur jai suokia Giesmė, vis gyva, kaip Gražna kaip Dangus, Visata ir Žmogus amžina.. GRAUDU Veriesi, grabe?.. Vai, dar leiski pažvelgt pro sunkų vožto kraštą, į praeities tolybę vaiskią, kuri kasdieną mąžta, mąžta.. Tenai, tenai.. Jauni ir gražūs.. Ir mūsų kelias — rytmetėlis.. Ir ateity — svajų miražas.. Ir akyse — vien saulė, mėlis.. O nūn? o nūn?.. Po tiek daug metų kaip tai toli!.. Šypsaisi graudžiai.. Kaip tai gražu — kuždi iš reto, ir skausmas ašarą išspaudžia.. Eleonora Marčiulionienė Lėkštė (keramika) |