Eilėraščiai Spausdinti
Parašė MYKOLAS VAITKUS   
RUDENS IMPROVIZACIJA
Ir mirksniai — kaip gėlės, ir toliai — kaip
puokštė..
Šypsai užsimerkęs.. Pravirkti gal trokšti?
Taip gera... Taip kvaila... Nebūto ilgiesi..
Ir atdūsio aidas sužvilga taip šviesiai..

Plevena pasaulis, grožybe apsvaigęs..
Neverki, keleivi, kad puotos greit baigias:
te amžiai  banguoja,  te  grožis jiems švyti,
kai lenkiasi žemėn žiedeliai nuvytę..

JAZMINAS

Jazmino žvaigždės palinkę į vandenį,
kur vos liūliuoja gėlėtąjį skendenį,

ir nužydėję vainiklapiai snaigėmis
sklenda ir krinta, kuždėdami:  Baigiamės..

Krinta kaip svajos į tylųjį duburį,
kur atminimas vainikan jas suburia

ir, kai žiemužė apgaubia, mum paseka
amžiais jaunutę gėlėtąją pasaką,

kur net ant kapo išaugs mum kaip jazminas,
amžiną svają grožybe įprasminąs.

UŽSIMERKT

Joninių vakaras toli toli svetur,
turtingai nuobodus, sotus, kasdieniškas..
Kaip trokščiau praeitį vaizduotėje  atkast
ir žavesio nakties grožybę atsikurt...

Užmerkiau štai akis. Vaizduotėje skęstu..
Štai Kaunas.. Nemunas.. Apgriuvusi pilis..
Koks  vakaras ramus,  koks  vakaras  skaistus!
Kaip sapno šypsulys jis dvasioj pasiliks..

Būriai — būriai žmonių, malonūs ir linksmi.
Ir dega mistiškai laimingoji ugnis.
Ir gera, ir gūdu. Rods, šiurpuliais tuoj snigs..
Bet grįžta jaukumą dainom ir giesmėmis...

Veidai   regėtieji,   veidai   palaiminti,
kokiom švytuojate šį vakarą mintim?
kur jūs? anapus gal? gal minit mus
visa širdies kančia ir meilės skaistumu?..

NEGANA

Erdvė — kaip ilgesys; mėlynė — kaip paguoda;
vėsi  vandens  gelmė  —  tamsi  nei  paslaptis;
ir girios — lyg sapnai, suvokti nesiduoda;
ir pievos — laisvėje kaip tinginės patisę..

Ne vienas aš čionai: štai sniegena jaukioji
žibčioja akimi, vikriai pribėgusi;
štai voverė jauna kaip plunksna atkiusnoja,
švelniai palenkdama trapius žolelių stiebus..

Bet vis tik vienas aš, ir siela tykiai ilgis —
gal Dievo danguje, gal žemėje žmogaus —
ir gožia nerimas, nei patakėje dilgės,
už tylią valandą karštais dygliais užmokąs..
 
SIELOS KRIAUKŠLĖJ
 
Ach, yra valandų, kai kitam pasakyt
sopulingai geidi, kas vien aušta tąsyk,
kaip aušrų ilgesys, kaip verpetai sapnų,
kaip  nakties  kuždesys  slėpiningai  kvapus

Bet tam žodžių nėra.. Tad tyloj prisiglaust —
ir lai švyti gaisai iš gilumo glūdaus..
ir lai kalba tyla amžina, viešpatni,.
jei jos kvapą dvasia sugebės išmanyt.

Gal gilios tos bylos paklausysi ir tu,
kaip kriaukšlelės klauseis kitada ir kitur,
kai kerėjo tave nuostabiais šiušesiais,
ir kaip retą namon brangenybę nešeis.

PLAUKIA — NYKSTA

Plaukia pūko debesėlis,
auksasielis,  švelniamėlis,
kaip svaja aušrioji,
per tą dangų tyliamąstį
laimės rasti, džiaugsmo švęsti,
saulė kur vilioja..

Tirpsta, plaukia palengvėli
sapno  dėlei  tolių mėly,
kaip svaja manoji
į tą vakar tamsiatolį,
kur jo broliai, ten namoliai —
jūroj amžinojoj..


NEBEATSIMERKT

Kai užmerkiu akis ir žvelgiu praeitin,
kur žvaigždėtais stebuklais gaišavo,
ir krūtinėj grauda spinduliuodama tvino,
ir džiaugiaus, ir tikėt nedrįsau:

nebsinori daugiau atsimerkt ir sugrįžt.,
į šiandieną abuoją ir pilką,
tik iš laime švytruojančio šypsančio  ryžto.,
neramybei paliepti: Nutilk!..

Ir glūdėt, ir tylėt, ir alsuoti  kvapsnim —
ta dvasia iš sudužusio indo,
praeities  valandom...  Nebūtis  tai  nuskynė.,
Nebūtis., nebūtis įkandin..

KALĖDOS

Tykiai sklendžia sapno mostais,
ilgesio svajom ratuotos,
gilios dienos sniego skruostais
švęsti tyro džiaugsmo puotos.

Ir, nugirdus tylų gandą
iš didingosios tolybės,
ilgesingai siela skrenda,
kur dangus viltim sužibęs..

BROLIUI NUOVARGIUI
(Skiriu d.  gerb. Jurgiui Gimbutui)

Tylusis nuovargi, keleivio palydove,
beplastančios širdies neatskiriamas drauge,
Kodėl žmogus tavęs nekentęs nesiliovė,
nors esat kaip garsai vienon dainon suaugę?

Juk tu nusilpusį vediesi gailestingai
pas savo seserį atoalsą priglusti,
kur  jis,  kaip  kūdikis pas  motiną,  užminga,
nušvitęs šypsuliu, būties pamiršęs rūstį.

Tiek valandų saldžių veikimo tyrlaukiuose
esi paruošęs mums, kiek atilsėlio puotų!
Tad ačiū tau, broliau! Ir aš Dievop šaukiuosi:
Te sveiho nuovargio dar būna daug mums duota!

NEŽINOMA
Metai gimė. Mėnuo šviežias.
Bėga tolin sausio vėžės.
Kvepia speigu plotai gajūs.
Vėju skrenda mūsų šlajos.

Į   platybes,   į   laisvužę,
ten kur mįslės prisigūžę,
ten kur paslaptys žaibuoja,
kur nežinomi rytojai!....

Kas ten slypi? Kas įspės tai?
Gal svajų sugriuvę miestai..
Ar svarbu tai? Žinom — gausiai
ten nežinomo ragausią!

FEJERVERKAS

Ir ištryško į augštybes tamsią naktį,
ir pasklido, sutvaskėjo ir pabiro     
mįslių saulėm, žvaigždelytėm džiaugsmo tyro
ir įsižiebė stebuklais žemė degti...

Ir užgeso sušvytravęs fejerverkas,
saulės dingo, griuvo žvaigždžių rūmų arkos,
nuskandino džiaugsmo pasaką šešėliai —
vien tik žvaigždės amžinosios šypso mėly...


GYVOJI LIEPSNELĖ
Baigiasi mėnuo, kaip tilstą vargonai,
graudžiai pritarę mirties antofonai..
Nyksta momentai.. Ar daug dar jų lieka
gyvajai žvakei sutirpti į nieką?..

Baigiasi mėnuo.. Ar griš dar po metų
mirksnių dvilksneliais gaivinti poeto?
Gal žiburėlis bus žemei užgesęs —
ir vien giesmėj bejieškosit jo dvasios..

Betgi žibsėki, gyvoji liepsnelė,
dar vakarinio nebaigus mum kelio,
kol atsrovens iš Anapus dvelkimas —
ir tu užgesi, kaip tolyje rimas...

JUK TAI — SAPNAS

Atsivėrė ir sušvito — sklinda, vilnija
mano siela toj bedugnėj, toj mėlynėje.

Ir nustebę akys mano, lyg svajonėje,
alpiai  geria tykią — tykią jos  simfoniją.

Ach, tos obels skaisčiasniegės, baltos pasakos,
ir tas auksas, ir tas mėlis saulėj jas supąs.

Ta giraitė žalsvagelsvė, džiaugsmo šypsena,
Ta trobelė tyliamąstė paupy sena

Ir tos pievos švelnios, tylios, glaustis gundančios,
ilgesingos tos svajonės atsibundančios..

Užsimerkiau.. Jūk tai — sapnas.. Juk pabusiu
tuoj,
ir nemirštančioji siela  ką  patirs  rytoj?..


GAMTOS ŠVENTYKLOJ

Tie  skliautai  mėlynieji,
žemę ir dangų vieniją,
tarytum mąstą tyliai
Viešpaties mintį giliąją..
Ir ta gėlėta žemė,

kur žvilgį mielą gręžtame,
ta didė Mater Alma,
ta mūsų kojom atrama..
Ir tos kalnynų sienos
potvyny mėnesienos,
erdvėj didingai glūdį,
Dievo galybę liudiją..
Viršūnių tie pilioriai,
Viešpačiui giedą Gloriją,
ir didmarių vargonai —
mistingoji simfonija..
Tos tyliai glūdį girios —
rimtis patvinus tyruose..
Naktų tos tylios maldos —
tos kvapsnys nesuvaldomos!..
Ir tu kuždi netyčia:
Vai, Dieve, aš Tavo bažnyčioje!
Ir taip ramu ir gera man,
pamiršus žemės nerimą..


TAU ATSIDUODU

O, Motina mano geroji, kilnioji,
skaisčiausioji Gėle laimingame rojuj,
aš vargšas Tavę šiandieną šaukiuosi.,
ir laukiu, kad žmogų nevertą paguosi.

Tiek daug ko man  trūksta!  Aš —   gyvas  vien
skurdas,
piktam ir klaidoj susiraizgęs absurdas.
Širdis — vien žaizda, kur pagyti net bijo.
Vai, gelbėk — Tavęs gi šaukiuosi, Marija!..

Tu, Motina geroji, žinai, ko man reikia, —
tad vaikui paikajam pagalbą suteiki!
Ir nūn, ir per amžius aš Tau atsiduodu —
Tu, mano stiprybe, Tu, mano paguoda!..


AR IR TU ILGIESI?

Pasakyk, vėjeli, ko suoki taip graudžiai,
kai tamsa švelnioji nakčiai skraistę audžia?
Ar ir tu vienatvėj amžinoj ilgiesi
ir bent sykį trokštum parymoti dviese?

Betgi taip tau lemta, begalių vienuoli,
veržtis ir nerimti, skrist ir skrist į tolį,
kol, išsekus jėgai, sykį atsilsėsi
praeities bekraštės amžinam pavėsy

 
GĖLĖS MALDA

Tylų ežerėlį žalias alkas gožia.
Bangos supa gėlę, puošnią lygu rožę,
baltą kaip leliją — žavų nenufarą,
aušrą melsvarausvę su širdim gintaro.

Tykiai tykiai žydi vandenų dukrelė;
iš gelmių išdygus, saulėn veidą kelia,
tartum  skaisčią  giesmę  — savo  tylią  maldą
į grožybių Tėvą, kur visatą valdo:

Štai, esu aš, Tėve, kaip mane sukūrei,
Tavo saulės aukse, Tavo mėlio jūrėj.
savo tylią širdį Tau plačiai atskleidus,
kur teatsispindi Tavo šventas veidas.

ARGI MIRĖ DAINA?

Ir žemužė ta pat, viešpatni motinėlė,
ir saulutė gaši, besimaudanti mėlyje,
ir giružės mįslė, užburta žalumyne,
ir upelio žvaliai bevingiuojanti linija —

tad kodėl gi dvasia abejingai vien stebis,
įsisupus šaltai lyg į snaudulio debesį,
nesušvinta širdis — ir neplūsta kaip vynas
joj giesmė nuostabi, kaip pasaulis tas dyvinas?..

Ar užgeso joje žvaigždžiasparniai miražai,
ir svajonių aušras kasdienybė uždažė jai?
ar fontano gaivaus bus sidabras išsekęs
ir nutildęs visam jo gracingąjį šnekesį?

Ne, o, ne! Ji gyva, ta dvasia neramuolė,
tik prigludus savo poilsio tolyje,
kur jai suokia Giesmė, vis gyva, kaip Gražna
kaip Dangus, Visata ir Žmogus amžina..


GRAUDU

Veriesi, grabe?..  Vai, dar leiski
pažvelgt pro  sunkų vožto  kraštą,
į praeities tolybę vaiskią,
kuri kasdieną mąžta, mąžta..

Tenai, tenai.. Jauni ir gražūs..
Ir mūsų kelias — rytmetėlis..
Ir ateity — svajų miražas..
Ir akyse — vien saulė, mėlis..

O nūn? o nūn?.. Po tiek daug metų
kaip tai toli!.. Šypsaisi graudžiai..
Kaip tai gražu — kuždi iš reto,
ir skausmas ašarą išspaudžia..

Eleonora Marčiulionienė  Lėkštė  (keramika)