Atsakymas Spausdinti
Parašė Vytautas Bieliauskas   
"...mačiau ten tik tai, kas man buvo leidžiama matyti... negalėjau sakyti to, ko nemačiau."
Mano kelionė į Lietuvą 1976 metų vasarą buvo sponsoriuota Fogerty International Center, NIH, ir dėl to vykau mokslininkų pasikeitimo būdu. Kadangi Lietuva dabar yra Sovietų Sąjungos dalis, tai pasikeitimas buvo tarp JAV ir Sovietų Sąjungos. Žinoma, mano svarbiausias tikslas buvo aplankyti Vilniaus Universitetą, bet ta pačia proga man teko aplankyti ir kitas psichologijos mokslų tyrinėjimo stotis, t.y. Bekte-revo Institutą Leningrade ir Maskvos Psichiatrijos Institutą. Džiaugiausi, kad tuo metu daugiausia laiko galėjau praleisti Vilniuje, bet taip pat, turėdamas progą, mielai sutikau susipažinti ir su kitais moksliniais centrais. Iš tikrųjų tai buvo labai geras dalykas, nes tik Leningradą ir Maskvą aplankęs, susidariau pilną visos padėties vaizdą. Be to, tik pastudijavęs priėjau išvadą, kad Sovietų respublikos net ir mokslo srityje, savo direktyvas ima iš centrų. Tai yra labai suprantama, nes Vilniaus Universitetas ligi šiol doktoratų psichologijos srityje neduoda: visi jaunieji psichologai, norį gauti kandidato ar doktorato laipsnį, turi studijuoti arba Leningrade, arba Maskvoje. Be abejo, jie mėgina žiūrėti į Vakarus, bet jų "langai" yra atviri tik sistemos ribose. Aš nesuprantu, kodėl mano polemikas turi kažkokių idėjų, kad Lietuvos psichologai gali vesti tenai savo pačių liniją. Reikia skaitytis ir su faktu, kad dabar Lietuva yra Sovietų Sąjungos respublika, ir tenai gyvenančių mokslo darbuotojų darbas yra Sovietų sistemos ribose. Sovietų sistema gi pabrėžia visų tautybių panašumą, o ne skirtingumą, ir pagal tą sistemą "lietuviai, kirgizai ir rusai yra labiau vienas į kitą panašūs negu skirtingi". Tai gal mums nepriimtina ir, be abejo, ten gyvenantys žmonės tam priešinasi, bet realybė yra labai aiški: Sovietų sistema yra užsispyrusi išvystyti sovietišką tipą, kuris perviršys tautinius ir etninius skirtumus. Jie tai vadina "Sovietų žmogaus" sąvoka, ir mano stebėjimai gal su neramumu patvirtinu, kad toks "Sovietų žmogus" jau yra gana pažengusioje stadijoje visose respublikose. Tai gal yra tragedija, bet ji yra realus faktas.

Dabar dėl mano pasisakymo apie psichiatrinę priežiūrą tenykščiose ligoninėse. Ne tik dabartinis polemikas, bet ir kiti yra mane puolę, kodėl, girdi, aš neaprašiau psichiatrinio ligonių terorizavimo. Savo straipsnyje aš keletą kartų pastebėjau, kad mačiau ten tik tai, kas man buvo leidžiama matyti. Psichiatrinius pacientus mačiau tik Naujosios Vilnijos ligoninėje, kur man buvo leista pereiti per vaikų skyrių — apie 20 minučių — ir taip pat mačiau juos Leningrade Bekterevo Institute, kur man rodė smegenų sutrikimų ištiktus ligonius. Leningrade galėjau juos stebėti be jokio ribotumo, bet su jais komunikuoti negalėjau, nes jų dauguma buvo afazikai. Maskvoje man ligonių matyti nebuvo leista. Taigi galėjau rašyti tik apie tai, ką mačiau, o ne ką girdėjau iš kitų ar skaičiau čia laikraščiuose. Turiu pastebėti, kad mano straipsnis American Psychologist buvo mano pranešimas, kurį daviau Fogerty International Centre pagal savo kelionės sutartį, o ten buvo labai aiškiai susitarta, kad duosiu mokslinį pranešimą, kuris bus paremtas tikrais faktais — ne prielaidomis. Neturiu abejonės, kad psichiatrija ir psichologija valstybinėje autokratinėje sistemoje gali būti ir yra piktnaudojamos, bet mano stebėjimai nebuvo užtenkami tai patvirtinti, ir dėl to aš negalėjau sakyti to, ko nemačiau. Žinoma, dar kartą turiu pabrėžti, jog aiškiai pareiškiau, kad mano stebėjimai buvo kontroliuojami ir kad aš dažnai "galėjau matyti tik tai, ką mano globėjai norėjo, kad matyčiau".

Dėl mano palyginimo psichiatrinių ligoninių Lietuvoje su jų paralelėmis Amerikoje, tai, deja, su nusivylimu turiu sutikti ir dabar, kad jos yra panašios. Valdiškosios JAV psichiatrinės ligoninės daugiausia ir dabar tebėra apleistos, atsilikusios ir daugelyje vietų jos neturi tinkamo personalo. Esu gerai susipažinęs su valdiškomis psichiatrinėmis ligoninėmis JAV (State Mental Hospi-tals), esu jomis labai nusivylęs ir jau visa eilė metų, kai darbuojuosi Ohio valstijoje, kad padėtis būtų pagerinta.

Mano tvirtinimas, kad psichologija, ypač klinikinė psichologija, Lietuvoje yra jaunutė — yra faktas, kurio A. Gučo knyga "Psichologijos raida Lietuvoje" negali nei paneigti, nei patvirtinti. Aš tą knygą skaičiau prieš vykdamas ten ir ją dabar tebeturiu. Deja, ta knyga yra rašyta sistemos ribose ir dėl to ji yra ribota. Joje net neužsimenama apie psichologiją Lietuvoje nepriklausomybės laikais, o paskui yra j viską žvelgiama sovietinės sistemos rėmuose. Taigi šis užmetimas, kad aš nebuvau susipažinęs su psichologijos istorija Lietuvoje, yra panašus į tuos užmetimus, kuriuos gavau iš ten, kai mano straipsnis pasirodė. Dar kartą turiu pabrėžti, kad savo pranešime aš mėginau remtis faktais, o ne interpretacija. Lietuvoje dabar yra žymus skaičius jaunų, gabių psichologų, bet, deja, jų darbas yra ribotas. Jie tai žino ir dėl to nieko negali padaryti.

Turiu pastebėti, kad mano straipsnis nebuvo rašytas jokiais politiniais sumetimais: mėginau jame duoti savo apsilankymo pranešimą. Ten nemačiau jokio reikalo stiprinti įtarinėjimus, nepasitikėjimą ir didinti paranoją, kurios visur yra pilna. Lietuvoje ir taip pat kitur Sov. Sąjungoje kolegos mane priėmė nuoširdžiai ir davė man visą paramą savo sistemos ribose. Savo apsilankymu buvau patenkintas, nes sužinojau daug ką ne tik iš to, ką mačiau, bet ir iš to, ko negalėjau matyti. Pranešime daviau faktus, kuriuos visuomet galėjau ir galiu apginti. Taip pat pristačiau padėtį tokią, kokią aš mačiau, o ne kokią kiti mato. Gaila, kad kai kurie mano skaitytojai, prie kurių priklauso ir mano polemikas, nesistengė atidžiai mano straipsnio pastudijuoti. Jie ir jis būtų pamatę bent vieną dalyką labai aiškiai, kad Lietuva jau yra integrali Sovietų Sąjungos dalis. Tai yra šiurpi realybė, bet tai yra tragiškas faktas. Ir dar svarbiau yra, kad Lietuva nėra pirmaujanti respublika, bet ji priklauso nuo vėjų ir Maskvos bei Leningrado. O tie vėjai dažnai yra prasti.
Vytautas Bieliauskas