KULTŪRINIAI LIETUVOS PAMINKLAI Spausdinti
Parašė Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.   
NOJUS FEIGELMANAS: Lietuvos inkunabulai. Vilniaus valstybinio V. Kapsuko universiteto Mokslinė biblioteka. "Vaga", Vilnius, 1975, 496 p., 8 iliust. lapai. Kaina 5 rb. 50 kap.

Ryškiausi kiekvienos tautos kultūros paminklai yra pirmosios spausdintos knygos, nuo spaudos išradimo 1456 iki 1500 m. imtinai. Jos atskleidžia dieviškąjį apreiškimą, pasaulio ir žmonių sukūrimą, žmonijos ryšį su Dievu, jos tikėjimą, kalbą, istoriją, literatūrą ir mokslą. Kiekviena tauta pagrįstai didžiuojasi savo išsaugotomis pirmomis spausdintomis knygomis. Tuo gali didžiuotis ir Lietuva, nes ji, nors svetimųjų apiplėšta, dar tebeturi 453 prieš 1501 m. spausdintas knygas, o kitados savo bibliotekose saugojo dar 221 to paties laiko knygą. Šias pirmąsias Lietuvos knygas smulkiai aprašė Nojus Feigelmanas, padedamas Vilniaus universiteto bibliotekos vadovybės, rimtoje studijoje Lietuvos inkunabulai, išleistoje Vilniuje 1975 m. Kadangi ši Lietuvos kultūros paminklus iškelianti knyga išeivijoje, be trumpučio J. Dainausko aprašymo Drauge (1975.XI.15), liko beveik nepastebėta, dėl to, Aidų redaktoriui dr. J. Girniui prašant, aš sutikau ją panagrinėti.

Įvadas į Lietuvos inkunabulus Studija pradedama įvadu — Pirmosios spausdintos knygos (5-49 p.), kuriame autorius apibūdina knygų reikšmę žmonijos kultūros procese. Suprantama, autorius neišvengiamai turėjo pasakyti, kad Leninas moko, jog komunistu gali tapti tik tas, kuris domisi žmonijos sukurtomis gėrybėmis, jog TSKP programoje aiškiai pasakyta: "Komunizmo kultūra, perimdama ir vystydama visa, ką geresnio yra sukūrusi pasaulinė kultūra, bus nauja, aukštesnė žmonijos kultūros išsivystymo pakopa" (5 p.), jog "marksizmas įgalina giliau suvokti šios pakopos pobūdį ir esmę" (6 p.). Tai tik įprasta įsakyta šablono formulė, kurią yra priversti vartoti visi Lietuvos mokslininkai.

Visi žinome, kad iki spaudos išradimo knygos buvo dauginamos per-rašinėjant jas ranka, bet autorius neprimena, kad šį darbą Vakarų Europoje atlikdavo šv. Benedikto regulos vienuoliai, o Rytų Europoje — bazilijonai. Jonui Gutenbergui išspausdinus "42 eilučių Bibliją" (viename puslapyje), jo išradimu pasinaudojo ir kiti spaustuvininkai. Dėl to labai greitai įvairiose vietose Vokietijoje ir Italijoje buvo pradėtas knygų spausdinimas. Mūsų kaimyninės Lenkijos Krokuvoje Švaipoltas Fiolis pradėjo spausdinti knygas 1483 m. (8 p.). Lietuvoje XV a. knygos dar nebuvo spausdinamos, bet, Lietuvoje parašytos, jos buvo spausdinamos užsienyje. Yra žinoma, kad žymiam Krokuvos universiteto profesoriui, didž. kunigaikščio Aleksandro sekretoriui A. Brudzevskiui gyvenant Vilniuje, Milane 1494 ir 1495 m. buvo išspausdinti du jo parašyti mokslo veikalai. Taip pat ir Žemaičių vyskupas Martynas Dancige 1499 m. išleido bažnytinį apei-gyną. Be to, kažkoks Jonas Lietuvis Londone 1480 m. turėjo spaustuvę ir spausdino knygas (14, 18 p.). Lietuvoje, Vilniuje, Pranciškaus Skorinos spaustuvė pradėjo veikti apie 1522 m. (15 p.).

Pirmosios išspausdintos knygos (nuo spaudos išradimo apie 1456 m. iki 1500 m. imtinai), kurias šiame veikale aprašo N. Feigelmanas, vadinasi inkunabulai. lnku-nabula yra lotyniškas žodis — vystyklai, lopšys, kūdikystė. Pradžioje visų spausdintų knygų formatas buvo labai didelis: in folio (2°) — vieną kartą pusiau sulenkus spaudos lanką. Vėliau formatas mažėjo: in quarto (4°) — sulenkus spaudos lanką du kartus, ketvirtadalis lanko, ir in octavo (8°) — sulenkus spaudos lanką tris kartus, aštuntadalis lanko.

Pirmaisiais spaudos išradimo metais spausdintų knygų tiražas buvo nedidelis: 100-200-300 egz. Bet netrukus jų skaičius pakilo iki 1,000-2,000. Per nepilną pusę šimtmečio buvo išleista 38,000-40,000 leidinių skirtingais pavadinimais, 12-15 milijonų riražu. Iki mūsų laikų yra išlikę apie pusė milijono inkunabulų. Didelė dalis jų žuvo. Kai kurių išliko tik po vieną, du egzempliorius, o labai retais atvejais — iki šimto.

Inkunabulai nuo mūsų laikų knygų skiriasi tuo, kad jie neturi antraštinių lapų. Leidinio duomenys nurodomi knygos gale, vadinamame kolofane. Tekste nebuvo skiriamos pastraipos. Pastraipų bei skyrių pradžia buvo meisterių rubrikatorių pažymėta raudonais dažais. Ilgą laiką spausdintose knygose tų meisterių ranka buvo piešiami pagražinimai įvairiomis spalvomis ir auksu. Dėl to inkunabulai išsaugojo originalius piešinius. Labai įdomūs yra medžio ir metalo raižiniai, kuriais būdavo papuošiamos knygos.

Inkunabulai tematikos atžvilgiu yra įvairūs. Fradžioje buvo daugiausia spausdinama biblinė, teologinė, liturginė ir kanonų teisės literatūra. Kiek vėliau — klasikų: Aristotelio, Cicerono, graikų ir lotynų kalbomis parašyti veikalai. Šalia jų buvo leidžiami literatūros, medicinos, teisės, istorijos, matematikos, astronomijos ir humanistų veikalai. Buvo spausdinama ir pasiskaitymo knygų: pasakėčių, legendų, didaktinių pamokymų, kelionių aprašymų, kronikų ir kt. Spaustuvininkai patys ieškojo senųjų raštų, organizavo paruošimą ir spausdinimą. Taip iki 1500 m. buvo atspausdinta ne tik XV a. parašytieji veikalai, bet ir didelė dalis antikinių kūrinių (8-10 p.).

Lietuvą pirmosios spausdintos knygos pasiekė jau antroje XV a. pusėje. Pasak Feigelmano, kai liovėsi kovos su kryžiuočiais, Lietuva pergyveno intensyvaus kultūrinio gyvenimo periodą. Tada augo miestai, plėtėsi prekyba, amatai, didėjo išsimokslinusių žmonių skaičius. "Todėl inkunabulų pasirodymas Lietuvoje bene glaudžiausiai siejasi su švietimo pakilimu, pradėtomis steigti mokyklomis su jaunimo studijavimu Vakarų   Europos   universitetuose."

Žinoma, autorius turėjo nutylėti, jog visa tai atsitiko dėl to, kad Lietuvoje tada pradėjo giliau įleisti šaknis krikščionybė, kad tada Lietuvai prireikė daugiau išsimokslinusių kunigų ir vienuolių, kad įsikūrę pranciškonų, bernardinų ir atgailos kanauninkų vienuolynai jau antroje XV a. pusėje pradėjo telkti knygas savo bibliotekose, kad prie katedrų ir vienuolynų įkurtoms mokykloms reikėjo mokytojų ir kad visos šios aplinkybės paruošė kelią Lietuvos jaunimui į aukštąsias Vakarų Europos mokyklas, o jis, grįždamas namo, parsigabendavo ir įsigytąsias knygas.

Tiesa, kad lietuviai tik XVI a. ėmė rūpintis aukštosios mokyklos įsteigimu ir kad XV ir XVI a. daugiau jų pradėjo studijuoti Vakarų Europos universitetuose, bet nereikia pamiršti, kad jie jau studijavo ten ir XIV a. gale. Netiesa, kad Krokuvos universitetas įsteigtas 1400 m., kad lietuviai Leipcige pradėjo studijuoti XV a. pabaigoje, kad lietuvių kolegija Prahoje buvo įsteigta apie 1300 m., kad A. Kulvietis studijavo Viurtembergo universitete (14 ir 21 p.). Šiuos netikslumus jau pastebėjo ir pataisė, knygą recenzuodamas, Juozas Tumelis (Pergalė, 1975, Nr. 12, 168 p.). Lietuviai Vakarų Europos universitetuose studijavo jau ir XIV a. Prahos universitete 1381-1387 m. studijavo Butautas, Kęstučio anūkas, Vaidutis (LE, III, 380, ir XXIII, 400 p.). Krikščionybei Lietuvoje stiprinti Jadvyga Jogailienė ne apie 1400 m., bet 1397.XI.19 įsteigė Prahoje lietuviams studentams kolegiją — bendrabutį. (A. Šapoka, Karalienės Jadvygos lietuvių kolegija Prahoje, Praeitis, 1936). Pačioje XV a. pradžioje Prahos universitete yra studijavę keli žinomi lietuviai: Christophorus de Lytwania — Kristupas Lietuvis, 1401 m. gavęs bakalauro laipsnį, ir Mathias de Wylna — Motiejus iš Vilniaus (LE, XXIII, 400 p.), 1404 m. gavęs bakalauro ir 1403 m. magistro laipsnį (A. Šapoka, Kur senovės lietuviai ieškojo mokslo, Židinys, 1935). Žemaičiams priėmus krikštą, Motiejus buvo pirmasis Žemaičių vyskupas (1417-1422), vėliau perkeltas į Vilnių (1422-1453), (Relationes status diocesium ir M. D. Lituanie, Roma, 1971, 227 ir 11 p.). Po šių daugiau studentų iš Lietuvos Prahos universitete randame tik XVI-XVII a., nes, kaip teisingai J. Tumelis pastebi (ten pat 168 p.), jie, persikėlę iš Prahos, pradėjo studijuoti Leipcigo universitete.

Lietuviai taip pat studijavo Krokuvos universitete, daug anksčiau už N. Feigelmano paminėtą ten profesoriavusį Stanislovą Vilniškį (P-1460), nes pop. Martynas V 1424. V.27 Vilniaus pranciškonų mokyklos lektoriui Grigaliui Gurovui leido studijuoti teologijos fakultete ir įsigyti bakalauro ir magistro laipsnius (Codex diocesis Vilnensis, I, 1932, Nr. 9, 122 p.). Iš tikro 1426 m. randame jį įsimatrikuliavusį Krokuvos universitete (Album studiorum Universitatis Cracoviensis, I, 1887, 63 p.). Negana to, 1467 m. generalinės pranciškonų kapitulos Florencijoje nutarimu, Lietuvos pranciškonai savo klierikus galėjo siųsti į Provencos, Austrijos, Burgundijos, Torunijos ir Kampanijos pranciškonų seminarijas. Lektoratui įsigyti Lietuvos pranciškonai vykdavo į generalines ordino studijas, kurių mokslas prilygdavo universitetiniam kursui (V. Gidžiūnas, De Fratribus Minoribus in Lituania, Roma, 1950, 55 p.). Prof. Z. Ivinskio žiniomis, Jogailos 1391 m. įkurdintų Lietuvoje šv. Augustino kanauninkų vienuolijos narys pal. Mykolas Giedraitis Krokuvos universitete 1460 m. gavo filosofijos daktaro laipsnį (LE, VII, 217 p.). Nėra čia vietos išvardinti Vytauto įkurdintų benediktinų ir augustinijonų, Kazimiero įkurdintų bernardinų ir vėliau įsikūrusių domininkonų ir kitų vienuolių, kurie, Vakarų Europos universitetuose pasiekę aukštąjį mokslą, savo parsivežtomis knygomis davė pradžią vienuolynų bibliotekoms, kuriose tiek daug buvo išsaugota N. Feigelmano aprašytų inkunabulų.

Autorius sako, kad inkunabulai Lietuvą pradėjo pasiekti paskutiniame XV a. ketvirtyje. Jau tada, nors knygos buvo brangios, lietuvių buvo ieškomos, renkamos, perkamos, parduodamos ir dovanojamos. Did. Lietuvos kunigaikštis Aleksandras (1492-1506) savo rūmuose turėjo inkunabulų. Jų turėjo Adomas Vilniškis, 1492 m. tapęs Aleksandro sekretorium, ir Vilniaus vyskupai Andrius Šeliga Gaskovskis (1481-1491) ir Albertas Taboras (1492-1507). XV a. pabaigoje, Vilniuje gyvendami, žymūs mokslininkai Albertas Brudzevskis ir Erazmas Vitelijus-Ciolekas pradėjo telkti savo asmenines bibliotekas. Martynas Goštautas, Kijevo vietininkas (1471-1480), Trakų vaivada (1480-1483?), pats turėjo inkunabulų ir, 1481 m. Tikocine įkurdinęs bernardinus, parūpino jiems mišiolus, choralus ir pamokslų knygas. (Johannes de Komorovvo, Memoriale OM, žr. MPH, V, 224 p.). Tėvo palikimą saugojo ir didino sūnus Albertas Goštautas (m. 1539). Yra išlikęs jo bibliotekos 1510 m. sudarytas sąrašas. XVI a. pradžioje buvo įsteigtos Vilniaus katedros ir kapitulos bibliotekos. Labai garsi buvo Žygimanto Augusto biblioteka, kurią jis užrašė besikuriančiai Vilniaus jėzuitų kolegijai. Senos ir garsios buvo Sapiegų, Nesvyžiaus Radvilų ir Boguslavo Radvilo bibliotekos, kuriose buvo nemaža inkunabulų. Kažkodėl autorius nepasako, kaip susidarė Vilniaus akademijos biblioteka ir kaip po jėzuitų uždarymo jos knygas paveldėjo Vyriausioji Didž. Lietuvos kunigaikštijos mokykla, o iš šios perėmė Vilniaus universitetas, kurį uždarius, dauguma knygų buvo išvežta į Rusiją, nors tai buvo priverstas pasakyti, aprašydamas kiekvieną tokį inkuna-bulą. Rašydamas apie bažnyčių ir vienuolynų bibliotekas, autorius savo teigimus grindžia L. Vladimirovo studija (Vienuolynų ir bažnyčių bibliotekos Lietuvoje iki 1800 m., žr. Liet. TSR Aukšt. Mokyklų mokslo darbai. Knygotyra, 1(8), 1970). Dėl to taip rašo: "Kalbant apie inkunabulų proveniencijas, reikia priminti faktą, jog Lietuvos vienuolynų ir bažnyčių bibliotekose buvo nemaža retų ir senų knygų. Dalį jų dova-vodavo vienuolynus globojantys didikai, kai kurias atsigabendavo įstojan-tys vienuoliai" (16-38 p.).

Labai nuostabu, kad, nežiūrint visų negandų: gaisrų, karų, išvežimų ir dovanojimų Rusijos, Lenkijos, Prūsijos ir Silezijos bibliotekoms, šiuo metu Lietuvoje dar yra 453 inkunabulai, kurie saugojami Vilniaus universiteto (307), Mokslų akademijos (163) ir Respublikinės (46) bibliotekos fonduose.
Po lietuviško įvado yra išspausdintos trumpos įvado santraukos rusų ir anglų kalbomis ir — Leidinio sandara, kur paaiškinama knygos metodo struktūra (50-51 p.). Knygą sudaro du skyriai: Lietuvoje esančiųjų ir Lietuvoje buvusiųjų inkunabu-lų aprašai su rodyklėmis.

Lietuvoje esančių inkunabulų aprašai ir rodyklės
Inkunabulų aprašomoji medžiaga išdėstyta autorių ir antraščių abėcėline tvarka. Nurodomi leidėjai, vertėjai ir komentatoriai. Knygos išspausdinimo vieta, spaustuvininko pavardė, išspausdinimo metai, formatas, lapų skaičius. Aprašomi defektai, įrišimas, kilmė ir konvoliutai. Rodyklės duoda sąrašą inkunabulų, esančių Lietuvos bibliotekose (309-343 p.), nurodo inkunabulų leidimo vietas bei spaustuvininkus (344-377 p.), vertėjų, leidėjų, komentatorių ir kitų asmenų vardus, inkunabulų konkordancijas ir antraščių pavadinimus, jų kilmę (proveniencijas), šriftus (344-417 p.).

Atidžiai peržiūrėjus ir apskaičiavus N. Feigelmano aprašytus dabar Lietuvoje esančius 453 inkunabulus, paaiškėja, kad iš jų 295 yra buvę Vilniaus ir Žemaičių vyskupijų kapitulų, seminarijų, vyskupų, kunigų ir vienuolynų bibliotekų nuosavybė ir 159 yra iš privačių arba vėlyvos kilmės institucijų, dėl to nėra abejonės, kad daugelis jų anksčiau yra buvę vienuolynų ir kitų bažnytinių institucijų ar asmenų bibliotekose. Daugelis jų ten pateko tik antroje XIX a. pusėje, rusų valdžiai uždarinėjant vienuolynus.

Apskaičiuoti, kiek kuriai institucijai ar asmeniui iš iki šiol išsilikusių inkunabulų priklausė, yra labai sunku, nes beveik kiekvienas turi savo istoriją. Pavyzdžiu gali būti Nr. 92 inkunabulas, kurio kilmė taip aprašoma: "Antr. lape įrašai: 1) Col-legii Vilnen Societ. Ieasu (XVIII a.) (perbraukta); 2) Bibl. Coli. Vil-nensis Carm. Excalc: (XVII a.). Antspaudas: Metropolijos Kunigų seminarijos biblioteka Kaune. RB knygą gavo po 1945 metų". Taigi ši knyga priklausė trims institucijoms; Vilniaus jėzuitų kolegijai, o jėzuitus uždarius, ją paveldėjo Vilniaus basųjų karmelitų kolegija, vėliau ji atsidūrė net Kauno kunigų seminarijoje ir iš ten po bolševikų okupacijos Respublikinėje bibliotekoje Vilniuje. Kam dabar ją priskirti? Dėl to ir mano apskaičiavimas su autoriaus ne visur sutinka.

Mano apytikriu apskaičiavimu, Lietuvoje esantieji inkunabulai kilmės atžvilgiu taip pasiskirsto: Vilniaus vyskupijos kapitulos bibliotekai, kuri įsteigta XVI a. pradžioje, priklausė 8 ink., seminarijos — 5, Žemaičių vyskupijos seminarijos, įsteigtos Kražiuose 1622 m., perkeltos į Varnius 1741 ir į Kauną 1865, bibliotekai priklausė 3, o kapitulos, įsteigtos Varniuose ir 1865 m., perkeltos į Kauną — 3. Įvairūs Lietuvos vyskupai ir kunigai savo bibliotekose turėjo 26 ink. Taigi iš turimų 453 inkunabulų 45 priklausė vyskupijų įstaigų ir dvasininkų bibliotekoms.

Daugiausia inkunabulų buvo išsaugota vienuolynų bibliotekose — 245. Augustinijonai, Lietuvoje įsikūrę 1410 m., atrodo, savo bibliotekose inkunabulų neturėjo, nes 5 išlikę inkunabulai yra iš Lenkijos augustinijonų Ciechanovo ir Varšuvos vienuolynų. Lietuvos bazilijonai, po Brastos unijos 1596 m. sugrįžę Romos Bažnyčios vienybėn, didesniuose vienuolynuose turėjo vertingas bibliotekas, iš kurių yra išlikę 10 ink.: Vilniaus Švč. Trejybės vienuolyne — 7 ir Žirovicų — 3. Benediktinai, kurie 1405 m., Vytauto pakviesti, įsikūrė Senuosiuose Trakuose ir vėliau Horodiščiuje, turėjo 5 ink. Bernardinai — pranciškonai — Mažesnieji Broliai Observantai, Lietuvoje įsikūrę Vilniuje 1469 ir Kaune 1471 m., vėliau turėjo daug vienuolynų ir Lietuvos kultūriniame gyvenime suvaidino didelį vaidmenį. Vilniuje reikšmingą biblioteką jie turėjo nuo pat įsikūrimo. Iš jos yra išlikę 53 ink. Iš Kretingos vienuolyno bibliotekos yra išlikę 15, iš Tytuvėnų — 11, Kauno — 2, Brastos, Slanimo, Trakų ir Tikocino — po 1. Iš iki šiol išlikusių 453 inkunabulų 85 anksčiau buvo bernardinų nuosavybė. Bonifratrai — Ordo S. Joannis a Deo — Lietuvoje įsikūrė pirmoje XVII a. pusėje. Iš jų Vilniaus vienuolyno bibliotekos yra išlikę 2 ink. Cistersai, XVII a. antroje pusėje įsikūrę pietinėje Didž. Lietuvos kunigaikštystės dalyje, nepaliko inkunabulų. Vienintelis cistersiį inkunabulas yra iš Olivos abatijos, Prūsijoje. Domininkonai, pastoviai 1501 m. įsikūrę Vilniuje, vėliau Lietuvoje turėjo daug vienuolynų ir kultūriniame gyvenime suvaidino didelį vaidmenį. Iki šiol iš jų vienuolynų ir asmeninių bibliotekų yra išlikę 44 ink.: 23 — Gardino, 11 — Vilniaus, 3 — Paparčių, 2 — Kremenco, 1 — Krokuvos, 1 — Palėvenės vienuolynuose ir 3 — asmeninėse domininkonų bibliotekose. Jėzuitai, įsikūrę Vilniuje, 1570 m. įsteigė kolegiją, o 1579 akademiją. Vėliau jie įsteigė daug kolegijų ir iki 1773 m. buvo Lietuvos švietime vadovaujanti vienuolija. Deja, ją panaikinus, bibliotekos buvo išblaškytos, daugelis inkunabulų išgabenta į Peterburgą, Kijevą ir kitas Rusijos imperijos vietas. Nežiūrint to, dar yra išlikę 60 inkunabulų. Iš profesų namų, kolegijos ir akademijos — 7, Kražių kolegijos — 22, Daugpilio kolegijos — 14, Pašiaušės — 7, Nesvyžiaus — 7, Gardino — 2 ir Babruisko — 1. Karmelitai basieji Vilniuje savo Šv. Teresės vienuolyną įkūrė 1621 m. Vilniuje jie turėjo didelę biblioteką. Iš jos yra išlikę 8 ink., iš Gardino — 2 ir Berdičevo — 1. Iš viso — 11. Laterano kanauninkai reguliarui Vilniuje, Antakalnyje, įsikūrė XVII a. viduryje, o vėliau — ir kitur. Iš jų yra išlikęs tik 1 Kremenco vienuolyno ink. Misionieriai, JAV vadinami vincentiečiais, Vilniuje įsikūrę XVI a. gale, turėjo didelę biblioteką, iš kurios išliko 7 ink. Pi-jorai, Lietuvoje įsikūrę XVII a. gale, įsteigė daug mokyklų ir ėmė konkuruoti su jėzuitais, bet jų vienuolijos inkunabulų išliko tik 2. Pranciškonai — Mažesnieji Broliai, nuo 1517 Mažesnieji Broliai Konventu-alai, Vilniuje buvo įkurdinti Gedimino 1323 m. Jie turėjo seną nuo gaisrų ir kitokių negandų nukentėjusią biblioteką, iš kurios yra išlikę 7 ink. Be šių, dar yra nežinomų vienuolynų 5 inkunabulai.
Šalia šių Lietuvos disidentai turėjo inkunabulų, kurių iki šiol beišliko vos 4. Iš jų Vilniaus pravoslavų seminarijai priklausė 3, o evangelikams reformatams — 1.

Po inkunabulų aprašų dar duodami jų sąrašai bibliotekose, kiek, kokie ir kuriose bibliotekose jie yra, kur ir kas juos spausdino. Iš Lietuvoje esančių inkunabulų lentelės paaiškėja, kad Vokietijoje jų išleista 259, Italijoje — 109, Šveicarijoje — 65, Prancūzijoje — 13, Olandijoje — 2, Belgijoje, Čekoslovakijoje, Nider-landijoje — po 1. Paskui pateiktas spaustuvininkų, vertėjų, leidėjų ir komentatorių sąrašas, konkordancijų lentelė, antraštiniai pavadinimai, kilmės ir šriftų bibliotekose nurodymai. Visi šie priedai atskleidžia inkunabulų istoriją ir padeda juos surasti (319-416 p.).

Lietuvoje buvę inkunabulai ir priedai
N. Feigelmanas aprašo ir kitados buvusius Lietuvoje inkunabulus, kurie įvairiais būdais pateko į svetimų kraštų bibliotekas arba, svetimų okupacijų metu užgrobiant bibliotekas, žuvo, ar, kur užmesti, yra nežinomi. Tokių autorius yra užregistravęs 221, bet jis pats prisipažįsta, kad tai tik preliminarinis bandymas — toli gražu nei tikslus, nei pilnas jų sąrašas. Iš autoriaus aprašytų Lietuvoje buvusių 221 inkunabulų 207 yra lotynų kalba, 5— hebrajų, 4 — graikų, 2 — vokiečių, 1 — bažnytine slavų kalba, 1 — italų ir 1 — flamandų kalba (45 p.). Turinio atžvilgiu šie už Lietuvos ribų iškeliavę inkunabulai labai įvairūs. Šalia Biblijos ir teologinių veikalų gausu pasaulietiškos literatūros knygų. Tarp jų yra kalbinių, medicininių, astronominių, filosofinių ir humanistinių veikalų (46 p.).

Lietuvoje buvę inkunabulai, kaip ir esantieji, buvo įvairių vienuolynų, kolegijų, Vilniaus akademijos, bažnytinių įstaigų ir įvairių asmenų nuosavybė (420-474 p.). Kretingos pranciškonai (iki Lietuvos nepriklausomybės atstatymo vadinti bernardinais) savo bibliotekoje iki sovietų okupacijos turėjo 32 N. Feigelmano aprašytus inkunabulus. Komunistams 1940 m. biblioteką konfiskavus, su ja buvo išvežti ir inkunabulai. Iš jų 15 buvo įjungta į Kauno Vyt. Didž. universiteto biblioteką, o 17 likimas nežinomas. Buvęs tos bibliotekos direktorius V. Biržiška, atvykęs į JAV, rašančiam šį straipsnį pasakojo, kad, atvežus Kretingos biblioteką, jis liepęs tas knygas, kurių universiteto biblioteka neturėjo, joje patalpinti ir sukataloguoti, o duble-tus sudėti į dėžes ir grąžinti pranciškonams. Bet, nacių okupacijos pradžioje sudegus visoms Kretingos vienuolyno patalpoms ir įvedus griežtą susisiekimo kontrolę, pranciškonai negalėjo jų parsigabenti, nes neturėjo kur patalpinti. V. Biržiška manė, kad tos dėžės su knygomis buvo išvežtos į Pažaislio vienuolyną. Kur paskui dingo, jis nežinojo. Galbūt tada dingo ir 17 ink. Be to, reikia manyti, kad ir 2 ink. (Nr. 46 ir 55), iš Kretingos muziejaus patekę į Knygų Rūmus, anksčiau yra buvę Kretingos vienuolyno nuosavybė. Vienas Vilniaus bernardinų inku-nabulas, išvežtas Rusijon, dabar yra Ukrainos Mokslų akademijos bibliotekoje — MAB. Gardino domininkonų bibliotekos 7 ink., 1833 m. vienuolyną uždarius, buvo perkelti į Paparčių vienuolyną. Tolimesnis jų likimas nežinomas. Senojo Vilniaus universiteto bibliotekoje, paveldėtoje iš jėzuitų akademijos, XIX a. pradžioje buvo 39 ink. (N. Feigelmanas sako, kad 80, 46 p. Atrodo, kad jis universitetui priskiria ir akademijos inkunabulus). Universitetą 1832 m. uždarius, bibliotekos dalis buvo išgabenta į Rusiją; jos inkunabulai dabar yra Ukrainos MAB. Likusioji bibliotekos dalis su inkunabulais buvo atiduota Vilniuje įsteigtoms Medicinos-Chirurgijos ir Katalikų Dvasinės akademijos bibliotekoms. Kai 1842 m. Medicinos-Chirurgijos akademija buvo perkelta į Kijevą, o 1844 m. Katalikų akademija į Peterburgą, tai ten su jomis buvo perkeltos ir jų bibliotekos. Tada į Kijevą išgabenta 9 ink., kurie ir dabar yra Kijevo MAB, ir 3 į Peterburgą, kurie dabar yra Leningrado MAB. Be to, universiteto bibliotekos pergabenimo metu 12 ink. dingo be žinios. Atrodo, kad tada į Peterburgą buvo išgabenta ir 10 Gardino jėzuitų namų ir kolegijos inkunabulų, kurie dabar yra Leningrado MAB. Maždaug tuo pat metu į svetimus kraštus ir nežinią iškeliavo 55 buvusios Vilniaus jėzuitų akademijos ir kolegijos bibliotekų inkunabulai. Tada į Peterburgą iškeliavo 40 šių bibliotekų inkunabulų, kurie taip pat yra Leningrado MAB. Kiti 2 tos pačios bibliotekos inkunabulai atsirado Maskvos sinodo spaustuvės bibliotekoje, 5 Osilinskių bibliotekoje Vroclave, 2 Upsalos karališkoje bibliotekoje, 1 Varšuvos nacionalinėje, 1 Poznanės seminarijos bibliotekoje, 1 Ukrainos MAB ir 3 nežinia kur.
Nežinomo likimo susilaukė ir 4. Vilniaus pranciškonų konventualų inkunabulai, vienuolyną uždarius. Vilniaus Viešosios bibliotekos 23 ink., sutelkti joje iš uždarytų vienuolynų, 1915 m. išvežti į Rusiją, dingo be žinios. Vilniaus Evangelikų Ref. sinodo 1944 m. bibliotekai degant, sudegė 4 ink. ir 1 dingo be žinios. Antrojo pasaulinio karo metu iš M. Strašiūno bibliotekos dingo 5 ink. Taip pat ir Vilniaus pravoslavų bibliotekon iš uždarytų vienuolynų atgabenti 9 ink. dabar yra nežinomi. Nesvyžiaus Radvilų bibliotekos 11 ink., 1772 m. išgabenti į Peterburgą, dabar yra Leningrado MAB. Boguslavo Radvilo 14 ink., kuriuos jis 1668 m. padovanojo Karaliaučiaus Pilies bibliotekai, dabar taip pat nežinomi. Iš įvairių asmenų bibliotekose buvusių inkunabulų 5 yra Leningrado MAB, 4 — Krokuvos Jogailos universiteto bibliotekoje, 1 — Osolinskių bibliotekoje Vroclave, 1 — Irkutsko universiteto bibliotekoje, kiti dingę be žinios.

Čia vėl reikia pastebėti, kad iš 221 anksčiau Lietuvoje buvusio, N. Feigelmano aprašyto, inkunabulo apie 160 priklausė Katalikų Bažnyčios institucijoms, vienuolynams ir dvasininkams. Iš Rusijos išvežtų inkunabulų dabar jvairiose Sovietų Rusijos bibliotekose yra 113, Lenkijoje — 12, Švedijoje — 2 ir dabar nežinomi — 104. Tiesa, kaip autorius pastebėjo, kad šis jo aprašytas buvusių Lietuvoje inkunabulų skaičius nėra nei tikslus, nei pilnas. Jų dar daug gali būti atrasta kitų tyrinėtojų. J. Tumelis (168 p.), vos knygai išėjus, Lietuvoje buvusių inkunabulų sąrašą jau žymiai padidino.

Baigiamosios pastabos
N. Feigelmano Lietuvos inkunabulai yra pirmas rimtas bandymas aprašyti Lietuvoje esamus ir buvusius inkunabulus. Negana to, šis veikalas atskleidžia XV a. pabaigos ir XVI a. kultūrinį senosios Lietuvos veidą. Pirmiausia, didelis inkunabulų skaičius (jis tada buvo dar didesnis, nes svetimieji jų nebuvo išgrobstę) parodo lietuvių domėjimąsi mokslo priemone, spausdinta knyga.

Tiesa, XVI a. Lietuva buvo religinių konfesinių kovų arena; katalikai kovojo su protestantais, pravoslavai su unitais. Bet šios kovos davė progą suprasti mokslo reikalą ir spausdintos knygos reikšmę. Didž. Lietuvos kunigaikštystei vadovavusieji asmenys suprato, kad nepakanka savo sūnus siųsti j užsienio universitetus, bet ir pačioje Lietuvoje reikia aukštesnių mokyklų ir universitetinio lygio akademijos ir knygoms spausdinti spaustuvių.

Šiame lenktyniavime kovą laimėjus katalikams, XVII a. Lietuvoje suklestėjo religinio ir kultūrinio gyvenimo pavėluotas viduramžis. Įsteigus daugelį aukštesniųjų mokyklų ir Vilniaus akademiją, greitai buvo paruošta daugiau inteligentijos, suklestėjo mokslas ir menas. Tada buvo pastatytos puošnios, Lietuvai tipiško barokinio stiliaus mūrinės bažnyčios. Tada Lietuva pasipuošė gražiais mokyklų, įstaigų ir dvarų rūmais, didingais vienuolynais su didesnėmis ar mažesnėmis bibliotekomis, išsaugojusiomis inkunabulus.
Aprašydamas vienuolynų inkunabulus, autorius, pastebėjęs jų gausą, ir nenorėdamas, buvo priverstas pripažinti didelį vienuolynų įnašą
į lietuvių kultūrą. Jis dar labiau tuo įsitikintų, jei daugiau susipažintų su jų mokyklų, raštų, spausdintų knygų ir socialinės veiklos istorija. Kitas dalykas, jei politinei komunizmo santvarkai vienuolių įsitikinimai, gyvenimas ir veikla nepatinka, bet ir ji istorinių faktų paneigti negali. Mūsų atveju apie tai vaizdžiai kalba Lietuvos inkunabulai.

Šio veikalo vertinimą galima baigti J. Tumelio recenzijos žodžiais: "Nepaisant paminėtų ir nepaminėtų netikslumų ar neapdairumų, šis veikalas tai tvirtas pagrindas visiems būsimiems tyrinėjimams ir paieškoms. Be to, reikia pastebėti, kad "Lietuvos inkunabulai" daugeliu atžvilgių yra vienas pačių geriausių ir kultūringiausių bibliografijos darbų per visą mūsų knygos istoriją. Ir tai ne konvencionali visų recenzijų pabaigos frazė. Be šios gana aukštos mokslinės ir informacinės vertės knygos neapsieis nė vienas senosios Lietuvos kultūros istorikas" (170 p.).
Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.