POPIEŽIUS JONAS PAULIUS II PRABILO LIETUVIŠKAI Spausdinti
Parašė Alfonsas Grauslys   
Tęsinys iš 1980 m. Aidų Nr. 5

Popiežius Jonas Paulius II priima Kauno vyskupo Liudviko Povilonio dovaną — gintaro mozaiką, vaizduojančią šv. Joną Krikštytoją.

Maldos ir kontempliacijos keliu
Max Nesselroth, žydas, gimęs Wa-dovice, mokęsis su K. Wojtyla toje pačioje gimnazijoje, svarstydamas apie naujo popiežiaus išrinkimą, rašo: "Antrasis pasaulinis karas padarė vienus pusiau šventais, kitus padaužomis, o dar kitus nejautriais visam kam. Karolis Wojtyla jau hitlerinės okupacijos laikais buvo pusiau šventas. Jis vienodai padėjo visiems engiamiesiems, tiek lenkams, tiek žydams. Ypač gelbėjo žydų vaikus... Todėl, man atrodo, Karolio Wojty-los išrinkimas popiežium nebuvo atsitiktinis. Tai jo šventumo pasekmė". ("Ziemia i slowo", 232 psl.)

Beveik neturime platesnės medžiagos apie tėvų religinę įtaką Karoliui. Tik iš dabar spaudoje pasirodžiusių atsiminimų apie jo vaikystę žinome, kad jis lankė vienuolių seserų nazariečių vadovaujamą pradžios mokyklą ir kad, motinai mirus, jis drauge su tėvu eidavo bažnyčion. Pati religinė atmosfera jį ugdė. Jis kasdien tarnaudavo mišioms. Be to. kasdien, eidamas gim-nazijon, prieš pamokas ir po pamokų jis užeidavo bažnyčion pasimelsti. Vėliau Krokuvoje ji ir jo draugus religiškai ugdė pasaulietis Jan Tyra-nowski. Tapęs kunigu. K. Wojtyla 1949 m. katalikų savaitraščio "Ty-godnik Powszechny" 35 nr. straipsnyje "Apostol" aptarė šio vyro dvasingą bei šventą asmenybę.

Jan Tyranowski tikrai buvo charizmatinė asmenybė. II-ojo pasaulinio karo pradžioje jis jau buvo 40 metų amžiaus. Jis sugebėjo telkti apie save 15-25 m. amžiaus jaunus vyrus, kurie pradėjo žavėtis jo neįprasta religine asmenybe ir pasiduoti jo kilniai įtakai. Jaunimui pradėjo aiškėti jo giliu tikėjimu pagrįstas gyvenimas, jo labai didelis religinės literatūros pažinimas bei entuziastiškas susižavėjimas karmelitų vienuolijos mistikais, šventaisiais Kryžiaus Jonu ir Jėzaus Terese. Jis įtikinėjo jaunimą, kad galima Dievą ne vien pažinti, bet ir juo gyventi. Tiesa, jis pats be filosofinio bei teologinio išsilavinimo, vien savo asketinėmis maldos pratybomis išgyveno Dievą, nepajėgdamas to išgyvenimo nusakyti žodžiais bei sąvokomis. Tačiau jis pasidarė tam jaunimui dieviškos didybės bei grožio skleidėjas, paprastais žodžiais jį sužavėdamas ir patraukdamas į Dievą. Jis ugdė jaunimą evangeliškojo Kristaus sekimui. Jis pratindavo jį į kasdienę maldą, religinį skaitymą ir kasdienį savo gyvenimo kontroliavimą tam tikrų kortelių sistema. Jis pratino jį į religinį mąstymą. Tą visą sąjūdį (kai kada net apie šimtą jaunuolių) jis organizavo labai paprastai Gyvojo Rožančiaus brolijos pagrindu.

Jaunimą labai stebino ir tas faktas, kad jis, ruošęsis buhalterijai, tapo siuvėju vien dėl to, kad šis amatas leistų jam darbo metu ilgiau mąstyti apie Dievą. Tuo tarpu sąskaitybos darbas būtų užpildęs jo visą dėmesį, nepalikdamas laisvos valandėlės Dievui.

Jaunimui paliko labai gilų įspūdį ir šio 47 metų vyro mirtis. Kraujo bei viso organizmo užkrėtimo paliestam, jam buvo amputuota viena ranka iki peties. Ištisus metus kentėdamas labai didelius skausmus, su tylia šypsena savo kančią aukodamas už nusidėjėlius, jis mirė kro-kuvoje 1947 m. "Tai buvo tikrai žmogus, kuris gyveno Dievo artumoje, geriau sakant, gyveno su Dievu" (kun. K. Wojtyla, M. Malins-kio knygos 29 psl.).

Nėra abejonės, kad šitokio asmens įtakoje, jo daugiau ar mažiau ugdomas, K. Wojtyla pamilo šventąjį karmelitą mistiką Kryžiaus Joną ir  gal  toji   įtaka  pasiekė jį  banguodama iki mūsų laikų . . .

Jo pamaldumui pavaizduoti geriausiai gal tarnauja epizodas, kurį aprašė kun. Jan Zieja mėnesiniame lenkų katalikų žurnale "Więzi" (Ryšiai); jį persispausdino albumas "Ziemia i slowo" (Žmė ir žodis, 230 psl.): "Atrodo, tai prasidėjo 1958 m. vasarą, kai į vienuolių seserų namo duris pavakary pasibeldė nepažįstamas kunigo drabužiais apsivilkęs žmogus: 'Ar negalėčiau, įėjęs jūsų koplyčion, pasimelsti?' Jį įvedė koplyčion ir paliko vieną. Kai po ilgesnio laiko jis neišėjo, sesuo žvilgterėjo koplyčion. Jis gulėjo ant grindų kryžium. Pilna pagarbios baimės sesuo pasitraukė. Gal jis išgyvena kokį svarbų įvykį? Gal atgailotojas? — pamanė ji. Po kurio laiko sesuo vėl žvilgterėjo koplyčion. Kunigas vis dar gulėjo kryžium. Jau buvo vėlu. Priėjusi prie besimeldžiančio, ji nedrąsiai paklausė: 'Gal, kunige, malonėtumėte ateiti vakarienės?' Nepažįstamasis atsiliepė: 'Mano traukinys Krokuvon išeina tik po pusiaunakčio. Leiskite man čia pabūti. Turiu daug ką su Viešpačiu Dievu pakalbėti. Netrukdykite man' ".

"Tai, kas tada prasidėjo gulėjimu kryžium neturtingoje Varšuvos koplyčioje, užsibaigė 1978 m. spalio 16 d. didingoje Romos Sikstinos koplyčioje. Ten tas nežinomas, o vėliau gerai žinomas kunigas prisiėmė didžiausio pasaulyje kryžiaus sunkenybę: vadovauti visai žmonijai jos kelyje į Dievą. Šiandien tas žmogus vadinasi Jonas Paulius II, popiežius. Kas žino, gal ir dabar jis gula ant žemės kryžiumi, nes tai, ką jis prisiėmė Romoje, yra daug sunkiau už tai, ką jis turėjo nešti Krokuvoje". Tai kun. Ziejos straipsnio ištrauka.

Apie jo gilų maldos gyvenimą liudija eilė asmenų, artimiau jį pažinusių Krokuvoje, jam ten būnant kunigu, vyskupu, kardinolu. Šis maldos gyvenimas jau nuo kunigystės iki šių dienų pasireiškė ištikima kasdiene kryžiaus kelių pratyba ir rožančiaus malda. Jau nuo jaunystės ir vėliau dvasininku būdamas, jis dažnai vykdavo į Kalwaria Zebr-zydowska, kur yra labai graži bernardinu bažnyčia iš XVII-ojo šimtmečio. Šalia Dievo malonėmis garsėjančio Marijos paveikslo, ten yra 6 kilometrų ilgio kryžiaus keliai, imituoją istorinę Kristaus kančios Jeruzalėje aplinką. Ten prie Kristaus kančios momentus vaizduojančių 44 koplyčių jis susitelkdavo maldoje.

Jo maldingumas Marijai jau pasireiškė viešai jaunystėje fizinį darbą dirbant. Jo anų laikų draugai darbininkai dar šiandien prisimena, kaip, skambant Viešpaties Angelo varpams, jis nutraukdavo darbą ir, atsiklaupęs bei persižegnojęs, sukalbėdavo tą maldą. O vėliau tapęs vyskupu, jis pasirinko herbą, kuriame po ten išrašytos M raidės (reiškiančios Mariją) randamas įrašas "Totus tuus") visas tavo); tai visiško Dievui atsidavimo per Mariją radikalus pasisakymas.

Jo dvasinį gyvenimą charakterizuodamas, kun. M. Malinski rašo: "Tai, ką pradžioje noriu pareikšti, yra svarbiausia. Jis yra pirmiausia žmogus, kuris labai daug meldžiasi... jei norėčiau jį trumpu žodžiu apibrėžti, tai pasakyčiau: tai žmogus, kuris prieš Švenčiausiąjį klūpo. Kas dieną jis turi nusistatytų, vien maldai skirtų valandų... Po mišių jis pasilieka labai ilgai padėkai koplyčioje... Jis užsidaro ir šiandien koplyčioje, kaip kadaise Krokuvoje, ir ten Švenčiausiojo akivaizdoje, maldos dvasioje, rašo savo dvasingas konferencijas, ruošiasi viešose audiencijose tariamam žodžiui" (Malinskio popiežiaus biografijos 50-51 psl.).

Nenuostabu, kad ir kard. S. Wy-szynski, tuojau po šio popiežiaus išrinkimo, spalio 17 d., Vatikano radijo kalboje pasakė: "Tai yra žmogus, kuriam malda yra atgaiva, kurią jis atsiklaupęs semia pilnu delnu iš savo vaikiško tikėjimo. Iš tos turtingos filosofo-moralisto asmenybės kiekvieną jo gyvenimo valandą spinduliavo malda, ar jam kasdieninius kryžiaus kelius vaikščiojant, ar Švenčiausiąją Auką aukojant" ("Pierwsze dni pontyfikatu", 70 psl.). Todėl tą pirmąją savaitę po išrinkimo popiežium, spalio 20 d. vakarą, jis meldėsi Vatikano požemiuose lenkų Częstochovva Marijos ir lietuvių Aušros Vartų koplyčiose.

Maldą taip vertindamas, jis prašė maldų už save. 1978 m. spalio 17 d. po Sikstinos koplyčioje aukotų pirmųjų mišių jis kreipėsi į kardinolus (o per juos ir į visą Bažnyčią): "Nevertas Petro įpėdinis, kuris trokšta naudotis beribiais Kristaus turtais, jaučiasi labai reikalingas jūsų pagalbos, jūsų maldos"... Iškilmingų pareigų pradėjimo mišiose (praeityje taip vadinamose popiežiaus vainikavimo iškilmėse) jis maldavo: "Padaryk, Kristau, kad galėčiau tapti ir pasilikti Tavo vienintelės valdžios tarnu, Tavo saldžios valdžios, Tavo valdžios, kuri nepranyksta, padaryk, kad galėčiau būti tarnu, Tavo tarnų tarnu . . . Melskitės už mane, padėkite man, kad galėčiau jums tarnauti".

Prieš pradedant konklavą, tarp kitų plakatų Romoje buvo matomi iškabinti užrašai: "Mes norime Ganytojo, tikinčio, besimeldžiančio". Šis noras Jono Pauliaus II išrinkimu išsipildė.

Kalbėdami apie šio popiežiaus maldą, negalime neprisiminti jo nuolankumo, kurį daugelis pastebi nuo   pat  jo   išrinkimo   popiežium dienos. Tas nuolankumas ryškėja iš jo naujos, sudemokratinto popiežiavimo pradžios.

Paprastai naujai išrinktasis popiežius tuojau po išrinkimo, sėdėdamas soste, priima iš kiekvieno prieš jį atsiklaupusio kardinolo paklusnumo pareiškimą (vadinamą obedien-za). Jonas Paulius II to nesilaikė: stovėdamas kiekvieną stovintį kardinolą pabučiavo ir apkabino; tuo su-demokratintu nuolankumo aktu pridengė savo išrinkimo pranašumą. Panašiai prieš pirmąsias iškilmingas mišias, spalio 22 d., vėl visi kardinolai iš eilės atsiklaupdami reiškė popiežiui paklusnumą. Po Kardinolų Kolegijos dekano C. Con-falionieri ir kardinolas S. Wyszynski klaupėsi prieš popiežių, o šis jį atsiklaupusį savo rankomis kėlė ir pabučiavo jo ranką... Šio popiežiaus nuolankumo gilioji prasmė rytojaus dieną aiškėjo lenkams suteiktos audiencijos metu. Po savo kalbos kard. S. Wyszynski, priėjęs prie popiežiaus, abiem keliais atsiklaupė. Negalėdamas to atsiklaupimo sukliudyti, popiežius pats klaupėsi prieš kardinolą, ir taip abu pasiliko valandėlę atsiklaupę ir apsikabinę, sukeldami ovacijas ir daugelio akyse ašaras... Atsistojus, popiežius dviem kalbom — viena skirta visiems lenkams, kita Krokuvos arkivyskupijai prabilo į susirinkusius. Toje antroje kalboje tarp kitų dalykų jis kreipėsi į Lenkijos aukščiausią dvasiškį kard. Wyszynskį šiais žodžiais: "Gerbiamas ir mielas kunige Prime. Leisk man paprastai pasakyti, ką galvoju. Nebūtų buvę Petro Soste šio popiežiaus lenko, kuris šiandien, pilnas Dievo baimės, bet ir pilnas pasitikėjimo, pradeda popiežiavimą, jei nebūtų buvę Tavo tikėjimo, kuris nepabūgo kalėjimo ir kentėjimo, Tavo herojiškos vilties, Tavo besąlyginio pasitikėjimo Bažnyčios Motina, jei nebūtų buvę Šviesaus Kalno (Jasna Gora, Čensta-kavos šventovės — A.G.) ir to viso mūsų tėvynėje Bažnyčios laikotarpio, kuris turi ryšio su Tavo, kaip vyskupo bei primo, patarnavimu"... Šiuo kard. S. Wyszynskio pagerbimu jis dėmesį nukreipė nuo savęs į kardinolą ir į visą lenkų tautos katalikybę. O juk, kaip savęs statymas į pirmą vietą, nepripažįstant kitiems nuopelno, gali dvelkti puikybe, taip nukreipimas dėmesio nuo savęs į kitus yra esminė nuolankumo žymė, be kurios nėra šventumo.

Darbštumas, ganytojiškas uolumas
Kun. M. Malinski, dabartinio popiežiaus jaunystės draugas, jo biografijos autorius,9 labai pabrėžia jo didelį darbštumą, kiekvienos laisvos valandėlės prasmingą panaudojimą. Tam darbštumui pavaizduoti jis ne kartą sumini jo didelę meilę knygai ir jos skaitymą įvairiomis, kartais nepatogiomis progomis. Jaunystėje dirbdamas fizinį darbą, jis nešiodavosi knygą, kad atsiradus darbo pertraukoje laisvai valandėlei, galėtų ją paskaityti. Ne kartą tai būdavo sunkios, įsigilinimo reikalaujančios knygos. Jo mėgstamiausia dvasinė literatūra buvo karmelitų vienuolijos šventųjų, Kryžiaus Jono, Jėzaus Teresės ir Kūdikėlio Jėzaus Teresės, raštai. Vėliau, jau būdamas vyskupu, kardinolu, automobiliu vežamas, jis skaitydavo ar net rašydavo ant jam paruošto staliuko. Eidamas pasivaikščioti, niekada neidavo be knygos, kad, netikėtai atsiradus  progai,  galėtų  bent truputį paskaityti. Be to, susirinkimuose, konferencijose skaitydamas, jis galėjo sekti kitų dalyvių skaitomas paskaitas bei diskusijas ir kiekvienu momentu prasmingai į jas įsijungti.

Jonui Pauliui II ypač reikia laiką taupančio darbštumo, nes jo didelis socialumas (vienas jo patrauklumo pagrindų) atima jam daug laiko. Kitaip jo ganytojiškas uolumas nebūtų galėjęs taip plačiai ir giliai pasireikšti Krokuvoje ir dabar Romoje.

Tad žvelkime į Karolio Wojtylos pastoracinį darbą, valdant Krokuvos arkivyskupiją. Norint tinkamai gany-tojauti, pirma reikia pažinti laiko dvasią, ganomųjų problemas, jų rūpesčius bei troškimus; reikia išgirsti jų kritiką ir iš viso mokėti jų klausyti, mokėti išgirsti, ko jie nedrįsta pasakyti, kas slepiasi tarp jų žodžių... Nujausdamas, kad, esant aukštose pareigose, yra didelis pavojus nesiorientuoti laiko dvasioje, vyskupas kardinolas K. Wojtyla pats asmeniškai eina pas žmones, nepasitikėdamas tarpininkų informacija. Jis eina pas juos dažnai, nes, dažnesnių susitikimų dėka atstumui tarp jo ir jų mažėjant, žmonės išdrįsta būti atviresni... To negana. Interesuodamasis sklindančiomis idėjomis, jis du tris kartus per mėnesį sušaukia katalikų šviesuomenės atstovus, ypač katalikų leidžiamo savaitraščio redaktorius, bendradarbius, išsikalbėti aktualiais klausimais. Leisdamas jiems kalbėti, jis pats daug ir ilgai tyli, galvoja... ir tada pasisako... Jis kviečia tais pačiais tikslais ir kitus visuomenės atstovus, o ypatingai tuos, kurie galvoja, kurie turi ką pasakyti. Jis visur ieško gyvenimiškos tiesos, tačiau negalvoja, kad tai yra būtinai teisinga vien dėl to, kad įvertinama kaip krikščioniška. Jis žiūri plačiau: tai, kas teisinga, tuo pačiu yra krikščioniška.

Norėdamas jaunąją kartą pažinti ir jos krikščionišką savimonę ugdyti, jis panaudoja vasaros bei žiemos sportą. Vykdamas žiemą slidinėti, vasarą laipioti kalnuose ar irkluoti laiveliais, jis pasikviesdavo po keliolika jaunų vedusių porų. Keliaudami iš vienos vietos į kitą,   nakvodami   vasarą   palapinėse, sportuodami, kas dieną dalyvaudami mišiose, jie diskutuodavo krikščioniškos pasaulėžiūros temomis. Daug tokių šeimų tapdavo jo pastoviais draugais. Jų vaikams jis tapdavo "dėde Karoliu". Užgavėnėse, Kalėdose jis sukviesdavo tas šeimas su vaikais į vyskupijos rūmus, kur praleisdavo valandas giedodami, dainuodami, deklamuodami, vaišindamiesi. Tai buvo jo ganytojavimo metodai ir priemonės.

Jo dvasinis vadovavimas studentams Krokuvoje vykdavo kas savaitę susitinkant su jų įvairiomis grupėmis įvairiose parapijose. Paskaitomis ir diskusijomis buvo ugdoma religinė pasaulėžiūra.

Įdomiausias K. Wojtylos pastoracijos metodas yra "oazių sąjūdis". Kadangi religinės organizacijos valdžios draudžiamos, tai lenkų katalikybės vadai su vysk. Wojtyla priešakyje sugalvojo religiniam ugdymui panaudoti nedraudžiamas rekolekcijas bei maldingas keliones. Jie sugalvojo bent vieną kartą per metus, kad ir vienai kitai savaitei, atskiroms dalyvių grupėms sudaryti idealiai religiškai ugdančią atmosferą kur nors gražioje gamtos aplinkoje. Jų metu vyksta paskaitos, religiniai mąstymai, pamaldos, pasikalbėjimai. Tai tartum prailgintos neįprastos rekolekcijos, religinio ugdymosi kursai, dalį laiko panaudojant laisvalaikiui ar sportui. Grupėje paprastai yra 30-40 asmenų, kurie sekančių metų vasarą kartu jau siekia aukštesnio krikščioniškos tobulybės bei dvasingumo laipsnio. Tai bandymas planingai ugdyti katalikišką elitą. Atrodo, kad šį sąjūdį dabartinis popiežius norėtų perkelti į visų kraštų Bažnyčios gyvenimą, nes, anot jo, gyvename bereligingu-mo tyruose, ir juo daugiau bus juose oazių, juo bus tie tyrai mažiau grėsmingi ir pavojingi.10 "Oazių" sąjūdį vertindamas, jis reikalavo, kad kiekvienas naujai įšventintas kunigas savo pirmais šešeriais kunigystės metais sudarytų ir globotų kasmet bent vieną "oazę".

Pats didžiausias kard. K. Wojty-los ganytojiškas užsimojimas ir laimėjimas — tai Nowa Huta mieste bažnyčios pastatymas ir ten vykdoma pastoracija. Nowa Huta (lietuviškai: Naujoji gamykla) yra 215 tūkstančių gyventojų miestas prie pat Krokuvos. Tai naujai sukurtas ir toliau kuriamas plieno fabrikų centras. Lenkijos sunkiosios pramonės širdis. Kurdama šį centrą, valdžia norėjo padaryti jį ateistiniu miestu. Jame neturėjo būti nė vienos bažnyčios. Tame Lenino vardo su jo statula kombinate turėjo viešpatauti jo skelbiamas ateizmas. Reikėjo rašyti valdžiai daug prašymų bei nugalėti įvairiausių kliūčių ir trukdymų, kol Nowa Huta mieste pavyko pastatyti bažnyčią. Tos bažnyčios statybos pagrindinis skatintojas ir drąsintojas buvo vyskupas kardinolas K. Wojtyla. Tą statybos projektą rėmė religiškai nusiteikusi ryžtinga darbininkija. Kažin ar kuriame kitame krašte yra tokia religinga, Bažnyčiai taip artima darbininkija, kaip Lenkijoje?11 Ji "pradėjo" bažnyčios statybą 1956 metais, pastatydama didžiulį kryžių būsimos bažnyčios statybos projektuojamame sklype. Prie to kryžiaus, su ant jo pakabintu Juodosios Čens-takavos Madonos paveikslu, pradėta per didžiąsias šventes atvirame ore laikyti pamaldas, kurias lankydavo tūkstančiai tikinčiųjų.12 1960 m. vietinė Krokuvos valdžia davė leidimą statyti bažnyčiai, bet centrinė krašto sostinės valdžia statybą uždraudė. To negana, ji pasiuntė jai ištikimų pasigėrusių vyrų kryžiui pašalinti, nes tas žemės plotas esąs reikalingas statyti mokyklai. Šimtai susirinkusių tikinčiųjų, daugiausia darbininkų, sukliudė komunistinės valdžios kėslus. Tūkstantinė minia patraukė prie miesto rotušės. Gatvėse prasidėjo trijų dienų neramumai, barikados, muštynės. Ketvirtąją dieną iš kitų miestų buvo pasiųsti milicijos būriai su šunimis, kuriuos siundė prieš žmones. Tų kovų metu žuvo du milicininkai, vienas jaunuolis, buvo daug sužeistų. Prasidėjo areštai, šeimų iškeldinimai iš Novva Huta miesto... Tačiau pastatytasis kryžius išliko nepaliestas. Praėjo keleri metai moralinės kovos dėl statybos leidimo. Pagaliau 1967 m. statyba buvo leista, ir ką tik tada pakeltas į kardinolus Krokuvos arkivyskupas K. Wojtyla ėmė jai vadovauti. Konkrečiam nuolatiniam budėjimui prie statybos jis besikuriančios N. Huta parapijos klebonu paskyrė kun. Gorzelany — jau turintį patirtį statybai. Tų pačių 1967 m. spalio 14 d. ankstyvą rytą, dalyvaujant dešimtims tūkstančių tikinčiųjų, kard. Wojtyla prakasė žemę bažnyčios statybai. Nuo tos dienos prasidėjo didžiosios sunkenybės. Vieno leidimo neužteko — kiekvienai statybos fazei reikėjo prašyti naujo leidimo. Jokios finansinės paramos iš valdžios nebuvo galima tikėtis. Visa statyba rėmėsi laisvomis tikinčiųjų aukomis. Ypatingai dideles sumas statybai aukojo JAV lenkų kolonijos. Joks vietinis architektas negalėjo dalyvauti tame darbe. Tad statybai buvo pakviestas talentingas lenkas architektas Wojciech Pietrzyk iš austrų Vienos. Nors to miesto tikintiesiems reikėjo tikrai didelės bažnyčios, tačiau valdžia leido tai statybai panaudoti tik 800 kvadratinių metrų. Ta aplinkybė vertė architektą statyti trijų aukštų bažnyčią, bet ir čia valdžia kliudė, ir todėl reikėjo atsisakyti projektuojamo bokšto.

Statybos darbą nemokamai atliko darbininkai ir šiaip tikintieji atliekamu nuo pareigų laiku. Šventadieniais, pabrėždami to darbo kilnumą bei šventumą, jie atvykdavo į darbą apsirengę šventadieniškais drabužiais. Visą dešimties metų statybos darbo laikotarpį mediniame barake (kuriame buvo laikoma statybinė medžiaga) tikintieji šventadieniais rinkdavosi pamaldoms. Pabrėžiant visų tikinčiųjų solidarumą, kiekviena plyta, apmokėta paskirų tikinčiųjų, skelbė jų visų vieningumą. To vieningumo simbolis buvo ir visos Lenkijos tikinčiųjų surinkti 2 milijonai titnago blizgančių akmenų, kuriais yra išklotos tūkstančio kvadratinių metrų plotu gelžbetoninės bažnyčios sienos.

Pastatytoji bažnyčia, pavadinta Marijos — Lenkijos Karalienės vardu, yra labai originali. Ji atrodo tartum Nojaus arka, plaukianti audringa gyvenimo jūra. Jos stilius primena garsaus prancūzų architekto Corbussier statybas, bet jame jaučiama ir Lenkijos kalnų koplyčių bei bažnytėlių linijų motyvai. Jos pamatuose yra įmūryta popiežiaus Pauliaus VI dovanota šv. Petro karsto skeveldra, o tabernakulio pagražinime yra įjungta iš JAV gautoji astronautų iš mėnulio atvežto akmens skeveldra. Bažnyčios viduje stovi milžiniškas 70 metrų aukščio plieno kryžius su Nukryžiuotuoju, sukurtas lenkų menininko Boleslovo Chromy. Nukryžiuotasis vaizduojamas dar gyvas ir labai kenčiantis. Į priekį smarkiai pasviręs jo kūnas truputį primena šv. Kryžiaus Jono nupieštą Kristų ant kryžiaus. Plienas ir visas liejimo darbas padarytas Austrijoje. Novva Huta bažnyčios pogrindyje simboliniu būdu pavaizduotos lenkų tautos kančios praeityje. Ten šalia nacių nužudyto palaimintojo Maksimilijono Kol-bės13 randama visokių pavidalų Madonų, kurios gedi Lenkijos kareivių, žuvusių paskutiniame kare, gedi 4143 lenkų karininkų, nužudytų Katyne, ir t.t.

Šios bažnyčios pastatymu buvo norima paminėti Lenkijos krikšto tūkstantmetį. Jos pastatymas — tai lenkų tikėjimo gilumo įrodymas, o turint galvoje tas, rodos, negalimas nugalėti kliūtis tos statybos metu — tai iliustracija patvirtinti Kristaus žodžiams, kad "tikinčiam viskas galima" (Mk. 9,23).

Kalbant apie kard. K. Wojtylos patvirtintą ganytojavimą Novva Huta parapijoje (kuri gali būti Lenkijos parapijos pavyzdžiu), pirma reikia žinoti, kad tai labai didelė 20 tūkstančių šeimų parapija. Ją aprūpina 20 kunigų. Tik keturi jų gyvena mažoje klebonijoje prie bažnyčios, kiti gi, planingai suskirstyti ir apgyvendinti įvairiose to miesto dalyse, rūpinasi tos dalies religinio gyvenimo ugdymu. Šventadieniais mišių aukojimas prasideda 6 vai. ryto; jos be pertraukos aukojamos visą dieną iki paskutiniųjų 8 vai. vakare. Tikinčiųjų perpildyta kad ir didelė trijų aukštų bažnyčia, paprastai būna lauke apsupta šimtų, o kartais ir tūkstančių tikinčiųjų, negalėjusių į bažnyčią patekti. Pirmajai komunijai, kaip Novva Huta parapijoje, taip ir visoje Lenkijoje, vaikai ruošiami dvejus metus. Sutvirtinimo sakramentui priimti keturio-
 
Popiežius Jonas Paulius II po atentato sveiksta Gemelli ligoninėje Romoje. Gegužės 13 d. viešos audiencijos metu Šv. Petro aikštėje jį kulkom sunkiai sužeidė turkas teroristas Ali Agca.
 
likmečiai ruošiami vienerius metus po dvi valandas per savaitę. Prieš kūdikius krikštijant, tėvai ir krikštatėviai įpareigojami bent 3 kartus susitikti su parapijos kunigu pasikalbėti apie tėvų ir, reikalui esant, krikštatėvių religines pareigas vaiko ugdyme. Besiruošiantieji moterystės sakramentui per tris mėnesius informuojami kunigų, psichologų pedagogų ir gydytojų krikščioniškos moterystės pareigoms pažinti. Vedybiniams konfliktams išlyginti prie vyskupijų yra moterystės patarimų biurai.

Nowa Huta parapijai padeda ir katalikiškoji studentija. Studentai išnešioja neturtingiems, apleistiems ir vienišiems parapijos rūpesčiu sudarytus maisto paketus. Vežiojamų kėdžių pagalba šventadieniais jie suvežą į bažnyčią tuos ligonius, kurie patys negali į pamaldas atvykti. Ligoniams, kurie yra per silpni, jie įrašo į juosteles bažnyčioje sakomus pamokslus. Parapija reikalo atveju organizuoja jaunavedžių kūdikių ar vaikų saugojimą.

Alfonsas Grauslys

Išnašos
9.    Šios biografijos originalo lenkų kalba neteko matyti, ir ji Lenkijoje jau išpirkta, nes religinei literatūrai leisti valdžia mažai duoda popieriaus. Todėl visi religiniai leidiniai, kurių nemažai pasirodo Lenkijoje, leidžiami tik vieno kito tūkstančio egzempliorių skaičiumi. Religinė knyga ten išperkama per kelias dienas. Pakartotinės laidos pasirodo retai. Nenuostabu, kad katalikiškame Krokuvos savaitraštyje "Tygodnik Pow-szechny" (Visuotinis savaitraštis) dažnai pasirodo specialus skyrelis "Gielda bib-liofilska" (Knygos mylėtojų birža), kuriame religinės knygos brangintojai kreipiasi į visuomenę, ieškodami kurios knygos, siūlydami knygomis pasikeisti ar bet kuria kaina ieškomą knygą nupirkti. Kun. M. Malinskio parašyta pirmąja popiežiaus biografija naudojausi vokiečių vertime.
10.    Taip, anot E. Trost (jo knygos vokiečių kalba apie šį popiežių 177 psl.) kalbėjo 1972 m. kard. K. Woj-tyla vienos "oazės" grupei, jai užlipus į vieną Tatrų kalnų viršūnę. Ten pat liudijama ir apie tai, kad kard. K. Woj-tyla, tapęs popiežium, oazių sąjūdžio vadui prof. Blachnickiui privatinės audiencijos metu pasisakė norįs popiežiaus vasaros Castel Gandolfo rezidencijoje duoti progos "oazei" pabūti.

11.    Tarp kitko, dabartinio sąjūdžio už nepriklausomos darbininkų unijos įkūrimą Lenkijoje vadas Lech Walesa eina kasdien komunijos. Tai skelbia Lenkijos katalikų savaitraštis "Tygodnik Powszechny",  1980 spalio 19, nr. 42.
12.    Kard. K. Wojtyla eilę metų dar prieš leidimo gavimą statybai Kalėdų vidurnaktyje mišias laikydavo ne vyskupijos katedroje, bet prie to kryžiaus atvirame ore, ne kartą esant temperatūrai 20-30 laipsnių Celsijaus žemiau nulio; tokiose nakties mišiose dalyvaudavo iki 60 tūkstančių tikinčiųjų.
13.    1941 liepos mėn. gale iš Aus-schwitce (lenkiškai: Osvięcim) nacių įsteigto koncentracijos lagerio 14 bloko pabėgo vienas kalinys. Nerandant pabėgusiojo, komendantas 10 kalinių paskyrė bado mirčiai. Tai bausmei pasmerktųjų tarpe buvo lenkas F. Ga-jowniczek, kuris, išgirdęs apie šią bausmę, garsiai sudejavo: kas bus su jo likusia šeima, žmona, vaikais? Tai išgirdęs, lenkas kalinys Maksymilian Kol-be, 47 metų amžiaus kunigas pranciškonas, pasisiūlė pasmerktąjį pakeisti ir mirti jo vietoje. Po trijų badavimo savaičių, chemikalų įšvirkštimu rugpjūčio pirmoje pusėje jis buvo nužudytas. 1971 spalio 17 popiežius Paulius VI šį kankinį paskelbė palaimintuoju.
(Bus daugiau