SIBELIŠKAS SAKALO SKAMBĖJIMAS Spausdinti
Parašė Pranas Visvydas   
HENRIKAS NAGYS: Prisijaukinsiu sakalų. Išleido Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas. Apipavidalino Vytautas O. Virkau. Chicago 1978. 70 psl.
Keistas mūsų gyvenimas. Juo keistesnis, kai susiduri su įtaigia poezijos knyga. Kad ir dabar — jau kelintą sykį beskaitant Henriko Nagio "Prisijaukinsiu sakalą".

Poetas rašo apie krypuojantį sakalą, apie šiaurę, vienatvę, neturtą, kaimietišką paprastumą... Rašo ir pergyvena savo nuotaikas kaip didelį dalyką. Traukiasi nuo civilizuoto pasaulio, nuo triukšmo. Rašo himną tylai. Apdainuoja nebūtį. Bando atspėti "molio ir paukščio" mįslę. Iš tų visų nuotaikų sudaro knygą. Aišku, ne sau, o kitiems. Kad kiti skaitytų, kad žavėtųsi jo nuotaikų poetišku apipavidalinimu, jo krypuojančiu margu sakalu, kad suprastų praradimų reikšmę, kad drauge tikėtų "tais, kurie visko, visko atsižadėjo" svajonės labui.
Ką tai reiškia? Į šį klausimą teisingai teatsako išprusę akademikai. Man, paprastam skaitytojui, gera poezija reiškia tik menišką poeto laikyseną. Atvirai sakant, tik gražų įtikinantį melą.

Ir jeigu Nagiui į akis pasakyčiau, jog jis ne tiesą sako, trokšdamas sakalo, "balto kaip arktikos sniegas", jis nuo manęs nusisuktų. Su pagrindu, nes, šitaip tauškėdamas, įrodau savo dvasinį trumparegiškumą. Paprasčiausiai nesuprantu poezijos esmės.
Daug kas man paaiškins, kad gamta poezijai paskyrė ypatingą misiją — svajoti arba mąstyti stebuklinėmis premisomis. Ne logiškomis, bet stebuklinėmis. Ir iš to viso stebuklinio krištolo kurti kitonišką "logišką" pasaulį.
Po šitos minties lyg ir paaiškėja, kodėl Nagys su tokia rimtimi svajoja prisijaukinti sakalą. Šis paukštis jam simbolizuoja taurų dvasinį nepriklausomumą, neturtą, laisvę. Pilkas, bet išdidus paukštis, aitvaro brolis. Akcentuodamas savo asketišką moralę (atsiskyrėliškumą), autorius motto puslapyje cituoja sau artimų poetų posmus. Catherine Davis tvirtina, jog po visų praradimų mes liekame tokie, kokie buvome pradžioje. Rainer Maria Rilke nurodo, kad tarp įprastų žiemų yra nesibaigianti žiema, kuri žiemodama pranoksta ir tavo širdį.
Be abejo, Nagio sakališko neturto moralėje šviečia Kristaus evangelija. Nagio lyrika suteikia jai naują akiratį — šiaurę. Ten, šiaurėje, žmo-gaus-atsiskyrėlio laukia ypatingi etiniai ir fiziniai išbandymai. Išsilaikymo dėsniai ten kur kas nuožmesni. O gamtovaizdžio didingumas yra stulbinantis:
Vien tik sniegą,
sniegą ir sniegą ir sniegą matau.
Ligi akinančio akiračio
begalybė balta. (16)

Nežinau, ar kuris kitas poetas lietuvių poezijoje yra lietęs šiaurietiškus motyvus su tokiu tvaskančiu vaizdingumu, kaip Nagys. Praėjusiais metais po Kalėdų viename Los Angeles lietuvių susirinkime prof. Marija Gimbutienė pavadino Nagį lietuvių poezijos Sibelijumi. "Toks šiaurietiškai skaidrus, pakilus, melodingas balsas". Profesorei didelį įspūdį paliko "Prisijaukinsiu sakalą" eilėraščiai.

Iš tiesų šitų eilėraščių dauguma turi Sibelijaus simfonijų skambesį. Ne metaforų išradingumas čia stebina, bet individo vienatvę teigiančių įvaizdžių grožis. Šiaurės terenas dainuoja. Gamtos permainos šnekasi su dvasia. Viskas, rodos, plaukia vientisos patrauklios melodijos lygumomis bei viršūnėmis. Nuo pat pradžios iki galo.

Rimvydas Šilbajoris Nagio "Brolius baltus aitvarus" apibūdino kaip "galutinio subrendimo knygą". Panaši antraštė tiktų ir brolio sakalo knygai, kuri pratęsia anų motyvų lyrinį įprasminimą. Tai žiūrėjimas iš vidaus į vidų. Iš sąmonės į gamtą. Iš gamtos į savo širdies slėpinius, į gėlą. Tai girdėjimas pačių esmingiausių garsų. Pavyzdžiui, šalia šaltinių gurgėjimo, nendrių šiurenimo, basų kojų dunksėjimo, poetas girdi, kaip "mano sakalas sušiurena per miegą sparnais." Tai drauge ir kalbėjimas paprastais, bet smingančiais žodžiais, kai reikia pašlovinti ypatingą būseną, būtent tylą.

Mūsų laikmetyje kai kurie jaunieji Lietuvos poetai rašo eilėraščius tylai, todėl kad jos labai reikia civilizacijos ar okupacijos nužmogintam triukšmui bei skubotumui atsverti. Nagio himnas tylai "Nebijok tylumos" pabrėžia kantraus laukimo prasmę, taip raiškią gamtoje. "Žiūrėk,/ kaip žemė žiemą žiemoja:/ tyli ir kantri." "Nebijok tylėti. Tyla —/ visų pavasarių motina." "Leisk žodžiui nokti./ Tylėk —/ ir lauk." Himnas skamba su hoelderliniška būtinybe.

Laukimo kategorija, man regis, nelabai    rūpi    filosofams.    Tačiau poetui Nagiui ji turbūt yra viena iš reikšmingiausių žmogaus egzistencijos prielaidų. Laukimas yra slenkstis. Jis žada prisikėlimą. Perėjimą į gaivesnę būseną, išsivadavimą iš sustingimo. Laukimas yra pasiruošimas šuoliui į džiaugsmą. Egzistencinį laukimo pergyvenimą Nagys nutapo šviesiomis spalvomis puikiame eilėraštyje "Laukiu pavasario". Poetas yra mokykloje su vaikais, kurie rašo pavasario laukimo tema. "Čeža popierius. Vaikai/retkarčiais pakelia galvas. Pasižiūri į mano veidą./ Nusišypso." Tuo pačiu metu poetas "pro rūškaną laiko ūkaną" prisimena vaikystės pavasarį.
Užmerkiu akis. Ir laukiu ir laukiu vėl,
laukiu savo pavasario. (49)

Šitaip paprastai, tarsi proziškai eiliuojant, gaunasi tiksli pusiausvyra tarp šviesių gyvenimo akimirkų ir mąslios apibendrinančios laikysenos. Poezija džiūgauja. Pastarąjį eilėraštį perskaičiau minėtame Los Angeles lietuvių susirinkime. Susidėjo keistos aplinkybės. Viskas vyko M. Gimbutienės svetainėje Topangoje, Cali-fornijoje. Buvau paprašytas pakalbėti apie Nobelio premijos laureato Czeslavv Miloszo kūrybą. Nekokia buvo mano paskaitėlė, sumesta iš palaidų pastabų. Bet labiausiai man nepasisekė su Miloszo eilėraščio "Wiara" (Tikėjimas) vertimu. (Pasižadu niekad ateityje paskubomis neversti žymių poetų eilių). Gelbėdamas padėtį, pabaigai iškėliau Cz. Miloszo ir H. Nagio poezijų dvasinę giminystę. Kaip pavyzdį, ėmiau skakyti "Laukiu pavasario". Ar tuo atsipirkau prieš mandagiai kantrius klausytojus? Nežinau. Po visko Bernardas Brazdžionis atsistojęs man atvirai sako: "Tas Miloszo vertimas buvo kažkas baisaus. O Nagio — tai bent poezija."

Yra visa eilė gražių eilėraščių Nagio knygoje. Iš jų itin išsikfria: "Medkirčiai", "Pavasario sakalas", "Testamentas", "Georg Traki", "Nebijok tylumos", "Sakalų valanda"... Ypač pastarasis žavi ritmo supančiu rišlumu, kalbos skambesiu ir tikėjimo įtaiga. Tai kūrinys, kurį norisi įsiminti ir nešioti su savimi visą gyvenimą.

Knygos pabaigoje skaitome "Karo dienoraščio ciklą". Tikriausiai tai paties poeto pergyvenimų ar sukauptu -įspūdžių poezija. Šiuose eilėraščiuose Nagys sukoncentruoja apoka-liptinių įvykių siužetą. Nesiglosto su žodžiais ir su įsitikinimais. Lakoniškame eilėraštyje "Heroica Dan-zig" piešia siaubingą pralaimėto mūšio lauką, dar vis daužomą "patrankų kanonados". Čia vokiečių karys, nuplėšęs sau nuo kaklo geležinį riterio kryžių, trenkia žemėn. Vaizdas dramatiškas, su tam tikru holi-vudišku antspalviu. Poetas nori parodyti, kad Šiuo žygiu riterio kryžiaus kavalierius pagaliau tampa doru žmogumi, "...buvai, dar vienas kareivis / kauliukais / nelošęs / dėl Kristaus, Žydų / Karaliaus, / kruvino / rūbo.

Turiu prisipažinti, nelabai sumetu, ką bendra turi mūšį pralaimėjęs vokiečių karys (tegu ir nenusviedęs pelnyto kavalieriaus kryžiaus) su anuo niekingu romėnų sargybiniu, pramogaujančiu kauliukais? Tokie sugretinimai kartais yra gana slidūs.

Aplamai Henriko Nagio moralinėse kategorijose, taip ryškiose jo paskutinėse knygose, yra daugiau artistiško pakilumo negu psichologija paremto gyvenimo. Nagys mėgsta priartėti prie egzistencijos ribų. Jį traukia gelmių vėsa, į kurią žvelgti galima tik su pasišventėliška drąsa. Būtent: "Nebijok nebūti. Tik tada/ atiduodamas save, save atrasi." Gan įmantriai skamba šis aforizmas, pagrįstas, kaip įžangoje minėjau, stebukline jausena. Tačiau jo įsakmumas verčia pagalvoti, ar poetas ne per daug reikalauja. Juk šitaip sakydamas,   jis    niveliuoja   gyvenimą.

Vaizduotėje tai įmanoma, bet tikrovėje — ne. O poezija, nežiūrint lakaus, perkeltinio jos pobūdžio, yra tikrovės sesuo. Tai teigė Pasternakas ir kiti žymūs poetai. Poezija rauda su tikrove, džiūgauja su ja. Net ir religinėse valdose, kol ji palaiko gyvenimą, poezija yra dvasiškai paveiki. Priešingu atveju ji pasidaro neįtikinanti, įšalusi poetiškoje pozoje. Todėl šauksmas nirva-non "Viską atiduok. Nepalik / nieko sau" yra majestotiškas iššūkis, bet tuo pačiu bergždžiai kraupus priekaištas gyvenimui (tam R.M. Ril-kes buvimui su daiktais), vienintelei mums duotai progai šioje visatoje.

Polemizuoju su poetu, kadangi kai kurių jo eilėraščių etinis įsakmumas priremia prie sienos, verčia vienaip ar kitaip apsispręsti. Nagio poezija pamoko. Tai gera žymė. Deja, ne visus pamokymus galima priimti už tikrą pinigą. Kur kas labiau įtikina gyvenimą ir jo grožį teigiančioji gaida.

Ar surado poetas svajonėse ieškota sakalą? Lyriškai surado. Vaizdžiai melodingai nutapė jo įvairiausius pavidalus, įsimintinus, tautosakiškus, žmogiškus, didingus, savo tauriu asketizmu nuskaidrinančius dvasią. Vis tiek užsklandoje girdisi rekviumo akordai. Visą gyvenimą ieškotas paukštis liko neprijaukintas. Sakalas žiūri "į tolimą tolumą — / ir nemato žemės, ir nemato manęs."

Šiaurietiškame peizaže ir "tyliausia tyla nutyla". Poetas savo rankoje laiko šaltą ir pilką paukštį. Visa tai perskaitęs, dar labiau įsitikinu, koks keistas yra mūsų gyvenimas.
Pranas Visvydas