SU DALGIU PRIEŠ PATRANKĄ Spausdinti
Parašė SIMAS SUŽIEDĖLIS   

1831 METŲ SUKILIMO BRUOŽAI

Prieš pusantro šimto metų lietuviai ir lenkai bandė išsijungti iš Rusijos imperijos ir atgauti jiems atimtą laisvę. Tai buvo pirmasis sukilimas prieš rusus po paskutiniojo Lietuvos ir Lenkijos jungtinės valstybės padalijimo. Sukilėliai savo tikslo nepasiekė, apveikti stipresnės Rusijos ir apvilti Vakarų Europos, iš kurios tikėjosi sulaukti pagalbos. Prisimenant tos nesėkmės sukaktį (1831-1981), nesimojama čia dėstyti ištisos įvykių raidos. Apsiribojama tik būdingesniais sukilimo bruožais.1

Po jungtinės valstybės dalybų
Po trijų padalijimų (1772-1795) lietuvių gyvenamosios žemės atiteko Rusijos imperijai, išskyrus Sūduvą, arba Užnemunę, kurią prisijungė vokiškoji Prūsijos karalystė. Iš to Lietuvos ploto, kurį Rusija užėmė per paskutinį padalijimą, buvo sudaryti du administraciniai vienetai, rusų vadinamos gubernijos — Vilniaus ir Gardino. Jos užėmė Žemaitiją, vidurio Lietuvą ir didžiąją dalį rytinės bei pietinės Lietuvos, iš viso apie 100 kv. kilometrų su maždaug pusantro milijono gyventojų. Centru buvo padarytas Gardinas. Kiti didesni miestai toliau į pietus buvo Slanymas, Valkaviskas, Kobrinas ir Lietuvos Brasta. Po vienerių metų abi gubernijos sujungtos į vieną Lietuvos guberniją su centru Vilniuj. Ėmus valdyti carui Aleksandrui I (1801), Lietuvos gubernija vėl padalinta į dvi: Lietuvos Vilniaus guberniją ir Lietuvos Gardino guberniją. Pirmoji turėjo vienuolika apskričių, antroji — aštuonias. Iš Telšių apskrities, kuri priklausė Vilniaus gubernijai, 1819 metais išskirta Palanga ir prijungta prie Kuršo gubernijos. Rusų vyriausybė tenkino Kuršo dvarininkų vokiečių norą turėti tiesioginį sienos ryšį su Prūsija. Be to, pajūriu vedė pašto kelias iš Rygos į Karaliaučių. Šis nedidelis administracinis pakeitimas Lietuvos teritoriją visai atskyrė nuo Baltijos jūros. Po šimto metų latviai, kurdami nepriklausomą savo valstybę, savinosi Palangą tuo pagrindu, kad ji priklausiusi Kuršo gubernijai.

Nuo Lietuvos atskirta Užnemunė išgyveno daugiau permainų. Po paskutinio padalijimo tekusi Prūsijai jos valdžioje išbuvo dvylika metų. Prūsiją užėmus Napoleonui, iš tų žemių, kurias ji prisijungė per paskutinius du padalijimus, sudaryta Varšuvos kunigaikštystė (1807), sujungta su Saksonija. Saksų karalius Fridrichas Augustas, ištikimas Napoleono sąjungininkas, tapo abiejų šalių valdovu. Užnemunė tuo būdu pateko į Lenkijos teritorijos sudėtį. Administracinė priklausomybė nuo Varšuvos liko ir po Napoleono pralaimėjimo, kai Vienos kongrese (1815) Varšuvos kunigaikštystė paskelbta karalyste, surišta su Rusijos sostu. Lenkijos karalium pasidarė caras Aleksandras I (1801-1825). Iš Užnemunės sudaryta Augustavo vaivadija (1816).

Po padalijimų, kaip matome, Lietuvos ir Lenkijos politinė ir administracinė padėtis susidarė nevienoda. Lietuva liko visiškai į Rusiją įjungta, administraciniu atžvilgiu apkarpyta, valdoma caro skiriamų gubernatorių ir kitų rusų valdininkų. Lenkai savo karalystėje galėjo tvarkytis savarankiškai, turėdami savo seimą, vyriausybę ir kariuomenę. Aleksandras I savo vietininku arba vice-karalium, reziduojančiu Varšuvoje, paskyrė jaunesnįjį brolį Konstantiną (1799-1831). Jis ėjo tas pareigas ir tada, kai antrasis jo brolis Nikalojus tapo caru (1825) ir Varšuvoje vainikavosi Lenkijos karalium (1828).

Lenkijos karalystė apėmė 127,000 kv. kilometrų su 3,200,000 gyventojų. Palyginus su buvusia Varšuvos kunigaikštyste, visu trečdaliu buvo sumažėjusi. Krokuva buvo atskirta ir paversta laisvu neutraliu miestu. Austrijai sugrąžinta Napoleono atimta Galicija. Prūsijai teko Torunė ir Poznanė su aplinkinėmis žemėmis. Lenkų istorikai tai vadina ketvirtuoju padalijimu, įvykdytu Vienos kongreso. Aleksandras I buvo siūlęs vakarines Lenkijos sienas nukelti iki Oderio upės, bet jam pasipriešino Austrija ir Prancūzija, neleidusios rusams smelktis giliau į Europos vakarus.

Vienos kongreso sutartimi (1815 birželio 9) leista Lenkijos karalystę plėsti Rusijos prisijungtomis unijinės Respublikos žemėmis. Aleksandras I, neva žadėjęs prijungti Lietuvos gubernijas, nuo savo žodžio atsitraukė, kai Vilniuje susektos ir užgniaužtos studentų slaptos organizacijos (1823), degusios lenkiškuoju patriotizmu. Caras Nikalojus I rašė broliui Konstantinui, kad Lietuva esanti rusiška provincija, todėl negalinti būti Lenkijai priskirta; tai būtų priešinga imperijos neda-lumui.2 'Nedalomosios Rusijos' (Nedelimaja Ros-sija) karštas gynėjas istorikas Nikalojus M. Ka-ramzinas dargi įrodinėjo, kad caras neturįs nė teisės Rusijos dalyti, nes Lietuva priklausanti ne carui, bet Rusijai. Lenkų karalystė veltui klabeno caro duris Petrapilyje, atsiremdama buvusia su Lietuva unija.

Perversmas karalystėje
Lenkų karalystė, istorijoje vadinama ir kongresine Lenkija, neilgai tvėrė taikoje su Rusijos sostu. Karalystės konstitucija, tiesa, davė lenkams pakankamai valdymosi laisvės, betgi jokia savivalda neapmaldo troškimo turėti visišką nepriklausomybę. Lenkų siekiniu buvo Gegužės 3 konstitucija, priimta po pirmojo padalijimo (1791), kada unijinė Lenkija nebuvo dar visai pavergta. Tos konstitucijos priėmimo diena, Gegužės 3, ir dabar tebelaikoma lenkų tautine švente. Karalystės metu konstitucinis judėjimas, susijęs su liberaliniu ir tautiniu, skynė sau kelią, versdamas absoliutinės monarchijos sostus, nors Vienos kongrese buvo nuspręsta juos išlaikyti. Nikalojus I turėjo malšinti dekabristų sąjūdį Rusijoje (1825). Liepos revoliucija Prancūzijoje įsodino į sostą liberališkesnį Burbonų karalių (1830). Sukilę belgai atsiskyrė nuo Olandijos ir įkūrė savo nepriklausomą valstybę (1831). Dvejais metais anksčiau (1829) graikai Balkanuose išsilaisvino iš turkų valdžios. Šie revoliuciniai sąjūdžiai buvo žiežirboms įsidegti lenkams.

Lenkų sukilimas prasidėjo 1830 lapkričio 29 kariniu perversmu Varšuvoje. Perversmą įvykdė kariūnų mokykla. Prie jos prisidėjo kai kurie lenkų kariuomenės daliniai, Varšuvos universiteto studentai ir kitos sukilėlių grupės. Vicekaralius Konstantinas su dalimi kariuomenės pasitraukė už Lenkijos sienų, sustojęs prie Nemuno. Keli jo daliniai Užnemunėje pasiekė Pagirius netoli Kauno. Varšuvoje sudaryta laikinoji vyriausybė, kurios priekyje atsistojo kunigaikštis Adomas Čartorys-kis, buvęs Rusijos užsienio reikalų ministeris (1803-1806) ir Vilniaus universiteto bei švietimo apygardos globėjas (1803-1824). Žinodamas rusų jėgos persvarą, — Rusija turėjo gyventojų dešimtį kartų daugiau negu Lenkijos karalystė ir Lietuvos gubernijos drauge, — Čartoryskis ir kiti nuosaikesnieji sukilėlių vadai (Mykolas Radvilas, Ksaveras Lubeckis) bandė perversmą užbaigti derybomis. Sukilėliai nekėlė klausimo visai atskirti Lenkiją nuo Rusijos sosto. Jie reikalavo prie Lenkijos karalystės priskirti Lietuvą, Gudiją ir Ukrainą — buvusias unijinės Respublikos sritis; duoti joms tokias pat konstitucines teises; paskelbti visuotinę sukilėliams amnestiją. Pradžioje dėl tų reikalavimų derėtasi su vicekaralium Konstantinu, kuris pasirodęs sukilėliams nuolaidus, pasitraukdamas iš Varšuvos be pasipriešinimo. Tačiau nuolaidumo neparodė derybose su Adomu Čartoryskiu ir Joakimu Leleveliu, rusų pašalintu iš Vilniaus universiteto (1824) ir pasitraukusiu Varšuvon, kur tebedėstė istoriją ir buvo senatorium. Kiti Lenkijos seimo atstovai nieko nelaimėjo Petrapilyje iš Nikalojaus I. Visi sukilėlių reikalavimai atmesti. Rusų kariuomenė telkėsi Lietuvos   ir   Lenkijos   pasienyj.

Deryboms nutrūkus, beliko veikti ginklu. Lenkijos karalystės seimas 1831 sausio 25 carą Ni-kalojų I nusodino nuo Lenkijos sosto. Nuvainikavimo metu seimo dauguma laikėsi pasyviai, veikliau besireiškiant radikalesnei mažumai, parėmusiai generolo Romano Soltyko siūlymą nutraukti uniją su Rusija. Seimo paskelbtame atsišaukime į lenkų tautą (1831 vasario 3) caras apkaltintas nesilaikęs sutarčių, apleidęs lenkų tautą, išėjęs prieš ją su grėsminga kariuomene. Tokiu būdu jis 'atpalaidavo Jogailos sostą nuo nelygios unijos; tauta pasiryžo sostą atiduoti tam, kas bus tos garbės vertas. Tai nenykstanti tautos nepriklausomybės teisė . . . kuria reikia paremti jėga ir ginklu'. Atsišaukimu paraginta neeikvoti jėgų naminei nesantaikai, bet visiems siekti svarbiausio dalyko — 'nepriklausomybės atgaivinimo'.3

Atsišaukimas į brolius lietuvius
Lietuvą nuo Lenkijos skyrė muito siena ir Nemuno pakrančių sargybos. Išlikę muitinių ir sargybinių pranešimai liudija, kad tuojau po perversmo Varšuvoje Lietuvos pasienis pasidarė neberamus. Užnemunėje, kuri priklausė Lenkijos karalystei sudarydama Augustavo vaivadiją, 1830 gruodžio viduryje jau pasirodė pirmieji sukilėlių būriai. Jie susirinkdavo Nemuno krantuose priešais didesnius Lietuvos miestelius tarp Jurbarko ir Merkinės, mosuodavo baltomis vėliavėlėmis, vakarais uždegdavo laužus ir didžiu balsu skanduodavo: Tegyvuoja laisvė! Tegyvuoja tėvynė!4 Lietuvon buvo pernešami ir platinami atsišaukimai, raginusieji sukilti prieš caro valdžią ir jungtis su lenkais į bendrą kovą už tėvynės laisvę. Kas buvo suprantama žodžiu 'tėvynė' (ojczyzna), aiškėja iš vieno atsišaukimo į brolius lietuvius.

Kreipiniu Broley Žemaycziey yr Lėtuwininkai! prasideda lietuviškai ir lenkiškai nežinia kieno ir kada rašytas atsišaukimas. Spėjama, kad jo prireikė vėliau — 1831 metų vėlyvą pavasarį po lenkų pralaimėjimo ties Ostrolenka (1831 gegužės 26). Ankstesni atsišaukimai, lenkiški ir rusiški, Vilniaus generalinio gubernatoriaus minimi jau 1830 metų pabaigoje. Lietuviškasis atsišaukimas tuo reikšmingas, kad jis atskleidžia lenkų sukilėlių nusistatymą tebelaikyti Lietuvą neatidaloma Lenkijos valstybės (Rzeczpospolita Polska) žeme, kaip buvo senaisiais unijos laikais. Lietuvius taip pat laikė neatskiriamais savo broliais — viena ir ta pačia tauta.

'Atsibuskite, mieliausi broliai krikščionys! — skaitome lietuviškame tekste. — Pakelkite širdis ir akis į lenkus, savo brolius ... Iš tikros širdies trokštame jus priimti kaip savo brolius ir bičiulius ... Po karo, kai neliks Žemaičiuose nė vieno ruso (maskolio), būsite tada laisvais tikrais lenkais . . .  Imkite  tat šautuvą,  pistoletą,  kardą

Pieta. Lietuvių liaudies menas. Skulptūrėlė (18 inč. aukščio), daryta sukilimo laikogarpyje — 1830 m. Pavartyčių kaime, Panevėžio apskr., priklauso Adomo Galdiko galerijai New Yorke.

arba spragilą, dalgį ir kirvį, ir bėkite greitai pas savo brolius lenkus, su kuriais išvysite paskutinį savo priešą.5 Lenkiškame tekste, kuris šiek-tiek skiriasi nuo lietuviškojo, pažadama: 'Kai baltasis erelis savo pergalės sparnus išskleis viršum atgimusios Lenkijos . . . tuomet kilni lenkų tauta, įvertindama jūsų (lietuvių) pasiaukojimą, broliškai priglaus jus prie krūtinės ir priims visų jos teisių ir laisvių bendrininkais. Galima tvirtai tikėtis, kad Nemunas vėl sujungs dvi broliškas tautas, kurios sudarys laisvą ir nepriklausomą Lenkiją!'6

Šis atsišaukimas tegalėjo būti paskelbtas atsistatydinus generolui Grigui Chlopickiui, Lenkijos seimo skirtam diktatoriui ir kariuomenės vadui. Jis buvo priešingas siųsti lenkų kariuomenę už karalystės ribų ir pradėti karą su rusais. Jį pakeitė kunigaikštis Mykolas Radvilas, kuris Varšuvos spaudoje jau raginamas žygiuoti į Lietuvą. Tačiau ir Radvilas neišbuvo daugiau mėnesio, pasitraukęs po nesėkmingų Grochovo kautynių (1831 vasario 26). Trečiuoju iš eilės vadu buvo generolas Jonas Skrzyneckis. Nepastovi karinė sukilėlių vadovybė neturėjo tinkamo kovos plano. Ji neišnaudojo galimybės tuojau po perversmo išplėsti karo veiksmus į Lietuvą ir Ukrainą, kol ten nebuvo sutelkta daugiau rusų kariuomenės. Neapsisprendus už tokį strateginį planą, rusų kariuomenė lengvai įsiveržė į Lenkiją ir po septynių kovos mėnesių privertė Varšuvą pasiduoti (1831 rugsėjo 6).

Ant sukilimo ribos
Sukilti prieš caro valdžią Lietuvoje buvo daug sunkiau negu Lenkijoje. Lenkai turėjo savo kariuomenę, kuri įvykdė perversmą ir pradėjo su rusais reguliarų karą. Caras Aleksandras I buvo sudaręs atskirą Lietuvos korpusą (1817), bet Nikalojus I jį surusino (1827), pakeitęs vietinės kilmės kareivius rusais iš Tverės ir Pskovo gubernijų. Rusiška buvo ir vyriausioji Lietuvos administracija su Vilniaus generalgubernatorium ir jo padėjėjais — Vilniaus ir Gardino gubernatoriais. Lenkija turėjo savo vyriausybę ir seimą. Buvo pagrindo* laukti karinės lenkų pagalbos. Atsišaukimuose betgi nieko neužsiminta, teraginant sukilti ir dėtis su lenkais: 'Neapleiskite mūsų reikalo,  broliai  lietuviai  ir  žemaičiai!'

Rusijos vyriausybei nebuvo abejonės, kad Lietuva neliks nepasekusi Lenkijos pavyzdžiu. Vilniaus ir Gardino gubernijose įvesta korespondencijos cenzūra, uždaryta siena su Lenkija. Nemuno krantų miesteliuose nuo Gardino iki Jurbarko sustiprinta sargyba naujais kazokų daliniais. Vilniun atkelta daugiau rusų kariuomenės. Caras Nikalojus I 1830 gruodžio raštu, adresuotu generalgubernatoriui Vilniuje, bet visiems skelbtinu ir žinotinu, įspėjo Lietuvos bajorus būti ištikimais Rusijos sostui ir nesekti lenkais; nepaklusniems pagrasino karo teismu ir turto nusavinimu. Apskričių bajorų vadai buvo sukviesti į Vilnių. Jų susirinkime nutarta išreikšti carui ištikimybę, būti klusniems jo vyriausybei Lietuvoje, rūpintis palaikyti krašte taiką ir ramybę. Pareiškimas atspausdintas Vilniuje ėjusiame savaitraštyje Kuryer Litewski (1830 gruodžio 7). Vilniaus bei Žemaičių vyskupams ir kunigams liepta laiškais ir pamokslais veikti žmones, kad jie laikytųsi privalomo teisėtajai valdžiai paklusnumo. Nei vadovaujančių bajorų pažadai, nei dvasiškijos raginimai, abeji išreikalauti įsakymu, negalėjo at-grėsti žmonių nuo bręstančio sukilimo.

Vilniuje 1831 metų pradžioje susikūrė vyriausiasis komitetas sukilimui rengti. Manoma, kad jis atsirado ne be Varšuvos žinios. Ten jau veikė iš Lietuvos kilusių bajorų grupė, kuri Varšuvos sukilėlių vadovybei pareiškė, kad ir Lietuva seka Lenkija. Vilniaus komiteto pirmininku, spėjama, tapo Stanislovas Šumskis, Vilniaus apskrities bajorų seniūnas, arba poetas Antanas Goreckis; sekretorium — Valerijonas Petkevičius, Vilniaus universiteto dėstytojas. Kiti komiteto nariai buvo Mykolas Balinskis, Justinas Hrebnickis, Edvardas Roemeris, Leonas Rogalskis ir Liudvikas Zamb-žickis. Visi jie turėjo kokį nors ryšį su Vilniaus universitetu ir prie jo slaptai glaudėsi. Stanislovo Šumskio liudijimu, vyriausias komitetas buvo numatęs pradėti sukilimą visame krašte vienu metu. Imta megzti ryšiai su atskiromis vietovėmis, raginta steigti vietinius komitetus. Vilniaus studentų būriui padėta slaptai pasitraukti iš miesto į Rūdninkų didžiąją girią. Drauge su studentais išėjo du komiteto nariai — Zamb-žickis ir Goreckis. Matyti, dėl silpno ryšio su užmiesčiu komitetas neįstengė sukilimui vadovauti. Neilgai pabuvęs, visai nutilo. Sukilimas plėtėsi be vadovaujančio centro, daug kur savarankiškai subruzdus priešintis valdžios potvarkiams.

Prasidėjus karui su Lenkija, Lietuvos gyventojams įsakyta tiekti kareiviams maistą ir arkliams pašarą. Dideli kiekiai grūdų, miltų ir avižų reikėjo vežti į Gardiną, o paskui — arčiau fronto į Lomžos apskritį. Susidarydavo 40,000 vežimų virtinės. Miestai ir vienuolynai turėjo kepti ir džiovinti duoną. Vicekaralius Konstantinas, pasitraukęs iš Varšuvos ir vadovavęs daliai rusų kariuomenės, pripažino, kad Lietuvos gyventojams buvusi užkrauta per sunki našta; ji alinusi kraštą ir nuteikusi žmones prieš carą.7 Žmonės dar rūgo prieš caro valdžią už rekrutų ėmimą. Rekrutais buvo vadinami į rusų kariuomenę imami jauni 20-35 metų vyrai; karinė jų tarnyba trukdavo 25 metus. Vyrai slapstydavosi arba bėgdavo į Prūsiją (Mažąją Lietuvą).

'1831 metų vasaryje', kaip rašo Anupras Jacevičius, vienas iš sukilimo dalyvių, 'daug jaunų valstiečių Gintališkės ir Salantų parapijose, Telšių apskrityje, nelaukdami rekrutų ėmimo dienos, griebėsi ginklo . . . Greitai užpulti policijos su apskrities miesto įgula, jie nebegalėjo išsilaikyti'.8 Sukilėliai pasitraukė į Prūsiją, Klaipėdos kraštą. Anksčiau Prūsija mielai priimdavo tokius bėglius kaip pigią darbo jėgą; dabar juos išdavė rusams. Prūsija laikėsi vienodos su Rusija politikos: tramdyti sukilimą, kad atsisteigusi unijinė Respublika nepareikalautų grąžint užimtų žemių.

Lietuvos gyventojų 'nuotaikos iš nekantrumo įkaito ligi aukščiausio laipsnio — pastebi tas pats A. Jacevičius. — Prasidėjo bajorų pasitarimai, užsimezgė tarp jų ryšiai. Pamažu imta, ypač Žemaitijoje, supirkinėti ginklai, parakas ir cinas. Iš viso sukilimas pribrendo nejučiomis ir laukė tik žiežirbos, kad padegtų'.9 Kai 1831 kovo 15 paskelbta rekrutų mobilizacija, pasipriešinimas tam įsakui ir buvo kibirkštis, įžiebusi visuotinį sukilimą.

Pradinė sukilimo sėkmė
Sukilimas prasidėjo Žemaičiuose. 1831 kovo mėn. 25 d. bajorų ir valstiečių būriai apsupo iš trijų šonų Raseinius, įsiveržė į miestą ir nuginklavo rusų karių įgulą. Ji buvo nedidelė, vos 60 vyrų; ir tie karo invalidai. Sukilėliai juos paleido. Po keturių dienų miestą atsiėmė iš Vilniaus atsiųstas gvardijos pulk. Teodoras Bartolo-miejus, atsivedęs daugiau negu tūkstantį karių. Raseiniuose išsilaikė tik savaitę. Sutraukę didesnes jėgas, sukilėliai po sunkios gatvėse kovos privertė priešą trauktis į Jurbarką, o iš ten išstūmė į Klaipėdos kraštą. Antrąjį kartą užimti Raseiniai išliko sukilėlių rankose visą laiką. Č įa susidarė atspariausias sukilimo židinys Žemaičiuose. Ezekielis Stanevičius, Raseinių apskrities bajorų vadas, rikiavęs sukilėlius, paskelbė sudarąs laikinąją vyriausybę, 'kol susidarys galimybė susisiekti su Lenkijos vyriausybe arba susikurs daugelio   Lietuvos   apskričių   bendra   vadovybė'.10

Iš tolimesnės sukilimo eigos aišku, kad iš anksto buvo susižinota su apskričių slaptais komitetais. Beveik tuo pačiu laiku, kaip ir Raseiniai, buvo užimti Telšiai (kovo 28), Šiauliai (kovo 29) ir Panevėžys, centrinis Upytės apskrities miestas (kovo 30). Niekur nesutikta rimtesnio rusų karių pasipriešinimo. Sukilėliams artėjant prie miestų, nedidelės įgulos (60-150 vyrų) pasiduodavo arba skubėdavo pabėgti ir pasiekti Kuršo sieną arba Vilnių. Panevėžys buvo užimtas skambinant varpais ir susibėgus iš apylinkių miniai žmonių. Iškelta balta vėliava su lenkišku įrašu: 'Laisvė, nepriklausomybė, vienybė'. Sudaryta laikinoji vyriausybė, vadovaujama grafo Karolio Za-luskio. Telšiuose tokios pačios pareigos teko Vladimirui Gadonui, buvusiam apskrities bajorijos vadui. Šiauliuose — Konstantinui Herubavičiui.

Kauno apskrities sukilėliams vadovavo Romainių dvaro savininkas Maurikis Prozoras. Ta sena dvarvietė dabar įeina į Kauno miesto ribas. Kauno negalima buvo tuojau užimti dėl stiprios miesto įgulos (per 900 karių). Prozoras sukilėlius telkė Jonavoje. Pasikvietęs Užnemunės ir Trakų apskrities sukilėlių, bandė Kauno įgulą atskirti nuo Vilniaus. Sukilėliai sudarė grandinę tarp Neries ir Nemuno iki Rumšiškių ir įsitvirtino Aleksoto šlaituose; tačiau buvo išstumti geriau ginkluoto priešo. Prozoras atsitraukė nuo Kauno į Jonavą, o iš ten — į Kėdainius ir Baisogalą. Prisijungė prie sukilėlių ir kiti Kauno apskrities miesteliai.

Panaši padėtis susidarė Trakų apskrityje. Sukilėliams čia vadovavo kunigaikštis Gabrielis Oginskis, Napoleono armijos generolas, dalyvavęs žygyje į Maskvą (1812). Kruonyje buvo jo dvaras ir pilis. Užėmę Trakus, sukilėliai juose išsilaikė tik vieną dieną (balandžio 3), išstumti iš Vilniaus atvykusių rusų pėstininkų ir raitųjų kazokų. Dzūkijos visi kiti miesteliai tarp Nemuno ir Merkio perėjo į sukilėlių rankas.
Tuo pačiu laiku (balandžio 4-5) sukilėliai įžygiavo Ukmergėn, pasitraukus gen. Bezobrazovo husarams, kurių buvo apie 1300. Jis ketino vykti į Daugpilio tvirtovę, užuot į Vilnių, bet buvo įspėtas, kad kelias pro Uteną ir Zarasus nesaugus. Šiame ruože sukilėlių būrius organizavo Dusetų dvaro savininkas grafas Cezaris Plateris ir jo pusseserė Emilija Platerytė. Gyvendama Liksnos dvare anapus Daugpilio, ji dar prieš sukilimą užmezgė ryšius su Daugpilio tvirtovės kariūnais, kilusiais iš Lietuvos ir Lenkijos. Buvo sutarta, kad jie, sukilimui prasidėjus, sukels tvirtovėje sąmyšį. Dusetuose sutelkusi apie 800 sukilėlių, Platerytė nužygiavo iki Daugpilio. Tvirtovėje sąmokslininkų jau nebebuvo; įtariami kariūnai iškilnoti į kitus kariuomenės dalinius. Emilijos Platerytės vadovaujami sukilėliai buvo išblaškyti su dideliais nuostoliais. Ji pati atsirado Ukmergėje, ir čia subūrė naują savo dalinį. Tolimesniuose žygiuose narsiai kovojo ligi savo ligos ir mirties (1831 gruodžio 23), palikusi istorijoje karžygės vardą.11

Sukilėliai iš Ukmergės tęsė žygį Vilniaus linkui, pakeliui didėdami skaičiumi, užimdami Šir-vintus, Maišiagalą, Paberžę, Nemenčinę. Čia jie perkirto Vilniui kelią į Švenčionis ir Daugpilį. Švenčionys, centrinis Užnerio apskrities miestas, užimtas balandžio 12. Į pietryčius nuo Vilniaus savaitę anksčiau (balandžio 4) sukilėliai įsitvirtino Ašmenoje. Vilnius liko apsuptas iš visų pusių. Vilniaus civilinis gubernatorius D. Obreskovas pripažino, kad sukilėliai, kuriuos jis vadino gaujomis, Visai nutraukė susisiekimą, ir tik dideliais vingiais ir su pavojumi Vilniaus miesto vyresnybei pasiseka palaikyti šiokį tokį ryšį su imperijos sostine (Petrapiliu) ir veikiančia armija'.12

Sukilimo pradžioje rusų kariuomenės Vilniuje nebuvo daug; gal kokie 3500 karių, o visoje Lietuvoje — apie 8000; bet ir jų dalis buvo pakeliui į Lenkiją. Sąlygos buvo palankios pradėti sukilimą iš Vilniaus. Vyriausiasis komitetas to uždavinio nesiėmė nežinia dėl kurių priežasčių: nesiryždamas ar neįstengdamas sukelti miestiečių. Sukilimas prasidėjo Lietuvos pakraščiuose, ir tik tada, kai pasiekė Vilniaus apylinkes, du komiteto nariai (Goreckis ir Zambžickis), pasitraukę iš Vilniaus su studentais, suskato raginti Upytės sukilėlių vadus, kad būtų imama Lietuvos sostinė. Šiam žygiui vyriausiuoju vadu pasirinktas grafas Karolis Zaluskis. Ukmergėje įvykusiame sukilėlių vadų pasitarime (balandžio 16) buvo nuspręsta pulti Vilnių iš visų pusių, tikintis, kad tuo pačiu metu sukilsią Vilniaus gyventojai. Stambios sukilėlių jėgos, keli tūkstančiai vyrų, buvo sutelkta kaimuose tarp Žaslių ir Vievio. Bet buvo jau per vėlu supti Vilnių uždara grandine. Rusų kariuomenė traukė į Vilnių iš Daugpilio, Lydos ir Gardino. Kazokai, užėmę Ašmeną, ten surengė skerdynes, išžudydami apie 200 žmonių. Ta pati kazokų joja, vadovaujama pulk. Verzilino, priartėjusi prie Vievio, susirėmė su Zaluskio korpo priešakiniu būriu. Kazokai buvo atblokšti, bet ir pulti Vilnių susilaikyta. Nebuvo ženklo, kad vilniečiai būtų ruošęsi sukilti ir padėti imti miestą. Zaluskis su savo korpusu atsitraukė į Jonavą (balandžio 25).

Sukilėliai buvo pasiekę savo sėkmės viršūnę. Per tris savaites užėmė didžiąją dalį Lietuvos su visais apskričių miestais, išskyrus Vilnių, Trakus ir Kauną. Vilniaus gubernatorius Obreskovas savo pranešime rašė, kad jo Visa gubernija, išskiriant gubernijos miestą (Vilnių) ir artimąsias apylinkes, nebepripažįsta teisėtosios valdžios. Visur įsteigtos laikinosios lenkų vyresnybės'.13 Taip iš tikrųjų vadinosi Telšių apskrities sukilėlių vadovybė (Rzad tymczasovoy Polski poįviatu Tel-szeivskiego). Kitų apskričių valdžia buvo pavadinta nuolatine taryba, vyriausiuoju arba patriotiniu komitetu ir dar kitaip.

Apskričių vyriausioji sukilėlių vadovybė, sudaryta bajorų susirinkimuose, atlikinėjo vietinės valdžios pareigas: palaikė tvarką, leido potvarkius, skelbė ir vykdė naujokų ėmimą, rūpinosi sukilėlių ginklavimu, apranga (uniforma), maistu. Reguliarios kariuomenės pavyzdžiu sudaryti pulkai, suskirstyti į kuopas ir būrius. Sukilėlių kariuomenėje galėjo būti apie 30,000 asmenų. Tiktai koks trečdalis turėjo šaunamus ginklus; visi kiti buvo ginkluoti kardais, ietimis ir dalgiais. Menkai ginkluoti buvo valstiečiai. Jie griebėsi dalgio prieš rusų patrankas, kad išsivaduotų iš baudžiavinės nelaisvės.

Valstiečių maištas

'Būdamas savo apskrities ginkluotų jėgų viršininku, — rašė Anupras Jacevičius savo atsiminimuose (1831), — mačiau, kaip pradžioje kaimo žmonės užsidegę veržėsi į tėvynės gynėjų gretas, ir mačiau, kaip labai ėmė vėliau atvėsti'.14 Nurodė ir tos permainos priežastį: 'Kiek pažįstu mūsų liaudies būdą, galiu tvirtinti, kad yra pasiryžusi kovoti ligi paskutiniosios plikomis rankomis ir aukoti gyvybę, gindama savo laisvę ir žemę, bet reikia, kad turėtų tą laisvę ir žemę'. Valstiečiams nebuvo žadama nei vieno, nei antro. Todėl valstiečių sukilėlių nusistatymas, ko siektina sukilimu, nesutapo su bajorų pažiūra. Valstiečiai siekė socialinės laisvės, bajorai — politinės.

Caro valdžioje bajorai liko ir toliau privilegijuotu luomu.15 Jie naudojosi plačiomis savivaldos teisėmis. Apskričių ir gubernijų seimeliuose rinko savo vadovus, vadinamus maršalus (lenk. marszalek), ir atstovus į valdžios įstaigas. Todėl apskrityse lengvai susidarė sukilėlių vadovybės. Po padalijimų susiaurintos teisės buvo tiktai smulkiesiems bajorams, — mažažemiams ir bežemiams, turintiems tikrai 'bajoriškąjį kraują'. Jiems atimta rinkimų teisė. Šie bajorai mielai jungėsi į sukilimą, vildamiesi atgauti lygias teises. Vienų ir antrų noras buvo susijungti su Lenkija, su kuria juos rišo bendra kalba ir kultūra. Lietuvos bajorai tuo metu buvo visai sulenkėję ir aplink savo dvarus gerokai aplenkinę valstiečius, tebelaikydami juos baudžiavos junge.

Užnemunėje baudžiava buvo panaikinta Napoleono teisių įstatymu (1808-1809). Valstiečiai betgi žemės negavo; galėjo toliau ją dirbti už nustatytą mokestį arba išsikelti, kur nori. Tokia laisvė suteikta ir Kuršo gubernijos valstiečiams (1817). Vokietis dvarininkas šaipėsi iš atleidžiamo latvio baudžiauninko: 'Laikas tavo, žemė mano' (Zeit dein, Land mein). Vilniaus gubernijos bajorai savo seimelyje taip pat svarstė duoti valstiečiams laisvę be žemės. Nevisi tam pritarė, o Rusijos valdžia dargi uždraudė tą klausimą svarstyti. Tad, sukilus prieš carinę vyriausybę, valstiečiai manė, kad tuo sąjūdžiu būsianti naikinama ir baudžiava.16 Tačiau jie apsiriko. Bajoriškoji sukilėlių vadovybė nieko tikro nežadėjo. Valstiečiai, kurie iš pradžių sudarė didesniąją dalį sukilėlių, vienur kitur pasitraukė iš savo būrių, o Žemaitijoje išėjo į kovą versti bajoriškąją sukilimo vyresnybę.

Maištas prasidėjo grafo Dimitro Zubovo dvaruose. Didžiulius valstybinius dvarus Zubovai buvo gavę po paskutiniojo Lietuvos padalijimo. Ūkvedžiai juose laikėsi kietesnių su valstiečiais elgimosi papročių, kokie veikė Rusijoje. Tai buvo irgi akstinas sukilti prieš dvarų administraciją. Pirmieji sukilo Plungės dvaro valstiečiai, atsisakę eiti į darbą ir siųsti naujokus į sukilėlių kariuomenę. Valstiečių bruzdėjimas iš Plungės išsiplėtė į aplinkinius valsčius: Platelių, Salantų, Kulių, Tverų, Alsėdžių ir k. Keli tūkstančiai valstiečių sukilo žygiuoti į Telšius, nuversti ten bajorų valdžią ir įvesdinti savąją. Juos pasitiko ir išblaškė sukilėlių kariuomenė, išsiųsta iš Telšių miesto. Maištininkų vadai buvo sušaudyti. Maištas numalšintas to paties Anupro Jacevičiaus, Telšių apskrities sukilėlių vado, kuris suprato ir vėliau rašė, kad valstiečiams reikia žemės ir laisvės. Ginant pirmiausia bajorų luominę laisvę, paneigta valstiečių asmeninė laisvė, ir tai žymiai pakenkė sukilimui. Valstiečiai neteko noro kovoti už poną. 1831 metų gegužės mėnesį iš sukilėlių atimti visi apskričių miestai. Atvykusi iš Lenkijos karinė pagalba pratęsė sukilimą tik vienu mėnesiu.

Gelgaudo ekspedicija
Lenkams pralaimėjus Ostrolenkos kautynes 1831 gegužės 26, jų kariuomenė buvo perskelta pusiau. Viena dalis atsitraukė į Varšuvą, o antrajai buvo įsakyta trauktis į Lietuvą padėti sukilėliams ir bandyti užimti Palangą, kur turėjo atplaukti laivai su ginklais: vienas iš Anglijos, antras iš Prancūzijos. Nei vienas iš jų dar nebuvo iš savo uosto pajudėjęs.

Vykstančiam į Lietuvą lenkų korpusui vadovavo generolai Antanas Gelgaudas ir Henrikas Dem-binskis, abu dalyvavę Napoleono karo žygiuose.17 Jiedu 1831 gegužės 27 išvyko iš Lomžos su maždaug 12,000 karių ir 26 patrankomis. Prie Raigardo sumušė jiems kelią pastojusį rusų kariuomenės dalinį, vadovaujamą gen. Dimitro Osten-Sackeno. Toliau žygiuodami per Augustavą, Suvalkus ir Maijampolę, pasiekė Nemuną. Birželio 6 ekspedicinė kariuomenė prie Geldaugiškio persikėlė per Nemuną tarp Raudonės ir Panemunės (Vytėnų), kur buvo Gelgaudų šeimos pilis. Karo tarnyboje nutarta sudaryti stiprią užtvarą prie Neries ir Šventosios upių tarp Kauno ir Ukmergės, sutelkti Žemaitijoje visas tinkamas karines jėgas ir tada pulti Palangą. Ji buvo anksčiau kelioms dienoms sukilėlių užimta. Savo rankose negalėjo jos išlaikyti, nes pamarį stipriai gynė Kuršo gubernijos kariuomenė. Baltijos pamariu vedė kelias iš Petrapilio pro Rygą ir Palangą į Karaliaučių ir toliau į Vakarus. Palangą ginti buvo pavesta vokiškos kilmės rusų generolui P. Rennenkampfui.

Vykdydamas karo tarybos nutarimą, Gelgaudas du batalionus išsiuntė į Raseinius pas Ezekielį Stanevičių formuoti naujus žemaičių sukilėlių dalinius, o likusią kariuomenę su gen. H. Dem-binskiu nusivedė į Kėdainius. Čia atvyko trečias lenkų generolas — Deziderijus Chlapovskis. Jis taip pat buvo kovojęs drauge su Napoleonu. Varšuvos sukilėlių vyriausybė išsiuntė gen. Chla-povskį į Lietuvą dar prieš Ostrolenkos kautynes, savaitę anksčiau negu išvyko Gelgaudas su savo divizija. Varšuvoje būta įsitikinimo, kad Lietuvoje pakanka jaunų žmonių — reikia tik patyrusių vadovų. Chlapovskiui duota apie 700 karių, iš jų apie 100 instruktorių — karininkų ir puskarininkių. Šis nedidelis karinis vienetas, peržengęs Lenkijos sieną 1831 gegužės 21, atliko 400 km sunkų žygį, kelis kartus susidūręs ir įveikęs kelią pastojusius rusus. Gegužės 30 pasiekė Lydos apylinkes. Iš ten per Varėną, Daugus, Už-guostį ir Kietaviškes birželio 5 atsirado prie Žaslių, kur prisijungė Trakų apskrities sukilėliai, vadovaujami kunigaikščio Gabrieliaus Oginskio. Chlapovskis savo dalinį, išaugusį per 5000 vyrų, birželio  8  atvedė  į  Žeimius,  netoli  Kėdainių.

Kėdainiuose, grafo Stanislovo Čapskio namuose, įvykusiame karo vadų posėdyj Chlapovskis įtikino Gelgaudą, vyriausiąjį Lietuvos karinių jėgų viršininką, pakeisti pirmykštį planą: užuot puolus Palangą, visas jėgas nukreipti į Vilnių, kol miesto dar nepasiekė didesnė rusų kariuomenė. Po to posėdžio Chlapovskis tuojau savo kariuomenę išvedė iš Žeimių, perkėlė ties Čio-

Koplytstulpis (Babrungėnų km., Platelių vis.)

biškiu per Nerį ir kairiuoju krantu nuvedė arčiau Vilniaus. Birželio 14 jau buvo Rykantuose. Tuo pačiu laiku gen. H. Dembinskis artėjo prie Vilniaus iš šiaurės su 2500 karių. Gelgaudas su savo kariuomene nesiskubino žygiuoti. Skaruliuose prie Jonavos birželio 13 iškilmingai atšventė vardines. Chlapovskio karinę stovyklą prie Vokės pasiekė birželio 18. Jiedu drauge turėjo apie 12,000 karių ir 28 patrankas; bet tiktai pusė buvo reguliarios kariuomenės. Sukilėlių daliniai buvo prastai ginkluoti ir neapmokyti kovoti karinėje rikiuotėje.

Rusų generolai spėjo sutraukti į Vilnių apie 30,000 karių. Miestą ginti pavesta gen. Osten-Sackenui, kurį Gelgaudas buvo jveikęs savo žygio į Lietuvą pradžioje. Šį kartą jo priešininkas buvo žymiai stipresnis, užėmęs patogias kautynėms pozicijas Panerių kalvose. Čia buvo iškasti apkasai ir pabūklams įrengti lizdai. Osten-Sackenas kalvose turėjo išrikiavęs apie 8000 karių ir išstatęs apie 30 patrankų.
Kalvų šlaituose buvo sutraukta dar keliolika tūkstančių karių ir apie 30 pabūklų. Prasilaužti į miestą pro tą užtvarą sunkiai buvo įmanoma.
Gelgaudas nesileido įkalbamas susilaikyti nuo mūšio. Kautynės užvirė birželio 19 rytą. Pakartotini puolimai neįstengė rusų išmušti iš jų pozicijų. Po keturių valandų atkaklios kovos Gelgaudas įsakė puolimą nutraukti. Besitraukiančią kariuomenę sumaniai dengė Chlapovskio vadovaujami daliniai; kitaip nuostoliai būtų buvę didesni. Gelgaudo korpusas neteko 1200 užmuštų ir sužeistų. Priešo nuostoliai buvo dviem trečdaliais mažesni. Abiejų šalių žuvusieji palaidoti kalne, kur tebėra senos kapinės ir tebestovi XVII amžiaus barokinė koplytėlė.

Tragiškasis epilogas
Atblokštas nuo Vilniaus, Gelgaudas netikėjo visai pralaimėjęs. Jis grįžo prie ankstesnio plano: užimti Palangą, įsitvirtinti Žemaitijoje ir susijungti su Užnemune, kuri priklausė Lenkijos karalystei. Tokie jo užmojai buvo pavėluoti ir nerealūs. Pasklidusi žinia apie pralaimėtą Paneriuose mūšį nusmukdė krašte kovos nuotaiką. Dembinskis birželio 25 rašė Gelgaudui: 'Žmonės, žirgai ir įsakyti reikmenys pristatomi labai pamažu arba ir visai nepristatomi . . . Maskviečių vadai yra pažadėję dovanoti valstiečiams dvarų žemės ir atleisti nuo pusės lažo'. Jis ragino tuojau imtis 'priemonių patraukti valstiečius mūsų reikalui\18 Gelgaudas negalėjo vienu ypu to padaryti, juo labiau, kad buvo apskritai nemėgiamas. Jis ardė sukilėlių būrius ir neapmokytus jungė į reguliariąją kariuomenę; savo nuožiūra keitė apskričių sukilėlių vadus; sudarė Lietuvoje laikinąją lenkų vyriausybę, kurios žmonės visai nepaisė. Dembinskis visa tai gerai matė, siūlydamas tuojau trauktis į Lenkiją, nes rusai kaskart labiau spaudė.

Birželio 28 rusų kariuomenė atsiėmė Kauną, kurį sukilėliai buvo užėmę prieš porą savaičių. Miestą gindami neteko 200 žmonių užmuštų ir 600 paimtų į nelaisvę. Emilijai Platerytei iškritus iš balno, jojęs iš paskos karininkas užsodino ją ant savo arklio ir pats pasidavė į nelaisvę. Kapitonė Platerytė vadovavo 25-jo pulko 1-jai kuopai. Liepos pirmosiomis dienomis rusų kariuomenė užėmė Ukmergę, Panevėžį, Kėdainius ir Raseinius. Geldaugo korpuso vadai, susirinkę Tytuvėnuose (liepos 6), nutarė bandyti užimti Šiaulius, kad pakeltų gyventojų ir kariuomenės nuotaiką. Tačiau ir šis žygis po visos dienos kautynių (liepos 8) pasibaigė stipresnio priešo persvara. Ekspedicinė kariuomenė ir pagalbiniai sukilėlių daliniai atsitraukė į Kuršėnus.

Gelgaudo kariuomenė prarado bet kokį norą toliau kautis. Kiekviename susirėmime jos nuostoliai augo, o naujokų nuolat mažėjo. Kuršėnų klebonijoje liepos 9 įvykusiame karo vadų posėdyje nutarta kariuomenę padalyti į tris dalis tarp Chlapovskio, Dembinskio ir Rohlando. Kiekvienam teko po 3-4000 karių. Chlapovskis nutarė siekti Nemuną prie Jurbarko ir ten persikelti į Užnemunę. Gen F. Rohlandas mojosi dar kartą bandyti užimti Palangą. Dembinskiui atrodė geriausiai visiem žygiuoti Kuršo pasieniu į šiaurės rytų Lietuvą ir ten prasilaužti į Lenkiją. Bet jis tik vienas tuo keliu pasuko.

Rusų kariuomenės supami ir spaudžiami, Chlapovskis ir Rohlandas tegalėjo žygiuoti Žemaitijos viduriu pro Varnius, Rietavą ir Endriejavą, nenukrypdami nei į Jurbarką, nei į Palangą. Sekdami iš paskos ir kartais užpuldami, rusai stumte stūmė prie Prūsijos sienos (Klaipėdos krašto). Netoli Gargždų pirmieji atsirėmė į sieną Gelgaudas ir Chlapovskis su savo daliniais. Liepos 13 ryte kareiviai gretomis žengė per sieną, stebint gen. Antanui Gelgaudui. Jis  sėdėjo žirge prie pat sienos. Aplink jį spietėsi kai kurie karininkai, grūmodami ir šūkaudami 'Išdavystė' (Zdrada!). Prijojęs arčiau, kapitonas Skulskis vyriausiąjį vadą nušovė.19 Ten pat buvo palaidotas Kisinių kapinaitėse netoli Dovilų miestelio. Iš generolo Chlapovskio dalinio pasidavė į nelaisvę 2500 karių. Gen. F. Rohlandas buvo prisivytas už Žemaičių Naumiesčio prie Degučių ir ten liepos 15 perėjo sieną drauge su 3200 karių. Gen. Henrikas Dembinskis su tokiu pat skaičium karių po vargingo žygio pasiekė Varšuvą.

Ar yra kokia Lietuva?
Sukilimas užsibaigė ten, kur ir prasidėjo: Žemaitijos ir Prūsijos pasienyje. Generolų kariuomenei žengiant per Prūsijos sieną, Žemaičių sukilėliai atsiskyrė ir liko savam krašte, susitelkę į partizanų būrius. Vadovaujami Ezekielio Stanevičiaus ir Anupro Jacevičiaus, veikliųjų sukilimo pirmūnų ir vadų, kovojo ligi 1831 metų vėlaus rudens, kol pasidarė nebeįmanoma priešintis stambioms rusų karinėms jėgoms. Į Žemaitiją buvo sutraukta daugiau kaip 10,000 karių, ieškinėjusių ginkluotų vyrų dvaruose ir miškuose. Kai atėjo žinia, kad Varšuvon įžengė rusų gen. J. Paškevičiaus divizija (1831 rugsėjo 6), Žemaičiuose nutrauktas partizaninis karas. Paskutinieji sukilėlių vadai pasitraukė į Prūsiją. Nei Lenkija nei Lietuva laisvės neatgavo.

Lietuvos bajorai neturėjo nei minties atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę.20 Jie tesiekė atsiskirti nuo Rusijos ir susijungti su Lenkijos karalyste. Trakų apskrities bajorų atsišaukimu buvo pareikšta: 'Norime ir laikome savo pareiga sudaryti su Lenkiją vieną tautą bei galią ir vadovautis viena konstitucija'.21 Vilniaus apskrities bajorai pareiškė kovosią, kol susijungsią su savo broliais lenkais. Kitų apskričių paskelbtais aktais įsipareigota paklusti Lenkijos laikinajai sukilėlių vyriausybei. Gen. Antanas Gelgaudas, atsiųstas su kariuomene Lietuvon, 1831 birželio 10 sudarė lenkų laikinąją centrinę vyriausybę Lietuvoje (Rzad Polski centralny tymczasotoy to Litvoie). Jos galva paskirtas Lenkijos senatorius grafas Tadas Tiškevičius. Visa tai rodė, kad nebuvo galvojama apie savarankišką Lietuvos vyriausybę. Lietuvių ir lenkų diduomenę tebelaikė stipriai surišęs  senosios  unijos  mazgas.

Lietuvos ateitis buvo svarstoma ir Lenkijos karalystės seime. Vieni siūlė atgaivinti buvusią jungtinę Respubliką, kurią sudarė Lietuva ir Lenkija unijos pagrindu; kiti rėmė vieną nedalomą valstybę. Už federacinę jungtį tarp kitų pasisakė kunigaikštis Adomas Čartoryskis, buvęs Vilniaus švietimo apygardos globėjas. Bet senoji federacija buvo 1791 gegužės 3 konstitucijos apgriauta. Vieningą centralizuotą Lenkijos valstybę karštai gynė Kališo vaivadijos atstovai. Jie reikalavo, kad būtų viena vyriausybė ir bendros valstybinės įstaigos bei įstatymai. Seimas vis dėlto paliko laikinai galioti Lietuvos Statutą, bet vyriausybė turėjo būti viena. Tokiam sprendimui pritarė vadinamasis Vilniaus vaivadijos seimelis, posėdžiavęs Varšuvoje 1831 rugpjūčio 8-10. Jame dalyvavo Lietuvos sukilėliai, pasiekę Lenkiją su gen. H. Dembinskio vedama vora. Kad jie nekovojo už atskirą Lietuvos valstybę, rodė tai, jog savo seimelyje Lietuvos vardo nė nesuminėjo. Jie save laikė Lenkijos provincijos (Vilniaus vaivadijos) atstovais.

Po sukilimo nežymūs nuomonių skirtumai pasireiškė bėglių veikloje. Kilusieji iš Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės žemių turėjo Paryžiuje savo draugiją, kuri ėmė rengti sukilimo minėjimus kovo mėn., kai buvo užpulti Raseiniai. Lenkai piktinosi, laikydami sukilimą prasidėjus perversmu Varšuvoje lapkričio 29. Jie neskyrė savo sukilimo nuo Lietuvos, kurią laikė nebegyvuojančią. Paryžiuje ėjęs lenkų laikraštis 'Naujoji Lenkija' (Notva Polska) 1835 metais paskelbė straipsnį, pavadintą klausimu: 'Ar yra kokia Lietuva?'. (Czy jest jaka Littva?). Straipsnyje nupeikti ketverių metų sukilimo sukakties minėjimai, surengti 1835 kovo 25 Prancūzijoje ir Anglijoje įsikūrusių bėglių. Laikraščio redaktoriai pasišaipė iš tų minėjimų, pastebėdami, kad esanti atrasta istorinė Lietuva, kurios jau seniai nebėra; ji visiškai sulenkėjusi. Tokia neteisinga pažiūra nuvertino kaimo žmones, kurie sudarė lietuvių tautos kamieną. Kaimiečiai nebuvo taip jau visai nutautę, nors dvarai lenkėdami veikė kaimą keletą amžių. Sukilėliams dvarininkams savęs nebe-skiriant nuo lenkų, lietuviai kaimiečiai 1831 metų sukilimą praminė lenkų sukilimu arba lenkmečiu.

Nesėkmės padariniai
Lietuvos sukilėliai stojo į kovą su nelygiu sau priešu. Nestigo jie drąsos ir aukos. Nusigriebę dalgį ar kirvį prieš šautuvą ir patranką, sukėlė kone visą Lietuvą, bet neįstengė įveikti gausesnės ir geriau apginkluotos rusų kariuomenės. Sukilėliams nesisekė laiku gauti nė siųstųjų iš Vakarų Europos ginklų. Iš Londono uosto išplaukęs laivas, vežęs šautuvų ir šaudmenų, pasiekė Palangą 1831 liepos 31, kai sukilėlių kariuomenė prieš dvi savaites buvo jau peržengusi Prūsijos sieną. Kitas laivas, plaukęs iš Prancūzijos  uosto  Havro  ir vežęs  ginklų   12,000 karių, grįžo nuo Klaipėdos rugsėjo 23. Laiku gauti ginklai būtų sukilimą uždelsę, bet rusų jėgos ne-atsvėrę. Pusantro milijono Lietuvos gyventojų nebūtų galėję atlaikyti Rusijos imperijos apie 40 milijonų valdinių spaudimo. Caras Nikalojus I, užbaigęs karą su turkais Balkanuose (1829), galėjo beveik visą savo kariuomenę perkelti prie Baltijos pamario. Lietuvon buvo atsiųstas kovose su turkais pasižymėjęs gen. J. Diebitschas. Beveik visi rusų kariuomenės vadai, malšinę Lietuvoje sukilimą, buvo kilę iš Livonijos vokiečių dvarininkų, vadinamų baronų, iškilusių caro tarnyboje: Kuršo gubernatorius M. Pahlenas, Augustavo — F. Frickenas, viceadmirolas F. Bellings-hausenas, gen F. Schirmannas, gen. Osten-Sackenas ir keletas kitų. Žiauriu malšintoju, deginusiu sodybas, pasirodė vokiškos kilmės pulk. Teodoras (Feodoras) Bartolomiejus.22

Sukilėliai, paimti į nelaisvę arba išaiškinti ir suimti, buvo skirstomi į tris grupes ir atitinkamai baudžiami. Pirmajai grupei priskirti sukilimo kurstytojai ir vadai; juos baudė mirtimi. Antrajai kategorijai atrinkti kovojusieji su ginklu rankoje; juos siuntė į Sibirą sunkiesiems darbams (katorgai) arba ilgametei karinei tarnybai Kaukaze ir Sibire. Pirmosios ir antrosios grupės nubaustųjų vaikai (berniukai) paimti į karo mokyklas įvairiose Rusijos vietovėse. Trečiajai kategorijai priskirti sukilimo rėmėjai, nesigriebę ginklo; jie buvo įgrasinti ir paleisti. Kiek mirtimi nubausta ir ištremta, tikrai nežinoma. Manoma, kad iš Lietuvos ir Lenkijos ištremtųjų galėjo būti per 45,000 asmenų. Nubaustųjų turtas buvo nusavintas. Vilniaus gubernijoje nusavinta 149 dvarai, kuriuose dirbo 30,779 valstiečiai. Konfiskuotose žemėse buvo kurdinamos rusų kolonijos, pavyzdžiui, Zarasų, Ukmergės, Kėdainių apylinkėse, kur pastatydintos ir naujos cerkvės.

Rytinėje Lietuvoje ir Gudijoje sukilimą įnirtęs slopino Mikalojus N. Muravjovas, Mogiliavo gubernatorius. Jis dirbo grafo P.A. Tolstojaus vadovaujamos rezervinės armijos štabe Gluboke. Vėliau būdamas Vilniaus gubernatorium ir malšindamas antrąjį sukilimą (1863), įgijo Koriko prievardį. Jis ragino carą Nikalojų I imtis griežtų priemonių prieš sukilimo kurstytojus ir rėmėjus, katalikų kunigus ir vienuolius, jo vadinamus lenkus. Muravjovas siūlė pašalinti iš mokyklų katalikų kunigus ir vienuolius, užginti jiems mokyti net ir namie, neleisti toliau veikti katalikų vienuolynams ir jų išlaikomoms mokykloms, steigti rusiškąsias mokyklas, įstaigose visur įvesti rusų kalbą, uždaryti Vilniaus universitetą, pakeisti Lietuvos įstatymus.23 Muravjovo programa buvo vykdoma palaipsniui.

Vieni iš pirmųjų uždaryti vienuolynai Antalieptėje, Kaune, Panevėžyje, Pašaltuonyje, Pažaislyje, Raseiniuose, Skapiškyje, Telšiuose. Vieni apkaltinti sukilėlius rėmę, kiti slėpę. Uždarant domininkonų vienuolyną Skapiškyje (1831 rugpjūčio 31), neteko ten globos susirgęs kun. Antanas Strazdas, liaudies poetas.24 Pažaislyje suimta 12 vienuolių kamaldulių; du iš jų mirė kalėjime. Pažaislis atiduotas (1832) rusams vienuoliams ir stačiatikių dvasinei vyresnybei (archiriejui). Nusavintos vienuolynų ir kitos bažnytinės žemės. Uždarytos vienuolių išlaikomos aukštesnės mokyklos Kolainiuose, Padubysyje ir Žemaičių Kalvarijoje; į Kauną perkelta Kražių gimnazija. Vėliau imta  likviduoti   ir  žemesnės   mokyklos.

Lietuvos kultūrinei pažangai dideliu stabdžiu buvo Vilniaus universiteto uždarymas (1832 gegužės 1). Sukilime dalyvavo keli šimtai universiteto studentų, ir ta buvo dingstis uždaryti universitetą, kuriam jau anksčiau buvo prikišamas 'netinkamas galvojimo būdas' — liberalinių ir demokratinių idėjų pomėgis.25 Trumpai dar veikė sudarytos dvi kolegijos — Medicinos ir Teologijos. Kai pirmoji iškelta į Kijevą (1842), o antro-jį į Petrapilį (1844), Lietuvoje ilgiems laikams neliko jokios aukštosios mokyklos. Nedaug kas galėjo išeiti aukštąjį mokslą Rusijoje arba užsienyje.

Lietuva nustojo senųjų savo įstatymų — Lietuvos Statuto, kuris veikė 300 metų. 1840 metais Statutas pakeistas Rusijos kodeksu. Be to, įsakyta nebevartoti Lietuvos vardo. Lietuva toliau buvo vadinama Šiaurės Vakarų Kraštu (Severo Zapadnyj Kraj). Lietuva ir lietuvių tauta buvo rusų braukiamos iš gyvenimo.

Sukilimas nenešė naudos nei Lietuvai nei Lenkijai. Lenkija neteko autonomijos. Karalystės konstitucija pakeitęs Organinis Statutas (1832) stipriau surišo su Rusija: daugiau įvesta rusų administracijos, gerokai susiaurintos savivaldos teisės. Vis dėlto lenkams palikta dar daug religinės bei kultūrinės laisvės. Lenkų kalbos nedrausta mokyklose ir įstaigose; liko veikti Varšuvos universitetas (įst. 1811-16). Apskritai, tiek po 1831, tiek ir vėliau po 1863-64 metų sukilimo, lenkai nukentėjo mažiau negu jų bendrininkai lietuviai.
Pradėję sukilimą Varšuvos perversmu, lenkai tikėjosi Vakarų Europos pagalbos. Joje plito ir stiprėjo demokratiniai ir tautiniai sąjūdžiai. Tačiau ir anuomet, kaip ir mūsų laikais, mažųjų tautų likimą lėmė didžiosios valstybės, žiūrėdamos  savo  naudos.  Anglija  ir  Prancūzija  rėmė graikų (1829) ir belgų (1831) kovą už nepriklausomybę, nes tai buvo joms naudinga. Rusija, plėsdama savo imperiją, vadovavosi dvigubo mato politika: vienur tautinį judėjimą rėmė (Graikijoje), kitur visu svoriu gniuždė (Lietuvoje. Lenkijoje).

1.    1831 metų sukilimą nušviečianti literatūra yra gana gausi. Jau pirmaisiais po sukilimo metais pasirodė veikalų, parašytų sukilimo vadų ir dalyvių prancūzų, vokiečių ir anglų kalbomis. Laikui bėgant, paskelbta dokomentų rinkinių, atsiminimų ir biografijų. Vien tik Amerikos bibliotekose užtinkame apie 60 veikalų ir atspaudų (A. & F. Kantautas, A Lithuanian Bibliography, Edmonton, 1975). Daugiausia šios literatūros išspausdinta lenkų kalba. Lietuvoje 1831 sukilimu mažai domėtasi. Šimtametės sukakties proga atspausdinta keletas straipsnių žurnaluose ir kiek stambesnė apybraiža P. Pureno, 1831 metų sukilimas Lietuvoje. Kaunas. 1931. Naujausia ir išsami studija parašyta F. Sliesoriūno, 1830-1931 metų sukilimas Lietuvoje, Vilnius, 1974. Veikalui panaudota gausi literatūra ir šaltiniai — spausdinti ir neskelbti iš Vilniaus centrinio valstybinio istorinio archyvo.
2.    H. Moscicki, Projektu polązenie Litwy z Krolestioem Polskiem w okresie 1813-1830 r., Warsza\va, 1924, 19 p.
3.    Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, I, Vilnius, 1955, 421 p.
4.    Merkinė, Vilnius, 1970. 57 p.
5.    Z. Ivinskis, Nežinomas 1831 metų sukilėlių atsišaukimas lietuvių kalba, Athenaeum. IX. Kaunas, 1938.
6.    Ten pat, 101 p.
7.    F. Sliesoriūnas, 1830-1831 metų sukilimas Lietuvoje, Vilnius, 1974, 63 p.
8.    F. Wrotnowski, Zbior pamietnikow o poicstaniu Liticy w roku 1831, Paryž, 1835, 9 p.
9.    Ten pat, 10 p.

10.    Ten pat, 147 p.
11.    A. Janulaitis, Emilija Pliateraitė, Lenkmečių karžygė, Tilžė, 1908. D. Ciepleriko-Zeliriska, Emilia Plater, Warszawa, 1966.
12.    Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, 416 p.
13.    Ten pat, 316 p.
14.    F. Wrotnowski, Zbior pomiętnikoto, 67 p.
15.    A. Janulaitis, Lietuvos bajorai ir jų seimeliai XIX amžiuje, Kaunas, 1936.
16.    K. Jablonskis Lietuvos valstiečiai XIX amžiuje, Vilnius, 1957.
17.    V. Kiršinąs, Generolo Gelgaudo žygis į Lietuvą ir jo įvertinimas, Karo Archyvas, VI, Kaunas, 1935.
18.    Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, I, 422 p.
19.    W. Tokarz, Wojna polsko-rosyjska 1830-1831, Warszawa, 1930, 408 p.
20.    P. Šležas, 1831 metų Lietuvos sukilėlių siekimai, Židinys, Nr. 8-9, Kaunas, 1931.
21.    F. Sliesoriūnas, 1830-31 metų sukilimas, 403 p.
22.    V. Steponaitis, Pik. Bartolomiejaus veikimas Lietuvoje 1831 m., Karo archyvas, VI, 1935.
23.    N. Imeretinski, Graf Michail N. Muraviev, Ruskoje Oboz-renije, III, Moskva, 1892.
24.    A. Vanagas, Antanas Strazdas, Vilnius, 1968, 101 p.
25.    Vilniaus universiteto istorija 1803-1940, Vilnius, 34 p.