Poezija |
Parašė JUOZAS KĖKŠTAS |
JUOZAS KĖKŠTAS (1915.XI.19 — 1981.IV.16) Šio poeto gyvenimą galima vadinti skaudžia tragedija. Vilniuje, jau gimnazijos mokslo metais, sueina į konfliktą su Lenkija. V. D. gimnaziją baigia be teisės stoti į Lenkijos valstybinius universitetus. 3 metus praleidžia Lukiškio kalėjime, 1 metus — Berezos koncentracijos stovykloje; už kontrarevoliucine veiklą nuteistas 8 metams priverčiamų darbų stovyklon ir ištremtas į Viatlagą. Čia kaip Lenkijos pilietis amnestuotas, įstoja į gen. Anderso armiją. Mūšiuose Italijoje sunkiai sužeistas. Nuo 1959 metų paralyžiuotas, gyvena Veteranų prieglaudoje Varšuvoje. Kol Juozas Kėkštas buvo sveikas, rašė eilėraščius. Išleido 6 poezijos knygas. Be to, daug vertė iš lenkų į lietuvių kalbą. Kėkšto dėka turime Nobelio premijos laureato Czeslaw Milosz poezijos rinktinę savo kalboje. Priklausė lietuvių poetų žemininkų grupei. Buvo jų leidžiamo žurnalo Literatūros lankų redakcijos narys. Kaip gyvenimas, taip ir Kėkšto poezija — tragiško pobūdžio su pesimizmo atspalviu. Tai lyg G. Leopardi mūsų literatūroje. Čia spausdinami eilėraščiai paimti iš rinkinio "Ramybė man". RAMYBĖ MAN Aš, vergas nepriklausomos dainos, Dainuodamas audras ir laisvą, platų vėją — dainavau save. Šiandien, dienų griuvėsiuose sustojęs (po nurimstančios erdvės dangum), stebiu savo pro skausmo spektrą, pro pėdsakais manais paženklintą jaunystės kapinyną ir jaučiu: kad man praėjusių dienų paliko žymės aštrios. Kad jų spygliuotos užtvaros kiekvieną mano mintį gelia. Dangaus ir žemės užtemimo ir žmogaus nematantiems: jeigu neturite jėgų pakelti žvilgsnio į mane (praėjusį ir einantį), nutilkite, palikdami mane žvaigždėms ir medžiams. Ties tamsiom upėm stovi medžiai rūstūs ir aš, jų artimas. Ramybė jums, šešėlių medžiai, sausas šakas panėrę į slaptingą upių naktį. Prieš naują nerimą ramybė man. PIETA Nurimo šviesiaveidis kaip dangus po griausmo, žaibo ir lietaus, pranešęs žemei gerąją naujieną, savo kančią ir savas žaizdas, sustiprinęs visus, ištroškusius pavasario ir džiaugsmo, palaiminęs praėjusias ir būsimas kartas. Jau nebereikia jam paguodos, ašarų nereikia, lai puošia jį žaizda ir kraujas, ir mirtis. Šiandieną, nukankintas kaip ir jis, kraujuojančia, sudužusia širdim norėčiau eiti nebūtin. Paduok, geroji, stiklą man gaivinančio gyvybės ir mirties vandens. Visas ietis savin surinksiu aš, beginklis. Paliks paminklas: širdis ir ašaros ant kruvino akmens. UŽRAŠAS Lydėjo jį kančios ir skausmo dienos vėsios, todėl dainų nerūpestingų nedainavo ir nerašė poemų saule žydinčių. Į dangų pro širdies griuvėsius juodieji kiparisai augo, raudulingos našlės. Pakalnėm plaukė jo rauda, o vėjas, praūžęs su audrom, tyliuos arimuos dingo. Taip sunku be audros, nes krist audroj norėjo, o čia — šiurpios nakties tyla krūtinėn sminga. Suprato liūdesio ir skausmo būtinumą, kančioj ir liūdesy pamatė prasmę gilią. Skausme ir liūdesy — sakydavo — širdis nežūna: ji myli dar tvirčiau, nes meilėj tyli. O nežinojo, liūdnas, kad audras palikęs nužengs į tylą nykią ir beviltę, Pamiršo, liūdnas, kad tylon nuvykęs, dienon jau nebegrįš, sugriuvus paskutiniam tiltui... Paskendo sodų glūdumoj ir alpo po nakties našta. Po svoriu jos, parkritęs, jautė tamsos kiekvieną dūžį šaltą ir gilią prarają aplink: sudužusių dienų šešėliai jam po kojų sviro, o kelrodžiai ir kryžiai nyko pakely. Taip naktyje ir dingo jis, alėjų numylėtas, svajonių ir sapnų nerealių meilužis. Praėjo liūdnas ir žvaigždžių nepastebėtas, ir vėtroms, ir audroms tylon nuūžus. DRAUGUI PALIKTO KRANTO Ieškojom žodžių atsisveikinimo maldai, išvaikščiojome miestą plačiai ir išilgai; — Atominis žmogus — artėjant žemės baigai — toks mažas ir bejėgis, — pasakei. O ant akmens, pajūryje, sužvilgo ši tiesa sudužusios bangos rasa. Tuomet tarei — Koks keistas poeto žvilgsnis toliams pasiruošęs, — ir dar — kad mano akys varsto horizontus. Jose vėl nerimas ir maištas. — Blogai bus, negerai, jei audros jose oš vis . . . Po to mane viliojai gėlių sodais. — Palieki juos, ieškodamas vienos ir iliuzorinės gėlės. Suduši tu į aštrią vargo uolą ir prarastų dienų gailėsies. Tu nutilai ir aš tylėjau. Pajūris temo, mirdamas be žado. Ir ką gi pasmerktasis pasakyt galėjau: kad žemė žūna? jūra dega? žvaigždės krenta? kad reikia mums aušros? kad čia naktis? Anitos Garibaldi promenadoj užgeso manyje gal paskutinė meilės kibirkštis išblėsusių miražų kontinentui. ARGENTINAI Laisvos, bekraštės tavo lygumos. Mano širdis taip pat laisva ir meilėje bekraštė. Bet šiandien rauda ji ir kuria dainą apie jūreivius per audras nelydimus, nepasitinkamus, kurie ant rankų sužeistų saulėlydžių degėsius neša. Sužeistos šalyje užgesusių aušrų, tos rankos skausmą rašo. Koks tragiškai gražus saulėlydis many. Koks tamsus vėjas plaukia pro mane Į tavo plačias lygumas. Klausyk, kaip manyje ledų suskaldytom, palūžusiom šakom tėvynės mano medžiai ūžia . . . TOLIMOJI Tėvynė tolima, laukai, miškai, dirvonai — sukaustyti grandim sunkiom kaip mūsų amžiaus dienos. Ten mirė džiaugsmas ir artojų dainos, ir viešpatauja ledo žiemos. Svajonių kapinės mintis mums kausto, todėl taip neramu širdy ir liūdna būna. todėl gyvenimas apkarsta. Ieškom šviesos nakty. Dienos užtektų ir rytmečio rasos gaivios gal būtų mums gana, kad vėl pabustum, prisikeltum ir užtvenktum visas naktis širdin beplaukiančias ir dingtų nykuma. Tik tolimosios žvilgsnio reikia, mylinčio ir gero. Beklaidžiodami po audras šaltas mes saulės pasiilgom. Todėl dažnai taip skaudžiai šnera pajuodę upės mirties dainą ir ašaros akis suvilgo. |