PSICHIATRIJOS PIKTNAUDOJIMAS SOVIETŲ SĄJUNGOJE Spausdinti
Parašė KĘSTUTIS TRIMAKAS   
Kelerių metų laikotarpyje iš Sovietų Sąjungos Vakarų pasaulį ėmė pasiekti vis gausesnės ir vis labiau dokumentuotos žinios apie tame totalitariniame krašte psichiatrijos panaudojimą prieš teisėtų žmogiškų, religinių ir tautinių teisių reikalaujančius asmenis. Pirmoji išsami ir dokumentuota psichiatrijos piktnaudojimo medžiaga buvo surinkta ir išspausdinta Sidney Bloch ir Peter Reddaway veikale "Psychiatric Terror: How Soviet Psychiatry is Used to Suppress Dissent" (1977). Ji atskleidžia ne tik atskirus pavienius faktus, bet ir sistemingą šio gydomojo mokslo pajungimą išlaikyti sovietinei sistemai ir gniuždyti sveikiems asmenims,  išsiskiriantiems   iš  tos   sistemos.

Psichiatrinėje ligoninėje už "pavojingas" pažiūras
Evgeny Nikolajev yra lingvistas, biologas, autorius daugelio straipsnių apie kalbas. 1970 m. jis pasipriešino komunistų partijos spaudimui ir už tai prarado tyrinėtojo darbą viename institute. Tuoj po to jis buvo uždarytas psichiatrinėje ligoninėje. Šešerių metų laikotarpyje net keturis kartus atsidūrė tokioje ligoninėje, vieną kartą joje prievarta išlaikytas 8 mėnesius.
"Psychiatric Terror" knygos 8-ajame priede yra perduodamas 1974 m. ligoninėje užrekorduo-tas pokalbis tarp Nikolajevo ir jį apklausinėjusio psichiatro Vladimiro Nikolajevičiaus Dmitievskio, tos ligoninės 15-tos sekcijos viršininko. Čia pateikiama trumpa ištrauka.
Dmitievskis: Ką jūs galite pasakyti apie mūsų visuomenę?
Nikolajevas: Jei jūs interesuojatės mūsų visuomene, geriau klauskite už mane kompeten-tingesnius asmenis.
D.: Aš domiuosi jūsų nuomone. Jus į šią ligoninę pasiuntusiai klinikai telefonu buvo pranešta apie jūsų klaidingas pažiūras į mūsų visuomenę.
N.: Kokios bebūtų mano pažiūros, jos nieko bendro  neturi  su psichiatrija.
D.: Jei būtų taip, jūsų nebūtų čia. Jei jūsų pažiūros nesudarytų visuomeninio pavojaus, jūs nebūtumėte uždarytas ligoninėje. Jūs galite būti klasifikuojamas kaip visuomeniškai pavojingas. Dėl to prieš kiekvieną sovietų šventę (tai apsaugojimo priemonė) jūs būsite uždarytas psichiatrinėje ligoninėje . . .
N.: Aš žinau, kad taip praktikuojama mūsų krašte.
D.: Tik prisiminkite: jūs nesate tokia svarbi figūra, kaip Solženicynas. Jis buvo ištremtas iš šio krašto už savo pažiūras ir pastabas. Bet jūs už savo pažiūras ir pastabas būsite tik uždarytas psichiatrinėje ligoninėje.
Kaip tai gali būti, kad visai sveikas, išmintingas, mokslininko protiniame lygyje funkcionuojąs asmuo, kaip Nikolajevas, atsiduria psichiškai nesveikiesiems skirtoje ligoninėje? Atsakymas — aiškus, tik sveiko asmens prievartavimą pagrindžią išvedžiojimai — absurdiški ir sukti. Tai įvykdoma prievarta, pateisinama sovietų sistemai tarnaujančiais įstatymais, o tiems įstatymams sveiką žmogų perduoda taip pat sovietų sistemai tarnaujanti psichiatrija.

Sovietų psichiatrija:
disidentas — psichiškai nesveikas
Paskutiniųjų 30 metų laikotarpyje sovietų psichiatrijoje didžiausią įtaką ir galią turi medicinos mokslų akademijos psichiatrijos instituto direktorius prof. Andrei Snežnevsky. 1950 m. į sovietų psichiatrijos pagrindus jis įvedė Pavlovo idėjas, o į schizofrenijos sąvoką įjungė disiden-tizmą (prieštaravimą valdžiai) ir taip padėjo pamatus disidentų laikymui protiškai nesveikais ir kišimui į psichiatrines ligonines (deja, tarp kitko jis yra pasaulio psichiatrų, Amerikos psichiatrų ir Britanijos psichiatrų sąjungų garbės narys).

Komunistine ideologija užkrėsta psichiatrija daro tokius išvedžiojimus: disidentas, t.y. kitaip (arba net priešingai) negu sovietų žmogus galvojąs ar besielgiąs asmuo, iš sovietų sistemos išsiskiria, taigi yra nenormalus, psichiškai nesveikas; jei dar nesveikai nepasielgęs, neprasižengęs, tai tikrai galįs prasižengti, t.y. "pavojingas" visuomenei ("pavojingas" jis yra jau ir savo idėjomis).

Snežnevskio psichiatrijos teorijos padarytus išvedžiojimus praktiškai pritaiko sovietų sistemai pasidavę psichiatrai, vadovaujant Serbskio teisinės psichiatrijos tyrimų instituto direktoriui Georg Morozov, to instituto diagnozės nustatymo sekcijos viršininkui prof. Daniel Lunts ir psichiatrijos instituto atstovui-direktoriui prof. Ruben Na-džarov.

Sovietų įstatymai:
        disidentas — kriminalistas,
        kartais — "neatsakingas",
        kartais — "pavojingas"

Sovietų įstatymai nurodo du kelius į prievartinį uždarymą psichiatrinėje ligoninėje: 2) kriminalinį ir 2) civilinį.
Kriminalinis kelias taikomas tiems, kurie, kriminalinį nusikaltimą padarę, išaiškinami esą tiek psichiškai nesveiki, kad už savo nusikaltimą neatsakingi. Apie atsakomybės stoką sprendžia psichiatrai, o teismas, užuot nubaudęs kalėjimu, tokį asmenį (net jam teisme nedalyvaujant) siunčia į psichiatrinę ligoninę neribotam laikui gydytis, kad visuomenė būtų apsaugota nuo jo tolimesnių veiksmų, kol jis pasveiks. Sovietų įstatyme prieš-sovietinė veikla laikoma kriminaliniu nusikaltimu, o buvimas disidentu sovietinės psichiatrijos laikomas iš visuomenės išsiskiriančiu, taigi nenormaliu, psichiškai ligotu elgesiu. Tad bet kokiam — tautiniam, religiniam ar humanistiniam — disidentui sovietų įstatymai, jų interpretavimas bei sovietinė psichiatrija grindžia lengvą kelią į psichiatrinę ligoninę.

Civilinis kelias taikomas tiems, kurie tik įtariami esą "pavojingi" sau patiems ar kitiems dėl savo protinio nesveikatingumo, kuris aptariamas kaip "visuomeniškai pavojinga tendencija" bei "agresyvūs nusistatymai prieš pavienius asmenis, organizacijas ar oficialias institucijas". Tereikia psichiatrų sprendimo, ir asmuo "su pavojingomis tendencijomis" prievarta uždaromas psichiatrinėje ligoninėje. Vėl — bet kuris kitaip negu komunistai galvojąs asmuo gali būti palaikytas "pavojingu" kitiems, visuomenei, o psichiatrų gali būti apibūdintas kaip išsiskiriąs, nenormalus, psichiškai ligotas.

Taigi, kaip kriminalinis kelias gali būti panaudotas prieš disidentus, tariamai įrodžius jų prieš-sovietinę veiklą, taip civilinis — prieš tuos disidentus, kurie pareiškia antikomunistinius ar net bet kokius nekomunistinius (kaip,pvz., religinius) įsitikinimus.

  Psichiatrai sovietų sistemoje:
  nuo žmogaus iki budelio
Sovietų psichiatrijos dėsnius psichiatrai turi pritaikyti praktikoje.  Ne visi jie komunistai iš įsitikinimo, bet visi junta spaudimą būti pajungiami sovietų sistemai. Vieni yra persiėmę komunistine ideologija su iš jos plaukiančiais Sne-žnevskio "psichiatriniais" išvedžiojimais. Daugelis, atrodo, yra prisitaikę prie sovietinės sistemos iš reikalo, nes "kitos išeities nėra", nes "kitaip nėra gyvenimo". Atrodo, tik labai retas bando eiti prieš srovę: kas eitų pilnai prieš, greit taptų auka. Pavyzdžiui, dr. Marina Voikanskaja, rodžiusi žmogiškumo psichiatrinėje ligoninėje laikomam disidentui Juri Ivanovui, buvo pradžioje perspėta, paskui bauginama ir terorizuojama (žr. 238-239 psl., 461-462 psl.).

Du sovietų psichiatrijos terorą patyrę disidentai Vladimir Bukovsky ir dr. Semion Gluzman surūšiavo psichiatrus Sovietų Sąjungoje į šiuos tipus (žr. jų paruoštą "Vadovėlį disidentams apie psichiatriją", "Psychiatric Terror", 6-asis priedas).

Naujokas. Jis mėgsta psichiatriją ir ją laiko pilnai išvystytu mokslu. Dėl nepakankamos žmogiškos bei profesinės patirties ir žinojimo jis įžvelgia protinę patologiją net ten, kur jos nėra. Jis nesuvokia psichiatrinių terminų dirbtinumo. Vis dėlto ne jo uždavinys spręsti apie disidentus.

Akademikas yra išlaikęs savo "jaunatvišką" aistrą psichiatrijai ir laiko ją savo pašaukimu. Jam psichiatrija yra mokslas (nors ir su tam tikrais rezervais). Bendrai jis mato (ar: nemato; originale rusų kalba ši vieta neįskaitoma) disi-dentiškumą priklausant psichiatrijos sričiai Jam nepatinka dalyvauti "neatsakingumo" diagnozės nustatyme: "Aš esu daktaras, ne investigatorius". Jis yra pakankamai blaivus suvokti, "koks reikalas" (t.y. kada sovietų valdžia nori disidentą įkišti į psichiatrine ligoninę), bet jis bando "nesutepti savo rankų".

Volteriškasis psichiatras yra gudrus ir prityręs kaip žmogus ir kaip psichiatras. Jis jau ilgą laiką yra nusivylęs psichiatrija kaip mokslu. Labai inteligentiškas, mėgsta meną ir literatūrą... Visuomeniškai neaktyvus, nes netiki sovietų visuomenės pasikeitimu, tačiau savo išorėje jis sugeba užsidėti konformisto apdarą. Jame glūdi ir bailio, ir ciniko ypatybės. Jis suvokia, "koks reikalas"; net spaudžiamas, jis nuspręs disidentą esant sveiką, tačiau tą sprendimą aptars taip įtikinamai ir demonstratyviai— iš bailumo, kad tik nebūtų įtartas turįs "užuojautos" disidentui.

Filistinas. Proto ir specialių žinių atžvilgiu vos vidutiniškas. Betgi save laiko išmintingu ir prityrusiu daktaru, o savo gyvenimo stilių — standartu kitiems. Prisitaikęs, politinis konformistas, todėl visuomeniškai veiklus. Jis nenusimano tokiuose   dalykuose,   kaip   surrealistinis   menas ("argi arkliai iš tikro skrajoja?"), moderni poezija ("bet kurgi yra rimas?") ir pan. Disidento visuomeninę poziciją jis rimtai laiko "nenormalia". Jo pagrindinis argumentas: "Bet jūs juk turėjote butą, šeimą, darbą. Kodėl taip padarėte?" Jis pavojingas disidentams. Juose jis gali įžvelgti psichopatologiją. Lengvai jis pasiduoda ir spaudimui iš viršaus, o savo sprendimą jis pridengs kitų autoritetais ar kokia psichiatrine pakraipa.

Profesinis budelis. Toks psichiatras sąmoningai savo profesinę poziciją naudoja bausti disidentams, nors ir žino juos esant protiškai sveikus.

Aukos
Sovietų psichiatrinio teroro aukos yra protiškai ir emociškai sveiki žmonės, vienaip ar kitaip nesutikę su sovietų valdžia ar jai pasipriešinę ir už tai laikomi ar laikyti psichiatrinėje ligoninėje.

Niekas Vakarų pasaulyje, turbūt nė Sovietų Sąjungoje, nežino, kiek tokių aukų yra. Vakarų pasaulį sunkiai tepasiekia sovietų valdžią diskriminuojančios žinios, o pačioje Sovietijoje tokie atvejai laikomi paslaptyje ir "suliejami" su tikrais psichinių ligų atvejais.
Vis dėlto jau kuris laikas Vakarų pasaulyje daromos pastangos sudaryti tokių aukų sąrašus. 1977 m. išleistoje knygoje "Psychiatric Terror" išspausdintas sąrašas 210 disidentų, kurie buvo laikyti ar tebelaikomi psichiatrinėse ligoninėse 1962-1976 m. laikotarpyje. Bet tai ne visų disidentų sąrašas, o tik tokių, kurių atvejai pakankamai gerai Vakarų pasaulyje žinomi ir dokumentuoti.

Tikrosios priežastys, už kurias tie asmenys buvo prievarta laikomi psichiatrinėse ligoninėse, buvo rašymas ar platinimas protestų, atvirų laiškų, biuletenių, žurnalų, raštų, knygų, pogrindžio leidinių, organizavimas antisovietinių grupių ar protesto    demonstracijų,    jose    dalyvavimas . . .

Už žmogaus teises, sąžinės laisvę, religiją bei tautos laisvę
"Psychiatric Terror" knygos autoriai sumini keletą priežasčių, už kurias disidentai buvo internuoti    psichiatrinėse    ligoninėse.
1. Sociopolitinė veikla, kaip, pvz., dalyvavimas sąjūdyje už žmogaus teises iš grynai humanitarinių nusistatymų (Gorbanevskaja, Grigorenko, Šikanovič, Pliušč) arba dalyvavimas antisovietinėje veikloje iš politinių įsitikinimų (komunistams prieštaraujantys marksistų vadai). Dėl šių priežasčių pagal minėtą sąrašą buvo internuoti daugiau negu pusė disidentų (55%).
2.    Tautinis priešinimasis ir reikalavimas teisių savo tautai (7% tame sąraše). Knygoje plačiau suminimos dvi tautinės grupės: ukrainiečiai ir lietuviai. Apie lietuvius rašoma: "Psichiatrija buvo nukreipta taip pat prieš lietuvių tautinį judėjimą, bet mažesniu mastu. Tai galbūt dėl to, kad tas judėjimas buvo toks stiprus, jog nebuvo jokios galimybės jį užgniaužti net ir gausiais priverstiniais laikymais specialiose psichiatrinėse ligoninėse. Nuo 1972 m. jo pagrindinis leidinys Lietuvių Katalikų Bažnyčios Kronika masinėmis detalėmis dokumentavo ne tik Bažnyčios, bet ir tautinių tradicijų bei kultūros persekiojimą, o taip pat ir pasipriešinimą, kuris išsivystė praktiškai kiekviename Lietuvos kaime. Šis priešinimosi sąjūdis yra didžiausias Sovietų Sąjungoje, didesnis už bet kokį kitą masinį judėjimą, ar tai būtų baptistų, ar Krymo totorių, meskėtinų, vokiečių ar žydų" (266 psl.). Toliau suminimi Petro Cidziko ir Mindaugo Tamonio pavyzdžiai.
3.    Reikalavimas išemigruoti — dažnai tautiniais sumetimais, kaip žydų ar vokiečių atvejais, bet kartais ir grynai norint palikti Sovietų Sąjungą. Rusas biochemikas Anatoly Činov, sugautas bandant peržengti sieną į Čekoslovakiją, buvo apkaltintas "motinos tėvynės" išdavyste ir laikytas Leningrado ir Dniepropetrovsko psichiatrinėse ligoninėse. Kitas rusas, Nikolai Kriučkov, prašęs emigruoti į JAV-es, prezidentui Nixonui lankantis Maskvoje, taip pat buvo uždarytas psichiatrinėje ligoninėje; medicininiame raporte apie jį buvo parašyta: "Priežastis, kodėl laikomas ligoninėje: noras emigruoti iš Sovietų Sąjungos".
4.    Religinė veikla. Apie 13% iš 210 sąraše esančių psichiatrinėse ligoninėse buvo internuoti už religinius įsitikinimus ar veiklą. 1974 m. Belo v u i psichiatrų buvo pasakyta, kad jis neserga jokia liga, bet, nežiūrint to, "mes laikome religinius įsitikinimus patologiškais; dėl to mes jus gydome". Po metų jis vis dar tebebuvo "ligonis". Po serijos insulino injekcijų psichiatras paklausė baptistą Ivaną Lazutą: "Ar tu dar tiki Dievą dabar?" Po jo teigiamo atsakymo jam buvo prirašyta kitokių "gydymo" priemonių, po kurių, kitų teigimu, jo rankos pradėjo tinti, sąnariai skaudėti, o po kiek laiko jis nebegalėjo pasikelti iš lovos (269-270 psl.).
5.    Nepatogumų sudarymas sovietų pareigūnams. Tokių buvo apie 5% iš 210. Pavyzdžiui, tokia auka buvo Maskvos vieno fabriko gydytoja dr. Petrovą, atsisakiusi keliems jos viršininką pažįstantiems simuliantams išrašyti nuo darbo atleidimą "sveikatos sumetimais". Panašaus likimo susilaukia kartais tie, kurie aukštesniems sovietų valdininkams nurodo žemesnių pareigūnų prasižengimus (pvz. Gusiakova).

Lietuviai
"Psychiatric Terror" knygos sąraše 210 dokumentuotų atvejų tarpe yra ir 11 lietuviškų pavardžių. Jų istorijos iliustruoja įvairias internavimo priežastis — reikalavimą žmogaus teisių, tautai laisvės, religijos  išpažinimą.

Donatas Butkus, dirbęs istorijos-etnografijos muziejuje Vilniuje, 1972 m. apkaltintas priklausymu prie budistų grupės, keletą mėnesių laikytas psichiatrinėje ligoninėje Vilniuje.
Petras Cidzikas, Vilniaus universiteto studentas, anksčiau buvo apsimetęs protiškai nesveiku, kad išvengtų karinės tarnybos, vėliau, 1973 m., uždarytas Čriakovsko psichiatrinėje ligoninėje už   rusų   pogrindinės   kronikos   platinimą.

Antanas Jankauskas 1971 m. buvo laikomas Kauno psichiatrinėje ligoninėje už slaptų lapelių platinimą, vėliau, tais pačiais metais paleistas, parašė laišką komunistų partijos sekretoriui ir už tai vėl buvo laikomas psichiatrinėje ligoninėje ir "gydomas" antipsichotiškais vaistais — aminazinu.

Vladas Majauskas, 25 m. šoferis Mažeikių apskrityje, buvo apkaltintas Lietuvos vėliavos iškabinimu 1972 m. vasario 16 d. ir nusiųstas į psichiatrinę ligoninę. 1975 m. jį vėl ištiko toks pat likimas.

Bronius Naudžiūnas nuo 1971 m. bandė iš Vilniaus išemigruoti į Kanadą, areštuotas Maskvoje už telefonavimą į JAV ambasadą, mėnesį išbuvo vienoje Maskvos psichiatrinėje ligoninėje.
1972    m. vėl suimtas, rastas sveiku, kalinamas iki  1973 m. koncentracijos stovykloje. Pagaliau
1973    m. jam pavyko pasiekti Kanados konsulatą Maskvoje   ir  išemigruoti  į  Kanadą.
Birutė Poškienė, 1974 m. vyro apkaltinta protestantų tikėjimo išpažinimu, buvo laikoma Kauno psichiatrinėje ligoninėje, "gydoma" stipriais vaistais, kad atsisakytų savo religinių įsitikinimų.

Vaclovas Leonidovičius Sevrukas, sociologas ir filosofas, dirbęs istorijos institute, 1972 m. suimtas už ryšius su Kronika, 1973 m. pusę metų išbuvo Vilniaus psichiatrinėje ligoninėje. Paleistas išemigravo į JAV-es.
Algis Statkevičius, sociologinių tyrimų biuro valdininkas, apkaltintas "Komunistų manifesto kritikos" parašymu, 1970-1973 m. kalintas ir laikytas psichiškai sergančiųjų ligoninėse.

Mindaugas Tamonis, inžinierius, poetas, už reikalavimą žmogaus teisių ir laisvės Lietuvai 1974 m. buvo laikomas Vilniaus psichiatrinėje ligoninėje. Dažnomis insulino injekcijomis buvo palaužta jo sveikata. Paleistas vėl parašė panašių reikalavimų raštą, vėl pateko į psichiatrinę ligoninę. 1975 m. jam buvo vėl įsakyta pasirodyti pareigūnams. Rastas negyvas ant traukinio bėgių.

Algirdas Pranas Žyprė buvo partizanas, laisvės kovotojas. 1956 m., patikėjęs amnestija, grįžo iš miškų. 1958 m. buvo suimtas ir nuteistas 25 metams. Po 15 metų (1973 m.) ėmė reikalauti sau laisvės, remdamasis nauju įstatymu, teleidžiančiu ilgiausiai bausmei tęstis 15 m.; už tai buvo laikomas psichiatrinėje palatoje, nors vėliau Serbskio institute ir buvo rastas sveiku.

Be šių 10 lietuvių, sąraše randama dar viena lietuviška   pavardė   su   aprašymu:
Vytautas E. Grigas, užaugęs našlaityne Lietuvoje, tik palaipsniui atskleidė savo vokišką, ne lietuvišką kilmę (Herbert Mickoleit). Atradus anti-sovietišką raštą, 1971 m. suimtas, apkaltintas "parazitiškumu", išlaikytas Stolbvojos psichiatrinėje ligoninėje iki 1972 m. Už reikalavimą emigruoti 1974 m. vėl uždarytas psichiatrinėje ligoninėje. Tais pat metais išleistas į Vakarų Vokietiją.

Kodėl vienus laiko kalėjime,
o kitus — psichiatrinėje ligoninėje
Nuo 1962 m. iki 1976 m. apie vienas ketvirtadalis, t.y. 210 disidentų, kurių istorijos yra dokumentuotos (pvz. Kronikoje ar kitur), buvo laikomi psichiatrinėse ligoninėse, o trys ketvirtadaliai (apie 600) — kalėjimuose. Kodėl vieniems skiria kalėjimus, o kitiems — psichiatrines ligonines?

"Psychiatric Terror" knygos autoriai atsako, kad iš tikro pilnai nežinoma kodėl, nes negalima prieiti prie saugumo oficialių sprendimų nei sužinoti jo slaptų nesurašytų nutarimų.
Psichiatrinėse ligoninėse buvo uždaryta daug pačių atspariausių ir labiausiai gerbiamų disidentų, kaip generolas Gregorenko, Bukovsky, Pliušč, Borisov. Tokius komunistų partija labiausiai nori diskredituoti — iškelti jų idėjas kaip "beprotiškas", juos pačius kaip psichiškai nesveikus, kartu juos  įbauginti  ir, jei įmanoma,  palaužti.

Be to, yra lengviau ir greičiau kaltinamąjį uždaryti psichiatrinėje ligoninėj negu kalėjime. Legaliam nuteisimui kalėjimu ar kacetu reikia ilgesnio formalaus teismo farso, tuo tarpu psichiatrinei ligoninei užtenka trumpo formalumo, tik paliudijimo "psichiatriniu" raportu apie disidento nesveikumą ar "pavojingumą" visuomenei, be paties disidento kalbos savo gynimuisi, be užsienio žurnalistų dėmesio, nesudarant nė galimybių demonstracijoms prie teismo rūmų.

Taip pat psichiatrinėje ligoninėje tikimasi greičiau palaužti disidento dvasią bei moralinį atsparumą: greičiau už kalėjimą veikia beprotnamio sąlygos, didelės vaistų dozės ir nenustatytas  laikas,  kada  "ligonis"  bus  paleistas.

Netgi netinkamo sprendimo atveju, jei kada ateityje būtų išaiškinta, jog tas disidentas buvo laikomas psichiatrinėje ligoninėje be reikalo, atsakomybė tektų psichiatrui, ne saugumui.

Pagaliau kartais norima disidentą eliminuoti tik tam tikram, kad ir neilgam, periodui. Jei norima, kad disidentas nesukeltų demonstracijų Maskvoje kokio žymaus asmens iš užsienio atsilankymo metu, jis uždaromas trumpesniam laikui dėl "ligos atkritimo". Pvz., Farnberg buvo išleistas 1973 m., bet 1974 m. jis paskelbė bado streiką paremti kitam disidentui, Bukovskiui. Dėl to vėl buvo suimtas tuoj prieš Gegužės I dienos šventę ir uždarytas Leningrado ligoninėje; esą, dėl "schizofrenijos atkritimo" jis buvo tapęs pavojingu kitiems. Po 18 dienų buvo paleistas (276 psl.).

Ligoninės ir kalėjimai psichiniams ligoniams
Sovietų Sąjungoje psichiniai ligoniai laikomi dviejų rūšių institucijose: vadinamosiose paprastosiose ir specialiosiose psichiatrinėse ligoninėse.

Paprastosios psichiatrinės ligoninės, bendrai paėmus, yra tikra to žodžio prasme ligoninės. Jose laikomi ir gydomi psichiniai ligoniai. Sąlygos jose priklauso nuo medicininio personalo, priemonių turėjimo bei vietos sąlygų. Pavyzdžiui, Uja Rips aprašė visai pakenčiamas sąlygas Rygos paprastojoje psichiatrinėje ligoninėje. Bet ne visur taip yra. Dažnai jos perpildytos, kai kur sąlygos gana pasibaisėtinos. Jaunas disidentas Andrei Dubrov taip aprašo vieną Maskvos ligoninę: "Viena didelė palata ar celė, su 20 lovų. Ant langų — grotai. Nuogi vyrai guli ant lovų, pririšti, besi-rangantys konvulsijose, laukiniškai šaukdami. Kartkarčiais ateina prižiūrėtojas, stipriai trenkia jiems kumščiu į pilvą. Nuo didelio skausmo jie kurį laiką nutyla, tik aimanuoja, po to vėl pradeda šaukti. Nuo ryto iki vakaro beveik visiems įšvirkš-čiama keletas dozių aminazino (raminančių vaistų) .. . Palata pilna puvėsių dvokimo: ligoniai atlieka gamtos reikalus ant lovų, prie kurių pririšti . . ." (190 psl.).

Specialiosios psichiatrinės ligoninės taip imtos vadinti prieš ketvirtį šimtmečio. Prieš tai jos buvo paprastai vadinamos kalėjimais — psichiatrinėmis ligoninėmis. Jose priverstinai laikomi psichiniai ligoniai, įvykdę kriminalinius veiksmus — nužudę, išprievartavę, padegę namus ir pan. Tokių institucijų tikslas yra ne tiek gydyti, kiek tokius ligonius atskirti nuo visuomenės. Jos ir administruojamos ne sveikatos, bet vidaus reikalų ministerijos (MVD), kurios priežiūroje yra ir policija bei visos baudžiamosios institucijos. Neretai tokios "ligoninės" yra prie kalėjimų ar net tiesiog kalėjimų ar koncentracijos stovyklų dalis. Jas valdo, administruoja bei kalinius prižiūri saugumiečiai. Medicininis personalas — psichiatrai ir slaugės — atlieka šalutinius dalykus. Ligoniai yra tiesiog 5je Prižiūrėtojų malonėje. Prižiūrėtojai gi parenkami iš kalinamų kriminalistų, kurių grubumas, žiaurumas bei ligonių išnaudojimas niekieno nekontroliuojami. Ten buvę disidentai liudija matę ar ir patys patyrę žiaurius mušimus, apspardymą, ilgalaikį pririšimą dėl menkos priežasties   ar  visai  be   priežasties.

Disidntas Pliušč taip aprašo savo patirtį Diep-ropetrovsko   psichiatrinėje   ligoninėje:
"Aš buvau uždarytas vadinamoje 'prižiūrimoje palatoje', kurioje laikomi jėga siuntą ligoniai* kai kurie mušasi, kiti raitosi epileptinėse konvulsijose, vienas verkia, kitas mauroja juokdamasis, dar kitas dainuoja vagių dainas, o anas šaukdamas aiškina . . . savo lytines avantiūras, dar kitas prašosi leidžiamas išvietėn. Trumpai, beprotnamis.

"Tada vienas sienos perėjūnas prašosi leidžiamas išvietėn . . . Tačiau prižiūrėtojai į tai nekreipia dėmesio. Tas šlapinasi ant grindų palatoj . . . Ir jis ne vienintelis, kuris naudoja šią protesto formą.

"Išvietėse vaizdas dar sunkesnis: pilna žmonių, vyksta kova už vietą skylės, kiti ieško nuorūkų tarp vartotų išvietės popierių ar valgo savo išmatas ... Aš nenoriu nupiešti vaizdo per daug juodomis spalvomis — šis paskutinis dalykas neatsitikdavo kasdien" (218 psl.).
Pradžioje Pliušč reagavo gyvai ir jautriai į bendraligonių kančias, bet greit niekas jo nepaveikė. Sąmoningai, kad pats išsilaikytų, jis ėmė būti apatišku ir indiferentišku viskam, kas dėjosi aplink: "Nenorėjau girdėti šauksmų, kivirčų, juoko, verksmo, kliedėjimo. Ištisomis dienomis gulėjau :r bandžiau miegoti . . . Vaistai man padėjo. Galvoje nebeturėjau jokios minties. Vienintelės mintys, kurios išliko: išvietė, rūkymas ir kyšiai, kuriuos turėjau duoti prižiūrėtojams, kad gaučiau ekstra vizitą išvietėn" (218-219 psl.).


HENRIKAS ŠALKAUSKAS     TVIRTOVĖ   1984

Vaistai — ne sveikatai atgauti, bet dvasiai palaužti
Sovietų psichiatrinėse ligoninėse naudojami dvejopi vaistai: vieni turi psichiškai teigiamų savybių, kiti — mažai ar iš viso tokių savybių neturi.

Pirmajai grupei priklauso vaistai, kurie yra naudojami ir Vakarų kraštuose, tik turi kitus vardus: aminazin (Vakaruose: thorazine), triftazin (stelazine), haloperidol (tuo pačiu vardu ir Vakaruose, arba sutrumpintai — haldol). Šie vaistai veikia prieš psichozę, haliucinacijas ir deliuzi-jas. Duodant juos sveikiems, ypač dideles dozes, turi stiprų priglušinantį efektą. Yra dokumentuotų atvejų, kada tokie vaistai buvo prievarta ir be jokio mediciniško reikalo duodami disidentams.

Kita grupė vaistų negali nė būti vadinami vaistais, nes jie yra vartojami bausmei, ne gydymui. Toks yra sulfazin (grynintos sieros preparatas). Daugiau kaip prieš keturiasdešimt metų jis buvo vartojamas ir Vakaruose, bet, įrodžius jį neturint jokių gydymo savybių, buvo nustota vartoti — Vakarų pasaulyje jo net nėra vaistų sąraše. Disidento Tainberg teigimu, šis sulfazin sovietų psichiatrinėse ligoninėse "vartojamas su mažomis išimtimis, kaip bausmė; ligonio temperatūra pakyla iki 40 laipsnių Celsijaus ir kokias 3 dienas, vos tik pajudėjus, kyla skausmas" (202 psl.).

Yra dokumentuota, jog ne vienu atveju stiprūs vaistai buvo duodami disidentams ir kaip bausmė,  ir kaip priemonė  palaužti jų dvasiai.
Ukrainietis disidentas Leonid Pliušč buvo suimtas 1972 m. Sekančiais metais prievarta paskirtas Dniepropetrovsko ligoninėn-kalėjiman, ten išbuvo dvejus su puse metų. Jis liudija: "Aš mačiau savo paties atveju, kad pirmos dienos yra skirtos palaužti asmeniui morališkai, palaužti jo valiai kovoti. Tada prasideda "gydymas" vaistais. Aš pasibaisėjau stebėdamas, kaip diena po dienos blogėjau protu, dvasia ir jausmais. Mano domėjimasis politinėmis problemomis greit dingo, paskui dingo mano domėjimasis žmona ir vaikais. Vietoje to kilo baimė mano žmonos ir vaikų atžvilgiu. Mano kalba pasidarė trūkčiojanti ir nutrūkstanti. Pablogėjo ir mano atmintis". Ir jo žmona, aplankiusi jį, išbuvusį ten vos tris mėnesius, anksčiau buvusį sveiką žmogų rado visiškai palaužtą: "jis ėmė žiopčioti oro ir buvo sugriebtas konvulsijų . . . kartkarčiais nustodavo veikti jo klausa, ir jis prarado galią kalbėti . . . jo bendra nuotaika — didelė depresija, apatija, mieguistumas ir pralaimėjimo jausmas" (206 psl.).

Beteisis. Be žinios, kada paleis
Neigiamai veikia ir nežinia, kada iš psichiatrinės ligoninės išleis. Bausmė kalėjime turi terminą — žinai, kad, kai "atsėdėsi" tą laiką, būsi paleistas. Bet čia — nežinai. Gali tęstis metų metai ar iš viso nesibaigti. Esi kitų "malonėje", be teisių. Esą, tave paleis, kai "pagysi". Bet žinai, kad esi pasodintas ne dėl sveikatos, bet kad būtum pagąsdintas, nubaustas, palaužtas ar "perauklėtas".

Kalintas generolas disidentas Gregorenko rašo: "Ypač sielvartauji žinodamas, kad į šią padėtį esi įstatytas be ribos . . . Žinau, kad žmogžudžiai laikomi ne mažiau kaip 5 metus. Sakoma, kad tuo atžvilgiu politiniai kaliniai lyginami su žmogžudžiais, bet, jei jie neprisipažins (klydę), jie gali būti neišleisti net ir po to" (212 psl.).

Psichiatrinėje ligoninėje proto sveikatos patikrinimai vyksta kas pusmetį. Ir taip disidentai laukia nuo vieno iki kito patikrinimo. Gregorenko išbuvo nuo 1970 m. iki 1974 m.; Viktor Fainberg ir Vladimir Borisov — 5 metus, Niko-lai Samsonov — 8.

Išleidimo sąlyga — prisipažinti klydus

Disidentai turi vieną kelią sutrumpinti savo laiką psichiatrinėje ligoninėje — viešai ir oficialiai atšaukti "klaidas"; pripažinti, kad jų įsitikinimai yra proto ligos pasekmė, ir pasižadėti, kad jų ateityje nebeturės.

Paviršutiniškai žiūrint, atrodytų, kad neturėtų būti taip sunku tai padaryti. Tačiau, pilniau įsijautus į disidentų vidų ir padėtį, suvoki, kad iš šių taurių, garbingų, atkaklių kovotojų už savo, savo tautos ir kitų teises, reikalaujama atsižadėti to, kas jiems yra švenčiausia, — tautinių, religinių ar humanistinių įsitikinimų, dėl kurių jie buvo apsisprendę kovoti ir net kentėti.

Vieni disidentai, kaip generolas Gregorenko, Fainberg, Pliušč. Borisov, išsilaikė, neprisipažino. Dėl to jų "gydymas" ligoninėje tęsėsi ir net pasunkėjo. Kiti, nebepakėlę sąlygų, pablogėjus sveikatai, ar palaužti, vienaip ar kitaip "prisipažino".

Vakarų pasaulio sąžinei palaipsniui tampant jautresnei

Jau nuo pat komunizmo įsigalėjimo pradžios Rusijoje komunizmui pasipriešinusieji retkarčiais buvo apšaukti bepročiais ir izoliuoti sanatorijose (pvz. socialistų revoliucionierių partijos vadė Marija Spiridonova, 1918-1919; bolšvikų partijos narė Angelika Balabanoff, 1920). Pradžioje pavieniai atvejai, vėliau toks apšaukimas ir izoliavimas išsivystė į sistemingą taktiką, ypač Stalino laikais. Tačiau atsirado ir reakcija, daugiausia iš pačių nukentėjusių. Komunistų partijos narys Sergei Pisarev buvo bene pats pirmasis, 1955 m. pačiam komunistų partijos centriniam komitetui pateikęs psichiatrijos piktnaudojimo atvejus. Jis pats buvo tapęs jos auka po to, kai jis įteikė Stalinui laišką, kritikuojantį slaptosios policijos sufabrikuotą "sąmokslą", tariamą pasikėsinimą nunuodyti sovietų    aukščiausius    vadus.

Tokių atsirado daugiau. Matant, kad pastangos pačioj Sovietų Sąjungoje neatneša jokių teigiamų rezultatų, imta informuoti Vakarų pasaulį. Komunizmu nusivylęs rašytojas Valery Tarsis buvo pirmasis, kurio autobiografinio pobūdžio romanas "Ward 7 (Septintoji palata) buvo išspausdintas užsienyje. Vakarų pasaulio dėmesį atkreipė ir kiti panašūs atvejai, kaip, pvz., komunizmo biurokratijai pasipriešinusio Maskvos studento-vertėjo Evgeny Belov, antisovietinę poeziją rašiusio matematiko Aleksandro Volpin ir kt.).

Šie ir kiti panašūs atvejai atkreipė Vakarų pasaulio viešąją sąžinę ir iššaukė viešus protestus. 1971 m. sausio mėn. Kanados psichiatrų sąjunga aiškiu nutarimu pasmerkė psichiatrijos piktnaudojimą Sovietų Sąjungoje. Po poros mėnesiu Paryžiuje buvo išspausdintas 150 psl. leidinys su legalių dokumentų kopijomis apie šešis sveikus disidentus, laikomus psichiatrinėse ligoninėse už jų pasipriešinimą komunizmui. Šie dokumentai su viešu atsišaukimu buvo slapta perduoti Vakarams tuo metu Sovietų Sąjungoje neseniai iš kalėjimo paleisto Bukovskio. Atsišaukime buvo prašoma šį reikalą iškelti tarptautiniame psichiatrų kongrese. 44 britų psichiatrai pasirašė sprendimą, kad pagal tuos dokumentus tikrai sveiki žmonės uždaromi psichiatrinėse ligoninėse.

Tas reikalas buvo iškeltas pasaulio psichiatrų kongrese Meksikos mieste 1971 m. Sovietų psichiatrai delegatai pradėjo pasiteisinimo taktiką. Jų vadas prof. Andrei Snežnevski Izvestia spaudos pokalbyje nurodė sovietų psichiatrijos "kilnų humaniškumą" ir išreiškė "gilų pasipiktinimo jausmą tuo bjauriu suklastojimu" bei "šalto karo manevrais".

Pasaulio psichiatrų kongresas (ypač pasaulio psichiatrų sąjungos generalinis sekretorius dr. Denis Leigh) parodė per maža susidomėjimo, rūpesčio, sąžinės jautrumo ir orientavimosi, tą psichiatrinės etikos klausimą atidedami į šalį. Jokio sprendimo, jokio pasmerkimo nepadaryta.

Tuo tarpu už tas pastangas apeliuoti į pasaulio psichiatrų sąžinę disidentas Bukovski skaudžiai užmokėjo. Jis buvo vėl suimtas ir "už antisovietinę agitaciją bei propagandą" nubaustas pačia didžiausia dvylikos metų kalėjimo, koncentracijos  stovyklos  ir  ištrėmimo  bausme.
Po tokių pasekmių amerikietis žurnalistas I.F. Stone straipsnyje, pavadintame "Psichiatrija išdavė", rašė: "Pati tragiškiausia šio kongreso pasekmė . . . buvo žiaurus Vladimiro Bukovskio nubaudimas už pasiuntimą psichiatrinių raportų, kurių kongresas atsisakė svarstyti" (New York Review Books", 1972, sausis).

Tačiau į Vakarų pasaulį iš Sovietų Sąjungos plaukė vis naujos įtikinančios žinios. Vakarų viešosios opinijos spaudimo paveikta, sovietų valdžia į Vakarus išleido kalintus ir psichiatrinėje ligoninėj laikytus disidentus, kaip Bukovsky ir Pliušč (abu 1976 m.). Jų, o taip pat kitų dokumentuotas liudijimas (ir laiku pasirodžiusi S. Bloch ir P. Reddaway knyga "Psychiatric Terror") daug prisidėjo prie to, kad 1977 m. Havajuose įvykęs tarptautinis psichiatrų kongresas aiškiai pasmerkė psichiatrijos piktnaudojimą malšinti disidentams Sovietų Sąjungoje.

Vis dėlto psichiatrinis teroras tebvyksta ir šiandien
Nors ir nemažai kur žinomas, iškeltas ir pasmerktas, psichiatrinis teroras Sovietų Sąjungoje tebevykdomas ir šiandien. Be abejo, sovietams tai yra gėdingas faktas, tačiau jie jo dar neatsisako. Sunku pasakyti, ar jie psichiatrijos piktnaudojimą yra suintensyvinę ar sumažinę, tačiau jo yra daug — net ir vienas atvejis būtų per daug. O šiuo metu į psichiatrines ligonines gali būti sukišta tūkstantis su viršum, gal net ir du tūkstančiai sveikų disidentų; Europos Helsinkio grupės pranešime 1980 m. Madride susirinkusioms 35 valstybių delegacijoms suminima, jog paskutinių dvejų metų laikotarpyje sovietų valdžia suėmė daugiau negu 450 žmogaus teisių gynėjų, kurių nemaža dalis buvo internuota psichiatrinėse ligoninėse. Apie tokius atvejus skaitome ir iš okupuotos Lietuvos gaunamoje pogrindžio spaudoje. Štai LKB Kronika (Nr. 45) mini, kad Helsinkio grupės narys gydytojas Algirdas Statkevi-čius nepagrįstai buvo apšauktas "nesveiku" ir prievarta uždarytas "gydytis" Černiachovskio psichiatrinėje ligoninėje-kalėjime.

Jei sovietų valdžia psichiatrijos piktnaudojimo neatsisako ir nesumažina, matyt, juo pasipiktinimas Vakarų pasaulyje profesionalų, ir ypač psichiatrų, tarpe yra dar per menkas. Juk ir to piktnaudojimo "mokslinio" pagrindo išradėjas Snež-nevsky dar tebėra pasaulio, Amerikos ir Britanijos psichiatrų garbės nariu. Tas pats uždavinys galioja ir šiandien — Vakarų pasaulyje, ypač mokslo profesionalų tarpe, kelti tą gėdingą psichiatrinio teroro faktą Sovietų  Sąjungoje.,