DR. JONE DEVEIKĖ IR JOS VEIKLA LIETUVOS ISTORIJOS SRITYJE Spausdinti
Parašė ZENONAS IVINSKIS   
Per paskutiniuosius du dešimtmečius Lietuvos istorikų eilės smarkiai praretėjo. Vienas po kito išmirė septyni jos tyrinėtojai. Sovietinėj okupacijoj mirė trys žymieji vyresniosios kartos Lietuvos ar jos teisės istorikai: A. Janulaitis (1950), I. Jonynas (1954) ir K. Jablonskis (1960). Prie jų reikia iš dalies priskirti ir rusų istoriką I. Lappo (1944), paskutinįjį savo gyvenimo dešimtmetį praleidusį Kaune. Keturi minėtųjų istorikų mokiniai, gavę savo mokslinį paruošimą Lietuvos universitete, jau yra užmerkę tremtyje savo akis: Ad. Šapoka (1961), J. Matusas (1962) ir K. Avižonis (1969).
Priešpaskutinio j i Lietuvos istorikų būrelio atstovė, kuri savo žemės kelionę Paryžiuje 1965 vasario 26 pabaigė, buvo Jonė Deveikė (Deveikytė) - Navakienė, pradėjusi 58-sius metus.
Būdama didelė Lietuvos praeities gerbėja, vis labiau stengėsi pasireikšti Lietuvos istorijos, ypač jos teisės istorijos srityje. Ji gana plačiai užsimojo tyrinėti Lietuvos Statutą. 1940.III.13 "Lietuvos Aide" (Nr. 120) straipsnyje "Lietuvos Statutas" Deveikė atsitiktinai nustatė gaires visam likusiam savo gyvenimui — 25 metams . . .
Savo straipsnį ji baigė: "Iš viso Statutas yra neišsemiamas žinių šaltinis. Jam pažinti, jį išnagrinėti būtų reikalingas ištisas gyvenimas ne vieno mokslo darbininko. Šiais neramiais laikais sunku laukti didelių monografijų, bet dabar . . . būtų gera ir privalu, kad visi — istorikai, juristai, ekonomistai, žemės ūkio specialistai ir net etnografai susidomėtų šiuo nepaprastu Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės palikimu ir bent atskiruose straipsniuose mėgintų vieną kitą klausimą iškelti".

To darbo pati Deveikė ėmėsi visa savo energija. Bet kaip ne vienam mūsų šviesuoliui per II pasaulinį karą ir tremtyje, gyvenimo sąlygos ir jai diktavo tolimesnį paties darbo kelią, kurio pusiaukelėje ji palūžo ir paliko ištisas krūvas nebaigtų rankraščių, įvairių apybraižų ir apmatų.

Nuo 1938 m. ėmusi aktyviai reikštis tarptautiniuose istorikų kongresuose, tremties spaudoje ir paskaitose, Deveikė gyvai reiškėsi ir savo kontroversiškomis tezėmis įvairiais mūsų tautinės istoriografijos klausimais. Savo šviesoje ji teikė atskirus Gediminaičių tipus, jų pavyzdžiais charakterizuodama ir tremties veikėjus bei pažįstamus. Nuo 1946 m. iki savo mirties ji vis skelbė, kad Kriavo aktas esąs tik falsifikatas.

Ryškiai Deveikė reiškėsi ir visuomenininke, bet advokatės ir mokytojos darbai tebuvo jai praeiną darbai.
Čia bandysime trumpai apžvelgti Deveikės gyvenimą, užsimindami jos mokslo bei studijų metus, ir paseksime jos darbą Lietuvos istorijos plotuose.

L Biografiniai duomenys
Deveikės gyvenimo rėmai nepriklausomojoje Lietuvoje buvo, žinoma, panašūs į kitų tautiečių. Tik vienu atžvilgiu ji labiau išsiskyrė: būdama iš namų turtinga, ji galėjo, nelaukdama jokių stipendijų, vykti į užsienį pasispecia-lizuoti, išmokti svetimų kalbų (ypač prancūzų )
Deveikės motina Teofilė Žulytė ir tėvas Kazys Deveikis, nors stambūs žemininkai, jau prieš I pasaulinį karą buvo susipratę lietuviai. Deveikis tapo Ukmergėje turtingu pramonininku. 1912 m. Ukmergėje jis pasistatė didelius mūro namus — "meškas", kaip jie buvo vadinami, nes ant abiejų pastato stogo galų buvo pasodinta po cementinę mešką. O frontinėje sienoje buvo didelis Lietuvos Vyčio ženklas. Nuo dėl jo prisikabinusių carinių rusų valdininkų pasisekė atsikalbėti, aiškinantis, kad tas ženklas tai tik šv. Jurgis. . . Blogiau išėjo su bolševikais 1940 m. Pačios J. Deveikės žodžiais, jie jų namų Vytį iškapoję.

Pradžios mokslą Jonė (gimusi 1907 vasario 20 Raguvoje) gavo tėvų namuose. O gimnazijos mokslą ji pradėjo karo metu Irkutske. Bet jos išsimokslinimo pagrindas buvo lietuviška gimnazija (Ukmergėje) ir universitetas (Kaune).
Iš Rusijos grįžusi 1919 m., stojo į Ukmergės gimnaziją. Lyg kokia vaikščiojanti enciklopedija, ji pralenkė draugus savo knyginiu žinojimu. Ne tik jos elgsena ir santykiavimas su mokslo draugais, bet ir galvojimo būdas buvo visai skirtingas nuo josios draugių. Tai yra pažymėjęs taip pat Ukmergės gimnaziją lankęs J. Jakštas ("Dirva.", 1965.111.10, Nr. 29). Tad jau mokyklos suole Deveikė ėmė reikštis savaiminga asmenybe. Tai buvo jai charakteringas bruožas per visą jos gyvenimą, ar ją seksime jos moksliniuose užsimojimuose su jos originaliais teigimais, ar jos energingus pasireiškimus istorikų kongresuose, ar jos visuomeninį veikimą.
Baigusi Ukmergės gimnaziją (1924), tų pačių metų rudenį septyniolikmetė Jonė Deveikytė įstojo į Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą. Čia jos pagrindas buvo istorijos skyrius. Savo entuziazmu mokslui, nepaprastu dėmesiu istorijai, jai charakteringu veržlumu ji lengvai suėjo į kontaktą su profesoriais. Ji turėdavo pokalbius su tada dėsčiusiu Voldemaru, Jonynu, Karsavinu (nuo 1928 m.), Tumu - Vaižgantu. Iš tolo tokius pokalbius stebintiems komiltonams atrodydavo, kad tie dėstytojai yra tikri studentės Deveikytės draugai (S. Vykintas, Europos Lietuvis, 1965.111.16, Nr. 12).

Nuo 1928 m. drauge studijuodama Teisių fakultete teisių skyriuje, ji ten rado didelį Lietuvos istorijos brangintoją, daug knygų ir studijų iš Lietuvos teisės istorijos paskelbusį A. Janulaitį, teisės istorijos katedros vedėją.

Savo akademines studijas Deveikė baigė 1932 m., įgydama du Vytauto D. universiteto diplomus. Jos diplominis darbas Humanitarinių mokslų fakultete buvo visuotinės istorijos srities (rašytas prof. Karsavinui) — "Napoleono imperijos atsiradimas". Teisių fakultete ji rašė Lietuvos teisės istorijos darbą, paremtą teisiniais archyviniais dokumentais, — "Kauno miestas ir jo savivalda XVII amžiuje".

Universitetiniai metai ryškiai įrodė, jog Deveikė, šalia savo mokslinių polėkių, drauge atstovavo tos rūšies aktyvios moters visuomeni-ninkės tipui, kuris nepriklausomoje Lietuvoje buvo charakteringas nemažam būriui susipratusių lietuvaičių. Ji buvo viena iš kūrėjų studenčių tautininkių Filiae Lithuaniae korporacijos, kuri 1928 m. gale atsiskyrė iš bendrosios ciatorė 1940 m. suorganizuotos Filiae Lithua-Neo-Lithuania korporacijos. Deveikė buvo ini-niae Filisterių sąjungos. Ji veikė dar Aukštąjį mokslą baigusių moterų sąjungoje.

Laisvajame pasaulyje užaugusiai tautiečių generacijai, gal būt, jau sunku įsivaizduoti ano meto lietuvių studentų polėkius. Nepriklausomojoje Lietuvoje kiekvienas daugiau siekiąs studentas veržėsi išvykti į užsienį, ten pasitobulinti savo specialybėje. Tačiau absoliučiai daugumai tokių galimybių nebuvo, nes kiekvienas universiteto fakultetas teturėjo po vieną (užsieninę) stipendiją, kuri keleriems metams fakulteto ir švietimo ministro malone nukrisdavo kokiam moksle pasižymėjusiam fakulteto absolventui, kad jis galėtų, kaip tada
buvo sakoma, "pasiruošti profesūrai".
Deveikė savo lėšomis galėjo išvykti į užsienį. Norėdama vėliau Kaune doktorizuotis, ji 1932 m. rudenį išvyko į Paryžių, kur lankė Ecole des Chartes, o užsienio reikalų ministerijos archyve rinko medžiaga temai, kuri iki tol iš lietuvių pusės nebuvo tyrinėta, būtent "Lietuves santykiai su Habsburgais ir Prancūzija, Sobies-kiui viešpataujant (XVII a.)".

Tik metus Paryžiuj praleidusi, Deveikė grižo į Lietuvą, ir čia atrodė, kad jos gyvenimas tuojau įgaus naują kryptį. Ji ištekėjo už tuometinio Klaipėdos krašto gubernatoriaus (1933-1935) Jono Navako, kuris pats Prancūzijoje buvo gavęs teisių daktaro laipsnį. Vedybos neatnešė Deveikei laimės. Savo 1945 lapkričio mėn. Paryžiuje rašytame eurriculum vitae ji pažymėjo tik tiek, kad Klaipėdoje 1934 m. pasilikusi visa jos surinktoji medžiaga ir knygos. Nors ir atsiskyrusi nuo vyro, Deveikė porą dešimtmečių buvo labiau žinoma populiaria Navakienes pavarde. Taip ji yra įrašyta ir Lietuvių Enciklopedijoje (XX, 1960, p. 90-91). Kai ji 1948.VIL 10 Paryžiaus universiteto teisių fakultetui įtekę savo tezę daktaro laipsniui gauti, dar ji pasirašė "Madame J. Novakas". Bet vėliau jos straipsniuose ir paskaitose vis labiau visomis kalbomis įsipilietino "Jonė Deveikė" (Liet. En-cikl. XXXVI, 1969, p. 183).

Po greitai ištikusio vedybinio lūžio, ėmus atskirai gyventi, Deveikė tačiau nepasimetė. Lietuvos istorijos, tiksliau jos teisės istorijos mokslas pasiliko jai paguoda. Iki 1938 m. pradžios gyvendama pusiau Lietuvoje, pusiau Prahoje, ji rinko medžiagą iš Lietuvos teisės istorijos. Į Prahą kelius ir kontaktus buvo 1930 m. pramynęs A. Šapoka, uoliai domėjęsis poliublininės Lietuvos problemomis, Artimą kontaktą jis palaikė ir Kaune su 1933 m. čia Švietimo ministerijos iš Prahos atkviestu prof. I. Lappo. Lietuvos valdžia Kaune sudarė sąlygas tam žymiam Lietuvos III Statuto tyrinėtojui užbaigti savo poros dešimtmečių darbą ir jį išleido (du tomai tyrinėjimo ir vienas tomas Statuto).

Be vieno kito periodikai paruošto straipsnio, prof. Lappo patariama ir prižiūrima Deveikė daugiau ėmė domėtis mūsų senąja konstitucine teise (bajorų privilegijomis ir kitais aktais). Lappo patariama, ji apsisprendė ruoštis doktoratui Paryžiuje. 1938 kovo mėn. ji įsirašė ten į teisių fakultetą. 1939 m. pavasarį ji išlaikė geru pažymiu viešosios teisės (Droit pub-lic) egzaminus. Rudenį turėjo laikyti teisės istorijos (L'histoire du droit) egzaminus, bet karas sutrukdė studijas. Dar daugiau: išvykdama į Lietuvą vasaros atostogų, Deveikė buvo palikusi Paryžiuje visą savo surinktą ir iš dalies spaudai paruoštą medžiagą. Tik po II pasaulinio karo begalėjusi sugrįžti, ji rado savo rinkinį sujauktą ar visai sunaikintą. Sveikas tebuvo palikęs tik galutinai sutvarkytas ir įrištas darbas "Lituanika ir polonika Paryžiaus archyvuose" (108 psl.).

Pačios Deveikės Lietuvių Enciklopedijai pateiktomis žiniomis, ji 1935 - 39 rinkusi medžiagą ("Lietuvos praeičiai aiškinti") Paryžiaus, Prahos, Romos, Lenkijos ir kituose archyvuose ir bibliotekose. Jokių pėdsakų nėra likę, ar apskritai Deveikė kada nors yra dirbusi, pvz., Romos (Vatikano) archyvuose. Kur ji yra buvusi nuvykusi į Lenkijos archyvus, iš jos pačios raštinio palikimo taip pat nepasisekė nustatyti.

II pasaulinis karas laikinai sutrukdė mokslinius Deveikės polėkius. Nėra aišku, ar jau ji, studijuodama prieš karą Paryžiuje, buvo galutinai apsisprendusi dėl savo studijų plano. Kai grįžo į Paryžių ir 1945 lapkričio 13 prie savo lietuviško prašymo stipendijai gauti pridėjo cur-riculum vitae, Deveikė jame minėjo, kad ji, prieš karą studijuodama Paryžiuje, tenorėjusi doktorizuotis Kaune. O jos doktorato tema buvusi iš užsienio reikalų ministerijos archyvo su rinktos medžiagos — "Lietuvos santykiai su Habsburgais ir Prancūzija, Sobieskiui viešpataujant". Kiti jos pačios užrašai neparodo, kad ji jau tada Paryžiuje būtų aiškiai nusistačiusi savo temos reikalu.

Iš palyginti gana negausaus Deveikės anuometinio spausdintų raštų palikimo istorijos srityje reikia čia pažymėti, ką ji, iš užsienio grįžusi, parašė Kaune ir Vilniuje pirmaisiais karo metais. Tai buvo "Lietuvos aide" (1940.111.13, Nr. 120) jau cituotasis straipsnis apie Lietuvos Statutą ir paskutiniajame "Teisės" žurnalo sąsiuvinyje (Nr. 52, 1940 gegužės - birželio mėn., p. 226 - 240) "Svetimšaliai ir jų padėtis Lietuvoje pagal III Lietuvos Statutą". Tas reikšmingas numeris pasirodė jau sovietinės okupacijos metu.

Pačios Deveikės teigimu, 1941 m. pradžioje, t. y. dar bolševikams esant Lietuvoje, ji buvo dariusi žygių patekti į Teisių fakulteto dėstomąjį personalą. Prof. A. Janulaičiui paraginus, ji buvo (1941.11.17) tam fakultetui įteikusi savo prašymą, bet jos kandidatūra tada nebuvus: priimtina.

Ir vokiečių okupacijos metais viltis patekti į universitetą neįsikūnijo. Tad jau nuo 1941 m. rudens Deveikė ėmė dėstyti Lietuvos istoriją Kauno mokytojų seminarijoje ir tą darbą dirbo iki 1944 birželio mėn. Deveikė yra užsiminusi savo užrašuose, kad ji Kaune reiškusis ir advokate.
Ir Deveikė 1944 m. pasuko tūkstančių lietuvių tremtinių keliu. Bet, dar stovykloms nespėjus po^ karo susiorganizuoti, 1945 m. spalio mėn. ji jau grįžo į Paryžių. Remiantis jos pačios naujais raštais ir curriculum vitae, dabar susidaro jau pilnesnis vaizdas. Galima smulkiai pasekti jos prašymą stipendijai gauti. Jau 1938 m. prof. M. Olivier - Martin (Paryžiuje) buvęs priėmęs jos darbą disertacijai tema "Didžiosi: s Lietuvos
Kunigaikštystės konstitucija". Tačiau sužinojęs, kad doktorantė domisi Henriko Va-lois (1573 - 74) laikotarpiu, jis buvo linkęs jai pasiūlyti temą apie Lietuvą Henriko Valois valdymo metu. Sugrįžusi į Paryžių, prof. Olivier -Martinui pritariant, ji ėmusi svyruoti tarp dviejų temų: 1. Lietuvos konstituciniai aktai ir jų genezė (XV - XVI a.), 2. Lietuva konstituciniu požiūriu. Bet iš tikrųjų Deveikė perėjo dar prie trečios temos!
Šitos detalės, dokumentuotos iš pačios Deveikės gausių asmeninių popierių, yra charakteringos visam jos nusistatymui mokslo darbe. Jis dažnai kaitaliojosi, įgavo naują eigą. naujus impulsus, naujas kryptis.
Pokaryje Deveikė nukrypo į Jadvygos ir Jogailos laikus. Apie Jadvygą ji rašė, kad ši gyvenusi bigamijoje, nes pirmasis sužadėtinis Vilhelmas Habsburgas buvęs tikrasis jos vyras. Apie Kriavo aktą ji skelbė, kad jis esąs lenkų falsifikatas. Būdama šitokios lenkams perdėm opozicinės dvasios, ji 1948 liepos 10 Paryžiaus teisių fakultete apgynė disertaciją daktaro laipsniui (Doctorat d'Etat) gauti — apie pirmąją 1387 vasario 20 Jogailos privilegiją, teigdama, kad ir ji esanti falsifikatas. Prancūziškai disertacija buvo taip formuluota: "Le prėtendu privilėge du 20 Fėvrier 1387 accordė a la Li-thuanie".
Komisiją sudarė profesoriai: Olivier - Martin, Petot, Mourier. Olivier - Martin buvo, žinoma, komisijos pirmininkas, kurio "palankumas ir ypač kantrybė mus giliai sujaudino" (disertacijos įvado žodžiai). Be daug nusipelniusių bibliotekų ir institutų pareigūnų, autorė pažymėjo ponią dr. Noėl, kuri budėjo kaip motina, kad tas darbas būtų baigtas, ir ilgas valandas praleido drauge'', nes ji taisė autorės prancūzų kalbą. Deveikė pati apie save rašo, jog ji skaičiusi trylika kalbų ir mokėjusi visas slavų kalbas, išskyrus slovėnų. Bet, matyti, jai pačiai raštu išsireikšti ir kongresinėmis kalbomis sudarė sunkumų. Ir jos pačios prancūzų kalba rašytieji originalai patvirtina, kad disertaciją tikrai reikėjo kalbos požiūriu daug taisyti.
Nors Deveikės disertacija buvo įvertinta pažymiu "gerai", tačiau jos skelbtoji tezė, kad šitoji Jogailos privilegija esanti sufalsifikuota, moksle neprigijo. Ir jau po dviejų dešimtmečių nuo tezės suformulavimo vis dar kritiški istorikai laisvajame pasaulyje, Lenkijoje ir pačioje Lietuvoje tebelaiko tą privilegiją tikra, paties Jogailos minėtąja data duota. Panašiai praskambėjo ir Kriavo "falsifikatas", kurio sufabrikavi-mą ji nukėlė į XVI a., o kai kurie jos teigimo šalininkai (J. Dainauskas) net į XIX a. Nors JAV tautiečių bei istorijos mėgėjų tarpe šis teigimas rado pritarimo, bet moksle jis visai nėra įsipilietinęs. Kol nėra pateikta pagrįstų argumentų, jis nė nesvarstomas.
Daug sėkmingesnė buvo kita Deveikės darbo sritis, kuriai ji jau rodė dėmesio ir Lietuvoje, kai jai prof. I. Lappo mokslinių patarimų davinėjo. Tai ilgametės Lietuvos Statuto studijos.
Nuo 1953 m. ištisus šešerius metus gavusi Paryžiuje Centre National de la Recherche Scientifiąue mokslinio bendradarbio (chercheur) stipendiją, pagaliau Deveikė ėmėsi vieno darbo, kur ji, kaip pasiruošusi teisininkė ir istorikė, normaliai būtų galėjusi pateikti ne plonesnius tomus už didįjį Lappo rusų kalba veikalą, išleistą Kaune švietimo ministerijos.
Deveikė tačiau užsigriebė labai iš tolo. Pasinėrė ji, be kitko, net į plačius kalbinius visų trijų leidimų (1529, 1566 ir 1588) Lietuvos Statuto nagrinėjimus, Lietuvos Statuto vertimo ar pritaikymo) Maskvoje, vad. Uloženije (1649), aiškinimą. Studijavo ji gramatiką, Lietuvos Statuto žodyną, rengė originalių tekstų vertimus lietuviškai, prancūziškai. Deveikė buvo įsipareigojusi, kai anas tyrinėjimų centras jai davė gerą stipendiją, paruošti prancūzišką Lietuvos Statuto vertimą ir jo tyrinėjimą.
Savo plačiai užsimotą darbą apie Lietuvos Statutą — darbą, kurį pati ir privačiuose laiškuose į JAV laikė "lyg plaučiais mūsų nepriklausomybei atgauti" ar "skydu nuo nesveikų lenkų ir baltgudžių pretenzijų" — Deveikė plėtė į visas puses. Ji prigamino neatbaigtų juodraščių, apmatų ar planų daugybei tomų, net septyniolikai. Tas daugiau teorinis planas kartais išaugdavo iki 20 tomų. VI. Mingėla yra visą tą planą, apie kurio žymią dalį jau buvo 1963 m. kalbama kaip apie užbaigtą ruošti spaudai, ištisai paskelbęs "Dirvoje" (1967.II.3, Nr. 14). Jo čia nebekartosime, juo labiau, kad tas daugiatomio darbo planavimas pasiliko tik projektu, kuris nebus įgyvendintas.
Kiek kukliau atrodė prie jos curriculum vi-tae pridėta prancūzų kalba parašyta darbo apyskaita (1962). Kadangi iš išmėtytų nuotrupų, apmatų ir juodraščių vargu galima būtų drįsti įvertinti darbą, reikia su rezervu remtis tuo, ką autorė pati sako. Ištisus 8 metus pareikalavęs jai minėtųjų keturių kodeksų (trys Lietuvos Statutai ir Uloženije) išvertimas. Ji sakosi parengusi vertimus prancūzų ir lietuvių kalbomis. Kaip ji savo apyskaitoje skundėsi, atitinkamų gramatikų ir žodynų nebuvimas ją esąs privertęs atsidėti lingvistinėms studijoms,
Keturiolikos tomų prancūzams pateiktame plane buvo numatyti keturi tomai (1-4) Pirmajam Statutui (1529), iš viso 320; 500; 300; 320 psl. 1566 m. Statutas turėjo apimti 5 - 8 tomus (500; 380; 270; 300 psl.). Trečiajam Statutui (1588) buvo taip pat numatyti keturi tolimesni tomai — 9-12 (600; 630; 170; 120 psl.). Caro Aleksiejaus 1649 m. "Uloženije" turėjo apimti du paskutiniuosius tomus — 13 ir 14 (480; 720 psl.). Įvadai, tyrinėjimai, originalūs tekstai, faksimilės, lietuviški ir prancūziški tekstų vertimai, gramatiniai ir žodyno dalykai turėjo pripildyti tuos 14 tomų.
Kai prancūzai nutraukė Deveikei stipendiją (1959), toliau jai reikėjo rūpintis ir pragyvenimo klausimu, ir savo didžiojo darbo ateitimi —jo paskelbimu. Užmezgusi plačius kores-pondencinius santykius su tautiečiais Amerikoje, ji čia ieškojo sponsoriaus leidėjo, kreditoriaus, kuris stambesnę sumą paskolintų bent trumpam laikui.
Pirmiausia buvo kalbama apie keturis pirmuosius tomus. VI. Mingėla spaudai yra pateikęs ilgas ištraukas iš jam 1963 sausio - vasario mėn. tuo reikalu Deveikės rašytų laiškų (Dirva, 1967, Nr. 13 ir 14). Pirmajam tomui išleisti autorei reikėjo 4000 dol., o antrajam ir ketvirtajam — po 3000 dol. (Deveikė trečiojo tomo nemini). Pirmieji tomai turėjo apmokėti išleidimą sekančių tomų, kurių autorė planavo kasmet po 3-4 išleisti.
Tokias mintis Deveikė dėstė organizacijoms, fondams, įtakingiems asmenims; kur galėjo, kreipėsi ir gyvu žodžiu, Kai iš ekonomisto Jono Norkaičio ji prašė paskolos ar paramos (bent 10.000 DM) Statuto išleidimui, prašomasis pirmiausia iškėlė svarbų klausimą: turinti būti sudaryta specialistų istorikų komisija, kuri su
Deveikės spaudai paruoštais darbais susipažintų ir juos įvertintų. Į tos rūšies pasiūlymus Deveikė nesileido, iš tokios komisijos sudarymo nieko neišėjo (J. Norkaičio informacija).
1961 ir 1962 m. sąvartoje, kai apie Deveikės Lietuvos Statuto tyrinėjimus ir vertimus lietuvių visuomenėje buvo nemaža žinoma ir jau laukiama konkrečių darbo rezultatų, savo pažįstamiems Amerikoje ėmė ji skaudžiai skųstis, kad jos svarbūs rankraščiai esą išvogti. Buvo smarkiai apkaltintas vienas jos patikėtinių, bendradarbių, iš Paryžiaus išemigravęs į JAV. Ne mūsų uždavinys yra čia tyrinėti bei aiškintis, ar tas aštrus kaltinimas turėjo kokį grūdelį tiesos, ar jis gal tebuvo kokia mistifikacija. To epizodo ir visai čia nebūtų reikėję minėti, jeigu Deveikės korespondencijos ištraukų nebūtų buvę paskelbta spaudoje jau po jos mirties. Kai A. Krausas (Dirva, 1965.V.17) plačiau išryškino jos darbus Lietuvos istorijos srityje, ten pat buvo išspausdintas straipsnis (j-v, Dar apie dr. J. Deveikę - Navakienę, 1965.VI.25, Nr. 73), kuriame buvo cituojami 1961.XI-XII laikotarpio pilni didelių nusiskundimų jos laiškai, rodą jų autorės didelį temperamentą. Panašių laiškų, rašytų žinomiems mūsų visuomenėje asmenims, nuorašų yra išlikę pačios Deveikės palikime. Priekaištaudama, kad jos rankraščiai esą išgrobti, Deveikė net porą straipsnių rašė apie kronistą M. Stryjkowskį, kurio darbą pavogęs Guagninis: "Istorijos pėdsakais. Didžiausioji kultūrinė vagystė Lietuvoje" (M. Strikauskas -Guagnini), (Europos Lietuvis, 1962 Nr. 2); "Lietuva ir Guagnini" (Laisvoji Lietuva, 1962 Nr. 1). Kaip žinoma, Stryjkowskis, labai medžiagin-gas ir lietuviška dvasia rašęs kronistas, buvo apkaltinęs Guagninį, kad tas jį nuplagijavęs, pavogęs jo manuskriptą "Descriptio Sarmatiae", išleisdamas jį savo vardu.
Nuo 1963 m. laiškuose Deveikė jau skųsdavosi savo fiziniais negalavimais. 1964 m. rudenį ją prie Vasario 16 gimnazijos kelio pritrenkė automobilis. Jau prieš tai buvo pradėjusi fiziškai nykti, o dabar dar reikėjo gultis į ligoninę. Vėžio ligos procesas taip pagreitėjo, kad Deveikė, ir sugrįžusi į Paryžių, turėjo atsigulti ligoninėje. 1965 vasario 26 mirė.
Didele tragiką Deveikės gyvenime skamba tai, kad ji nebespėjo ir fiziškai nebepajėgė iš Lietuvos Statuto srities, kurio studijoms tiek daug metų buvo paskyrusi, pati nieko žymėtino paskelbti. Tuo reikalu nebeparašė net kokio ilgesnio straipsnio mūsų periodikoje, nebendradarbiavo ji nė Lietuvių Enciklopedijoje.
1965.11.16(18) surašytame testamente Deveikė jo vykdytojais įrašė Georgės Lajuzan, prof. A. J. Greimą ir Ž. Mikšį. Pagal paskutiniąją velionės valią, jie turėjo rūpintis jos Lietuvos Statuto studijų išleidimu.
Jos lietuviškos knygos buvo paskirtos Nacionalinei bibliotekai Paryžiuje. Meilė savo tautai apsprendė jos daugel gyvenimo žygių, buvo jai paskata jos darbuose. Tai patvirtina ir J. Jakštas, po Deveikės mirties savo straipsniui apie ją davęs antraštę "Mirė didelė Lietuvos istorijos mylėtoja" (Dirva, 1965.111.10). Toji Lietuvos ir jos praeities meilė, pastangos savo istoriją vis aukštinti, ieškoti jos didybės nukreipdavo Deveikę ypač į puolamąsias pozicijas prieš lenkus.
Po Deveikės mirties buvo įvairiaip stengiamasi kai kuriuos jos rankraščius išleisti. Turėta vilties, kad atsiras galimybė paskelbti bent tai, ką ji iš Lietuvos Statutų buvo apipavidalinusi prancūziškai. 1965 kovo gale prof. Ch. Morazė (Direeteur d'Etudes a l'Ecole Pratiąue des Hautes Etud.es), kuris turėjo ryšių su minėtuoju Centre National des Recherches Scientifi-ques, žadėjo padaryti viską, kad jos raštai, jeigu jie yra ar bus paruošti spausdinti, būtų to centro išleisti. Deja, paskutinei sąlygai Deveikės rankraščiai nė iš tolo neatitiko. Kai žinomas Lietuvos karaimų tyrinėtojas S. Šišmanas. kuris Paryžiuje su Deveikė palaikė ryšius, Nicoje surado vieną buvusį jos bendradarbį, 80 metų advokatą J.-M. Magne-Rouchaud, kuris būtų turėjęs imtis Deveikės rankraščius paruošti spaudai, šis, gavęs rankraščius prancūzų kalba, ne daugiau tegalėjo, kaip juos kiek galima tvarkingiau sudėlioti. Nieko jis nesurado be trūkumų ar visai užbaigta, o trūkstamoms dalims papildyti kompetencijos jam neužteko.
Baigiant kalbėti apie Deveikės darbą Lietuvos istorijos srityje, reikia dar duoti porą paaiškinimų tiems, kurie šiltais žodžiais savo nekrologuose apsupo mokslinį velionės palikimą. Reikia atsakyti į klausimą, kodėl visos vi] išleisti ką nors daugiau iš Deveikės rankraščių yra žlugusios.
Vienas testamento vykdytojų, Žibuntas Mikšys, nuo 1965 kovo mėnesio dešimtyse laiškų yra šių eilučių autorių visokiomis progomis via tuo klausimu informavęs. Kai Ž. Mikšio pastangos tikrosios rankraščių padėties akivaizdoje darėsi vis labiau nesėkmingos, jis buvo dar kartą laišku paklaustas, ar jis negalėtų aprašyti rankraštinio mūsų teisės istorikės palikimo. Praėję jau buvo daugiau kaip pustrečių metų nuo jos mirties. Mikšys atsakė 1967 spalio 8 laišku: 'Esu jau paskutiniam laiške rašęs ir dabar pakartoju paskutinį sykį, kad pas ją nieko 'druckreif (spaudai paruošto) nebuvo rasta . . . Kad nebūtų daugiau jokių neaiškumų, vilčių ar iliuzijų, pakartoju dar kartą, nes tai man dar sykį šoko į akis šiandien, kai pabandžiau Jums surasti 'Hėdwige d'Anjou, reine de Pologne' (suradau ir 3 laiškais siunčiu. Deja, kaip ir viskas pas Deveikę, trūksta 3 lapų!): visi rankraščiai yra chaotiškam stovy (viskas sumaišyta, subraukyta, suplėšyta, nepilna, sujaukta), kad aš niekad savo gyvenime nesiimsiu bandyti sudėti visų popierių į kokią įmanomą eilę (juodraščiai sumaišyti su švaraščiais, pirmieji mašinėlės atspaudai su trečiais, antrieji su šeštaisiais ir t. t., ir t. t,), ir Jums niekas nieko nesudės, niekas neaprašys ir niekas puslapių nenustatys".
Mikšys ir šitam straipsniui iš velionės palikimo suteikė gausios medžiagos, ir tik jo pastangos teįgalina Deveikei pastatyti nupelnytą paminklą. Tas nerūdijantis paminklas, Pirmasis Lietuvos Statutas, šiemet išleistas pirmąkart in extenso lietuviškai, yra statomas praėjus virš 440 metų nuo jo paskelbimo.
II. Dalyvavimas kongresuose, spaudos darbuose ir mokytojavimas
Savo veržlumą Lietuvos vardui tarp svetimųjų populiarinti Deveikė yra su kaupu parodžiusi įvairiuose tarptautiniuose kongresuose. Deveikė dažnai prisistatydavo su savo paskaita ar šiaip jau ji tokiuose kongresuose gana aktyviai reikšdavosi, ypač per diskusijas po kitų paskaitų, per trumpą laiką, pvz., kokią vieną popietę, sugebėdama pasirodyti kelių sekcijų posėdžiuose ir juose diskusijų metu dažnai savo nuomonę pareikšti. Gyvai ir temperamentinga išraiška greitai kalbėdama viena iš pagrindinių kongresinių kalbų (prancūziškai), ji atkreipdavo į save dėmesį, labiausiai, žinoma, lenkų. Šie vienu ar kitu būdu paprastai būdavo paliečiami.
Tur būt, joks kitas lietuvis niekada nėra tiek daug įvairių mokslinių kongresų ir tarptautinių istorijos, teisės istorijos ir gretimųjų mokslų konferencijų aplankęs, kiek Deveikė. Toje srityje, galima sakyti, ji išsispecializavo. Jos pačios tiksliai sudarytame 1953 m. sąraše, kuris nurodo kongresų vietas ir jos pačios skaitytus referatus ar dalyvavimą diskusijose, buvo sužymėta 13 kongresų, pradedant 1938 m. Iki 1964 m. kongresų turėjo prisidėti antra tiek. Ar tokių kongresų skaičius pasiekė 30, kaip vienoje vietoje teigiama, sunku nustatyti. Žinau ir tokį atveją, kad Deveikė buvo įtraukta į kongreso dalyvių išleistą sąrašą (su adresais ir visais titulais), tačiau į kongresą neatvyko. Taip atsitiko 1960 rugpiūčio mėn., kai XI tarptautinis istorijos mokslų kongresas vyko Stockhol-me. Apie Deveikės dalyvavimą kituose kongresuose žinome iš jos palikimo ir iš dalies iš kongresų leidinių.

Nuo 1939 m., išskyrus karo pertrauką, Deveikė beveik kasmet lankė Journėes internationales d'histoire du droit. Tie teisės istorikų suvažiavimai vyko Bourges, Paryžiuje, Bazelyje. Sienoje, Lieže, Tulūzoje, Groningene, vėl Paryžiuje ir t. t. Pažįstant Deveikės aktyvumą, negalima galvoti, kad ji tokiuose suvažiavimuose nebūtų dalyvavusi bent diskusijose ar kartas nuo karto skaičiusi ir kokią paskaitą. Pvz., minėtame Groningeno kongrese (1955.V. 23-28) ji skaitė paskaitą apie karaliaus majestoto įžeidimą — "Le crime de lėse-majestė et le respect de la personne humaine d'aprės le Statut Lithuanien (1588) et Ulozenie du Tzar Aleksij (1648 - 1649)". Negalima tiksliai nustatyti, bet, atrodo, jog tokiame teisės istorikų kongrese Deveikė skaitė ir kitą paskaitą, kurios pusantro puslapio multiplikuota santrauka yra išlikusi, būtent, apie pagoniškąją paprotinę teisę (jos liekanas) 1588 m. Lietuvos Statute — "La Prėsence des coutumes payennes dans le Statut Lithuanien de 1588".

Kai 1950 m. buvo minima 700 metų nuo mirties paskutiniojo garsaus Hohenštaufeno imperatoriaus Fridricho II, kurio impozantiškas sarkofagas yra išlikęs Palerme, Deveikė dalyvavo su paskaita ten vykusiame tarptautiniame suvažiavime, skirtame studijuoti Fridrichui II. Atsimenu, tą rudenį į Vatikano archyvą iš to kongreso atvykę vokiečiai istorikai man keliomis progomis užsiminė, jog Palermo kongrese Lietuvai atstovavusi ponia Navakas. Iš tiesų, prie kongreso darbuose išspausdintos jos paskaitos pažymėta "Jone Deveikė Navackas (Lituania)".
Nuo 1952 metų ji vykdavo Londonan į anglų-amerikiečių istorikų metines konferencijas (Anglo-American Conferences of Historians 1952 m. Deveikė vėl buvo lietuvių pirmoji, kuri dalyvavo Zaragozos V istorijos kongrese "de la Corona de Aragon". Epocha "katalikų karalių", t. y. Aragonijos Ferdinando (miręs 1516 ir Kastilijos Izabelės (mirusi 1504), priklauso herojiškam ispanų istorijos laikotarpiui. Deveikė minėtame kongrese prancūziškai skaitė paskaitą apie "karaliaus karūnos" sąvoką Europoje "katalikų karalių" epochoje, ir ji išspausdinta kongreso darbuose. Ir humanistų klasikų kongrese popiežiniame universitete Salamankoje (1959.VIII.22) skaitė ji paskaitą apie lotynu kalbos studijas rytų Europos mokyklose. Čia ji daugiausia dėstė apie jėzuitų akademiją Vilniuje. Kadangi romanų pasaulyje į titulus ypač daug dėmesio kreipiama, tai ir Deveikė Salamankos kongrese figūravo kaip buvusi Vilniaus universiteto dėstomojo personalo narė (excatedratico de la Universidad de Wilna). 1957 m. Istanbule įvykusiame X bizantininių studijų kongrese ji skaitė paskaitą apie Romos - Bizantijos teisę Rytų Europoje.
Prancūzų mokslo pasaulyje yra gerai žinoma žymiojo jų juristo Jean Bodin (1530 - 1596) draugija — Sociėtė Jean Bodin. XIII tos draugijos sesijoje (1959) Deveikė pateikė savo paskaitą apie teisminius įrodymus Lietuvos teisėje. Šioje paskaitoje ji išryškino Lietuvos Statuto aptartų teismo įrodymų, liudininkų, priesaikos, prisipažinimo reikšmę.

Deveikė gana aktyviai reiškėsi ir tarptautiniuose istorijos mokslų kongresuose. Pirmą kartą ją teko iš arti matyti 1938 rugsėjo mėn. Zū-riche, kai su prof. A. Janulaičiu, būdami Lietuvos istorijos draugijos delegatai, atitinkamose sekcijose skaitėva paskaitas iš Lietuvos istorijos srities (jų bei diskusijų santraukos yra išspausdintos). Prof. A. Janulaitis dar buvo įgaliotas perskaityti ir prof. I. Lappo referatą iš Lietuvos Statuto srities.
Po šios įdomios paskaitos diskusijose, kuriose Lappo tezes bandė griauti eilė lenkų istorikų ir teisės istorikų,
labai gyvai lenkus už-atakavo Deveikė. Ji nukrypo į lietuvių - lenkų santykius apskritai. Įrodymui, kad jie viską falsifikuoją, Deveikė pabrėžė, jog lenkai esą Mickevičiaus "Pono Tado" pradinius žodžius "Lit-wo! Ojczyzno moja..." mokyklų vadovėliuose nesąžiningai perdirbę į "Polsko! Ojczyzno moja. . ." Lenkams buvo padaryta daug aštrių politinių priekaištų, kuriems kritikuoti būtų reikėję ilgų diskusijų. Nedaug gelbėjo pirmininkaujančio pastabos, kad tai ne į temą . . . Sekcijos dalyviai 20 minučių klausėsi prancūzų kalba sukondensuoto lenkams "J'Accuse" su viltimi, kad jis bus baigtas . ..

O lenkų istorikų į Zūrichą, kur iš seno buvo išvystyti glaudūs kultūriniai ryšiai (alsėdiškis Gabrielius Narutavičius, 1922 m. Lenkijos prezidentas, 1907-20 buvo Zūricho politechnikumo profesorius), buvo privažiavę gana daug. Šalia beveik visų žymiųjų jų istorikų, buvo daug dešimčių jaunų docentų, mokytojų ir kitų šviesuolių. Juos visus maloniai nuteikdavo, kai, lipdami laiptais į kongreso posėdžių sales (minėtame technikume), žymioje vietoje akimis susitikdavo su biustu, po kuriuo buvo užrašas "Ga-briel Narutowicz". Kaip žinoma, jis tepreziden-tavo Lenkijoje tik dvi dienas. (Jo vyresnysis brolis Stanislovas yra pasirašęs Vasario 16 aktą!).

Deveikės poleminė kalba, kurią lenkų delegacija aiškinosi kaip didelį lietuvių "netaktą", kongrese plačiai nuskambėjo. Kai rytojaus dieną visi kongreso dalyviai (per 1000 žmonių) laivu per Zūricho ežerą plaukė į lenkų Rappers-wilio muziejų, kur prof. O. Haleckis pristatinėjo lenkų knygos parodoje išstatytus jų pokarinius (po 1918 m.) leidinius, vis tekdavo nugirsti pokalbių apie Deveikę. Ant laivo pakeliui į lenkų muziejų tie pokalbiai tarp kelių šimtų lenkų delegacijos narių labiausiai krito į akis, kai jie vienas kitam rodydavo, kaip toji "femme furieuse lithuanienne" atrodanti. Tuo tarpu du prelegentai lietuviai nė iš tolo nesulaukė tokio dėmesio . . . Visa tai vyko savotiškose ano meto lietuvių - lenkų santykių nuotaikose, kai vos 6 mėnesiai tebuvo praėję kuo lenkų ultimatumo (1938.III.19) ir priverstinio santykių užmezgimo. Net patys žymieji lenkų istorikai prieš tai lietuviams kongrese, lyg kokiai jų "paguodai", buvo rodę daug dėmesio. Kur tik pobūviuose ar priėmimuose, kurių per visą savaitę daug buvo suorganizuota, su lietuviais susitikdavo, jie mielai ieškodavo kontakto. Šitokioje atmosferoje Deveikės diskusinė kalba jiems atrodė dar labiau kaip ne vietoje padarytas akibrokštas.
Su Deveikė dar susitikome X tarptautiniame istorijos mokslų kongrese Romoje 1955.EX. 4-11. Ji buvo aktyviai dalyvavusi ir IX istorikų kongrese Paryžiuje. Romos kongrese Deveikė pasiroiškė beveik tokiu pat skambumu, kaip Zūriche prieš 17 metų. Ji visą eilę kartų sekcijose dalyvavo diskusijose, veik visas savo kalbas nukreipdama į klausimus, liečiančius Lietuvos Statutą. Šalia iš pačios Lenkijos atvykusios lenkų istorikų delegacijos, dalyvavo ir lenkų eg-zilų atskira delegacija, kuriai vadovavo mons. W. Meysztowiczius (kilęs iš Raguvos valsčiaus Su juo Deveikė aštriai polemizavo. Ilgu laišku, kuris buvo čia pat multiplikuotas, ji apkaltino Meysztowiczių kongrese varoma antilietuviška propaganda. Tuo reikalu kreipėsi ir į patį kongresui organizuoti komiteto pirmininką prof. G. Ferrabino. Skusdama lenkus ir dėl jų knygos parodoje vedamos prieš lietuvius propagandos (Aušros Vartai), Deveikė tame kongrese plačiai paskleistame laiške priminė ir Želigovskio žygį, ir lenkų norą savo naudai perdirbti Lietuvos istoriją. Įvairūs diskusiniai pareiškimai po paskaitų buvo išspausdinti atskirame to kongreso darbų tome. Nors ir redaktorių raginama. Deveikė savo pareiškimų nebespėjo laiku atsiųsti paskelbimui. Kelių kartų dalyvavimą diskusijose kongreso darbų bei diskusijų tomas atžymėjo tris kartus tik po porą trumpų sakinių (Atti del X Congresso Internazionale di Scien-ze Storiche, Roma, 1957, p. 492, 672, 835, vis pažymint "J. Navakas Deveikė").

Romoje vykęs istorikų kongresas buvo paskutinis, kuriame Deveikė taip aktyviai reiškėsi. 1960 m. kongrese Stockholme Prancūzijos delegacijos sąrašuose figūravo tik jos pavardė, prie kurios dar buvo pridėtos raidės "CNR S to centro, kur ji buvo bendradarbė. O kai 1965 m. vasarą vyko XII istorijos mokslų kongresas Vienoje, Deveikės jau nebebuvo gyvųjų tarpe.

Galima įvairiai vertinti Deveikės pasireiškimus ir jos didelį aktyvumą kongresuose, tačiau jos žygius apsprendė jos individualiai suprastos pastangos savo būdu visada atstovauti Lietuvai, kelti jos problemas, jas suaktualinant iki dabartinių politinių diferencijų. Palikdama visus kitus santykius nuošaliai (su rusais, su vokiečiais), Deveikė vis sustodavo ties lietuvių -lenkų santykių sritimi, ir čia lenkai vis turėdavo viešai nuryti karčią piliulę.

Tačiau būtų netikslu gausius Deveikės dalyvavimus tarptautiniuose kongresuose vertinti iš jos pareiškimų, nuskambėjusių kongresų diskusijose. Ji yra skaičiusi kongresuose paskaitų, kurios buvo išspausdintos žurnaluose ar kongresų leidiniuose.
Mano žiniomis, in extenso išspausdintos penkios Deveikės paskaitos ar straipsniai, kurie yra verti Lietuvos istoriko dėmesio, ar su jos tezėmis sutinkama, ar ne. Štai tų darbų bibliografiniai duomenys:
1. L'Expansion du Justiciarius Sicilien vers le Nord et l'Est Eųropėens, Estratto dagli "Atti del Convegno Internazionale di Studi Federicia-ni", Palermo (A. Renna) 1950, p. 481 - 499.
2. The Lithuanian Diarchies, žurnale The Slavonic and East European Review, t. XXVIII, Nr. 71, London 1950, p. 392 - 405 (yra atspaudas).
3. The Legal Aspect of the Last Religious Conversion in Europe, ten pat, t. XXXII, Nr. 78. 1953, p. 117 - 131.
4. La Notion de la Couronne Royale en Europe a l'Epoąue des Rois Catholiąues, Sepa-rata del Volumen II de Estudios del "V Con-greso de Historia de la Corona de Aragon", Ins-titucion "Fernando el Catolico", Zaragoza 1956, p. 27 - 43.
5. Le Droit Romano - Byzantin dans l'Eu-rope de l'Est, X. Congrės International d'Etudes Byzantines, Istanbul, 15 - 21 Sept. 1955, Extrait des Actes du X. Congrės d'Etudes Byzantines, Istanbul, 1957, p. 88-94.

Šalia čia minėtų atspaudų, nei kongresinėmis kalbomis, nei lietuviškai Deveikė, deja, nieko specialesnio nebepaskelbė. Būdama narė įvairių mokslinių draugijų ir institucijų (Sociėtė d'Histoire du Droit-Paryžiuje, Sociėtė Jean Bo-din-Briuselyj e, Historical Association-Londone, Institucion del Fernando el Catolico-Madride ir kt.), Deveikė daug energijos padėjo dalyvavimams kongresuose, paskaitoms, diskusijoms, polemikoms. Nuo jos studijų laikų Kaune yra pasilikęs šių eilučių autoriui įspūdis, kad Deveikė yra buvusi daugiau kalbamasis tipas, kuris kiekviena proga, netaupydamas savo žodžio, mielai reiškė savo nuomonę. O ji paprastai turėjo būti originali.

Pačios autorės surašytais duomenimis, ji. būdama Lietuvos žurnalistų sąjungos narė, yra įvairiomis progomis bendradarbiavusi lietuvių spaudoje (nuo 1932 m.) Lietuvoje: "Teisėje". 1 'Lietuvos aide", "Keleivyj e", "Neolituanus1'. "Trimite". Žurnalų tarpe nėra jos pačios paminėta nei "Vairo", nei "Židinio", nei "Naujosios Romuvos". Iš tremties bei emigracijos laikraščių paminėtina "Mintis", "Argentinos lietuvių balsas", "Draugas", "Laisvoji Lietuva", "Nepriklausoma Lietuva", "Vienybė".

Teturėdami po ranka vos vieną kitą Deveikės publicistinį straipsnį, negalime pateikti jų pilnos bibliografijos, juo labiau, kad dažnai Deveikės bendradarbiavimas tebuvo atsitiktinis. Jos mėgiama tema buvo lietuvių charakterio tipai, remiantis Lietuvos kunigaikščių charakteristikomis. Ir savo pažįstamus, draugus bei priešus ji skirstydavo į "jogailas", "vytautus". "švitrigailas" ir t. t.

Atskirą politinį žurnalistinį epizodą Deveikės dienose Paryžiuje sudarė jos akcija žydų klausimu. 1961 rugpiūčio mėn. ji nusiuntė Izraelio ministrų tarybos pirmininkui Ben-Gurio-nui (Tel - Avive) 19 folio psl. "Pro memoria", kurios antraštė buvo "Blogiau negu naciai" (Pis que les Nazis). Ta promemorija buvo multiplikuota ne tik prancūzų kalba (ir išsiųsta popiežiui bei visos eilės valstybių — didžiųjų ir mažesnių — galvoms), bet buvo plačiai paskleistas ir jos lietuviškas vertimas. Didelio folio formato hektografuotas lietuviškas egzempliorius turėjo 11 psl. teksto.

Remdamasi didelėmis asmeninėmis nuoskaudomis, kurias Deveikė ir jos giminė iš žydų patyrė pirmosios bolševikų okupacijos metais (1940 - 41), ji stipriai pakaltina žydus dideliu nelojalumu lietuvių tautai. Iš savo "liūdnai tragiškų išgyvenimų", kaip rašte pažymėta, autorė pateikia šešis punktus. Prisimindama savo 42 deportuotus gimines, kurių dauguma esą žiauriame ištrėmime žuvę, Deveikė išeina su aštriais kaltinimais žydų pareigūnams pirmosios okupacijos metu, prašydama jų nusikaltimus išaiškinti.

Toks dr. Deveikės raštas, be jokio kontakto su Lietuvos laisvinimo veiksniais, buvo lyg ne laiku miške per medžioklę paleistas šūvis. Faktų Deveikė pateikė gana skambių. Kada Lietuvos žydų klausimu bus, ryšium su jų kaltinimais lietuviams, visu rimtumu ir deramu objektyvumu rašoma pagrįstos studijos, be Deveikės minimų faktų nebus galima išsiversti. Anuo metu būtų buvę, žinoma, geriau, kad Deveikė to individualaus žygio, su kuriuo ji lietuvių tremtinių tarpe išsigarsino, nebūtų pradėjusi.

Paskutinį neeilinį epizodą jos per anksti užbaigtame gyvenime sudaro jos mokytojavimas Vasario 16 gimnazijoje, į kurią Deveikė nuo 1958 m. kas antrą savaitę, neimdama už darbą jokio atlyginimo, atvažiuodavo iš Paryžiaus Lietuvos istorijos dėstyti. Šitoji nemaža auka būti mokytoja lietuvių gimnazijoje ir toms pareigoms atlikti net pastoviai važinėti daug šimtų kilometrų buvo padaryta kaip tik tuo metu, kai Deveikei reikėjo visomis jėgomis taupyti savo laiką, baigti ruošti jos nuo 1953 m. prancūzų mokslinių tyrinėjimų centrui (CNRS) pažadėtuosius Lietuvos teisės istorijos šaltinius.

Nekartą yra buvęs pagrįstai iškeltas Deveikės pasiaukojimas lietuvių gimnazijos labui, kur reikėjo gero Lietuvos istorijos specialisto, sugebančio mokiniams ne tik įkvėpti meilės Lietuvos istorijai, bet ir parodančio tos istorijos turtingumą, lietuvių tautos didelę reikšmę per eilę Europos istorijos amžių. Tačiau objektyviai, žvelgiant iš pačios Deveikės tyrinėjimo srities Paryžiuje, būtų buvę daug svarbiau, jei ji, nesiblaškydama į šonus, būtų nors porą savo svarbių darbų taip užbaigusi, kad juos būtų galima be vargo iš jos palikimo išspausdinti. Važinėjimas į gimnaziją tereiškė savotišką "pabėgimą" nuo savo tiesioginio darbo, kurį būtų reikėję kokia nors pabaiga apvainikuoti.

Pačiai Deveikei asmeniškai, žinoma, buvo naudinga pakeisti "kambario tapetus", t. y. ištrūkti iš savo knygų ir rankraščių pilno butelio, kur ji ir pati tarp savo rankraščių krūvų nebesusigaudydavo, kad visai naujoje aplinkoje galėtų tautiečių (mokytojų ir mokinių) tarpe toliau dėstyti savo tezes apie Jogailą, Kriavo '' falsifikatą'', Jadvygos *' d vi vyry stę'', Lietu vo s Statutą ir t. t. Deveikei reikėjo naujos auditorijos, nes ji mielai savo mintimis su kitais dalydavosi. Lietuvių gimnazija tapo savotišku kongresų pakaitalu ar jų papildymu. Bet ir čia jos pedagoginiai žygiai buvo lydimi jai charakteringo garso, konfliktų su direktoriumi dr. J. Griniumi, pasibaigusiu jos atleidimu iš mokytojų, atliktu kun. B. Liubino, Vokietijos LB krašto valdybos pirmininko.
Aš čia tos temos plačiau neliesiu, nors ji gana išsamiai pačios Vokietijos LB krašto valdybos yra dokumentuota. Laiškų, protokolų, pro-memorijų etc. buvo tiek daug prigaminta, kad, tik jų dalį ginčo sprendimui rotatoriumi multiplikavus, pasidarė 37 folio psl. . . . Reikėjo stebėtis, su kokiu kantrumu besiginčijančios pusės viena antrai tokius ilgus laiškus rašinėjo. Pvz., Deveikės laiškas gimnazijos direktoriui dr. J. Griniui (1960.1.20), kuriuo ji su juo į dar didesnį konfliktą suėjo, užima 11 didelio folio psl. (multiplikuotas be interlinijų).
Tas aštrus konfliktas, kuriam pagrindą d vė eilė smulkių nesusipratimų, sukosi apie p grįstą direktoriaus pedagoginį nusistatymą įv€ ti keliamuosius egzaminus, norint pakelti m kyklos lygį. Susiskaldžiusioje į dvi stovykl mokytojų taryboje Deveikės vaidmuo direktoriaus priešų tarpe buvo vienas iš svarbiausi Tačiau apie jos pedagoginį darbą nuomonė įvz ravo.

Jos klasėje teikiama Lietuvos istorijos m džiaga sukosi daugiausia apie didžiuosius Lieti vos kunigaikščius, pagal kurių tipus ir mokini būdavo kartais suskirstomi. Visa jos teikiam medžiaga abiturientams baigdavosi XVI amžii mi (mokytojo A. Krivicko informacija). Dau vietos ji skirdavo vad. Kriavo akto falsifikac jai. Žiūrėdami į to pergamento fotokopiją. VU ir IX klasių moksleiviai turėdavo jos nuomon patvirtinti, jog matomi teksto skutimai ir vc lesnės interpoliacijos, liudijančios dokumento SL falsifikavimą.
Visur rodydama nuo seno jai įprastą anti lenkišką nusistatymą, ji gana gyvai ir vaizdžia kalbėdavo savo pamokose, nevengdama duot iliustracinės Lietuvos istorijos medžiagos, žino ma, ir parodyti nuotraukų iš jos dalyvautų kon gresų. Nors Deveikės pamokose daug vietos už imdavo pašalinės temos (Paryžiaus mados, kos metiką ir t. t.), nors ji ir mokinius baigiamie šiems egzaminams nepakankamai paruošdavo (dr. J. Grinius), tačiau didelės jų daugumos ji buvo mėgiama. Aiškindavo klausimus gyvai, kalbėdavo sugestyviai.
Savo įvairiais nuoširdžiais sumanymais Deveikė atnešė į gimnaziją bent trumpam laikui įdomumo, naujumo. Ji ėmė, pvz., skelbti, kad lietuviai šviesuoliai ir besimokąs jaunimas turį stengtis neprarasti kontakto su žeme. Prieaugliui tautos, kurios visą buitį keletą tūkstančių metų buvo reikšmingai apsprendęs žemės darbas, tokios mintys įdomiai skambėjo. Norėdama moksleivius labiau pririšti prie žemės, nors ir svetimame krašte, Deveikė buvo sugalvojusi įrengti dideliame gimnazijos sklype vaismedžių sodą, braškių lysves, auginti rožių krūmus.
Per savo pažįstamus JAV Deveikė gavo lėšų (iš J. Bačiūno apie 150 dol.), kurios pirmiausia buvo sunaudotos braškių lysvėms įruošti. Žinoma, greitai gyvenimo praktika parodė, kad, neturint tam reikalui atsidėjusio sodininko, gražus sumanymas turėti "ryšį su žeme" sunkiai realizavosi, nors ir rožių, ir braškių "karalienėms" kandidačių gimnazijoje netrūko. Kai žemųjų klasių mokiniams buvo išdalytos braškių lysvės, kuriomis jie turėjo rūpintis (ravėti, laistyti ir t. t.), derlių slapta skindavo jau vyresniųjų klasių mokiniai. . .
Kad ir nelauktai baigusi mokytojavimą 1961i. Deveikė, savo įprastiniame išsiblaškyme tarp įvairių darbų darbelių jau nebepajėgė taip savo istorijos darbui susitelkti, kad bent vienas iš jos suplanuotų gausių tomų Lietuvos Statuto, apie kurį per eilę metų buvo daug prikalbėta, būtų buvęs galutinai paruoštas spaudai.
Perbėgant Deveikės darbą Lietuvos istorijos srityje, pirmiausia krinta į akis, kad ji prirašė reliatyviai nemaža įvairių juodraščių ir rankraščių, bet jų vis nebaigdavo iki galo. Taip pat ji vis stengėsi Lietuvos istorijos problemas išnešti į tarptautinį forumą. Žinoma, jos didelį norą kelti Lietuvos istorijos klausimus svetimųjų tarpe būtų galima labai pozityviai vertinti, jeigu jis būtų buvęs atliekamas taip paprastai, kaip darė daugelis kitų kraštų delegatų istorikų. Deveikė reikšdavosi per gyvai ir vis puldama lenkus. Reikėtų dar blaiviai pasvarstyti, ar ne daugiau Lietuvos istorijai Deveikė būtų pasitarnavusi, jeigu nebūtų taip dažnai blaškiusis po kongresus, kartais po 2-3 per metus.
Norėdama vis būti originali, Deveikė nuolat bandydavo ką nors naujo surasti, ką nors iki tol nežinoma, sensacinga atskleisti. Tačiau jos tezėms, pradedant tariamu K/riavo akto 1385.VIII.14), Jogailos privilegijos (1387.11. 20) sufalsifikavimu, trūksta gilesnio pagrindimo. Todėl šitų ir dar eilės kitų jos tezių dar niekas nėra priėmęs, išskyrus mūsų tautiečių dalį (pirmiausia J. Dainauską). Viena jos tezė, kuri XIX a. gale jau buvo žinoma, kad Algirdo ir Kęstučio laikų Lietuva buvusi "diar-chija", valdoma dviejų lygiateisių valdovų (savo tezę Deveikė pratęsia į povytautinius laikus), taip pat istoriškai nebepagrindžiama. Vilnius buvo vyriausias Lietuvos miestas. Kas sėdėjo Vilniaus pilyje, tas buvo vyresnis už kitus. Taip jau buvo nuo seno, gal jau net prieš Gediminą. Todėl broliai (Algirdas, Kęstutis) išvarė Jaunutį iš vyriausios pilies (1345), o Kęstutis taip pat jėga atėmė iš Jogailos Vilnių (1381), kai pirmuoju atveju Algirdas, o antruoju Kęstutis tapo vyresniu už kitus brolius ir sūnėnus, nes jis atsisėdo Vilniuje. Ir Vytautas su Jogaila nuo 1392 m. per 30 su viršum metų ga-na darniai gyveno, tačiau nei po 1345 m., nei Vytauto laikais, nei po jo mirties teisiškai diar-chija Lietuvoje nėra įrodoma. Lietuvoje težinoma vyriausio (vėliau didžiojo) kunigaikščio i valdovo) sistema.
Kai pati velionė, pvz., iš Lietuvos Statuto ar jos įstatymų srities savo ilgamečių tyrinėjimų nebepaskelbė, šiandien tomis temomis rašoma visai nė Deveikės vardo niekur nebepami-nint. nekalbant jau apie jos įtraukimą į bibliografinį literatūros sąrašą. Tas matyti iš J. Dainausko darbo "Lietuvos D. K. Įstatymai ir Statutai iš 1457 - 1563 m." (Tautos Praeitis II, sąs. 2/6, 1965, p. 81-106). Gal papildydamas Deveikės darbą, J. Dainauskas minėjo, jog jis ruošias ir Lietuvos Statuto komentarus (t. p., p. 237).

Tiesiog graudu, kad iš tokios didelės krūvos išmėtytuose ir nebaigtuose rankraščiuose likusių Deveikės darbų tik Žibunto Mikšio kantrumu ir pastangomis tegali būti pristatomas Pirmojo Lietuvos Statuto vertimas lietuviškai. De-veikei tad priklausys garbė būti pirmąja to Statuto ištiso teksto vertėja į lietuvių kalbą. Jos darbas, žinoma, yra nepalyginamai mažesnis negu mūsų žymiojo teisės istoriko K. Jablonskio. Panašumo yra tik tiek, kad ir prof. K. Jablonskio darbas išėjo jau po jo mirties. Kai Minsko gudų mokslo akademija ėmė ruošti I Lietuvos Statuto leidimą, Jablonskis pradžioje tefigūravo paprastu konsultantu. Bet jis davė daug teisinių ir istorinių komentarų (alfabeto tvarka), ištaisė Minske padarytas vertimo ir komentarų klaidas. Tad Jablonskis buvo išrinktas to mums svarbaus mūsų kultūros istorijos šaltinio redaktoriumi. Tuo būdu jis pagaliau apsaugojo, kad Lietuvos Statuto šaltiniai nebūtų nukelti į Kijevo Rusios (Rusės) senovę, t. y. į XII amžių. K. Jablonskio redagavimas buvo toks reikšmingas, kad "Russkaja Pravda" nebuvo įskaityta į Lietuvos Statuto šaltinius. Be kitko, Jablonskio rūpesčiu iš Varšuvos buvo gautas mokslui dar nenaudotas I Lietuvos Statuto mikrofilmas. Tas tekstas pasirodė daug geresnis už nuo seniau naudojamą Dzialynskio nuorašą, kurį Minsko istorikai teisininkai ir buvo paėmę pagrindu (Aidai 1961, p. 20).

Bet nors ir netobulo Deveikės darbo vaisius yra nerūdijantis paminklas jai, besiilsinčiai svetimoje šalyje toli nuo savo gimtosios žemės, kurios garbei ji savo pasirinktais būdais bei priemonėmis taip, kaip jai atrodė geriau, visą savo gyvenimą nenuilstamai reiškėsi.

P. S.: Šioje vietoje nuoširdžiai reiškiu padėką ži-buntui Mikšiui, kad jis dideliu rūpestingumu mane aprūpino velionės darbų atspaudais, paskaitų, kai kurių rankraščių, dalies laiškų ir kitokios medžiagos nuorašais bei fotokopijomis, iš kurių po įsiskaitymo į tą medžiagą buvo parašytas šitas straipsnis. Jeigu jis kai kuriais atžvilgiais nesiderina su tuo, kas po velionės mirties spaudoje rašyta, tėra tik ženklas, kad, kalbant apie mirusi žmogų, reikia vis blaiviai pasitikrinti iš jo pati e.i šaltinių, iš jo palikimo, šių eilučių autorius, nors velionę pažino daugiau kaip 40 metų, drauge su ja studijavo Kaune, susitikinėjo kongresuose ir tremtyje, be Ž. Mikšio pateiktos medžiagos tebūtų galėjęs duoti tik savo atsiminimus. Sakydamas dėkui ž. Mikšiui už talką, prasidėjusią tuojau po Deveikės mirties, drauge reiškiu padėką už tai, kad jis ėmėsi to sunkaus darbo — suorganizuoti 1529 m. Lietuvos Statuto vertimo išleidimą.