PASIKALBĖJIMAS SU AMNESTY INTERNATIONAL DARBUOTOJAIS Spausdinti
Parašė Marija Matulevičiūtė.   
Amnesty International (Tarptautinė Amnestija) gimė Londone prieš beveik 20 metų, nes advokatas Peter Benenson norėjo padėti dviem portugalų studentam, kurie buvo nuteisti septyneriems metams, nes jie restorane pakėlė stiklus "už laisvę". Šiandien ši organizacija apima visą pasaulį ir turi daugiau kaip 200,000 darbuotojų, kurie naudoja "viešosios opinijos ginklą" kovoti prieš žmogaus teisių pažeidimus. 1977 metais Amnesty International gavo Nobelio taikos premiją už "žmogaus orumo gynimą prieš smurtą ir pavergimą".

Kai kurios Pietų Amerikos vyriausybės reguliariai pasmerkia Tarptautinę Amnestiją kaip "tarptautinio komunistų sąmokslo įrankį". Šią organizaciją nuolat puola sovietų spauda; Maskvos Izviestijos pernai tvirtino, kad Tarptautinę Amnestiją išlaiko "imperialistinės saugumo tarnybos". Įvairių pasisakymų pasirodė ir išeivijos spaudoje. Pastaraisiais metais su Tarptautinės Amnestijos darbuotojais Danijoje, Olandijoje ir Anglijoje kalbėjosi mūsų bendradarbė Marija Ma-tulevičiūtė. Spausdiname ištraukas iš šių pasikalbėjimų.

Jan Danielsen
, danų žurnalistas ir leidyklos Politikens redaktorius, yra vienas Tarptautinės Amnestijos   vadovų   Danijoje.
MM. Kada Danijoje buvo įsteigta Tarptautinė Amnestija ir kiek ji turi narių?
JD. Pirmoji danų Tarptautinės Amnestijos grupė įsisteigė 1964 metais provincijoje, o 1968 — Kopenhagoje. Narių skaičius labai padidėjo per pastaruosius trejus metus. Pradžioje organizacija buvo labai maža, bet dabar ji turi apie 7000 narių.

MM. Tai įspūdingas skaičius Danijos didumo šaliai. Kuo galima paaiškinti narių skaičiaus padidėjimą?
JD. Mes išmokome geriau informuoti publiką apie Tarptautinę Amnestiją, ir spauda, radijas, televizija pradėjo plačiau rašyti apie mūsų veiklą. Dabar jie žino, kad, norėdami informacijos apie žmogaus teisių padėtį kokioje nors šalyje, jie gali kreiptis į Amnestiją ir susidaryti tikrą vaizdą.
MM. Kaip Tarptautinės Amnestijos nariai pasidalina  darbą   savo   organizacijoje?
JD. Mes turime paskiras grupes — bažnytinę, žurnalistų, teisininkų, daktarų. Siekiama, kad kiekviena profesija rūpintųsi savo kolegomis, teiktųsi į jų problemas. Pavyzdžiui, danai pirmieji sugalvojo įsteigti gydytojų grupę ir sudominti medicinos pasaulį Amnestijos veikla. Mes pasiuntėme savo gydytojus į Airiją, Ispaniją ir Graikiją, kur jie apžiūrėjo buvusius kalinius iš Čilės, Argentinos, Afrikos. Jų dėka mes dabar žinome ne tik apie kalinių gyvenimo sąlygas kalėjimuose, lageriuose, kaip jie buvo kankinami, bet ir kaip jie gyvena dabar ir kokios tų kankinimų pasekmės.
MM. Ar mėginote pasiųsti savo gydytojų į Rytų Europą ir Sovietų Sąjungą?
JD. Deja, tai neįmanoma. Prieš kokį aštuonetą metų Sovietų Sąjungoje lankėsi trys danų psichologai. Bet jų kelionė dėl suvaržymų nebuvo labai sėkminga.
MM. Kai pažvelgiate atgal į savo veiklą, koks  atvejis  buvo jums  įdomiausias?
JD. Rusų disidento Boriso Weilio istorija. Mūsų grupė pasirinko jį savo "sąžinės kaliniu". Besirūpinant jo likimu, besistengiant gauti jam leidimą emigruoti, aš susidariau pilną vaizdą apie tai, kas atsitiko Sovietų Sąjungoje nuo Spalio revoliucijos. Jį išleido tik po aštuonių metų (dabar jis Danijoje), ir per tą laiką aš, kaip ir mano kolegos, stengiaus kuo išsamiau susipažinti su jo aplinka, kuo daugiau perskaityti apie šalį, kurioje jis  buvo  kalinamas.
MM. Toks kalinys, galima sakyti, tampa organizacijos gyvenimo dalimi.
JD. Taip ir atsitiko. Kai mes kreipėmės į Danijos vyriausybę ir pareiškėme, kad sąžinės kalinys Borisas Weilis prašo leidimo gyventi ir dirbti Danijoje, bet neturi giminių nei čia, nei kitose Vakarų valstybėse, valdžia užrašė Tarptautinės Amnestijos organizaciją kaip jo šeimą.
MM. Iš tikrųjų, Tarptautinė Amnestija yra tapusi didele šeima. Prašome trumpai papasakoti, kaip veikiama paskirais būdingais atvejais, kokie   yra   pagrindiniai   žingsniai,   procedūros?
JD. Pirmiausia mes stengiamės ištirti, ar tas asmuo yra "sąžinės kalinys". Jei tai pasitvirtina, stengiamės susisiekti su jo valdžios atstovais ir su jo šeima. Mes siekiame, kad jį paleistų, bet taip pat stengiamės kaip nors pagerinti jo kasdieninę buitį kalėjime. Mes kaliniui rašome ir klausiame, kaip mes galime palengvinti jo dalią. Jei kalinys turi šeimą, jai pasidaro labai sunku suvesti galus su galais. Ir taip mūsų grupė savaip įsūnija ar įdukrina kalinį, siunčia pinigų, palaiko viltį ir t.t.
MM. Kaip iš patirties atrodo — ar Tarptautinės Amnestijos dėmesys ir kalinio bylos garsinimas  užsienyje jam padeda?
JD. Labai padeda. Mūsų veikla turi įtakos ir platesne prasme. Karinės diktatūros žlugimas Graikijoje ar demokratijos sugrįžimas į Ispaniją yra susiję su nepaneigiamu faktu, kad tų šalių vyriausybės negalėjo aklinai užsidaryti nuo pasaulio viešosios nuomonės. Aišku, daug sunkiau yra su uždaromis  politinėmis  sistemomis.
MM. Ar danų Tarptautinės Amnestijos skyriams teko susidurti su lietuvių, latvių ar estų "sąžinės kaliniais".
JD. Kiek man žinoma, Tarptautinės Amnestijos centras Londone dažniausiai paskiria Pabaltijo "sąžinės kalinius" Švedijos ir Olandijos skyrių globai. Tačiau prieš keletą metų ir mums teko rūpintis pora kalinių iš Latvijos.

2
Elizabeth Fisher, žurnalistė ir leidėja, yra viena vadovaujančių Tarptautinės Amnestijos veikėjų Olandijoje.
MM. Prašome papasakokit apie Tarptautinę Amnestiją Olandijoje. Kokios apimties ši organizacija?
EF. Šiuo metu ji turi 40.000 narių. Labai sparčiai auga — vien tik pernai prisidėjo 12,000 narių. Aišku, tai nėra ypatingai daug trylikos milijonų gyventojų šaliai, bet vis dėlto nemažai, palyginus kad ir su Japonija, kur tėra tūkstantis narių, ar su kai kuriais kitais  kraštais.
MM. Kuo galima būtų paaiškinti Amnestijos populiarumą Olandijoje.
E F. Iš dalies — mūsų istorija. Olandai jau iš seno yra linkę būti įvykių "liudytojais", moraliai įsipareigoti. Gal čia atsiliepia ir kalviniz-mo  įtaka,  kaip  persunkusi  mūsų  istoriją.
MM. Kokia yra pagrindinė Tarptautinės Amnestijos   veikla   Olandijoje?
EF. Svarbiausia mūsų veiklos šaka yra vadinamųjų "sąžinės kalinių" "adoptavimas" įvairiose  šalyse.  Mes  paimame juos  į  savo  "globą"
— rašome laiškus jų valdžiai, stengiamės išgarsinti jų bylas Olandijos spaudoje. Be to, Olandijoje veikia ir vadinamosios "akcijos grupės", kurių nėra kitose šalyse. Tai dideli sambūriai, kurie platina mūsų literatūrą, kaupia lėšas, stengiasi padėti į Olandiją emigravusiems politiniams kaliniams.
MM. Jūs dirbate ne tik su Tarptautine Amnestija, bet ir su Aleksandro Herzeno Institutu Amsterdame. Ar šios dvi veiklos šakos susisiekia?
EF. Aš priklausau prie Tarptautinės Sovietų Sąjungos koordinacinės grupės, kuri derina vadinamųjų "adoptavimo" grupių veiklą — tų grupių, kurios apsiima globoti "sąžinės kalinius" Sovietų Sąjungoje, visoje Rytų Europoje. Mano uždavinys yra rašyti laiškus, peticijas, pranešimus spaudai. Aleksandro Herzeno Institute man tenka skaityti daug savilaidinės literatūros iš Sovietų Sąjungos, ją versti, rūpintis jos išleidimu. Tai padeda man pajusti ypatingą Sovietų Sąjungos atmosferą, tenykštės buities skonį. Be to, man pačiai teko lankytis Sovietų Sąjungoje. Aš buvau viena pirmųjų vakariečių, pasimačiusių su Andriejumi Sacharovu; tai laikau didele privilegija. Visa tai padeda man geriau atlikti savo uždavinius Tarptautinėje Amnestijoje. Rašydama laiškus ar informuodama savo bendradarbius, aš galiu jiems perduoti dalį tos ypatingos tikrovės, kuri gaubia mūsų "sąžinės kalinius".

M. Kaip dažnai savo veikloje jūs susiduriate su lietuvių, latvių ar estų "sąžinės kaliniais"?
EF. Olandų Amnestija yra "adoptavusi" ypač daug lietuvių. Įvairios mūsų grupės apsiėmė "globoti" Gajauską, Lapienį, Žukauską, Klimašauską, Cidziką, Paulavičių ir Jaškūną.
MM. Didelės tarptautinės organizacijos neišvengiamai susiduria su problemomis. Kokia šiandien, jūsų nuomone, pagrindinė Tarptautinės Amnestijos problema?
E F. Bandymai įtraukti organizaciją į politines painiavas, politinė poliarizacija. Kai kurie žmonės nori taip išplėsti Tarptautinę Amnestiją, kad ji kalbėtų apie visas žmogaus teises, įskaitant ūkines. Mano nuomone, tai privestų prie sąmyšio. Mes nesame "pasaulio sąžinė" — mes tik vienas balsas chore.
MM. Ar jūs patenkinta Amnestijos veiklos pasekmėmis?
EF. Mes galėtume daugiau nuveikti. Bet nepamirškite, kad Amnestijos nariai, ypač Olandijoje, daugiausia yra namų šeimininkės ir studentai, kurių laikas ribotas. Labai lengva netekti kantrybės ir vilties, ypač rašant laiškus tam biurokratiniam Molochui — šimtus, tūkstančius laiš-
 
JUOZAS   BAGDONAS    KOMPOZICIJA. Aliejus
V. Maželio nuotr.
 
 
kų — ir nesulaukiant atsakymo. Tačiau mes neturėtume per daug skųstis. Pastaraisiais metais pas mus lankėsi Bukovskis, Amalrikas, Pliuščas, Liubarskis. Daug gerų žmonių. Ir jie mums tvirtino, kad mūsų pastangos jiems padėjo. O tai yra svarbiausia.
MM. Karo metu jūs veikėte olandų pogrindyje prieš nacius; šiandien Tarptautinės Amnestijos eilėse jūs kovojate — plunksna ir žodžiu — už "sąžinės kalinių" išlaisvinimą. Aplinkybės jus artimai supažindino su totalitaristinėmis sistemomis.  Kaip jūs  aptartumėte  "totalitarizmą"?
E F. Mes, karo metu gyvenusieji okupuotoje šalyje, kaip, pav., Olandijoje, tesusipažinome tik su kai kuriais totalitarizmo požymiais, išskyrus tuos asmenis, kuriems teko patirti koncentracijos stovyklų ar kalėjimo kamerų pragarą. Tarp mūsų ir dabartinių totalitarizmo aukų yra vienas svarbus skirtumas. Mes niekada negalvojome, kad okupantai galėtų laimėti. Nors daugelis mano amžininkų žuvo, mes visi nenustojome vilties; ne tik tikėjome, bet ir žinojome. Mes matėme švieselę tunelio gale. Bet šiandieninė totalitarinė sistema — kaip ji man atrodo iš knygų, iš pasikalbėjimų su joje gyvenusiais ar tebegyvenančiais, kaip aš ją "užuodžiu" besilankydama tota-litaristinėse šalyse — daug labiau viską persunkia ir apgaubia. Ir tai man ypač kelia susirūpinimą.  Kaip bent truputį  praverti tas  aklinai uždaras duris? Kaip toji sistema gali pasikeisti? Net ir pačiomis tamsiausiomis antrojo pasaulinio karo valandomis labai nedaug žmonių Europoje manė, kad Hitlerio valdžia tęsis iki galo. Bet šiandien aš kalbuosi su olandų intelektualu, kuris neseniai lankėsi Sovietų Sąjungoje, ir, kai jį paklausiu, kaip ten reikalai, jis atsako: daugiau automobilių, bet šiaip niekas nepasikeitė. Kai aplankau savo draugus Sovietų Sąjungoje ir kai keturiasdešimtametė moteris, jauna moteris, man sako: praradusi bet kokią viltį apsilankyti Vakaruose ir sugrįžti, tada totalitarizmo sąvoka man pasidaro labai aiški. Man atrodo, kad gyventi tokioje uždaroje totalitarinėje santvarkoje daug baisiau negu tose bjauriose policinėse, diktatūrinėse valstybėse Pietų Amerikoje ar Vakarų Europoje. Man teko lankytis Ispanijoje, Frankui valddant, ir Portugalijoje, Salazarui viešpataujant. Tose šalyse aš turėjau gerų draugų, kurie buvo žinomi opozicijos veikėjai. Bet mes galėjome susitikti kavinėse, aš nejaučiau tokio visa apimančio slogučio, kaip Sovietų Sąjungoje. Visi mano draugai Ispanijoje ir Portugalijoje buvo įsitikinę, kad padėtis netrukus pasikeis. Kai kalbuosi su žmonėmis, ką tik išvykusiais iš Sovietų Sąjungos, aš jaučiu daug mažiau pasitikėjimo ateitimi.

MM. Kaip tokia tikra totalitarinė sistema turi paveikti žmogų?
EF. Jos poveikis į žmogaus protą, jausmus, į sielą turi būti baisus, nes pasidaro būtina praktikuoti veidmainystę, kalbėti viena, o galvoti kita. Aš mėgstu rašyti laiškus; laiškai yra mano gyvybinė linija, siejanti mane su pasauliu. Ir todėl mane ypač sukrėtė vienas Jefimo Etkindo pareiškimas jo "Laiške vakarų intelektualams". Jis rašė: "Jūs nesuprantate mūsų — mes esame žmonės, kurie nedrįsta rašyti laiškų, nes mes žinome, kad, jei mes juos įmesime į pašto dėžutę, juos gali atidaryti, ir jei mes tuose laiškuose išreiškėme savo tikras mintis, įsitikinimus, norus, tada vieną dieną — Dievas žino, kada — tie žodžiai gali būti panaudoti prieš mus". Tai mane ypač sukrėtė, nes* parodė, kad totalitarinėje sistemoje žmogus turi užsidaryti savyje, budriai stebėti viską ir be paliovos galvoti, ką jis sako, ar jis išsiduoda, ir kaip valdžios žmonės jo žodžius interpretuos, kaip jie juos iškreips. Taip gimsta dvilypė galvosena, kurią atsiveža ir iš Sovietų Sąjungos emigruojantieji žmonės. Praeina nemaža laiko, kol toji "dvilypė galvosena" juose išblėsta ir kol jie emociškai susiderina su  savo  nauja aplinka,  pasidaro atviresni ir pradeda pasitikėti savo naujais draugais ir pažįstamais.
M. Koks totalitarizmo požiūris jums yra baisiausias?
EF. Asmenybės sumenkinimas, žmogaus sielos nuskurdinimas.

3
Pažvelkime į Tarptautinę Amnestiją iš vidaus. Jos centrinėje būstinėje, Londono sekretariate, neseniai teko kalbėtis su dviem jaunais jos personalo nariais, dirbančiais Sovietų Sąjungos skyriuje. Pokalbio pradžioje jie prašė neminėti jų pavardžių, nes, anot jų, kai kurios vyriausybės labai nemėgsta Tarptautinės Amnestijos ir stengiasi visaip paveikti jos darbuotojus bei sumenkinti jų reputaciją ir patikimumą. Jau šie žodžiai daug pasako, kaip rimtai į šią organizaciją žiūrima įvairiose pasaulio šalyse.

Paklausti apie Tarptautinės Amnestijos veiklą, jie taip kalbėjo: Sovietų Sąjungos atžvilgiu pagrindinis Tarptautinės Amnestijos rūpestis yra "sąžinės kaliniai", tai yra ištremtieji ar kalėjimuose ir lageriuose kenčiantieji vien tik už tai, kad jie reiškė savo įsitikinimus, nors niekada neskelbė smurto. Kiekvienais metais Tarptautinė Amnestija "adoptuoja" daugiau kaip 300 "sąžinės kalinių" Sovietų Sąjungoje. Tai nereiškia, kad jų ten tiek tėra. 1975 metais Tarptautinės Amnestijos išleistame raporte apskaičiuota, kad tokių kalinių skaičius sukasi apie 10,000. Tačiau tie 300 kalinių išsiskiria tuo, kad mes apie juos turime patikimų ir išsamių žinių. Tokius asmenis mes paskirstome "adoptavimui" įvairioms savo grupėms visame pasaulyje, kad jais visokeriopai rūpintųsi.

Kokios dar jūsų pareigos Londono sekretariate? — paklausėme jaunuosius Tarptautinės Amnestijos darbuotojus. Tyrimo skyriuje, atsakė jie, mes ruošiame įvairius pranešimus apie kalinius ir kitus sovietinės buities atžvilgius koordinacinėms grupėms, kurios derina mūsų 32-jų skyrių veiklą įvairiose šalyse. Taip pat palaikome ryšius su visais, kuriems rūpi žmogaus teisės — pavieniais asmenimis, organizacijomis ir net vyriausybėmis. Daugiausia laiko praleidžiame prie pavienių "sąžinės kalinių" bylų — nuo medžiagos teikimo juos "adoptuojančioms" grupėms iki pačių svarbiausių pareiškimų, kaip, pavyzdžiui, Jungtinių Tautų žmogaus teisių komisijai.

Kalbant apie "sąžinės kalinius", kuri jų grupė gausiausia? Anot tarptautinio sekretariato darbuotojų,  tai  nuteistieji  už  tautinę  ir  žmogaus teisių veiklą. Proporcingai žiūrint, daugiausia tų kalinių iš Ukrainos ir Pabaltijo valstybių, ypač iš Lietuvos. Nemaža ir nuteistų už religinius įsitikinimus: katalikų, ypač iš Lietuvos, pravoslavų, adventistų, Jehovos liudininkų ir kitų — iš kiekvieno Sovietų Sąjungos kampelio. Be to, kalinami ir veltėdyste apkaltinti norintieji emigruoti, žmogaus teisių gynėjai ir Helsinkio grupių nariai. Pastaruoju laiku suimama vis daugiau už darbininkų teises kovojančių aktyvistų, veikiančių neoficialiose darbininkų grupėse ar nepriklausomose profesinėse sąjungose.

Ar Tarptautinė Amnestija išskiria kai kuriuos kalinius? Ne, atsakė tarptautinio sekretariato darbuotojai. Tiesa, pagal mūsų statutą mes negalime adoptuoti tų "sąžinės kalinių", kurie naudojo ginklą, kaip, pavyzdžiui, lietuviai, latviai ir ukrainiečiai, norėjusieji atstatyti savo šalių nepriklausomybes, dalyvavusieji rezistenciniuose sąjūdžiuose antrojo pasaulinio karo metu ir jam pasibaigus. Bet tai nereiškia, kad mes jais nesirūpiname, ypač kada mes sužinome apie jų pašlijusią sveikatą ar pablogėjusias kalinio sąlygas. Pavyzdžiui, mes viešai pareiškėme savo susirūpinimą Žyprės padėtimi. Turime informacijos, kad jis tapo piktnaudžiavimo psichiatrija auka, ir norėtume gauti daugiau žinių apie jį. Šiuo metu jo byla tyrimo stadijoje, nors mes kartkarčiais apie jį pasisakome.

Paklausėme, kurios lietuvių bylos jiems geriausiai žinomos. Šiuo metu, kalbėjo jie, pas mus prisirinko jau beveik dvidešimt lietuvių bylų. Kai kurios jų jau apie dešimt metų senumo; kitos naujesnės, susijusios su religine veikla, Lietuvos Helsinkio grupe ir piktnaudžiavimu psichiatrija. Neseniai užvedėme Romo Ragaišio bylą.

Kokiais dar lietuviais rūpinatės? Pastaruoju metu Tarptautinė Amnestija adoptavo Antaną Terlecką, kuris minimas įvairiuose pareiškimuose ryšium su nauja areštų banga Sovietų Sąjungoje. Viena žinomiausių yra Nijolė Sadūnaitė, kurios byla sukėlė ypatingą atgarsį visame pasaulyje. Ji savaip simbolizuoja abi "sąžinės kalinių" kategorijas: kovotojus už religines ir už tautines teises. Amnestija gauna daug laiškų iš nelietuvių, ypač iš įvairių humanitarinių religinių grupių, klausiančių apie jos dabartinę padėtį ir kaip jai galima pagelbėti.

Paklausti apie moterų "sąžinės kalinių" sąlygas, tarptautinio sekretariato darbuotojai aiškino, kad padėtis yra labai bloga. Stinga vaistų, apleista medicininė priežiūra, kraupi aplinka. Neatsižvelgiama į ypatingus moterų poreikius. Moterys lageriuose dažnai baudžiamos karceriu iki penkiolikos dienų.

Tarptautinė Amnestija gerai susipažinusi su Petkaus bei Gajausko bylomis. Savo laiku Gajauskas buvo paskelbtas "žymiausiu mėnesio kaliniu", ir tai sukėlė gausių atsiliepimų pasaulio spaudoje. Anot tyrimo skyriaus darbuotojų, ypatingo dėmesio verta Algirdo Čechanavičiaus byla. Tai puikus pavyzdys, kaip Sovietų Sąjungoje piktnaudžiaujama psichiatrija politiniais sumetimais. Čechanavičiaus patirtis rodo, kad sovietiniai pareigūnai mėgsta grasinti trumpalaikiu uždarymu į psichiatrines. Taip jie stengiasi įbauginti ar nubaudžia politines aukas ir mėgina užkirsti kelią informacijai apie tokias institucijas.

Klausėme, kokie pagrindiniai informacijos šaltiniai apie "sąžinės kalinius" Lietuvoje. Daug sužinome, sakė jie, iš lietuvių savilaidos, kuria mes labai nuodugniai patikriname. Iki šiol savi-laida pasirodė esanti labai patikimas šaltinis. Šiuo atveju Lietuva išsiskiria iš visos Sovietų Sąjungos, nes šioje respublikoje savilaida gausesnė ir gyvesnė negu bet kur kitur. Be abejo, turima ir kitų šaltinių, bet dėl aiškių priežasčių Tarptautinė Amnestija kai kurių negali skelbti

Ar Tarptautinė Amnestija ima veikti tik tada, kai įsitikina, kad informacija pilnai patikima? Atsakymas buvo teigiamas. Būtų galima adoptuoti daug daugiau sąžinės kalinių ar pranešti apie gausesnius žmogaus teisių pažeidimus. Tačiau mes nesistengiame apimti kuo daugiau bylų vien tam, kad sudarytume įspūdį, jog mes žinome daugiau negu kas kitas. Apsiribojame tais žmogaus teisių pažeidimais, kur esame įsitikinę, kad informacija patikima ir kad ją galime patvirtinti, remdamiesi    turimomis    žiniomis.