PRIE UŽRAKINTO MARIJOS PEČKAUSKAITĖS KAPO Spausdinti
Parašė N. Venta   
1980 m. liepos 24 d. sukako 50 metų nuo įžymiosios lietuvių rašytojos Marijos Pečkauskaitės — Šatrijos Raganos mirties. Ta proga Židikų miestelio kapinėse, kur palaidota M. Pečkauskaitė, liepos 27 d. įvyko kuklus minėjimas. Susirinko nemažas būrys židikiečių bei artimesnių apylinkių gyventojai, nedidelė rašytojos gerbėjų ir mylėtojų grupė atvyko net iš Kauno.

Apie M. Pečkauskaitės gyvenimą, jos kūrybinę bei visuomeniškai krikščionišką, altruistinę veiklą papasakojo ją gerai pažinojęs kun. Arlauskas. "Pagrindinis rašytojos devizas, svarbiausias jos gyvenimo tikslas, — kalbėjo kunigas, — buvo 'kilti ir kelti, dulkių pasauly, veikliai tarnauti didžiai idėjai iki mirties ..."

Dar buvo paskaityta keletas eilėraščių, pasakyta viena kita mintis, sugiedotos mirusiųjų paminėjimo apeigų maldos, nuoširdžiai pasimelsta. Atrodo, tuo kuklus minėjimas turėjo ir baigtis. Deja, kai kas sudrumstė iškilmingą nuotaiką: minėjimas vyko prie uždarų durų koplyčios, kur ilsisi M. Pečkauskaitės palaikai. Židikų parapijos klebonas Giedra jau prieš tris dienas prašė M. Pečkauskaitės memorialinio muziejaus direktorių Kocių, kad šis prieš minėjimą atrakintų koplyčią ir būtų suteikta galimybė lankytojams susikaupti ir pasimelsti prie rašytojos kapo. Deja, neatrakinta ne tik koplyčia, bet uždarytas "remontui" ir rašytojos muziejus. (Žr. "Literatūra ir menas" 1980 m. rugpjūčio 20 d. Nr. 31, p. 15, skyrelį "Septynios dienos").

Kažkam, matyt, pasirodė, kad 50 metų mirties jubiliejus ne toks jau įžymus įvykis, kuriam būtų galima panaudoti visas turimas priemones. Tokiu būdu "dulkių ir tamsos pasaulis", pasak M. Pečkauskaitę, surengė savąjį "minėjimą". Lyg nujausdama ateitį, rašytoja ne veltui pasirinko tarnavimą šviesos pasauliui. Negi išsigando "neprietaringieji" Tavęs, Marija, mirusios prieš 50 metų? Juk ir tų palaikų, anot kun. Arlausko, ne kažin kiek beliko: kaukolė ir keletas kaulelių, net ir tavo gražiąsias kasas pavogė iš kapo.

O juk iš tikrųjų visai kitokio masto minėjimas turėjo įvykti.
Kurgi atgarsiai literatūrinio muziejaus, kurio dispozicijoje yra ir Šatrijos Raganos raštai?
Kodėl rašytojos nepagerbė Pedagoginio muziejaus darbuotojai? Juk M. Pečkauskaitė visą savo gyvenimą ir jėgas pašventė pedagogikai.
Ką jubiliejaus dienomis galvojo Universiteto vadovai? Negi jie pamiršo, kad M. Pečkauskaitei už nuopelnus lietuvių kultūrai buvo suteiktas garbės daktaro titulas?
Nejaugi paskutiniuose "Literatūros ir meno" bei "Pergalės" numeriuose nebeatsirado vietos bent trumputei ir kukliai žinutei apie M. Pečkauskaitės mirties sukaktį?

Pagaliau, kodėl į Židikus neatvyko bent vienas Rašytojų sąjungos narys? Juk. M. Pečkauskaitė priklausė tai pačiai rašytojų šeimai. Gal "žmogaus sielos inžinieriai" pamiršo, kad ne vienas jų žavėjosi M. Pečkauskaitės kūryba, sėmėsi iš jos dvasinio peno ir meilės žmogui?

Prie užrakinto M. Pečkauskaitės kapo nuskambėjus paskutiniems giesmės žodžiams, visi pradėjo skirstytis. Tačiau kažkieno pastangomis "minėjimas" tęsėsi toliau. Prie kapinių stovėjusio kauniečių autobusiuko vairuotoją Jankauską sulaikė "autoinspekcijos" pareigūnai, apkaltinę vairuotoją, kad ekskursijos vežimui nebuvo atitinkamai sutvarkyti dokumentai    (vairuotojas    tvirtino priešingai), atėmė teises ir privertė parašyti pasiaiškinimą. Po to nuvežė į būstinę, o ten visus reikalus tvarkė jau civiliai asmenys . . . Savaime aišku, kad ir kaltinimai vairuotojui pasikeitė. Buvo reikalaujama pasakyti ekskursijos organizatoriaus bei vadovo pavardę. Vairuotojas tvirtino nepažįstąs nė vieno, ką jis parašęs ir savo pasiaiškinime. Tačiau pareigūnai primygtinai reikalavo, grasindami ir tyčiodamiesi, pasakyti tai, ko vairuotojas iš tiesų nežinojo ir negalėjo žinoti, nes šiuo atveju jokių "organizatorių" bei "organizacijų ' nebuvo. Tada jį žiauriai sumušė, išlaikė šešias valandas tardydami ir tik 23 vai. leido važiuoti namo. Dokumentų, žinoma, negrąžino.

Visa šita antihumaniška, antijuri-diška ekzekucija vyko gatvėje, kuri pavadinta M. Pečkauskaitės vardu, netoli jos amžino poilsio vietos, kur taip pat kabo (be abejo, valdžios rūpesčiu) memorialinė lenta: Čia palaidota lietuvių rašytoja Marija Pečkauskaitė — Šatrijos Ragana (1877-1930). . .

Dar viskas būtų suprantama, jei bent tą nešvarios egzekucijos momentą, vietoj M. Pečkauskaitės gatvės būtų atsiradęs Felikso Dzeržinskio gatvės pavadinimas ... O juk M. Pečkauskaitė kvietė "Pažinti žmones ir neniekinti jų, rasti kelią į širdis...", ji visur ir visiems siekė įskiepyti Gėrį, Grožį, Meilę ir Tiesą.

Todėl, pasak kun. Arlausko, "Nepyk ant mūsų, Marija, kad negalėjom pažvelgti į tavo kapą; ne dėl mūsų kaltės gėlės ir žvakės guli ant laiptų prie koplyčios durų". Nepyk ir ant tų, kurie bijojo parodyti prideramą pagarbą tau. Tu visu savo gyvenimu pelnei pas Viešpatį malonę, todėl maldauk, kad leistų Viešpats ir jiems vis dažniau pasiklausyti savo sąžinės balso, kad jų žvilgsnis vis dažniau nukryptų į savo rankas, žalojančias ir žeidžiančias niekuo nekaltus žmones. Ir tegu jie bent retkarčiais susimąsto, ar turi teisę tos pačios rankos apkabinti mielą ir brangų žmogų, ar turi teisę paglostyti nekalto kūdikio galvutę?...
Ilsėkis ramybėje, Marija, savame
šviesos pasaulyje!    _
N. Venta
Aušra, Nr. 24  (1980 m. rugsėjis)