100 METŲ NUO JUAN RAMON JIMENEZ GIMIMO Spausdinti
Parašė B. Ciplijauskaitė   
Šiemet sueina 100 metų nuo Juan Ramon Jimėnez, pirmojo ispanų poeto, gavusio Nobelio premiją (1956), gimimo. Tai sukakčiai paminėti pateikiame pluoštą jo minčių apie poeziją, surinktų iš jo aforizmų, straipsnių, paskaitų, laiškų. (Aforizmai paimti iš šių rinkinių: La corriente infinita, 1961; El įrabajo gustoso, 1961; Etica y ėtica estėtica, 1967; Critica paralela, 1975; Auto-biografia y artės poėticas, 1981). J.R. Jimėnez yra vienas iš nedaugelio poetų, gyvenusių tik poezijai ir poezija. Per ilgą savo kūrybos laikotarpį — pirmasis kūrinėlis paskelbtas 1896, mirė 1958 — jo nueitas kelias parodo nemažą evoliuciją: beveik sentimentali melancholija, muzikalūs, spalvų pilni efektai, dekadentiški peizažai pirmosiose knygose; brandi, kondensuota, nerimuotoje, beveik be įvaizdžių eilutėje išreikšta mintis — ir džiūgavimas pasiektu rezultatu — paskutinėse. Jis tikėjo, kad galutinis rezultatas pasiekiamas tik per atkaklų darbą, ir per visą savo gyvenimą "rinko" ir "taisė" antologijas, ieškodamas tobulo grožio, kaskart daugiau atmesdamas, siekdamas kaskart didesnio tikslumo. Paskutiniame, pagal jo paliktus nurodymus išleistame rinkinyje — Leyenda, 1978 — išspausdinti 1,303 eilėraščiai, o yra parašęs apie 45 poezijos knygas (ne visos buvo išleistos). Jei pirmosiose užčiuopiamas tam tikras panašumas su Verlaine ar Samain, taip pat su ankstesniuoju ispanu G.A. Bėcąuer, paskutines būtų galima gretinti su Emily Dickinson ar T.S. Eliot. Pirmosiose dominuoja mirties baimė, paskutinėse — įsitikinimas, kad jo vardas ir jo poezija išliks nemirtingi. Pasak jo paties, visuose perioduose jį lydėjo gilus vienatvės pajautimas. J.R. Jimėnez dažnai vadinamas poezijos mistiku, nes jo priėjimas prie poezijos — visiškas atsidavimas per meilę — lygintinas su mistikų bendravimu su Dievu. Savo paskutiniuose rinkiniuose jis kalba apie "atrastą dievą": poezijos įkūnijimą, sąmoningai pasiekiant pilną žodžio potencialą ir tuo pačiu užsitikrinant amžinybę. Savo kūrybai apibūdinti jis buvo pasirinkęs Goethės motto "Wie das Gestirn, ohne Hast und ohne Rast"; ją visada skyrė "didžiulei mažumai": tik poeziją vertinančiam ir ją bandančiam suprasti skaitytojui, nemaža bendro turinčiam su Ortega y Gasset propaguojama "intelektualine aristokratija".
B. Ciplijauskaitė