DRAMATINIS ŽMOGAUS KELIAS BRAZDŽIONIO POEZIJOJE Spausdinti
Parašė VACYS KAVALIŪNAS   
Poezija gimsta pačiose tolimosiose žmogaus būties gelmėse, teigia Maritain savo knygoje "La situation de la poesie — Poezijos situacija", leisdamasis į ontologines — būties filosofijos — tolumas ir ją siedamas su žemės kelio ribas pereinančiu grožiu. O eilėraščiui poezija esanti tai, kas žmogaus kūnui yra dvasia. Tad ji yra neatskiriama nuo savo formos, kaip ir žmogaus dvasia nėra atskiriama nuo jo kūno.

Poezijos vertę, kito prancūzų filosofo, Reverdy, teigimu, sudaro tai, kad poeto siela susiliečia su žmogiškuoju jo likimu. Šis kūrėjo dvasios kontaktas su likiminiais jo gyvenimo kelio momentais ir yra pats svarbusis ir pats gilusis poezijos esmės bruožas, atsiskleidžiantis žmogaus žemės kelio vingiuose ir pačiose didžiosiose jo kryžkelėse.

O tai leidžia teigti, kad, kaip ir aplamai visose meno rūšyse, pagrindinis poezijos kūrinio personažas yra žmogus ir kad pačios didžiosios jos temos bei įvairios jų variacijos yra jo gyvenimo kelias. — Kelias, vingiuojantis tarp žemės ir dangaus, tarp tamsos ir šviesos, o perkėlus jį į moralinę plotmę — tarp blogio ir gėrio, kurio aidai čia nesustoja, bet nuskamba į žemės ribas   pralenkiančias   tolumas.

Viena iš pačių didžiųjų poezijos, o ypač lyrikos, temų yra mirtis. Tačiau krikščioniškoje žmogaus sampratoje ne tai svarbu, kad žmogus yra mirtingas, o tai, kad jis amžinas. O todėl ir krikščioniškosios temos, A.-M. Carėe žodžiais, yra visų dramatiškiausios, nes ir kasdieninio gyvenimo žingsniai nugrimzta į amžinybę: 'Texis-tence ąuotidienne baibne dans reternitė".

Betgi niekas — jokia pasaulėžiūra ir jokia amžino gyvenimo vizija — nepajėgia pakeisti žmogaus prigimties ir nuteikti jo taip, kad mirtį jis pasitiktų su džiaugsmu. Amžinybės anga jį gąsdina. Ir jis — ir gyvenime, ir poezijoje — artėja prie jos giliai susirūpinusiu veidu. Giliomis egzistencinio rūpesčio vagomis paženklintu veidu eina per pasaulį, laiko upių ūžesio lydimas,  ir Brazdžionio  poezijos  pasaulio  žmogus.
Doktrininiu atžvilgiu Brazdžionio žmogaus samprata yra krikščioniška. Krikščioniškos ir jo gyvenimo kelio temos, einančios iš Biblijos ir Evangelijos, nors jų motyvai dažnu atveju yra kilę iš kasdienio gyvenimo ir jo kelio vingių. Jis, Brazdžionio poezijos žmogus, savo žemės kelionę ir pradeda bibliniais žingsniais, atidundančiais iš Genezės tolumų:
Ir tarė Viešpats: "Teesie!" Ir tapo
Šviesa, diena, dangus ir žemė.
Praėjo metai — Jis gyvybę lapo,
Jis amžių ąžuolo ir peteliškės lemia.

Ir tarė Viešpats: "Teesie!" Ir tapo
Buitis, mintis, dangus ir žemė.
Praėjo amžiai — Jis ir tavo kapą,
Jisai, žmogau, ir tavo buitį lemia.


Ir Genezės, ir kosmogoninio — pasaulio sukūrimo — Brazdžionio eilėraščio tema ta pati. Tačiau Brazdžionio eilėraštis yra drauge ir gilus jo individualios būties aidas. Tad nuo biblinio pasaulio sukūrimo vaizdo skiriasi jis ir savo forma, ir žmogaus kelio vizija, ir pagaliau jo dvasine konstrukcija. Genezės pasaulio sukūrimas ramus ir planingas — Dievas niekur neskuba, ir visa atsiskleidžia pamažu. O Brazdžionio — judrus, skubantis, dinamiškas. Skiriasi čia žmogus ir savo vidaus pasauliu: pačią pirmąją sukūrimo dieną duodama jam ir mintis, kuri turi įtakos jo gyvenimo kelio vingiams tarp dangaus ir žemės.

Be to, Brazdžionio žmogaus sukūrimo interpretacijoje yra momentų, kurie žmogų pastato medžiaginio-gamtinio pasaulio valdomų dėsnių plotmėje: Dievas lemia ir lapo, ir amžių ąžuolo, ir pagaliau žmogaus buitį bei jo kapą. O tai, Maritain "Moralinės filosofijos — La philosophie morale" žodžiais, kad žmogus substanciškai savo dvasia sujungtas su medžiaginiu kūnu, ir yra nelaimingas jo likimo momentas: "C'est une con-dition malheureuse".

Genezėje Dievas, sukūręs pasaulį, o taip pat vyrą ir moterį, kur ypač pabrėžiamas jų panašumas į patį Kūrėją, juos palaimina ir jiems atiduoda visą žemę, kur jie gyvena idiliškoje palaimoje ligi dialogo su žalčiu, radikaliai pakeitusiu Adomo ir jo palikuonių likiminį gyvenimo kelią. O Brazdžionio eilėraščio žmogus savo gyvenimo kelio fone temato gūdų savo kelionės finalą — kapą. Čia, be to, skubančiame ir dinamiškame pasaulio sukūrimo vaizde, vienam veiksmažodžiui bėgant po kito — Ir tarė, teesie, ir tapo..., kurie sujungti skubėjimą sugestijuojančiu jungtuku ir, jaučiamas ir tam tikras rūstumas, kurį žmogaus vidaus pasaulyje sukelia dažnas vartojimas garso r.

Šis Brazdžionio žmogus, kurio vidinis pasaulis yra paženklintas dinamišku momentu — mintimi, yra ne tik daug gilesnis ir pilnesnis už abstraktų Genezės žmogų, bet ir mums daug artimesnis. Egzistenciniai jo kelio žingsnių dundesiai susilieja su mūsų širdies plakimo ritmu ir mūsų dalia pačia giliąja prasme, kuri atsiskleidžia mirties ženklo — kapo — fone. Šiame jo kelyje, kur Dievas lemia ir jo gyvenimą, ir jo mirtį, neišvengiamai iškyla ir nelengvai sprendžiama žmogaus laisvės problema. — Laisvas jis aplamai, ar laisvas tik norėti?

Brazdžionio pasaulio konstrukcijoje, nuo kurios priklauso ir jo žmogaus gyvenimo kelio vizija, ir likiminė jo situacija, yra svarbus laiko elementas. Laikas, kuris nepriklauso fizinės būties kategorijai ir kuris teturi tik gramatinę daiktavardžio formą, Brazdžionio pasaulio poetinėje erdvėje nėra tik psichinė žmogaus laikysena bėgančių dienų atžvilgiu. Jis čia virsta begalinėmis ir neturinčiomis nei pradžios, nei pabaigos, nei krantų upėmis, nešančiomis žmogų ir visa, kas tik yra, prie amžinybės tolių:
Begalinė upė Dievo laiko —
Be pradžios, be galo, be krantų.
Jo ranka jos amžių srovę laiko,
Ir Jo rankoj esam — aš ir tu.


O tai, kad ši nesibaigianti ir abstrakti laiko upė priartėtų prie mūsų ir atsiskleistų egzistencinėmis savo bangų atošvaistėmis ir paliestų ir mūsų būties gelmes, ji ant putojančios savo bangų keteros neša ir mus — tave ir mane. Pagaliau jos srovė įspraudžiama į konkrečius geografinius rėmus, kuriuose įminti ir istoriniai žmogaus kelio, ir jo žingsnių pėdsakai, pasiekiantieji ir mūsų krašto peizažą — Nemuno slėnius:
Baltas baltas, kaip vyšnios viršūnė,
Žydro veido, kaip žydras dangus,
Kaip vėlė, kaip vėlė nemarūnė
Per pasaulį keliauja žmogus.

Per marias nemarias ir plačiausias
Ir per kalnus vainikais baltais,
Nei kelių, nei dienų nesiklausęs,
Jis lig Nemuno klonių ateis.


Šis, prancūzų dramaturgo ir filosofo Gabriel Marcei žodžiais, homo viator — žmogus keleivis savo amžių kelionėje, kur tarytum telegrafo stulpai prabėga senovės graikų ir romėnų pasaulio personažai Apolonas, Safo, Katulas, niekada ir niekur nesustoja:
Miršta tautos, vergai, viešpatijos,
Imperatoriai miršta seni,
Miršta žiedas balčiausios lelijos,
Tik tu vienas per amžius eini.

Šioje didžiojoje poetinio Brazdžionio pasaulio scenoje, kurios kontūrus sudaro begaliniai laiko ir erdvės plotai, mizansceniškai susiliejant išorinės erdvės daiktų ir vidinio žmogaus pasaulio daiktų momentams, atsiskleidžia ir konkretesnis, o taip pat ir mums artimesnis — pažįstamas ir net savas žmogus. — Žmogus kasdieninio savo gyvenimo aplinkoje, menkybės ir nuodėmės plotmėje. Tačiau ir jo, kad ir negilūs žingsniai aidi egzistenciniais-likiminiais jo gyvenimo kelio bangavimais. Tad ir jo kelionė iš esmės nesikeičia   ir  yra   dramatiška.

O jo drama, kaip ir jo žemės gyvenimo kelias, tiesiasi ir vingiuoja tarp dviejų jo kelio kraštinių — gimimo ir mirties, tarp lopšio ir karsto. Net ir ten, kur, rodos, teturėtų skambėti kristalinis juokas ir lietis tyras džiaugsmas — vaikų gyvenime, prabėga gūdus ir pasiekiantis ir mūsų būties gelmes mirties šešėlis. Ir šmėstelia jis mirties aidais paženklintame peizaže — rudenį ir krintant medžių lapams:
Kaštanai numetė lapus,
O mes, vaikai, juos rinkom.
Kažką lydėjo į kapus,
Ir verkė giesmininkai.
Mirtis klajojo po lapus,
O mes, vaikai, juos rinkom.


Koks dramatiškas kontrastas! Ir sukrečiantis dviejų priešingos prigimties momentų — šviesos ir tamsos — susitikimas! Nerūpestinga saulėta pradžia ir gūdus ir juodas pabaigos šešėlis, nuaidintis ir mūsų susimąstymo plotais ir primenantis Flaubert, garsaus romano "Madame Bovary" autorių, kuris, pamatęs kūdikio lopšį, išvysdavo ir jo karstą. Ir jie, vaikai, paženklinti tuo pačiu likiminiu — mirties šešėliu. Ir jų dar maži, gyvi ir linksmi žingsneliai aidi toje pačioje žmogaus kelio procesijoje, kuri atsiskleidžia Brazdžionio vizijoje:
Artyn, artyn vis prie atverto slenksčio
Ir niekad niekad atgalios.

Tad ir jų, vaikų, kelias pasibaigia šiapus laiko upės. Ir jie išeina iš čia, kur, poeto žodžiais, lieka žemė, gruodas, gėlės ir mūsų dienos, kaip prabėgantis šešėlis. Tačiau Brazdžionio žmogaus kelionėje ir jos vizijoje prie šios žemės upės krantų mažai tėra fizinių mirties pasekmių momentų, kuriuos taip mėgo vaizduoti didysis 15 amžiaus prancūzų lyrikas Villon, nei gūdžios kapo bedugnės, prie kurios šoka Baudelaire eilėraščio efemeriška žmonija. Nėra čia nė to slegiančio ir klaikaus momento, kada žmogus, Rilke žodžiais, ieško ko nors pažįstamo, ko nors matyto — ir nieko jau neberanda. Nėra čia pagaliau nė ateistinio egzistencializmo žmogaus absurdiško šauksmo amžinai tylinčioje tuštumoje, kur jis teišgirsta tik gūdų  savo paties balso aidą.

Brazdžionio žmogus, kad ir kaip dramatiškas jo gyvenimo kelias, skubantis negrįžtančiu keliu prie laiko pabaigos upės, nėra tragiškas. Jis čia, savo žemiškoje kelionėje, nėra vienas: su juo drauge žemės takais eina ir Dievas. Ir šiame jo poezijos pasaulyje ne tiktai jaučiame Dievo dvasią, kuri visa praeinančioje laiko jūroje yra "viena gyva amžinai", ne tik girdime jo žingsnius šventųjų šešėliuose, bet sutinkame — ar bent pajuntame — ir jį patį.

Eilėraščių rinkinyje "Viešpaties žingsniai" Dievo žingsnius išgirstame ir rytą, ir vidudienį, ir vakare, ir naktį. Čia jie suaidi ir gėlės žiede, ir paukščio čiulbesyje, ir lakštingalos ryto maldoje, ir pagaliau žmogaus širdies virpesiuose. Ir čia žmogaus ir išorinio pasaulio daiktuose Dievą ir jo žingsnius išgirstame ne paslaptingu — mistiniu jo pajutimu, kuriuo aidi daiktų gelmės, pavyzdžiui, Milašiaus kūryboje, bet realistiškai ir tiesiogiai — Dievas praeina visa kuo pasirūpindamas ir visa lemdamas savo "amžių Valia".
Savo žemės kelyje, aidinčiame Viešpaties žingsniais išorinio pasaulio daiktų garsuose ir spalvose, Brazdžionio poezijos žmogus dar ryškiau susitinka su Kristumi. Su juo kur kas intymiau ir žmogiškojo gyvenimo plotmėje susilieja ir savo dalia. Toks — ir bene ryškiausias — šio susitikimo momentas yra dialogas eilėraštyje "Ką sakė mūrininkas Jėzui tą naktį". Čia mūrininkas, kuris ir savo socialine situacija, ir išorine aplinka, ir pagaliau psichologine laikysena, yra mums artimas ir nekeliantis jokių abejonių savo gyvenimišku realumu, nugrimzdęs į nuodėmių gelmes, nėra nustojęs kontakto su gėriu ir nuoširdžiai   susirūpinęs   Kristumi:
O jeigu aš ir šią naktį pas paleistuvę
Gulėsiu, beprotis, namo nesugrįžęs, —
Kas apspjaudytą, kruviną, pervertą,
pasliką suvis,
Kas nuims tavo Kūną nuo Kryžiaus? . .


Kristus dramatiškoje Brazdžionio žmogaus kelionėje yra ne tik šviesi jo gyvenimo gairė, bet ir viltis, kai jo gyvenimo kelio peizaže iškyla Memento mori — keliantis susimąstymą ir primenantis mirtį vaizdas; jame yra ir kapas, ir Kryžius:
Kapas. Kryžius. Anno Domini . . .
Ir baltų beržų malda.
O pakvies, pakvies namo mane
Vienąkart sesuo juoda.


Mirtis, kad ir kaip gražiai apie ją kas kalbėtų — kad ji, Berdiajevo knygos "The Destiny of Man" žodžiais, yra vienintelis kelias į amžinybę, yra svetima žmogaus prigimčiai. Ir jį sukrečia ligi pat būties gelmių — filosofuoti apie mirtį yra kur kas lengviau nei mirti. Tačiau negalima nesutikti su to paties Berdiajevo teigimu, kad ji yra pats giliausias ir pats reikšmingiausias žmogaus gyvenimo įvykis: "Death is the most profound and the most significant fact of life".

O todėl ir natūralu, kad šis pats gilusis žmogaus gyvenimo faktas — mirtis — yra dažna Brazdžionio poezijos tema, o jo pasaulio ir žmogaus kelio vizijoje — gilūs ir čia nesustojantieji jo žingsnių aidai. Nesustojančios laiko upės visa neša galinga savo vaga. Ir visa čia praeina: ir pasaka, ir vynas, ir meilė žemės dukterų.

Praeina ir žmogus. Tačiau jį jo kelionės pabaigoje  pasitinka  iškeltos  Kryžiaus  rankos:
Ir iškeli rankas anapus upės,
Ir vieną maldą betaria sustingę lūpos:
— Ave Crux! . .

Šios dangaus skliauto fone iškilusios Kryžiaus rankos, žėrinčios anapus šviesos viltimi, baigia dramatišką Brazdžionio poezijos žmogaus kelionę, kuri yra atskleista ir išorine dramatiška forma. Net ir Kristaus gimimas, kurį pasitinka idiliški Gruberio "Stille Nacht, heilige Nacht — Tyli naktis, šventa naktis" vaizdai, švelnus liūliuojantis lopšinės ritmas ir lyrinė melodijos linija, Brazdžionio interpretacijoje yra dramatiškas:
Tamsoj užmigo kedrai, tamarisai,
Tamsoj pabudo mirštantis žmogus.
Ir tapo kūnu Žodis Viešpaties didysai,
Ir žemėn nužengė dangus.

"In terra pax..." pro griausmą balsas tarė,
"In terra pax..." atsiliepė kalnai . . .

Tai kosminis dialogas, kuris iš esmės priklauso dramos sričiai ir kuris savo prasme pereina į transcendentinius plotus. O čia, be to. iškyla ir likiminis-egzistencinis žmogaus gyvenimo kelio momentas, kuris toks tolimas ramybę atnešančiai nakties dvasiai, atsiskleidžiantis kontrastu: kedrai ir tamarisai užmigo, o jis, žmogus, pabud: Ir pabudo finalinėje savo kelio stotyje — mirdamas. Tokių dramatiškų kontrastų aplamai Brazdžionio  poezijoje  gausu:   "Baisi  tyla  sustaugia baisiai, baisiai". Ar: "Kažkas numiršta ir gyvenimą sapnuoja". — Dramatiškas ir vaizdas, ir turinys — mirti ir sapnuoti gyvenimą.

Labai dažnu atveju Brazdžionio žmogaus kelio žingsnius, kurie vaiko gyvenime prasideda saulėta uvertiūra ir už kurių jau girdisi gąsdinantieji ir juodi finalo tonai, įvairiomis atošvaistėmis nudriekia garsiniai-fonetiniai momentai — aliteracijos, kurios šviesos ar šešėlių bangomis nuaidi ir mūsų vidinio peizažo plotais.

O aliteracijas, ypač priebalsines, Brazdžionis vartoja gana dažnai. Štai dažnas kartojimas garso n eilėraštyje "Yra žmogus ir Dievas": "Ir niekas nieko niekur nevadina". Ar eilėraštyje "Spindulys": "Kaip amžių žiežirbos, žmogaus širdy žėrės".
Ši dramatiška forma, kuria pasižymi aplamai Brazdžionio poezija ir kuria atskleistas dramatiškas jo žmogaus gyvenimo kelias, yra — tai jau kiek užsiminta — ir gilus poeto dvasinės konstrukcijos ir jo būties aidas. — Aidas, banguojantis didingais jo poetinės erdvės ir laiko plotais, kuris egzistenciniais savo virpesiais paliečia ir mus. Tai Brazdžionio poetinio žodžio galia. — Žodžio, kuris, parafrazuojant M. Picard knygos "Der Mensch und das Wort" — Žmogus ir žodis" mintį, ateina iš amžinojo pasaulio tolumų ir tas tolumas pasiekia.

Ksemija Jarošovaitė   Daigai I