Pastabos dėl prof. Šalkauskio laiško prez. Smetonai Spausdinti
Parašė Juozas Girnius   
Prof. Stasio Šalkauskio 1935 lapkričio 2 rašytą memoraridinį laišką respublikos prezidentui Antanui Smetonai spausdiname kaip istorinį dokumentą. Įsakmiai tą pabrėžiame, kad, šį laišką skelbdami po daugiau kaip keturiasdešimt penkerių metų visai nesiekiame sukelti srovinę polemiką. Pakankamai, netgi daugiau negu pakankamai, skęstame tokiose polemikose, kurios tik nukreipia dėmesį nuo esmingų klausimų, slopina tautinės vienybės jausmą ir žadina priešišką vienų kitiems nusiteikimą. Praeitis priklauso istorinei analizei: ji turi būti objektyviai aiškinamasi, t.y. ramiai, su moksline rimtimi, be vienokios ar kitokios partinės aistros. Prileidžiame, kad bent kultūros žurnalo skaitytojai tą supranta ir kad neatsiras nė vieno skaitytojo, kuris pasipiktintų šio laiško paskelbimu, nes tai liudytų tik paprastą nepakentimą net išklausyti skirtingą nuomonę nuo tų pažiūrų, kurių praeityje laikytasi.

Nepriklausomos Lietuvos metais rašytas laiškas savaime liečia nepriklausomybės metų rūpesčius ir būtent kritiškai pasisako dėl tuometinio autoritetinio režimo. Visi lygiai branginame nepriklausomos Lietuvos laikotarpį. Nors jis buvo trumpas, bet jo reikšmė begalinė. Bent viena karta išsiauklėjo sąmoningais patriotais ir visoje tautoje išsiskleidė lietuviška sąmonė. Tokia lemiamai didelė šių laisvės metų reikšmė, kad tiesiog reikia juos laikyti istorijos dovana mūsų tautai. Tie metai parengė tautą ištikusiai nelemčiai. Dabartinė tautos atspara yra įsišaknijusi nepriklausomos Lietuvos dvasioje. Tik savoj valstybėj tauta gali būti laisva; ši tiesa su visu skaudumu suvokiama tėvynėje, nes tik laisvoj tautoj ir pats žmogus gali būti laisvas.

Tačiau branginti nepriklausomos Lietuvos metus nieku būdu nereikalauja baimintis paliesti to meto režimo neigiamybių. Tai du visai skirtingi dalykai. Savo laiške prof. St. Šalkauskis visai teisingai pabrėžia, kaip gali būti pragaištingas valstybės tapatinimas su režimu, būtent su viena partija, užsimojusia pasiekti tautinę vienybę vadinamąja autoritetine sistema. Tokiu atveju ne tautinė vienybė pasiekiama, o, laiško žodžiais, sukuriama praraja tarp visuomenės ir vyriausybės, t.y.  tarp tautos  ir režimo.

Skaitydami pasirodžiusius atsiminimus iš paskutiniųjų nepriklausomybės metų, turime su skaudžia gėda pergyventi, kaip buvo nepasiruošta netrukus užklupsiančiai negandai. Buvome užsi-liūliavę įtaigaujamoje iliuzijoje, jog tereikia būti "ramiems ir kantriems", "pasitikėti laivo kapitonu, jo vairininku", kaip prezidentas ramino net jau prasidėjus II pasauliniam karui (A. Smetona, Pasakyta parašyta, Boston-New York 1974, p. 143). O kai reikėjo staiga išbusti, pamatėme, kad paskutiniaisiais nepriklausomybės metais tarytum jokio "vairo" nebūtų buvę. Pamatėme, kad visai nebuvome pasiruošę ir todėl pasimetėme suglumę, kai okupantą sutikome su vergų nuolankumu, iš siaubo daugelis praradę bet kokią savigarbą. Prisimenant tas išbudusio siaubo dienas, savaime kyla klausimas, argi iš tiesų niekas iš anksto nežvelgė į ateitį ir nesirūpino tikru visos tautos sutelkimu augant įtampai ir pasaulyje, ir pačioje Lietuvoje?

Šio klausimo perspektyvoje prof. S t. Šalkauskio laiškas prezidentui A. Smetonai iš asmeninio "memorandumo" virsta istoriniu dokumentu. Prieš septynerius metus antrašte Pasakyta parasyta išleistos prezidento A. Smetonos kalbos, sakytos 1935-40 metais, dokumentavo, kaip į to meto problemas žvelgė (ar prieš jas užmerkė akis) respublikos prezidentas, kuris jautėsi esąs ir tautos vadas, griežtai smerkdamas demokratines partijas, o savosios partijos nelaikydamas partija, nes ji reikalus vertinanti "ne iš dalies, o iš visumos" (p. 84). Prof. St. Šalkauskio laiškas dokumentuoja, kaip autoritetinį režimą vertino valstybės ir tautos ateitimi susirūpinęs nuoširdus patriotas, tikįs ne į "vado principu" grindžiamą diktatūrą, bet į demokratinę santvarką, laiduojančią visiems lygią laisvę.

Prof. St Šalkauskio laišką daro ypačiai reikšmingą tai, kad ne partiniais sumetimais jis kreipėsi į prezidentą, o kaip asmuo, jo paties žodžiais, organiškai nesusijęs su jokia politine grupe. Ir tai nėra tušti žodžiai. Nors prof. St. Šalkauskis neabejojamai buvo pats įtakingiausias katalikiškosios visuomenės dvasinis vadas (nors tik trumpą laiką, 1927-30 metų kadenciją, vadovavo Ateitininkų federacijai), bet krikščioniškųjų partinių grupių atžvilgiu išlaikė nepriklausomą poziciją. Galime nurodyti du atvejus, kuriais jis atvirai tiesiog išsiskyrė iš tų grupių savo skirtinga pozicija.

Pirmasis atvejis. Pralaimėjusios III seimo rinkimus, krikščioniškosios partinės grupės negalėjo pakelti šio pralaimėjimo ir iškart palankiai sutiko 1926 gruodžio 17 perversmą, kuriame daugelis jų žmonių aktyviai dalyvavo. Tik kai šio perversmo į prezidentus iškeltasis A. Smetona paleido seimą, bet nepaskyrė konstitucijos tokiu atveju reikalaujamų naujo seimo rinkimų, ir krikščionių demokratų bloko partijos perėjo į opoziciją ir atšaukė iš vyriausybės savo atstovus. Prof. Šalkauskis, nuosekliai laikydamasis demokratinių principų, iš pat pradžių ne tik nepritarė šiam perversmui, bet ir viešai jį pasmerkė. Ne tik spaudoje šiuo klausimu pasisakė, bet ir auditorijoje. Niekada savo paskaitose jis nesiimdavo jokių digresijų. "O vieną sykį, prisimenu, ėmė profesorius ir iškrypo iš savo kurso temos. Net visą valandą prakalbėjo. Apie demokratiją, revoliuciją, laisves ir kitus dalykus ryšium su gruodžio 17 dienos perversmu, kurio pasisekimu svaigo jaunimo galvos. Po paskaitos dalinosi studentai žvilgsniais, kurie reiškė: tai va, matai, gavom. Bet savo tarpe nediskutavo: mėgstama dalintis džiaugsmu ir laimėjimu, bet nepasisekimas ir nelauktas tau nepritarimas geriau tylomis nuryti. Profesoriaus žodžių argumentacijos studentai negalėjo sugriauti, bet širdys su išvadom nenorėjo sutikti, nes gyveno artimiausiais laimėjimais ir juos tematė, o profesorius buvo parodęs tolimuosius, dar ateity tų įvykių pralaimėjimus, sykį nusikaltus principui...** Taip šią iš kurso "iškrypusią" prof. St. Šalkauskio paskaitą prisimena tuometinis jo studentas Juozas Brazaitis (Ambrazevičius) savo rankrašty likusiame rašinyje "Stasio Šalkauskio siluetas**.

Antrasis atvejis. Krikščioniškosioms politinėms grupėms perėjus į opoziciją, tautininkų režimas perkėlė šią politinę įtampą ir į kultūrinę plotmę. Moksleivių ateitininkų veiklos uždraudimas virto kova su visa katalikų visuomene, episkopatu ir Vatikanu (tautininkų vyriausybe sudarė konkordatą, bet mažai paisė, o nuncijus arkiv. R. Bartoloni 1931.VI.7 buvo įsakytas palikti Lietuvą per 24 valandas!). 1930-31 mokslo metais dešimtys studentų buvo suimti, pasodinti į kalėjimus, išsiųsti į Varnių koncentracijos stovyklą, ištremti į savo tėviškes. Kunigų 1930-32 m. buvo teisti 101, o 152 bylos 1932 m. buvo dar neišspręstos. Kadangi spaudoj dėl cenzūros katalikai beveik negalėjo ginti savo teisių, susikūrė pogrindinis "Katalikų akcijos komitetas", užsimojęs informuoti visuomenę apie visa tai, ko cenzūra neleido viešai skelbti. Buvo išleisti keli lapeliai, kuriuose buvo ginami demokratiniai teisinės valstybės principai. Bent vienas tų lapelių, Šalkauskio žodžiais, buvo "paskvilis", kuriame buvo išsijuokta iš prezidento šeimos ir jo ministrų. Prof. St. Šalkauskis viešame laiške ateitininkams griežtai pasmerkė to pogrindžio komiteto, vadinamųjų "kakininkų" (pagal "K.A.K." santrumpą) akciją: "Tos kovos priemonės, kurių griebėsi K.A.K. 'riteriai', ne tik netinka katalikiškajai akcijai, bet ir grynai politiniam veikimui... Iš kakininkų katalikų Bažnyčiai tiek yra naudos, kiek iš fokstrotininkų arba degutininkų" (Ateitis, 1932, Nr. 6, p. 298). "Fokstrotininkais" jis turėjo minty moderniųjų šokių, "šių šlykštynių", šokėjus, "deguti-ninkais" — antisemitus, kurie išdegutuodavo žydų parduotuvių iškabas. Savo tokį griežtą sprendimą Šalkauskis rėmė principine pažiūra, kad pogrindinės kovos metodas yra nedemokratiškas ir dėl to netinka demokratijai ginti (šia proga jis piršo M. Gandhi kovos taktiką viešai nepripažinti neteisybės). Daug kam toks "K.A.K." pasmerkimas atrodė ne tik per griežtas, bet ir nevisai teisingas, nes kitų paskleistų lapelių išties nebuvo galima laikyti paskviliais. Vis vien Šalkauskio buvo paklausyta — pogrindinė akcija buvo nutraukta (iš antros pusės — ir režimas iš dalies atlyžo, nors moksleiviai ateitininkai iki pat nepriklausomos Lietuvos galo turėjo veikti pogrindyje, kaip prieš I pasaulinį karą rusų caro režime . Abiem atvejais St. Šalkauskis pasirodė pmcipo žmogus. Pirmuoju atveju jis pasmerkė 1926 gruodžio 17 perversmą kaip nedemokratinį žygį, nepaisydamas to, kad jame dalyvavo ir krikščioniškųjų partijų žmonės. Antruoju atveju pasmerkė tų pačių žmonių besiimamą akciją prieš autoritetinį tautininkų režimą dėl to, kad šios akcijos metodus laikė nedemokratiniais ir dėl neatvirumo, ir ypačiai dėl moralinio netaurumo (nusileidimo ligi "paskvilių").

Besąlyginis demokratinis nusistatymas Šalkauskiui buvo neatsiejamas nuo kilnaus patriotizmo. Į politinę veiklą nesileido, bet tautos klausimais domėjosi visą laiką. Brangindamas nepriklausomą valstybę, kaip filosofas-pedagogas jis ypačiai rūpinosi tautos pilnutiniu auklėjimu, kad ji kiek galint sėkmingiau vykdytų savo pašaukimą. Du stambūs jo veikalai skirti savajai tautai. Prancūzų kalba Šveicarijoj 1919 m. išleistame veikale Sur les Confins de deux Mondes (271 psl.) jis istoriofilosofiniu žvilgiu analizavo mūsų tautos kultūrinę praeitį Rytų ir Vakarų sankirtoje ir kėlė mūsų kultūrai istoriškai kylantį sintezės uždavinį, kurį iliustravo M.K. Čiurlionio, Vydūno ir A. Dambrausko-Jakšto kūrybos pavyzdžiais. Veikale Lietuvių tauta ir jos ugdymas (1933, 196 psl.) glausčiau perteikė prancūziškosios knygos esmines mintis, pagrindžiai ryškino humanistinį patriotizmą ir jį atitinkantį tautinį bei tarptautinį auklėjimą, svarbiuosius lietuvių tautos ugdymo uždavinius, lietuvių tautos kėlimą į nacijos rangą — aktyvų ir kuriamąjį dalyvavimą visuotinių žmonijos problemų sprendime. Su pagrindu galima tarti: prof. St. Šalkauskis buvo ne tik katalikų visuomenės dvasinis vadas, bet ir visos tautos auklėtojas.

Dėl savo intelektualinio pajėgumo, objektyvaus principingumo, džentelmeniško žmogui pagarbumo prof. St. Šalkauskis turėjo autoritetą ne tik katalikų visuomenėje, bet ir skirtingų pažiūrų sluoksniuose, ypačiai universiteto akademinėje bendruomenėje. Akivaizdžiai tai paliudijo jo išrinkimas Vytauto Didžiojo universiteto rektoriumi 1939 birželio 4. Nors apskritai šis universitetas net ir antrajame dešimtmetyje liko gana ryškaus laisvamaniško profilio, tai nesukliudė prof. St. Šalkauskiui būti išrinktam rektoriumi. Pagal 1937 m. paskelbtą naują universiteto statutą, dar labiau apribojusį jo autonomiją, universiteto taryba renka tik rektoriaus ir prorektoriaus "kandidatus", o galutinai jau "švietimo ministeris pristato respublikos prezidentui skirti" (15 str.). Nežinia, su kokiu jausmu prezidentas A. Smetona patvirtino prof. St. Šalkauskio išrinkimą ir jį paskyrė rektoriumi.

Šioje vietoje galbūt pravartu pažymėti vieną dalyką. Amerikoje renkant rektorių visų pirma žiūrima, kokių jis administracinių gabumų. Lietuvoje visų pirma buvo žiūrima kandidato į rektorius mokslinio autoritetingumo. To buvo paisoma visą laiką, ir iš pradžių, kai rektorius buvo metams renkamas vis iš kito fakulteto, ir po 1930 m. reformos, kai rektorius buvo renkamas trejų metų kadencijai. Skaičiuojant nuo 1930 m., prof. St. Šalkauskio pirmtakai buvo žymiausias gamtos mokslų atstovas prof. V. Čepinskis (1930-33) ir autoritetingiausias teisės mokslų atstovas prof. M. Romeris (1933-39).

Prof. St. Šalkauskio 1935 lapkričio 2 laiškas prezidentui A. Smetonai viešai skelbiamas pirmą kartą. Tačiau artimesnieji Šalkauskio kolegos buvo su tuo laišku susipažinę. Rašydamas apie Šalkauskį, prof. J. Brazaitis prisiminė ir šį jo laišką: "Jau dingo iš atminties to laiško turinys, bet tebeliko įspūdis — lyg tai būtų buvęs Jono, atgailą skelbiančio, pamokslas Erodui. Jono likimo Šalkauskis nesusilaukė, bet atsakymo taip pat, nes prezidentui esą tokiu tonu nerašoma".

Rašė savo laišką prezidentui Šalkauskis pagarbiai, pats pabrėždamas, kad laikytų betikslišku dalyku į jį kreiptis, jei jo nuomonė "apie moralines Pono Prezidento ypatybes nebūtų aukšta". Tačiau drauge šį laišką jis rašė sąžinės verčiamas su "nelygstamu atvirumu", "su širdies skausmu dėl brangios mūsų tautos ir valstybės likimo". Iš tiesų šis prof. St. Šalkauskio laiškas prezidentui A. Smetonai ir šiandien verčia stebėtis, kaip preciziškai jis analizavo ano meto padėtį ir kaip numatė galimas ateities negandas. Deja, prezidentas buvo per daug įsitikėjęs į save, kad būtų galėjęs ramiai persvarstyti savo režimo demokratinę kritiką. Užuot pergalvojęs Šalkauskio siūlymą imtis grįžimo į demokratinę santvarką, jis ryžosi savo autoritetiniu režimu dar labiau sukaustyti tautą, dar griežčiau įtvirtinti vienaparti-nės sistemos siekiamą tautinę vienybę.

Laikydami prof. St. Šalkauskio laišką prezidentui A. Smetonai istoriniu dokumentu, nesiėmėme kalbos dabartinimo (daug kur ypač vietininko vartojimas būtų taisytinas). Pasitenkiname tik vienu kitu rašybos ir skyrybos suderinimu su dabartinėmis normomis.
Juozas Girnius
1981.X.1