ILGESYS Spausdinti
Parašė VINCAS KRĖVĖ   
Vakaras . . .
Ten smulkūs, reti, vėjo gainiojami sniego krisleliai laksto ore; ten pajuodavęs lapas, drebėdamas, lekia iš vienos vietos kiton, kol prisiplaka kur nors, kur jau vėjas nebeįsiskverbs. Sunkūs palši debesys vis gūdžiau vysto pasaulį, lyg juodu gedulu apgaubdami žemę. Ant langų stiklų nematoma ranka rašo keisčiausias gėles ir lelijas.

Tuščia . . . tylu . . . liūdna . . . Vėjas klabindamas langą, vis kartoja: eikš paskui mane, eikš paskui mane . . .
O siela taip ilgis, taip iš krūtinės sprukti nori, tenai, už tų baltųjų sniego jūrių, kur banguoja palšų sutemų verpetai, tenai, kur gaudžia miškai, didžiagirės, kur ant javų  dirvos  vieversėlio  dainos  sveikina  gemančią  aušrą!
Prie  saulės, prie pavasario!  Prie svajojimų  ir ilgesio pavasario!
 
Tenai, ton aukso aukštybėn, kur saulės spinduliuose arų sparnai laisvės himną audžia!
Ir besvajodama norėtų siela pakilti tais galingais sparnais, vai, taip norėtų! . . Ir regis jai, kad jau belekianti, jau už debesų — ir maudosi, kaip kregždė saulės šviesumoje, ir visa krūtine geria amžinosios galybės auksinį nektarą. Regis jai — ir ji dainuoja didžiąją laisvės giesmę.

O viršuj spindulių apsuptos galvos išsiskėtė dangaus jūrių gelmės, gelmės skaidriosios, neišakėjamos, o ties kojom pasaulis, pasipuošęs žalumais, o ties kojom aukso dirvos laukai . . . vieversėlių dainos skamba . . .
Pavasaris! . . Pavasaris! . .

Ir džiaugsmo šaukimas išsiveržia iš pasiilgusios pavasario krūtinės gelmių, ir norėtų ji visą tą jaunąjį žaliuojantį pasaulį priglausti prie širdies, pastvėrus nusinešti jį ramiojon tolumon, skrajoti su juo, tarp jo — amžinai — visuomet . . .
Pavasaris, ei, pavasaris! . .

Ir bunda dvasios galybė ir jaučia ji, kaip didis viekas kyla krūtinėj, ir sparnai stiprėja . . . Bunda, keliasi galybė . . . Mylėti! Mylėti! . .
Ir pasiilgimo viltis stveria ją savo glėbin, neša tolyn, tenai, iš kur atplaukia tylus šnabždesys: eikš paskui mane, eikš paskui mane . . .
Aukščiau, aukščiau! — aukščiau saulės, tenai, kur žvaigždžių nusagstytose erdvėse viešpatauja amžinoji tyla, o tiktai balsas, tas balsas, kurį vaiko sapnuose girdėjai, tylus, svajojąs, kaip pirmasai pavasario dvelkimas, kupinas darnos, lyg angelų giesmė — vis masina ir šaukia: eikš paskui mane, eikš paskui mane . . .

Šaltas žiemos vėjas palengvėle klabina. Vis didesnės tamsumos srovės plaukia pasaulin.
Nematytos, neregėtos, gražiosios, lyg iš krištolo švelniai išskaptuotos, lelijų gėlės lenkia savo snieguotąsias galvas, lyg sveikindamos, lyg pritardamos kam. Didžiųjų kolonų eilės, remiančios fantastinius skliautų vingius, nyksta prieblandų gilumoje. Žibančia sniego asla tai lyg viesulas perbėga, tai nė nesušiukšdėjusios iš lėto praslenka virtinių virtinės permatomų baltųjų šešėlių . . .
Ir kapo tylumoje skamba tolimas, vos girdimas, balsas: eikš paskui mane, eikš paskui mane!

Alebastro skliautų vingiuose pasislėpusi šviesa sviedė šviesių melsvų spindulių posmus, ištiško deimantinių kibirkščių tūkstančiais — rodydama baltus, be galo, be krašto einančius koridorius, kur, pranykdamos kolonų kerčiose, tai vėl išsiner-damos pasiutėlių verpete, įstabiame šokyje, — plaukia naujos ir naujos šviesių šešėlių eilės. Ir paskui juos skamba tarytum dejavimai, tai vėl lyg šaukimai, linksmi, tai nusiminimo kupini: eikš paskui mane!

Naujas, nežinomas dar man sūkurys vilioja ir plukdo mintį tan dyvinan burtų pasaulin — ir plaukia ji tenai, paskum tas šviesiąsias minias, dyvinosios šviesumos srovėse pasiskleidžia, kolei vėl sugrįžta dejavimu: — eikš paskui mane, eikš paskui mane. . . Širdis, kaip kūju, plaka krūtinėj, lyg norėdama sugriauti tas kalinio sienas ir laisva nukristi ten, iš kur plaukia paslaptingas, nežinomas, o straublėtų pasakų kupinas: eikš paskui mane, eikš paskui mane . . .

Smilkinių gyslos ištinsta, galvą spaudžia geležinės replės, o baisusai: eikš paskui mane, eikš paskui mane — traukia tolyn, perskrodžia nuožmaus skausmo iešmu mano krūtinę . . .
Eikš paskui mane, eikš paskui mane . . .

Šviesi, mažutė galvelė spinduliuota kakta pasilenkia ant manęs ir šnabžda vos girdimus žodžius... ir jie plaukia, ir skamba jie, kaip ramybės sutartinė vasaros naktį: eikš į tą šviesų straublėtą ratą, tan burtų pasaulin, kur tiesias prie tavęs — lėbos, pažadėjimų kupinas. Jis nuramins ilgesį, jis nubrauks nuo kaktos vienumos žymę. . . eikš ten, kur laukia tavęs nežinoma, išsiilgta, išsvajota. . . pasinerk šviesiuose laimės svinduliuose... O baltosios lelijos, pritardamos, linksi galvelėmis . . .
Ei! Tolyn! Tolyn!

Lyg atsakyman — nubudęs šiaurės valdovas, glausdamas pasaulį ledo glėbin, klausia nustebęs: o kur gi? Ir, pakratęs žilą galvą, užmiega vėl. Šarmas krinta nuo medžių. Pabėgo dyvinieji regėjimai, pranyko fantazinė pilis . . . Šaltas, lyg pašiepiąs mėnulio veidas žiūro iš už debesų, kur plaukia, skubinasi tolumon . . .

Kur gi? Kur gi?
Už kalnų, kur laimė gyvena? — Bet gijos man nebereikia.
Už jūrių, kur gaudžia audros? — Bet gi ir jų man visai nebereikia.
Kur gi? Kur gi?

Amžinoji mano, ilgesy mano, kur tu, kur?! Aukso sapnuose išsapnuota, žiemos vakarų straublėtų pasakų valdove! Atplauk mano sielon, atplauk dainos sutartine! Mylimoji mano, išsvajotoji mano, kur tu, kur?

Bet ramiai žiūrau, kaip mano krosny liepsna laižo malkas, ir jaučiu, kaip šiluma pamažėle perima kūną, ir miego silpnumas vis stipriau ir stipriau vysto jį negalios gedulu. Mintys painiojasi. . .  Ugnis mirksi . . .  lyg, rodos, šnabida . . .
Kur gi? Kur gi?

Už lango terškina medžiai nuo žiemos nakties šaltųjų glėbių. Vėjas vis klabina langan ir gailiai dejuoja, lyg prašytus vidun, šilumon . . . Miego silpnumas glaudžia, glamonėja . . .

Visa susilieja vienam palšan taškan . . . šilta . . . gera ... ramu . . . Kur gi? Kur gi?
O tenai, už lango, vėjas vis dejuoja gailiai. . . Šalta jojo dalia . . .

Vinco Krėvės raštai iLE leid., 1960), I t.

Vinco Krėvės tėviškė Subartonyse