"XX AMŽIUS" — DIENRAŠTINĖ NAUJOVĖ Spausdinti
Parašė STASYS YLA   
MININT 45 METŲ SUKAKTĮ

Trys pagrindiniai dienraščiai atstovavo trims politinėms grupėms nepriklausomoj Lietuvoj: Lietuvos Aidas dešiniųjų (tautininkų), Lietuvos Žinios kairiųjų (liaudininkų) ir Rytas vidurio (krikščionių demokratų). Pastarąjį valdžia "suspendavo" 1936 m. birželio 4 d., o po trijų savaičių, birželio 24 d., pasirodė XX Amžius. Su nauju vardu atėjo dienraštinėn spaudon nauji žmonės ir nauja kryptis. Prasidėjo naujas "žurnalistinis darbas, kuris, prof. J. Ereto žodžiais, sau lygaus neturėjo ne tik Lietuvoje, bet ir užsieniuose" (Stasys Šalkauskis, 1966, p. 191).

Mastas pagal darbus
Pirmame savo žodyje dienraštis pabrėžė: "Su jokia politine grupe XX Amžius nėra susijęs. Du vedamieji principai — religija ir lietuviškoji kultūra — yra aukščiau už vienaip ar kitaip vadinamą partinę politiką" (1936, Nr. 1). Po pusmečio redakcija kartojo: "Nepriklausydamas jokiai partijai, bet politinį, visuomeninį ir kultūrinį gyvenimą vertindamas pagal katalikų dorovės dėsnius ir lietuviškos kultūros reikalavimus, XX Amžius mano, kad šitaip geriausiai galės šiuo momentu savo kraštui pasitarnauti" (1937, Nr. 19).

Dienraščiui rūpėjo darbai ir reikalai, nežiūrint kieno vykdomi. "XX Amžiui nesvarbu, kaip vadinasi tie žmonės, kurie pasireiškia Lietuvos viešajame ir kultūriniame gyvenime, bet svarbu, kad jie dirbtų bendrajai gerovei, o ne asmeniniais ar grupiniais sumetimais, kad jų darbai neprieštarautų krikščionybei ir būtų pažangūs, t.y., kad atsakytų gyvenamojo momento reikalavimams ir svarbai. Tuo principu vadovaudamasis, XX Amžius yra taręs ir tars tai pritarimo, tai papeikimo žodį visiems, tiek įstaigoms, tiek viešumos žmonėms, tiek atskiroms grupėms, kiek mūsų sąlygose galima" (ten pat).

Pirmąjį deklaratyvinį žodį pasirašė Juozas Ambrazevičius (Brazaitis), Pranas Dielininkaitis, Jonas Grinius, Zenonas Ivinskis, Juozas Keliuo-tis, Ignas Skrupskelis ir šių eilučių autorius. Ke-liuotis atkrito, tad tolimesnius pareiškimus redakcijos kolektyvo vardu pasirašinėjo likęs septynetas. Kaip šis kolektyvas susidarė, buvo rašyta Drauge, kultūriniame priede (1977, Nr. 101 -17).

Minėti asmenys, išskyrus Keliuotį, buvo susirinkę pas J. Ambrazevičių svarstyti naujo religinės kultūros žurnalo, kurio planą paruošė kiti — trejetas asmenų. Besvarstydami šį planą, susirinkusieji prisiminė, kad sulaikytas dienraštis Rytas. Tuoj susirišta su redaktoriumi dr. L. Bistru, išsiaiškinta padėtis ir jam pasiūlyta, kad nauji žmonės galėtų imtis redakcinio darbo be leidybos ir administracinių įsipareigojimų. Bistras skundėsi, kad esąs pavargęs, neturįs bendradarbių ir sumenkusi prenumerata. Jis mielai priėmė pasiūlymą.

Delegatai grįžo iš Bistro pas Ambrazevičių, ir čia pat pradėjo planuoti dienraštį ir pasiskirstyti darbus. Viskas vyko sklandžiai ligi iškilo vyr. redaktoriaus klausimas. Visi buvo persikrovę darbais. Ką imti iš šalies? Nerasta nė vieno lengvai gaunamo. Pasiūlyta kun. Juozas Prunskis, bet nė vienas jo nepažino, išskyrus siūlytoją. Jam pavesta susirišti ir gauti jo sutikimą, o svarbiausia, kad jį išleistų jo vyskupas K. Paltarokas. Pas vyskupą buvo pasiųsti atstovai. Vysk. Paltarokas savo "Užrašuose" (rankraštis, p. 72) taip rašo: "Po (seimo) rinkimų Rytui (valdžia) neleido greit pasirodyti. Tada jaunų idealistų būrelis pasišovė leisti XX Amžių. Atvyko pas mane p.p. Ambrazevičius ir Dielininkaitis prašyti redaktorium kun. Prunskio. Pasakiau, kad mano supratimu mūsų sąlygose jis netinka dienraščiui, nes nagausus rašytojas, be to, silpnos sveikatos. Pasisakė sudarę kolektyvą, kurio nariai po savaitę dirbsią redakcijoje, kun. Prunskis tvarkysiąs ir atstovausiąs laikraščiui".

Kun. J. Prunskis atsirado redakcijoje berods po mėnesio. Visą darbą iki jo atvykimo vežė J. Ambrazevičius. Toliau po savaitę (vasaromis po dvi) sėdėjo šalia naujo redaktoriaus vienas ar kitas (iš eilės) kolektyvo nariai. Kolektyvas buvo redakcinis "bosas", dėl to pradžioj kasdien, po kitų darbų, posėdžiaudavo ir darydavo sprendimus. Prunskis buvo tarp dviejų kolektyvų: techniškosios redakcijos ir iniciatyvinės. Pirmąją sudarė Julius Butėnas, Antanas Pauliukonis, Petras Kupčiūnas   ir   Jonas   Rinkevičius.
Kolektyvo nariai savo amžiumi buvo puskapi-niai arba dar jaunesni. Visi teologijos-filosofijos fakulteto dėstytojai, išskyrus Ig. Skrupskelį, redagavusį mėnesinį Židinį. Vieni baigę aukštąsias studijas Vakaruose, kiti ilgiau ar trumpiau keliavę studijų tikslais — prisikaupę naujų idėjų, plačiau apsižvalgę. Su žurnalistika taip pat apsipa-žinę, dirbę dienraštyje arba savaitraščiuose. Kiti, būdami studentai, redagavę Ateitį ar Pavasarį — jaunimo žurnalus.

Publicistikos staigmena
Akademikų "įsibrovimas" į politinę publicistiką daug kam buvo nelauktas. Naujosios Romuvos redaktorius J. Keliuotis jaudinosi, kad jo bendradarbiai, susimetę į dienraštį, "nuskriaus" jo žurnalą. St. Šalkauskis stebėjosi, kad jo buvę mokiniai, nūnai kolegos fakultete nesiteikė jam net prasitarti, juoba su juo pasitarti. Tik vėliau patyrė, kad nebuvo kada tartis — reikėjo veikti. Ir gerai, kad nebuvo laiko. Besitariant būtų iškilę skirtingi interesai bei pažiūros ir entuziazmas veltis į tokį komplikuotą darbą greičiausiai būtų praėjęs.

Nelauktas buvo ir nepartinis dienraščio pobūdis, pabrėžtas pradiniame pareiškime ir pakartotas po pusmečio. Tai užkliuvo pirmiausia buvusiems aktyviems politikams — krikščionims demokratams. Praradę viešą tribūną, atakavo dr. L. Bistrą, kam taip lengvai išleidęs iš savo rankų Rytą. (Užeidamas į redakciją, Bistras rodė laiškus, gautus tuo reikalu iš atskirų vietovių).

Dėl naujos nepartinės krypties kai kas ėmė vadinti amžininkus "reksistais", arba "nauja-turkiais". Kodėl? Tuo laiku buvo daug rašoma apie Mustafos Kernai ir jo naujaturkių partijos vykdomas valstybines reformas Turkijoje. Rašė apie tai ir XX Amžius. Belgijoj iškilo naujas reksistų sąjūdis su jų vadu Degrelliu. Vienam iš amžininkų buvo tekę su juo kalbėtis (1935), ir tas pasikalbėjimas buvo paskelbtas pirmaisiais XX Amžiaus mėnesiais. Tada reksistai buvo dar katalikiškosios akcijos sąjūdis, o po metų jis persimetė į politiką, išėjo į parlamentinius rinkimus ir laimėjo 21 atstovą, suskaldydamas senąją katalikų partiją. Sekančiuose rinkimuose jie beveik nieko negavo, nes belgų vyskupai pasisakė prieš šio sąjūdžio įsivėlimą į politiką. Reksistų vardą XX Amžiuje vėl pagarsino Pr. Dielininkaitis, paskelbęs ilgesnį straipsnį su tęsiniu. Taip ir atsirado tas: "Aha, tai ir pas mus turime reksis-tus ir naujaturkius".

Nepasitenkinimo reiškiniai toli gražu nebuvo grėsmingi, gal tik būdingi katalikų sąmonės fermentacijai ir dviejų generacijų pasireiškimui. "Stiprėja toji jaunosios kartos dalis, kuri blaiviai nori žiūrėti į gyvenimą, pozityviai vertinti kiekvieną sveiką mintį ir iniciatyvą, nežiūrėdama jos politinės arba srovinės kilmės (XX Amžius)*',
—    rašė dr. St. B(ačkis), sumuodamas visuomeninius ir kultūrinius 1936 metų įvykius Židinyje.
—    "Tiesa, toks objektyvumas, vertinimas gyvenimo faktų, neklausiant pirmiausia jų srovinės kilmės, tam tikros visuomenės dalies nėra visai teisingai suprantamas; kai kas čia mato stačiai beprincipiškumą, neturėjimą savo linijos. Dėl to stebėtis, žinoma, nereikia, nes vis dar yra per daug žmonių, kurie yra įpratę turėti du mastus — vieną saviesiems, o kitą vadinamiesiems priešams" (Židinys,  1937, Nr. 1, p. 5).

XX Amžius visgi buvo katalikų dienraštis, tad savaime kilo įtarimų kitiem dviem dienraš-tiniam kolegom, ko gi "ta grupė" siekia. Sakosi, imsis "pozityvios kritikos", o štai mina ant kulnų valdžiai dėl jos nelankstumo, iniciatyvos stokos, visuomeninių teisių neišlyginimo. Tai nepatiko oficiozui Lietuvos Aidui. Principiš-kumu ir katalikiškumu naujas dienoraštis kliuvo ir liberališkom  kairiom Lietuvos Žiniom.

Cenzūra karpė naujagimį, neleisdama palikti tuščių vietų, dėl to kartais jas užpildydavo su-mestinės, beprasmiškos klišelės. Valdiniai straipsniai turėjo taip pat būti dedami, ir XX Amžius sugalvojo išskirti juos nuo savos medžiagos, dėdamas po savo žinių bei straipsnių (XX). Kas be to ženklo, visiems buvo aišku — valdiška. Ko nebuvo galima pasakyti straipsniuose — vedamuosiuose, praeidavo spaudos apžvalgų komentaruose arba "Mirga-Marga" (humoro) skiltyse. Cenzūra ėmė ir čia susigaudyti, dėl to tekdavo iškapoti kai kurias eilutes, jau išlietas šiose skiltyse.

Nelauktas pasisekimas
Skaitytojai buvo pasiilgę negrupinio ir nedi-daktinio žodžio. Dienraštis vien dėl to darėsi įdomus daugeliui. Ugdomas dviejų redakcinių kolektyvų (to neturėjo kiti dienraščiai), XX Amžius sparčiai brendo turiniu, jo apimtimi, aktualumu ir medžiagos įpavidalinimu. Konkrečiai pasisekimą lėmė šie dalykai:
1.    Gera politinė informacija, nes buvo pasirūpinta specialiais užsienio korespondentais, o vėliau ir telefoniniais — kasdieniniais pranešimais iš   pagrindinių   Europos   sostinių.
2.    Aktualūs krašto gerovės ir kultūros klausimai, nagrinėjami straipsniais: švietimo ir sveikatos, mūrinės kaimo statybos, elektrifikacijos, socialinio draudimo ir teisinių reformų, urbanizacijos ir turizmo, industrializacijos ir bedarbystės,

"XX Amžiaus" titulinis puslapis

aviacijos ir radiofikacijos, Bažnyčios ir valstybės santykių, kultūros fondo ir lituanistinio instituto steigimo, kultūros paminklų apsaugos, pavardžių atlietuvinimo ir kt.
3.    Dėmesys aktualioms paprastojo žmogaus problemoms: Kauno kiemsargių ir laiškanešių, geležinkeliečių, valgyklų padavėjų, tarnaičių, statybos darbininkų, Kauno "brazilkos", Žemaičių naujakurių, Dzūkų smulkiųjų ūkininkų ir t.t.
4.    Įtraukimas įvairių pažiūrų bei profesijų bendradarbių arba pakalbinimas (interviu) rūpimais klausimais tokių asmenų, kaip buvę prezidentai, ministeriai, universiteto rektoriai bei įvairių žinybų vadovai, ar šiaip žinomi menininkai, rašytojai, kultūrininkai.

5.    Įdomūs spalvingi reportažai iš krašto ir po užsienius keliaujančių. Daug tų reportažų paruošdavo pats vyr. red. kun. Juozas Prunskis, išvykdamas žurnalistinių kelionių į užsienius, taip pat ir kiti kolektyvo nariai.
6.    Trumpi kasdieniniai vedamieji, atsiliepia į bet kurį svarbesnį politinį, visuomeninį ar kultūrinį įvykį bei reiškinį. Būdavo momentų, kaip lenkų ar nacių ultimatumai, kada oficiozas nerasdavo žodžio, o kiti gal nesugebėdavo ar nespėdavo. Tuo tarpu iš amžininkų visad būdavo bent du — Servus (Brazaitis) ir Petrikonis (Skrupskelis), kurie pasakydavo taikliai ir tinkama forma.

Tekstinei formai naudota tokie dalykai: 1. kaitaliota ir ryškinta antraštės pagal žinių bei straipsnių svarbą, vartojant skirtingus šriftus ir linijas, o vėliau įvedant ir antrąją spalvą (tai buvo Vinco Rigerto — laužytojo išradingumas); 2. tekste svarbesnės mintys rinkta siauresne kolona ir kursyviniu šriftu; 3. po pagrindinių antraščių duota mažesniu šriftu straipsnio ar žinios svarbesni punktai. Puslapių optinis vaizdas būdavo kasdien naujas, įvairus, ir skaitytojas, užmetęs akį, greit pagaudavo, kas vienur ar kitur labiau svarbu.
Buvo gyvas reikalas tobulinti spaudos techniką, dėl to "Žaibo" leidykla užsakė Wuerzburge (Vokietijoj) už 200,000 litų naują rotacinę mašiną, kuri galėjo spausdinti 24 puslapius keturiom spalvom 15,000 egzempliorių per valandą. Mašina buvo gauta 1939 m. sausio pirmom dienom ir pradėjo veikti kovo 20 d. Dienraštis kasdien išeidavo dviem spalvom, o didžiųjų švenčių proga — keturiom.

Paveldėjęs prenumeratos apie porą tūkstančių, po pusmečio, kaip rašė J. Prunskis 1936.XII.29 kun. J. Gasiūnui, buvo "jau dvigubai didesnis". Po dviejų metų dienraštį skaitė 40,000. Gavus naują rotacinę mašiną, buvo paskelbtas prenumeratos vajus, ir "Žaibo" direktorius R. Valaitis pranešė spaudoj: per sausio mėnesio pirmąsias penkias dienas prenumerata pakilusi 20%. Kun. J. Prunskis, rašė 1939.IV.7 vyskupui K. Paltarokui (Užrašai, p. 166) ir tarp kitų dalykų prisiminė: "Mūsų tiražas jau svyruoja apie 100,000. Velykinio numerio net turėjome spausdinti apie 110, 000". Kiti dienraščiai taip pat įsitaisė tobulesnes mašinas, tačiau skaitytojų skaičiumi XX Amžiaus nepasivijo.

Dienraščiui išaugti padėjo dar tai, kad jis buvo žymiai papigintas. Anksčiau prenumerata metams buvo 50 litų, dabar 30 litų; pusmečiui buvo 25 litai, dabar 15 litų; vienam mėnesiui buvo 5 litai, dabar 2.50 lito. Atpiginimas buvo paskelbtas, besibaigiant (1936.XII.19) pirmajam pusmečiui. Tuo tarpu puslapių skaičius buvo didinamas: pradėta su 8 psl., o nuo 1937 m. pradžios spausdinta kasdien 10 psl., šeštadieniais — 12 psl., didžiųjų religinių bei tautinių švenčių progomis — 16 psl., Velykoms — 24 psl.

Skyriai ir skyreliai
Dienraščio apimtis vienu atžvilgiu nesiskyrė nuo kitų laikraščių. Buvo politinės informacijos, bėgamosios kronikos, straipsnių ir reportažų puslapiai, atkarpų skiltys. Kitu atžvilgiu prašoko Rytą ir kitus dienraščius. Rytas turėjo vienintelį — šeštadieninį "Mokslo ir literatūros" skyrių, o XX Amžius įsivedė septynetą pastovių skyrių, išdėstytų pasikartojančiomis savaitės dienomis, būtent — Ūkio ir finansų, Darbo ir duonos, Mokslo ir meno, Teatro ir kino, Namų-šeimos-mokyk-los, Akademinio gyvenimo ir Mirga-marga (humoro).

Savo ekonomisto-finansininko kolektyvas neturėjo, tad pirmajam skyriui globoti paprašė dr. Juozą Urmoną, kuris rašydavo pats arba paprašydavo kitų specialistų. Duonos ir darbo skyrių vedė dr. Pr. Dielininkaitis su kitų talka. Mokslo ir meno skyriumi rūpinosi dr. J. Grinius ir dr. Z. Ivinskis. Teatro ir kino — Ambrazevičius (Brazaitis), Namų-šeimos-mokyklos ilgesnį laiką — dr. A. Maceina, Mirga-marga — Ambrazevičius, Akademinio gyvenimo — berods dr. Ig. Skrupskelis.

Be šių, buvo mažesni savaitiniai arba ir dažnesni skyreliai: sporto, šachmatų, radijo, skaitytojų mintys, lietuviai svetur, iš karių gyvenimo, naujos knygos (trumpos recenzijos), madų naujienos, be to, beveik kasdieninės spaudos apžvalgos, o šeštadieniais "Šventadienio rimčiai" ir muzikinės radijo (vietinio ir užsienio) programos visai savaitei.

Informacija — tiek bendrinė, tiek specifinė (skyriuose, skyreliuose! buvo pagrindinis dalykas, ir ji buvo gerinama, plečiama. Tačiau dienraščiui nemažiau rūpėjo visuomenę formuoti, o kai ką ir reformuoti. Informacija rūpinosi daugiau techniškasis redakcijos štabas, o kolektyvo nariai, rašydami vedamuosius ir straipsnius, vesdami skyrius, telkėsi daugiau į formaciją ir reformaciją. Formacijos tikslas buvo lyginti pažiūras, kelti aktualius reikalus, reformacijos — atakuoti įsigalinčias negeroves, "provokuoti" skaitytojus anketomis (pvz., dėl elektrifikacijos), išgauti jų reakcijas, įbanguoti visuomenę ir priversti vyriausybę daryti sprendimus.

Dėl elektrifikacijos buvo paskelbta 1937.1.5 anketa, o po mėnesio pro f. S. Kolupaila rašė: "Anketos pasisekimas pralenkė visus mūsų spėjimus: tokio aktingumo patys iniciatoriai nelaukė... Anketos rezultatai, nešališkos komisijos patvirtinti, rodo, kad mūsų visuomenė yra subrendusi realizuoti elektrifikacijos sumanymus" (XX Amžius, 1937.II.5, Nr. 29). Ši akcija privertė vyriausybę ruošti elektros energijos įstatymą ir prie susisiekimo ministerijos sudaryti elektros energijos komisiją. Konkretus laimėjimas buvo ir šis: iškelta byla belgų bendrovei dėl elektros kainų išpūtimo Kauno miestui, ir ji buvo laimėta.

Po elektrifikacijos ėjo lyg kokia litanija nauji klausimai: krašto industrializacija, motorizacija, radiofikacija, urbanizacija, metrikacija (kontroversinis klausimas), konsolidacija (visuomenės). Toks amžininkų "drilius" erzino ypač Lietuvos Aido žmones. Jie bandė šaipytis iš tos "litanijos" ir polemizuoti. Tai dar labiau pagyvino visuomenės dėmesį keliamoms problemoms, vertė galvoti, diskutuoti ir atsiliepti.

Skaitytojų reakcijos
Sukaktuvininio 10000-ojo numerio (1939.X.27 proga atsiliepė skaitytojai. "Ypatingais laikais skaitytojai daug laukia, daug reikalauja iš dienraščio,
—    rašo profesorius, — kartu ir jo reikšmė kyla. Mūsų visuomenė, atrodo, įvertina jaunų žmonių kūrybinę ekspansiją, šviesų optimizmą, amžina morale  pagrįstą  kultūros   pažangą".
"XX Amžius . . . mūsų periodinės spaudos tarpe yra garbingai išsikovojęs pirmaujančias pozicijas",
—    rašo diplomatas. "Tarp daugelio Europos kraštų krikščioniškos pakraipos dienraščių, kuriuos pažįstu, — atsiliepia kunigas, — jūs rodote tiek idealizmo, sugebėjimo ir subrendimo, kad jus jau tenka ne lyginti, bet beveik pavyzdžiu statyti". "Visiems žinoma, kad laikraštis kasdien tobulėja ir darosi įdomesnis, iš ko galima spręsti
 

Kun. dr. Juozas Prunskis, "XX Amžiaus" vyriausias redaktorius 1936-1939 m.

apie darbštumą ir energiją jo bendradarbių", — pastebi    vienas    inteligentas.
"Jei šiandien aš, kaip valdininkas, galiu apie XX Amžių net pasisakyti, tai čia yra labai didelis nuopelnas paties laikraščio: jis tiesiai minčiai praskynė kelią į visuomenę, sucementavo jos opiniją ir pastūmėjo pirmyn taip, kad šiandien mėginti ją nuslopinti jau būtų ne tik nusikaltimas, bet ir pačių savęs žudymas".

"Skaitau visus dienraščius, — rašo advokatas, — pats taip pat esu dirbęs spaudoje. Taigi galiu pasakyti, kad XX Amžius pats peršasi į rankas".

"Skaitydama XX Amžių, dažnai mačiau gražias pastangas nuoširdžiai spręsti mūsų kultūros ir meno problemas, — rašo Valstybės Teatro aktorė. — Ypatingai nudžiungi radęs bekompro-misinius atvirus pasisakymus dėl įsigalėjusių puvėsių, dėl atvirų žaizdų, nuo kurių sunku darosi ne tik kūrybinį darbą dirbti, bet ir kvėpuoti".

"XX Amžius ypatingai įdomus dėl savo trumpų, bet vispusiškų telefoninių pranešimų iš užsienio ir apžvalginių straipsnių apie svarbiuosius momento įvykius. Be to, yra gana objektyvus ir neužmirštas darbininkų ir socialinių reikalų"
—    pasisako darbininkas.
"Dar nėra metų, kai mes XX Amžių pardavinėjam, — prataria vienas iš berniukų, gatvėje pardavinėjusių laikraščius. — Seniau jį buvo galima gauti tik kioskuose. Kai pradėjom pardavinėti, iš pradžių nekaip ėjo. Per dieną, būdavo parduodam 5-7 egzempliorius kiekvienas, o dabar pasiimam 50-60, o kai kada ir po daugiau. Ypač šį rudenį pradėjo gausiai XX Amžių pirkti. Geriausiai perka ekstra leidinius, kurie laikraščių pardavėjams   yra   rugiapjūtė".

Viena kioskininkė pastebėjo, kad jai nesvarbu, ką dienraštis deda į vidurinius puslapius; svarbu pirmasis bei jo antraščių dydis ir kokia nors sensacija; svarbu ir iliustracijos bei žemėlapiai. XX Amžius dėl to pradėjo daugiau dėti iliustracijų ir laikas nuo laiko žemėlapinių brėžinių.

Sensacijų savaime gausėjo, prasidėjus politinei Europos krizei, bet tai buvo galima rasti ir kituose dienraščiuose. Viena sensacija buvo išskirtinė — tai Prano Žižmaro kova su lenku atsargos karininku Humme Vilniuje dėl lietuvių įžeidimo. Kiti dienraščiai, nežinia kodėl, šio įvykio "nepagavo" — neturėjo ryšio su Vilnium (tada dar lenkų) ar nenorėjo ką nors erzinti. XX Amžius beveik kasdien pranešinėjo apie to konflikto eigą, pagaliau paskelbė "Pasikalbėjimą su (pačiu) Žižmam" (1938.V.5, Nr.  101).

Pagrindiniai bendradarbiai
Tūkstantiniame numeryje dienraštis išvardino 110 savo bendradarbių Lietuvoj ir 20 užsienyje
—    lietuvių ir nelietuvių. Iš to vardinio sąrašo gaunasi vaizdas, kokią įvairovę žmonių pavyko įtraukti ir sutelkti savo skiltyse — nuo politinių viršūnių, akademikų, kultūros atstovų, rašytojų, dailininkų, muzikų, teatralų, mokytojų, agronomų, architektų, gydytojų, teisininkų, kalbininkų, istorikų, teologų (kunigų) ir vyskupų (Bučį, Reinį, Staugaitį).

Ypatingo dėmesio bendradarbis buvo Ryto redaktorius, politikas ir teologijos-filosofijos fakulteto profesorius Leonas Bistras — tarptautinės politikos žvalgytojas — pjūvininkas. Rašė beveik kas savaitę pagrindinių straipsnių skyriuje (3-me puslapyje), pasirašydamas Dr. A. Pakalniškiu. Kita jo straipsnių kategorija buvo atskirų politinių įvykių vertinimas, pasirašomas A. Janiškiu.
Kitas svarbus bendradarbis buvo prof. Juozas Eretas, atskirų aktualių pjūvinių problemų kėlėjas, o nuo 1936 metų pabaigos, prasidėjus civiliniam Ispanijos karui, Hispanus, rašęs serijinius straipsnius "Strategija ties Madridu". Iš to pasidarė atskiras veikalas tuo pačiu vardu, išleistas Žaibo bendrovės sovietų įsibrovimo metu ir tuoj pat konfiskuotas bei sunaikintas. Eretas gaudavo atskirą pilną puslapį, kuris jo pageidavimu buvo specialiai laužomas bei iliustruojamas. Savo stiliumi ir apipavidalinimu Ereto straipsniai buvo pavyzdys mūsų publicistikos puoselėtojams.

Iš nuolatinių bendradarbių minėtini ypač ekonomistas dr. Juozas Urmonas ir juristas dr. Pranas Viktoras Raulinaitis. Pirmasis pasirašydavo savo pilna pavarde arba inicialais, o dažniausiai Normantu; prirašė daug atskirų straipsnių arba mažesnių ūkio ir finansų skyriuje. Antrasis atsiliepdavo socialinio draudimo ir teisės, ypač konstitucinės teisės reformos klausimais; rašė serijinius tęsinius.

Prof. Stasys Šalkauskis buvo pasišovęs serijai straipsnių, kurių bendrinė antraštė buvo "Medžiaga XX Amžiaus ideologijai". Pirmajame straipsnyje "Visuomenė ir asmenybė" jis pasisako, kodėl jam gimė toks užmojis. "Neseniai (19 nr.) Redakcija yra pareiškusi, kad XX Amžius yra principų laikraštis. Nuoširdžiai pageidaudamas, kad jis augtų, plistų ir tobulėtų, stačiausi klausimą, kaip jam galėčiau geriausiai patarnauti savo nedidelėmis pajėgomis. Pagaliau tas redakcijos pasisakymas įteigė man mintį, kad jam galėčiau patarnauti principų srityje, rankiodamas medžiagą ideologijai. Pasaulio žurnaluose ir laikraščiuose pasitaiko gana dažnai tikrų minties 'deimančiukų'. Užėjus tokį dalyką kuriame žurnale ar dienraštyje, pasidaro gaila, kad jie pasilieka nežinomi skaitančiai    mūsų    publikai".

Šį Šalkauskio planą sustabdė redaktoriaus neapdairumas. "Man tada, gal kiek naiviai, atrodė, — rašo J. Prunskis, — kaip čia dabar medžiaga mūsų ideologijai, lyg mes jos neturėtume. Tai iš karto ir nubraukiau tą antraštę. Nuo to laiko prof. Šalkauskis jau mums tos serijos ne-betęsė" (Draugas, 1979, Nr. 179). Iš tikrųjų, redaktorius nubraukė ne "iš karto", o antrajam profesoriaus straipsniui. Dar pasirodė trečiasis — "Trys visuomenės", ir po to profesorius nebe-tęsė. Tačiau laiks nuo laiko jis atsiliepdavo vienu ar kitu klausimu. Polemizavo per tris numerius su Lietuvos Aido redaktoriumi Vyt. Alantu dėl Rytų-Vakarų kultūros sintezės. Jam rūpėjo šis dienraštis — sekė jo pažangą, domėjosi bendradarbiais ir specialiai kolektyvo narių pasireiškimu.
Kartą su Ambrazevičium aplankėm jį atostogaujantį Kačerginėje. Profesorius komentavo kai

Dr. Ignas Skrupskelis, "XX  Amžiaus"  vyriausias  redaktorius  nuo  1939 m. rugsėjo iki 1940 m. liepos mėnesio.

kuriuos straipsnius. Užkliuvo jam vienas slapyvardis, pradėtas vartoti nuo 1937.11.23. "Kodėl jis vienąsyk rašo išmąstęs, o kitą — lyg prabėgomis?" — tairavosi. Ambrazevičius patikslino, kad tai du artimai skambantys (iš D raidės) slapyvardžiai, bet jų savininkai skirtingi asmenys.

Kodėl slapyvardžiai?
Keistai gali atrodyti, kad nepriklausomybės laikais vartota slapyvardžiai. Negi norėta slėptis nuo savos valdžios? Nusislėpt iš tikro nebuvo įmanoma. Tuo įsitikinau asmeniškai, kai pradėjau 1936. m. Tiesos Kelyje rašyti apie komunistų pogrindį Lietuvoje. Vieną dieną gaunu per valdininką laišką, kad prisistatyčiau Saugume. Nueinu į viršininko Povilaičio kabinetą ir jis man sako:
— Tamsta rašai kunigų žurnale apie "Komunizmą Lietuvoje".
—    Rašo Juozas Daulius, — sakau jam.
—    Daulius ir Tamsta — tas pats, mes jau nustatėm. Sakykit, iš kur ėmėt medžiagą?
—    Tai mano paslaptis, — pratariu.
—    Turim nemalonumų. Vokiečių atstovas padarė intervenciją užsienio reikalų ministerijoje. Vokiečiai jautrūs komunizmo įtakoms kaimynystėje, o Tamsta sudarai klaidingą įspūdį. Pavojaus nėra.
—    Kaip nėra, jei stambių ūkininkų vaikai dalyvauja pogrindyje?
—    Kur? — klausia Povilaitis.
—    Nesu Jūsų tarnyboje, atleiskit!
—    Mes jums uždrausim rašyti, — įspėja, ir aš, atsisveikinęs išeinu.
Netrukus vykstu į Šv. Kazimiero leidyklos posėdį pas A. Jakštą. Buvau jauniausias valdy-bininkas, o tarp vyresniųjų buvo ir dekanas V, Mironas. Po posėdžio pastarasis prisimena skaitęs J. Dauliaus straipsnius Tiesos kelyje, kas jų autorius? Kodėl? — pasiteiravau. Reikėtų išleisti atskirą knygą, aš finansuočiau. Knyga, jo finansuojama, buvo išspausdinta 1937 m. "Šviesos" spaustuvėje, ir Povilaitis jos nekonfiskavo. Tik jo įsakymu, spėju, dr. Pranas Germantas, dirbęs saugumo spaudos skyriuje, vėliau tuo pačiu klausimu parengė naują knygą.

Manąją paskaitęs, M. Krupavičius pasveikino su "naujai gimusiu sociologu". O knyga iš tikro gimė ne iš sociologinės paruošos, o dėl vieno pokalbio XX Amžiuje. Po vasaros atostogų (1936) kolektyvo nariai buvo susirinkę posėdžio, kurį bebaigiant, atėjo K. Pakštas ir St. Šalkauskis. Prasidėjo kalba apie artėjantį karą bei galimas svetimųjų okupacijas. Kas Lietuvai būtų mažesnė blogybė — vokiečiai ar rusai? Vokiečiai aukštesnės kultūros, sistematiški — greičiau mus palaužtų ir sunaikintų. Geriau rusai — žemesnė kultūra, o komunizmas nebe tas — pakitęs, su-švelnėjęs...

Klausantis tų kalbų, užkliuvo man "pakitęs komunizmas". Instinktiškai atrodė, kad čia mes klystam. Pradėjau gilintis, rinkti medžiagą ir rašyti. Knyga išėjo dokumentuota, ir vienas tų pokalbininkų, recenzuodamas ją Židinyje, pripažino: "Skaityti jį (veikalą) verta ne tik tam, kad patenkintum savo smalsumą..., bet kad iš tikrųjų pažintum realius komunizmo pavojus... Tokia forma šie klausimai mūsų visuomenei perteikiami pirmą kartą" (1938, Nr. 1).

Kiti kolektyvo nariai, išskyrus Dielininkaitį ir Maceiną, taip pat ėmė vartoti, šalia savųjų, ir svetimus vardus. Ambrazevičius savo pavarde arba inicialais rašydavo literatūrinius-kultūrinius straipsnius, recenzijas, dramos pastatymų vertinimus, o vedamuosius pasirašinėjo Servus; operos kritikas, spaudos apžvalgas ir humorą visai nepasirašydavo. Grinius, šalia pavardės, rašėsi dr. J. Gintautas. Ivinskis progomis, rašydamas jautresniais mūsų ir kaimynų istorijos klausimais, rašėsi J. Patirgu. Skrupskelis retai pasirašydavo savo vardu, dažniausiai Ig. Petrikoniu. Prunskis, šalia pavardės ir inicialų, dar vartojo Daugailį ir /. Žvilbutį. Yla vartojo pavardę, inicialus, Dau-lių, o kartais K. S tas ylą.

Iš kitų bendradarbių B. Brazdžionis recenzijose pasirašinėjo /. Brazaičiu, Ed. Turauskas, rašydamas iš Prahos, Čekoslovakijos krizės laiku, pasirašydavo Gratus, Juozas Kralikauskas — E. Agantas, Pr. Gaidamavičius (Gaida) — Pr. Žai-dys, Juozas Vaišnora — Dr. J. Sav., Kazys Barauskas — K. B., K. Baras, K. Šilinis.
XX Amžiaus slapyvardžių šifrą turėjo universiteto bibliotekoje prof. Vaclovas Biržiška. Kartą, pasakojo, Sovietams atėjus, buvęs klausimas — reikalaujamas išduoti saugumui keletą XX Amžiaus  slapyvardžių,  bet atsisakęs.

Santykiai su Kauno kurija Pradžioj Kauno arkivyskupo ir kurijos nusistatymas XX Amžiaus atžvilgiu nebuvo aiškus. Kiti vyskupai (Būčys, Reinys, Staugaitis) bendradarbiavo, Paltarokas rėmė. Kauno kurija neturėjo savos tribūnos — glaudėsi prie Tiesos kelio, kurį visoms vyskupijoms leido ir redagavo prof. Pr. Kuraitis. Staiga 1937.XII.20 pasirodė dvisavaitinis žurnalėlis Draugija, specialiai Kauno vyskupijos kunigams ir pasauliečiams, kartu arkivyskupo bei jo kurijos raštams skelbti, taigi arkivyskupo oficiozas. Ką tas išsiskyrimas reiškė, buvo sunku atspėti, nes žurnalo lygis pasirodė labai neaukštas.

J. Prunskis rašo: "Dienraščio kolektyvo nariai buvo platesnių pažiūrų . . . Arkivyskupo Skvirecko pačiūros buvo kiek konservatyvesnės. Tarpais mūsų dienraščio ir kurijos pažiūros susikryžiuodavo. Ne tiek radikaliai, bet vis dėlto nesutampamai" (Draugas, 1976, Nr. 191). Aktyvus nepalankumas išsprogo 1939 metais, 1-jame Draugijos numeryje, su straipsneliu "Plačios pažiūros ar reklamų stulpas", pasirašytu prv. "Nejaugi XX Amžius, — klausiama, — mano, kad įsigys savo idėjinių priešų pagarbą, kad ir gražiais žmoniškumo, plačių pažiūrų, tolerancijos vardais pavadintu be-principiškumu, reklamuodamas šiandien kaip balta tai, ką vakar vadino juoda... Nemaišykime privatinės asmeninės draugystės priešingų pasaulėžiūrų žmonių su pačių pasaulėžiūrų niveliacija spaudoje, pažiūrų platumo su indiferentizmu, nepaverskime katalikiško laikraščio visokioms pasau-lėžiūroms reklamų stulpu" (p. 69).

Dienraščiui reikėjo atsiliepti ir atsiliepė savo vedamaisiais: Servus "Siaurumas ir platumas" (Nr. 57) ir Daulius "Dėl siaurosios ir plačiosios katalikybės" (Nr. 62). Draugija kurį laiką tylėjo — atrodė užteks to minčių pasikeitimo. Bet balandžio 15 d. (Nr. 7) vėl pasirodė ilgokas straipsnis "Plačiosios katalikybės klausimu", pasirašytas neatspėjamais K.B.K. inicialais. Įsiskaičius, buvo jaučiamas kurijinis tonas. Labiausiai užkliuvo "ponas J. Daulius", kurio straipsnyje platumas buvo "įsodintas" į popiežių ir vyskupų sostus, išvardinta keletas užsieninių hierarchų, bet nepaminėtas savasis arkivyskupas. K.B.K. baiminosi dėl "beribės katalikybės", t.y. tokios plačios, kuri katalikybę plečia iki užtrynimo ribos tarp katalikybės ir nekatalikybės arba antikatalikybės (pav. bolševizmo, socializmo ir pan.)... Kai kurie plačiosios ( bet iš tikro beribės) katalikybės atstovai eina net taip toli, kad ieškodami, pav., toliau stovinčiųjų palankumo, pirkliauja principais ir sąžine. Jų aukščiausias idealas (deja, tokių pasitaiko vienas kitas ir dvasiškių tarpe) yra įtikti 'toliau stovintiems' bet kokia kaina" (p. 447).

Į šį Draugijos straipsnį vėl teko atsiliepti J. Dauliui "Siaurosios ir plačiosios katalikybės klausimu" (XX Amžius, Nr. 170). Netrukus jis gauna iš kurijos raštišką draudimą bet ką toliau rašyti be specialios bažnytinės cenzūros. Kiek palaukus, atsivijo ir žodinis įspėjimas per arkivyskupo sekretorių: "Jei nesiliausi toliau taip rašęs, išlėksi iš fakulteto". Teko prašytis audiencijos ir aiškintis. Arkivyskupas pradėjo: "Jūsų straipsnius komentuoja studentai teologai. Jūs juos klaidinate. Katalikybė tėra viena — nei plati, nei siaura". Jis jaudinosi. "Tos problemos, — atsiliepiau, — keliamos vakariečių teologų, žymių jėzuitų bei domininkonų, — ne mano išradimas... Jei Ekscelencija leisite, pasisakysiu plačiau atskiru leidiniu". Jis tylėjo, reiškia, sutiko, tad sėdau (buvo prasidėjusios vasaros atostogos) ir parengiau rankraštį "Siauroji ar pilnutinė katalikybė", kurį "Sakalo" bendrovė tuoj išleido. Rudeniop sutiktas arkivyskupo sekretorius buvo paklaustas, ar "viešpats" skaitė ir kas užkliuvo. Užkliuvęs girdi, vienas dalykas: per mažai cituota šv. Raštas. Tik tiek? — Tik tiek!

Knyga buvo pakrauta vakariečių teologų citatomis — to reikėjo parodyt, kokios bręsta naujos dimensinės idėjos, vėliau išsiskleidusios Vatikano II forume. Židinys knygą pavadino "vienu iš pačių įdomiausių ir reikšmingiausių veikalų mūsų religinėje literatūroje... Jo įdomumą ir aktualumą sudaro kaip tik tai, kad jį pagimdė pats religinis Lietuvos gyvenimas" (1939, Nr. 7). Po šios knygos nei kurija, nei Draugija daugiau prie tų dalykų nebegrįžo. Bet nebuvo ir šilumos — geresnių santykių.

Kaltas dėl to buvo gal ne tiek pats arkivyskupas, o tie, kurie jam bandė kitaip spalvinti amžininkus. O tokių buvo — vieni kietai nepažangūs, kiti linkę dėtis Bažnyčios bei hier-archo gynėjais, treti įbauginti straipsnio "Panaikinkite pikta iš savo pačių tarpo", tilpusio Židinyje (1935, Nr. 4), prieš pasirodant XX Amžiui. Straipsnio autoriai buvo trys būsimi amžininkai — Ambrazevičius, Grinius ir Skrupskelis. ir jie lietė moralines-religines negalias. Šviesuomenėje esą kristalizuojasi aktyvus karjeristo ir pasyvus indiferento tipai, o kunigijoje, šalia šventų ir intelektualių asmenybių, — supasaulėję ir sumies-čionėję "dvasiniai frantai". Paliesta ir seminarijos kai kurie suseklėję dėstytojai, ir kurija bei "vyresnieji", kurie pro pirštus žiūrį į moralinį kai kurių kunigų liberalizmą.

Straipsnio autorių atsiradimas amžininkuose negalėjo laimėti dienraščiui daug palankumo. Prisidėjo dar ketvirto amžininko — Maceinos šūksnis vienoj katalikų akcijos (KVC) konferencijoj "bažnyčių auksą išdalinkim vargšams". Dėl to jis buvo arkivyskupo įspėtas per prof. Kuraitį, fakulteto dekaną, kad galįs netekti leidimo (missionem canonicam) toliau dėstyti fakultete, be to, patarta jį (ir prof. Pakštą) atleisti iš KVC valdybos narių. Apie tą laiką Tiesos Kelyje pasirodė ir kanonisto prof. P. Malakauskio straipsnis, skelbęs XX Amžiaus giminystę su Lietuvos Žiniomis ir priminęs "Vigilancijos" (komisijos) sprendimą dėl XX Amžiaus straipsnių apie civilinę metrikaciją. Iš KVC valdybos pasitraukė Maceina su Pakštu, o solidarizuodami ir Skrupskelis su Dielininkaičiu (plg. vysk. Paltaroko "Užrašus", p. 73-74).

Red. Juozas Prunskis pasitraukia
Kauno kurijos nepasitenkinimas dėl XX Amžiaus krypties buvo vienas iš motyvų, kodėl, išbuvęs tris metus redaktorium, kun. Juozas Prunskis apsisprendė trauktis. Jis bandė kalbėtis su arkivyskupu, kaip pats rašo, "lyg išsiaiškinti, lyg paklausti, ar nereikėtų man trauktis. Kunigui ne taip patogu, kai nėra glaudžių ryšių su kurija, nors širdyje nei kiek neabejojau, kad mes einame tikru keliu" (Draugas, 1976, Nr. 191). Kita priežastis buvo staiga pakitusi politinė padėtis. Vokiečiai pradėjo karą prieš Lenkiją, o Lietuvai pasidarė gyvybinis reikalas išlikti neutralia. Prunskis nebuvo pasiruošęs politiškai manevruoti, nei jausti to žaidimo plonybes. Trečia, daugiau asmeninė priežastis — atsirado proga pereiti į lengvesnį spaudos darbą, būtent perimti iš kun. K. Baro Katalikų spaudos biurą. Paskutinį sykį J. Prunskis pasirašė dienraščio redaktoriumi 1939. IX.6, o savo pareigas perdavė dr. Ig. Skrups-keliui 1939.IX.9. Tą dieną buvo įdėtos abiejų nuotraukos su straipsneliu "Pro domo sua", kuriame kolektyvas  ir leidėjai rašė:
"Nuo šios dienos kunigas J. Prunskis vyriausiojo redaktoriaus pareigas formaliai perdavė dr. Ig. Skrupskeliui. Galima atvirai pasakyti, kad per tuos trejus metus dienraščio darbe parodė nuoširdaus sutarimo bei didelio pasiaukojimo ir redakcijos personalas, ir leidėjai bei administracijos ir spaustuvės žmonės. Tačiau dėl paties laikraščio daugiausia atsakomybės jausmo ir įsitempimo teko tam, kuris sutiko atsistoti laikraščio priešakyje.

Kun. J. Prunskio taktas ir tolerancija, žurnalistinė iniciatyva ir entuziazmas, o ypačiai didelis ištisinis pasiaukojimas daugiausia patarnavo žurnalistiniam lygiui, populiarumui, susigyvenimui su bendradarbiais ir skaitytojų masėmis. Tačiau tiek pasiaukojimo toliau reikalauti iš vieno žmogaus neturime moralinės teisės ir negalime sukliudyti jo norui pasitraukti į kitą darbą, kuris taip pat labai reikalingas... Kun. J. Prunskis tebe-pasilieka kaip buvęs XX Amžiaus kolektyvo narys, o ligšiolinė jo našta perkeliama ant peči^ kitam kolektyvo nariui dr. Ig. Skrupskeliui". Ta proga dienraštis primena, kad keičiasi tik žmonės, keičiantis aplinkybėms, "bet siekimai ir keliai lieka tie patys... Tiktai dabar pasikeitusios tarptautinės aplinkybės reikalauja ypatingo atsargumo ir iš dienraščio, ir iš skaitytojo besvarstant tautos kelius ateičiai".

Kun. J. Prunskis rašo, kad XX Amžius jam buvęs "pati geriausia žurnalistikos mokykla" (Draugas, 1976, Nr. 191). Toks buvo ir visiems kolektyvo nariams — sakyčiau, daugiau nei žurnalistinė mokykla; tai kūrybinės intelektualinės apykaitos, iniciatyvos derinio, idėjų pritaikymo ir išbandymo mokykla. Visiems teko stiebtis, vienas kitam talkinti. Nebuvo pavydo nei lenktyniavimo, tik entuziazmas ir darbas — su kaupu ir savanoriškas.

Su Prunskiu buvom vieninteliai kunigai, bet nelaikėm atskiro fronto — buvom įsimaišę į bendras mieles. Nebuvo laiko atskirai nei išeiti, nei šiaip sušnekėti. Tik grįždamas iš redakcijos, kartais užsukdavo pažiūrėti, ką turiu nauja parsivežęs  iš  užsieninių  knygų.   Domėjosi  daugiau bendrinėmis ilgo vartojimo knygomis — žodynais, almanachais, informacijos leidinėliais. "Jau tu visai pardavei savo dūšią žurnalizmui", — juokaudavau, — ar nereikės man atsakyti prieš Dievą, kad įsiūliau tave į redaktorius".

Draugiškas nesusipratimas
"Jie mane prašoksta išsilavinimu ir patirtimi" — rašė kun. J. Prunskis apie kolektyvo narius savo draugui kun. J. Gasiūnui Panevėžyje. Tai buvo pradžia — 1936 gruodis. Per metus jis taip įgudo, kad braukė, taisė straipsnius, dėjo ant-raštes-antraštėles ir skubiai nešė į spaustuvę rinkti. Atrodė, perėmė dienraštinį tempą ir dirbo netgi sparčiau už tuos "su patirtimi". Pastarieji, ateidi-nėdami, lašinėjo medžiagą lėčiau, lyg mokytojai, taisydami    studentų    rašinius.

Skuba yra žurnalistinė dorybė. Bet. . . Išbraukysi ar prirašysi ne tai, kas reikia — užgausi jautresnį bendradarbį. Uždėsi antraštę, kuri netinka straipsnio turiniui, pasišaipys kiti laikraščiai. Taip berods buvo atsitikę ne vien su prof. Šalkauskiu.

Vieną įvykį mena J. Prunskis Drauge (1976. Nr. 179), ir tai lietė J. Dauliaus reportažą iš Romos. Buvo prisegęs jam "keliaujančio korespondento" epitetą. O keliauti į užsienius teko kas vasarą, kartais ir Kalėdų atostogų metu, bet ne dėl XX Amžiaus, o dėl studijų ar studijinių suvažiavimų. 1938 metais pavyko sudaryti 5 mėnesių kelionės planą, į kurį buvo įjungta ir Italija. Jo interesų sričiai atrodė nepažangus kraštas, bet buvo kita proga: Hitleris turėjo lankyti Mus-solinį. Lietuvos Žinios siuntė savo specialų atstovą stud. med. Gudauską, tuo metu besigydantį Šveicarijoje. Sutikau ir aš atstovauti savajam dienraščiui. Taip du žurnalistai susitikom Lietuvos atstovybėj Via Nomentana ir laukėm progos pristatyti savo kredencialus italų įstaigoms. Deja, leidimus tedavė tik ašies žurnalistams — japonams, vokiečiams, italams. Visi kiti, tarp jų ir mudu, atsidūrėme už borto.

Belaukdamas iškilmių, parašiau pora reportažų: "Keliaujant per didįjį Reichą" ir "Poezija ir proza Europos sode". Apie vizitą, kuris prasidėjo didžiųjų pravažiavimu Romos gatvėmis, vis neturėjau ką geresnio parašyti ir neparašiau. Išvykau po to į Austriją, stabtelėjau Innsbruke — aplankiau lietuvius jėzuitus, ten studijuojančius, ir, prieš vykdamas į Prancūziją, nutariau kiek atsikvėpti kalnuose. Įsikūriau Matters kaimelyje su plačiom atkalnių pievom. Vieta buvo vos prasidėjusio pavasario ženkle. Išsivaikščiojęs, atsi-

ADOMAS GALDIKAS        AUDRINGAS LIETUVOS PEIZAŽAS (tempere)
Nuotr. V. Maželio
 
džiaugęs vaizdais, labai pavargęs, anksti atsiguliau. Mintyse vis tas neparašytas reportažas, kurio, žinau, laukia redaktorius. Naktį sapnuoju vizitą pas Dučę — tokį realų ir taiklų, kad rytą sėdau rašyti. Sudėjau visa, ką patyriau vizito metu Romoj, įpyniau ir tą sapną. Rašiau laiško forma — gana vaizdžiai ir, rodos, pakankamai išskyriau, kur tikrovė, o kur sapnas. Buvo toks vienas sakinys: "Nesistebėk, mielas Redaktoriau, kad Dučė taip atvirai su mumis kalbėjosi. Naktį, kai miegam, visuomet būnam atviresni ir drąsesni".

Netrukus gaunu iš Kauno telegramą lotyniškai: "Ducem vidisti an somnum habuisti — Matei Dučę, ar sapnavai?" Stebėjausi, negi nesuprato, bet atsakiau telegrama: "Somnum habui".

Gaunu ir XX Amžių su mano reportažu. Antraštė "Mus priėmė Dučė" ir dar didesnėm raidėm — "Keliaujančio korespondento laiškas Redaktoriui". Juokiausi ir pykau. Buvo aišku, kad Juozas, per tą skubą neįsiskaitė, padarė sensaciją ir pats išsigando. Turėjo gi nemalonumų su italų atstovybe anksčiau dėl vieno straipsnio, liečiančio fašistų ir Bažnyčios santykius. Dabar ta pati atstovybė galėjo jį prigriebti dėl labai provokatyvių Dučės pasisakymų. Galėjo prikibti ar pasijuokti ir Lietuvos žinios, nes jau sykį buvo tai padariusios.

Gaunu ir paties redaktoriaus laišką. Tu, girdi, ten poilsiauji kalnuose, o mes čia vargstam, ir dar tokius šposus kreti, o žinai, kad priešai tyko pagauti. Sėdau ir aš rašyti jam: Atostogų neturiu jau penketą metų ir važinėju ne pramogai — nenoriu atsilikti savo srityje. Ir ne iš gerbūvio — algos neužtenku, važinėju pasiskolintais. Pats gi, rodos, nenuskriaudi savęs atostogomis ir, kai mes už rašinius negaunam nei grašio, pats, be algos, dar susirenki už eilutes ir t.t. ir t.t. Laiškas pratįso ir buvo karštas, tad nutariau jo neišsiųsti.

Skrupskelis, pasirodo, atėjęs kitą dieną redak-cijon, atkreipė dėmesį, kad antraštė uždėta neatsargi. Parodė ir tą eilutę, kuri išskiria įvykius. Bet redaktorius dar nebuvo tikras, už tai siuntė telegramą. Argi galėtum sakyti, kad žurnalo ir dienraščio redaktoriai turi kitas  akis?

Skrupskelis — naujas redaktorius
Praėjo nuo šio įvykio daugiau nei metai ir, va, Prunskio poziciją perima Skrupskelis. Žurnalo redaktorius sėdo į dienraštinę kėdę ne vien dėl to, kad reikėjo pakeisti išeinantį. Buvo nauja padėtis ir kolektyvas neturėjo kito tinkamesnio žmogaus. Kultūrinei, visuomeninei ir plačiajai politikai atstovauti, man atrodė, iš visų "kolekty-vistų" labiausiai turėjo duomenų Skrupskelis, Dielininkaitis ir Ambrazevičius. Kiti daugiau kūrybos — iniciatyvos reiškėjai. Savo rašiniais dienraštyje daugiausia reiškėsi Ambrazevičius, Skrupskelis ir Grinius, kiek mažiau Maceina ir Ivinskis, mažiausiai Dielininkaitis ir Yla. Tada šito lyg ir nejutom, bet dabar, kai pervartai visą dienraštį, matai balansą.

Skrupskelis tapo vyr. redaktoriumi, dar neatsipalaidavęs nuo Židinio, bet jau pramatęs savo pakaitu Kazi Baubą. Rašė dabar dienraščiui dar daugiau ir, kaip visuomet, realiai, taikliai, išlygintai. Jis laikė ryšį, kaip ir Dielininkaitis, su visom grupėm ir daug prisidėjo koalicinei vyriausybei suformuoti — bent parengti jai kelią. Energija ir sumanumu buvo abu plačiai žinomi, net užsieniečių tarpe. Galėjo į redaktorius tikti ir Dielininkaitis, turint galvoj naują politinę padėtį, bet buvo daugiau žodžio, ne rašto žmogus. Skrupskeliui užteko talento abiem — buvo aštrios galvos, gyvos orientacijos, intelektualus ir realus, geras planuotojas. Bet jam šį dienraštį teko redaguoti tik aštuonetą mėnesių. Vadovavo be ypatingų sunkumų. Laikraštis jau turėjo savo lygį. Bendradarbių nestigo. Tik reikėjo budrumo su erzliais kaimynais, pakėlusiais ginklus.

Dienraštis, kaip ir anksčiau, mėgo progomis dėti originalių karikatūrų. Jas piešdavo dail. Telesforas Kulakauskas, o šiam temas pateikdavo Ambrazevičius (juodu greta gyveno). Karikatūros buvo iš vietinio gyvenimo ir užsieninio — politinio, kartais susibėgdavo abu momentai. Cenzūra šios srities beveik nelietė, tačiau, Skrupskeliui redaguojant, valdžia prirašė 1000 litų pabaudos už vieną karikatūrą. Ne tik nubaudė, bet ir pagarsino spaudoj, ir būtent už ką — o gi kad "kurstoma visuomenė ir kenkiama geriems   kaimynų   santykiams".

Paveikslas buvo toks: eina milžinas auliniais batais, panašus į Leniną, ir švaistosi bizūnu, o du tipeliai siekia jam batus bučiuoti. Tuos du buvo nesunku atpažinti: Liudas Gira ir Petras Cvirka. Karikatūra tilpo gegužės 4-tos dienos numeryje, 1940 metais, o tuo metu jau buvo įvestos Lietuvon sovietų įgulos. Sovietai dėl tos karikatūros susierzino ir vyriausybė manė atsipirk-sianti nubausdama dienraštį. Godžiam "geram" kaimynui buvo gi pretekstas parodyti savo dantis. Po mėnesio jis prasižiojo dar plačiau ir prarijo Lietuvą su kitom dviem Pabaltijo valstybėm.

Bizūnas keršija
Sovietam įsibrovus buvo sunku išlaikyti dienraštį savo lygyje bei kelyje. Teko nertis iš kailio "raitant" vedamuosius. Valdiški rašiniai ėmė stelbti savuosius. Uždrausta toliau vartoti prie savos medžiagos žymenį (XX). Prieš "liaudies seimo" rinkimus visi laikraščiai tiesiog skendo šūkiuose, raginimuose, reklamose. Skrupskelis išsilaikė savo kėdėje ligi to seimo ir po to perleido redaktoriaus kėdę prof. Steponui Kolupailai. Nauja redakcija liepos 8 d. paskelbė pareiškimą "Naują barą pradedant":

"Istorijos ratas pasisuko ir atnešė naują epochą. Su naujais laikais ateina nauji žmonės su nauja energija visose srityse... Naujas redakcijos kolektyvas, įeidamas į naują gyvenimo srovę, yra pasiryžęs neužsimerkti prieš įvykstančią realybę ir daryti atitinkamas išvadas... Redakcija stengsis neatsilikti nuo gyvenimo tempo. Skatindama reformas, ji dės pastangas, kad jos vyktų sklandžiai ir tolerantingai. Tikybinė tolerancija ypatingai turi reikštis piliečių įsitikinimų laisvėje, kurią brangina visos pažangiosios valstybės santvarkos".

Po ketverto dienų, liepos 12-tą, Skrupskelis ir Dielininkaitis jau buvo areštuoti ir uždaryti kalėjime. Netrukus pranešta slaptai, kad ruošiamas naujas areštų sąrašas, kuriame iš amžininkų pastebėtos šios pavardės: J. Ereto, J. Prunskio ir St. Ylos. Pastarieji du, patariant vyskupui, pasiskubino "išnykti" Vokietijon, o pirmasis pasinaudojo repatriacija ir išvyko su šeima į Šveicariją. Vokietijoj atsirado ir A. Maceina bei Julius Butėnas. Petras Kupčiūnas buvo areštuotas, įkalintas ir žuvo, varomas Rusijon, ties Červene.

Redaktorius pozicijoje neilgai išsilaikė ir prof. S. Kolupaila. Rugpjūčio 1 d. (Nr. 174) buvo paskelbtas toks redakcijos pranešimas "maloniems skaitytojams": "Dabar nėra reikalo turėti bet kokius atskirų grupių spaudos organus, nes visa tauta, kaip parodė Liaudies Seimo rinkimai, susijungė bendroje Tarybų valdžios platformoje. Dėl to XX Amžiaus prenumeratoriai gaus Darbo Lietuvos rytinę ir dieninę laidas, arba, jei raštu praneš administracijai, Tiesą. Darbo Lietuva išėjo sekančią dieną toj pačioj spaustuvėj dviem spalvom, kaip ir buvęs dienraštis. Pastarasis, gyvavęs 4 metus ir 58 dienas, išleidęs 1225 numerius, atliko savo vaidmenį. Lietuvos gyvenimo pastarieji metai pro jo puslapius švitės dideliu dinaminiu polėkiu, dramatiniu bandymu perkopti savas negales, sukonsoliduoti tautą prieš ateinančius bandymus.

Amžininkų likimas neišsiskyrė iš kitų — vieni turėjo būti sunaikinti, kitiems teko praeiti bandymų kelią. Skrupskelis, nuteistas 8 metams, buvo išvežtas į Kotlas, Vorkutą, ir ten žuvo. Dielinin-kaitis, nuteistas 8 metams į Sibirą, bet, nespėjus išvežti, išėjo į laisvę karo pradžioje; 1942 metais, vykdamas Velykų pas savo šeimą į Šiaulius, persišaldė ir mirė. J. Prunskis iš Vokietijos atsidūrė Amerikoje ir pradėjo dirbti Drauge. Kiti dar grįžo į Lietuvą, bet prieš antrąjį bolševikmetį skubėjo pasitraukti nuo "milžino batų", kad nesutryptų. Šį sykį pasitraukė visi likę gyvi amžininkai — Ambrazevičius, Grinius, Ivinskis, Maceina; iš kaceto išėjo ir šių eilučių autorius. Vokietijoj jie visi talkino vietoj Židinio įsikūrusiems Aidams, vėliau juos ir perėmė kuriam laikui. Emigracijos bangoj išsiskyrė: dalis liko Europoj, dalis persikėlė į Ameriką. Prie Draugo pritapo du iš XX Amžiaus administracijos — Remigijus Valaitis ir Andrius Daugirdas, o Vincas Rigertas iš spaustuvės. Ambrazevičius-Brazaitis tapo Darbininko redaktorium. Dabar iš 7 kolektyvo narių gyvi teliko Maceina ir Yla, iš trijų redaktorių — tik vienas Prunskis. Vakaruose dar yra nemažas būrys buvusių jaunesnių XX Amžiaus bendradarbių.

Iš trijulės, kuri planavo religinės kultūros žurnalą ir davė progos gimti XX Amžiui, Kazys Čibiras, buvęs Šaltinio redaktorius, tapo spaudos atache prie Lietuvos atstovybės Urugvajuje ir pasidarė žinomas Lotynų Amerikos publicistikoje kaip Casimiro Verax. Pranas Gaida, įsikūręs Kanadoje, dar ketino realizuoti aną religinio kultūros žurnalo mintį, ragino tretįjį to plano dalyvį mesti Putnamą, keltis kartu į Chicagą, ten mobilizuoti kitas pajėgas, bet, mirus A. Šapokai, įstrigo į Tėviškės Žiburių redaktoriaus kėdę.

Pabaigai
XX Amžiaus eksperimentas, manau, susilauks kada nors platesnės studijos su gilesnėm įžvalgom. Tuo tarpu verti dėmesio gal šie apibendrinantys pastebėjimai, iš kurių galėtų bent kai ką  pritaikyti  ir  išeivijos   spauda:
1.    Sutelkimas dviejų kolektyvų — šalia techniškojo dar ir iniciatyvinį.
2.    Šalia informacijos, kuri yra tiesioginis laik-raščios uždavinys, ne v engimas principinės formacijos bei reformacijos konstruktyvia kritika ir naujų sumanymų kėlimu.
3.    Neužakimas siaurame grupiniame kelyje, priešingai — vadovavimasis principu "juo plačiau, juo prie tiesos arčiau", tuo patarnaujant bendrai gerovei ir patenkinant platesnius visuomenės interesus.
4.    Nuolatinis budrumas adiktą darbą (dienos numerius) "filtruoti" — vertinti ir pramatyti "kas toliau".
5.    Pasiskirstymas darbo sritimis (specializacija)  ir kartu to  darbo  derinimas  (koordinacija).
6.    Atvirumas bet kokiai gerai iniciatyvai, drąsa ir sumanumas atsiliepti į bet kurį iškilusį svarbų   klausimą  bei   reikalą.
7.    Ėjimas ne iš paskos įvykių (tik informuojant, kas jau įvyko), bet ir judinimas, akstini-mas ir mobilizavimas naujų vyksmų (sąjūdinis momentas).