PRABILS MANY MAIRONIO LIETUVA |
MAIRONIO MIRTIES PENKIASDEŠIMTMEČIUI Merdinčią gyvybę pamerk į savųjų eilių kraują. Būties tuštumą apsėk dosnių rankų grūdais. Upių vagas ridenk nuo palaiminimų kalno ašarom. Sopantį likimą atkirsk nuo išprotėjusio kūno. Nuraškytą gyvybės žievę prisiūk prie alpstančio kamieno. Ištrupėjusią uolą pakeisk akmeniu iš šventovių griuvėsių. PRELATE! --------------- Eilėraščių autorius gyvena okupuotoje Lietuvoje. Senamiesty, prie rotušės, prie Nemuno — Neries purienom kvepiančiųjų santakos rūkų, akloj tarpuvartėj neblizgintų namų kaktomuša MAIRONĮ sutikau . . . Regėjimas? Stebuklas? Gal JO žaliųjų kanklių nenutilęs virpesys prikėlė JĮ iš po Katedros pažaliavusiųjų pamatų? Net netikiu — nejaugi čia JISAI — PRELATAS — DAINIUS? Šviežia, tarsi tik ką laužta žalia šaka į vazą grindinio akmens merkta žaliuoja? Sėjos plačiuos laukuos toks siaurapetis vyras? Kanklių didelių švelnus pavasariškas vėjas? Bet vėl matau — žibinto nušviestu taku, kurį vos dengia plonutis smėlio apklotas iš gurgždančios rūkuose santakos, kur nykiai stypčioja grėsmingi užmaršties šešėliai — tikrai matau ateinantį artyn MAIRONĮ! Plasnojantį kaip žalią klevo sėklos paukštį, akėčias velkantį žalias, sunkias. Mosuojantį už žalią vėjo mostą. Juodos sutanos raudonais skvernais vis šluostantį drumzles nuo sąžinės Tautos, rudens ir laiko . . . * Regėjimas staiga nutrūko . . . Bet ir po jo taip liko žalia žalia ant širdies daubos. Ant mirštančiųjų Kauno rotušės senųjų liepų. Ant girgždančiųjų akmenų to seno grindinio, kuriuo į dabartį sugrįžt reikės. Dabar jau suvokiu — kad penkiasdešimt metų MAIRONIO mindžioti takai po kojom skubančių praeivių dyla. Namų JO slenkstis trupa po manim. Ir vėsta nepakurtas židinys. Prie darbo stalo nedegti šviestuvai blunka. Garuoja šiluma gerų akių ir svečio laukiančių langų . . . Šaukiu, senamiesty pavydamas regėjimo stebuklą ir MAIRONĮ: Visur aplink, visur šaukianti TAVO vardo pėdos įduba paliko! Sėjos gili pintinė! Ir grūdai! Paliko TAVO — mūsų mintys, kraitinė bendra visų skrynia, pilna daigiųjų ilgesių. Tai jie, žalia dvasia pavirsdami, regėjimais būties vaiskumon grįžta. Tiesiomis žvakėmis liepsnodami sustoja. Praeitį ir dabartį, ir ateitį, nušviečia . . . * Seniai sutrypt žadėjau lūžusią, šviežiais žiedais paženklintą palaidojimo žemę. Atgręžt svajojau saulę nuo jos violetinės laidos. Tikėjausi vaizdų tekėjimą iš netekties išlaisvint — norėjau pažadinti TAVE, MAIRONĮ . . . Ir su nesušukuotos saulės spinduliais, slaptai, net TAU nežinant ir neleidus, patekt į uždraustąjį TAVO darbo kambario pasaulį — kur lopšiuos auga skleidžias juodraščių šūsny eilėraščiai — poemos — ir baladės . . . Gal ten, kur gelsvas ryto saulės nėrinys šešėlio tamsią ribą stumia — beveik juodam delčios taške paslėpčiau veidą, kūną. Išnykčiau nuostabos tyloj, kuri kvėpavimo bangas apgobtų. Gal rašalo dėmės bedugnėje nematomas tūnočiau. Gal dagčio nuodėguly, ant kandeliabro plazdančios liepsnos nepastebėtas šokčiau — kad tik arčiau TAVĘS pabūt, kad tik viskuo priglust prie spindinčio šviesom karališkai darbštaus stalo — kurs LIETUVĄ, jos dangų, jos gelmę, jos atmintį prigesusią ant nebūties kas dieną stato. Džiaugsmais spurdėčiau gimstančių dainų garsuos. Kastyčio mėlynas akis delne laikyčiau. Jūratės gintaro pilies vartus atverčiau. Ir pamatyčiau iš arti, kaip šventenybių lobį atkasi. Ne auksą, ne, ir ne sidabrą, ir lobį žodžių didelių, minčių skaidrių po plunksnos šiurgždesiu išvysčiau. Kaip norų svaigulys, skrajojęs dausomis, degęs, ant Dainiaus lūpų grįžo atgalios — kvietimo šūkį būti Tautai parašyti . . . Turbūt galėčiau kažin kuo, kažkuo nepaprastai jautriu, kas ašaras, žodžius maldų dienų šalnoj nokina, kas sopulio tylas į laisvę skrist paleidžia — pajusti — pamatyt — apčiuopt poeto vizijos beribę naštą — l yg jūrą sunkią, gilią, kuri į lyrą teka, kuri ryškiausiais miesto žiburiais akivarų brūzgynuos sklando. . . . . . . . . . . . . . O, jei TU pabustum! . . Tuoj pat supliuškusios manos būties tiltais iš rudenio nuvytusios žolės išbrisčiau. Į LIETUVĄ pėsčiom vis eičiau, rytais kur TU, MAIRONĮ, būni. . . Deja — šiandien — ir ryt jau juodo taško riboj gelsvos šviesos — tamsos žaliam kambaryje nebus. Ir nešukuotų saulės spindulių barokiniam lange stačiom drauge nepasitiksim . . . nes nėr TAVĘS, MAIRONĮ! Teliko šventenybės TAVO karalystės! Baroko namuose, kurie pravirkusį saulėteki lyg laišką nebaigtą pagarbiai saugo ir kanklių liūdesio garsais užeit praeivį kviečia — nemirštanti Tava dvasia gyvena . . . Nepadengtų stalų vaišes ragausiu. Dūžius iš sustabdyto laikrodžio paleisiu. Prabils many MAIRONIO LIETUVA! * Tikiu didžia lemtim MAIRONIO! JIS vienas su milžinkapiais kalbėt ir verkt slaptažodžiais mokėjo Jų šlamesį raudos, degėsiais srūvantį, išgirst, suprast galėjo . . . Praeidamas prakalbinti klevus ir drebules. Žudytus, degintus vardus — pašaukt ... Seniai romovėse nutilusias skambias pagoniškų aukų maldas ir apžadus dievams tebegirdėjo. Todėl ir vardą LIETUVOS prisišaukė sugrįžt . . . * Po Žalgirio laukais, po kapinynų kaulais, kur namo negrįžo — po duonos rūdimis, darbštumo pūslėmis, gimtinių šuliniais — po ąžuolynais, upėmis, po ežerais, šventovėmis — po manimi — MAIRONIO LIETUVA! Virš vieversėlio proskynos sparnų, sugrįžtančių žąsų vorų, išsiilgto jų klegesio — nendrių skudučio šnaresio, balandžio vėjo ir pavasarinio miško sutartinės — virš vėjarodžių, pilių, virš kuorų vėliavų — ir virš manęs — MAIRONIO LIETUVA! Marų ir laikmečių tamsoj, šviesotamsoje gotikos, baroko kupolų ugny — sugrįžusios laisvės debesy ir prikėlimo varpo lydiny — ir manyje— MAIRONIO LIETUVA! Vis būna! Vis yra! Ir bus! * MAIRONIO dovanos! Vien tik pavasarius mums neša! Ne iš pavargusio namų altoriaus jos, pakvipusio kodylo dūmais. Pavargusio ir didelėm akim save vien matančio žmogaus. MAIRONIO dovanos! Vien tik žiedadulkes pavasarių mums neša! Ne iš puvėsiais dvokiančios skrynios, ne iš akivarų melų rudos gelmės pasemtos. Ne iš nušalusiom šaknim senokai apraudoto atžalyno. MAIRONIO dovanos! Vasarvydžio darbymety gubaviečių jos vėsą neša! Laimingą šypsnį klėtyje, pilnoj minčių skaidros. Įdėtą žodį vyturio giesmėn! Tylos ošimą radusio dosnias rankas dalioj! * "Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka ..." Stebuklingą Suvalkijos pirmojo smuiko gaidą, pilną ištirpusių ledo varveklių, pilną klajojančių žiburių žaismo, nuo gaidos lig gaidos ilgesingai laukais — Šešupe vedžioji. Lengvą, žemei atiduodamą, kaitrų sušildytą šaltinių ir akių rūką, permatomą upės graudulį, sūkurių virpesį — iš lėto, šešupiškai, gelmių duburiais į Lietuvos duoną ir dangų sunešt, Į Baltijos pasaką atplukdai . . . Suprasta, perskaityta, įsiminta . . . * "Graži Tu, mano brangi Tėvyne ..." Iš rūtų vainiką nematomą — matomą šeštadienio vakarą, pirmadienio rytą žmonės kaip šventę nešioja. Lig baltumo nuprausę rankas, sušukavę mintis, sugrupavę dainas jie prie stalo be valgių susėda. Atsistos neprašyti — prašyti tyloje apie stalą — kad užtrauks — užgiedos gaidomis atsidengę . . . . . . . . . . . . . . . . . . Koks iš tikro gražus tas šeštadienio vakaras, tas pirmadienio rytas. Ir mūs sodžiaus MAIRONIS . . . Giesmėj. * Tu — žaizdota — skaudanti — suplėšyta viršūnės šaka. Tu — brolių nuskriaustas — pažemintas — gajus kamienas. Akmuo Tu vidur kelio dardančioms — nepateptoms — pasenusioms vežėčioms. Tu — keliamas — Tu baramas — Tu tremiamas — grąžinamas — išjuokiamas — pagerbiamas, juodai - baltai nutapomas. Ne tuo, tikru, vardu vadinamas — per dyką lauką varomas — aikštėj juodam granite sėdintis — šiandien mums šlovę pelnantis Nes augai — iškerojai toks į saulę baisiai panašus. * Vien TAU težinomais takais vedžioji tolimąjį svečią po gimtinę . . . . . .jau brendame kartu lieknų kanapių lysvėn. Žemelėje purioj — daržų matuojame save ir storą laiko nukirptąją kasą. . . . jau broliškai, sustoję priešpriešiais, vyniojame vadžias šikšnines. Nežadintas, kurios ant kaduginio vagio miega, kelionių, išleistuvių ir talkų pyrago laukia. . . . skubi, leki pirma manęs — o aš seku. Ir neatlyždamas prašau — parodyk dar gavėnių giesmę, rytinį poterį gausios šeimos. Ir atlaidus Šv. Onos. Ir linksmąjį kadrilį . . . . . . susėdom. Klausomės smuikavimo tai priekalo, tai kūjo. Aš jau verkiu . . . O Tu mąstai. Eime! O kalvis pasodins ant gelžgalių krūvos ir "Aušrą" rankosna įduos . . . . . . jau žvilgsnis su Tavim klajoja duburiais Dubysos. Nulėks, sustos ir posūkį tą paskutinį nelauktai apglėbs . . . . . . pasimyluos — sugrįš — negrįš, kaip grįžo nesugrįžęs penkiasdešimt kartų . . . |