MAIRONIS: LAIKAS IR VIETA Spausdinti
Parašė V. TRUMPA   
KELETAS TOLIMŲ SILUETŲ

Dar 1922 metais, švenčiant Maironio 60-ąją gimimo sukaktį, docento pareigas einąs Juozas Tumas, pirmosios monografijos apie poetą autorius, ragino, kad Maironio "kaimynai, mokiniai, draugai ir bendradarbiai" surinktų visą apie jį medžiagą. Nors būdamas vienas tų "kaimynų", aš tada ramiausiai karves ganiau ir tik stebėjau, kaip prieš rudeninius Šilinių atlaidus žmonių pulkai visais keliais, ežėmis ir paraviais traukė į šiaurę, į Šiluvą, kurios bažnyčios skarda dengti bokštai ir stogas gražią dieną buvo plika akimi matomi, žinoma, jei pasilipdavai į mūsų Paliepių "kalnus". Nors ta Šiluva tada atrodė baisiai toli, bet ir tie mūsų kalnai tada atrodė baisiai aukšti. Iš tikrųjų nuo mūsų ligi Šiluvos maždaug toks pat atstumas, kaip nuo Rockville ligi Vašingtono. Nežinojau tada, kad tas žvilgsnis nuo mūsų ligi Šiluvos skrido tiesiog per Bernotų ir Pasandravio viensėdžius, kurie buvo maždaug pusiaukelyje ir kuriuose gimė ir savo jaunystę praleido Jonas Mačiulis - Maironis.

Niekas nei tada, nei vėliau neišgirdo to Tumo-Vaižganto raginimo. Užtat apie Maironio tėviškę ligi šiol turime tik labai škicuotus to paties Tumo, Adomo Šidlausko-Vilainio 1943 m. Ateityje, Julijos Lipčiūtės-Gečienės 1962 m. Aiduose ir prof. Vandos Zaborskaitės aprašymus. Šių metų pradžioje, kalbėdamas per "Amerikos balsą" šios dvigubos Maironio sukakties proga kėliau mintį, kad būtų labai gerai, jeigu kas nors tą darbą atliktų, ypač turint galvoje smarkiai besikeičiantį Lietuvos kraštovaizdį. Žinoma, gyvenant už devynių upių ir devynių kalnų, to darbo negalima padaryti. Mano šie tolimi siluetai bus atausti blankiais prisiminimais  ir šiokiomis tokiomis  studijomis.

Yra daug poetų, kurie nesurišti nei su laiku, nei su vieta. Atrodo, visiškai nesvarbu nei kada, nei kur jie gyveno. Jų kūryba — lyg anapus laiko ir anapus erdvės. Ne toks mūsų Maironis. Jis pragydo labai konkrečiu laiku ir giedojo apie labai konkretų kraštą. Kartais galvojama, kad tik laikas keičiasi, o vieta nesikeičia. Netiesa. Tas pat Maironis apie tą pačią vietą savo kūrybos zenito metu rašė:
-----------------
Žodis, tartas per Maironio 50 metų mirties sukakties minėjimą Washingtone.

Kaip puikūs slėniai sraunios Dubysos,
Miškais, lyg rūta, kalnai žaliuoja.


O savo kūrybos saulėlydyje:

Pati Dubysa siauresnė teka;
Aukšti jos kalnai lyg kad nuslūgo.

Maironio laikas ir Maironio vieta — tai lietuvių tautos, Lietuvos pavasaris, gražus ir jaunas. Užtat nenuostabu, kad savo geriausių eilėraščių rinktinę jis pavadina "Pavasario balsais . didžiąją poemą — "Jaunąja Lietuva". Maironio pavasaris nėra Kristijono Donelaičio pavasaris, kurio linksmybes jis taip meistriškai aprašė. Maironio pavasaris — vienintelis toks pavasaris, kokio kito niekados nebuvo anksčiau ir kokio kito kažin ar kada sulauksime. Tai tautų pavasaris, tai svarbiausia lietuvių tautos pavasaris, apie kurį lyg kokie bibliniai pranašai dar taip nedrąsiai ir taip nekonkrečiai svajojo Strazdas, Stanevičius, Daukantas.

Maironis žino, kad, kai dar Lietuvoje buvo žiema ir kai jai nei žodžio nei rašto neleido erelis, suspaudęs nagais, kažkur už Karpatų kalnų prasidėjo tas pavasaris ir jis ateina į Lietuvą. Maironis ne to pavasario pranašas, jis jo Jonas Krikštytojas.

Gražu, kad pavasaris griaudamas ledą,
Pažadina gamtą skaisčiais spinduliais;
Gražiau, kad didvyriai mylėdami veda
Tėvynę naujais atgimimo keliais.


Maironiui tas pavasaris jau čia pat, jis jį savo akimis mato, jis jį visa savo siela jaučia. Tai ne tik kažkas jauna (pavasaris visados jaunas), bet ir absoliučiai nauja.

"Išaušo! Išaušo!" sušunka poetas. Ir čia tiesiog jausmai jau nebetelpa jo krūtinėje.

Taip giedra ir linksmai Tiek šviečia vilties!
Vien meilę norėtum dainuoti,
Apimti pasaulį, priglaust prie širdies,
Su meile saldžiai pabučiuoti!


Be abejo, ne kiekvienas pavasaris tokius jausmus gali sukelti. Tokius jausmus galėjo sukelti tik anas Lietuvos pavasaris, kai pagaliau po "penketos

amžių nakties be aušros" lietuvių tauta atsibudo. Ar ne panašiai ir Fridrichas Šileris, kurį Maironis labai mėgo, didžiosios prancūzų revoliucijos akivaizdoje sušuko:

Seid umschlungen Millionen!
Diesen Kuss — der ganzen Welt

(Būkite apkabinti, milijonai, Šitas pabučiacimas —
visam pasauliui).


Tiek apie Maironį ir laiką, kuris jokiu būdu nebuvo tik nuobodus kartojimasis, kaip kartais laikas yra apibūdinamas visokių egzistencialistų. Galbūt dar labiau Maironis buvo susirišęs su vieta. Toji vieta — tai Lietuva. Maironis apdainuoja ir giliai miegantį (dėl to kad dar prieš aušrą) Vilnių, ir pelėsiais bei kerpėmis apaugusią Trakų pilį, ir giliai susimąsčiusį Nevėžį, ir tokią mielą Šešupę, ir plačiai išsisupusią Baltijos jūrą.

Bet Lietuva — didelis kraštas, per didelis gal net ir poeto širdžiai. Kaip Vincui Krėvei "visų gražiausia ir garsiausia Dainavos šalis", taip Maironiui — Dubysa su savo šlaitais ir slėniais. Ir ne visa Dubysa, išilgai kertanti plačias Žemaičių ir Aukštaičių valdas, bet toji Dubysa, kuri teka per Betygalos žemę, kurios Pasandravio dvarelyje gimė Maironis ir kurios Bernotuose pas savo jauniausiąją seserį Kotryną Lipčiuvienę jis daug jaunystės vasarų praleido, maudydamasis bei žuvaudamas gausiuose upeliuose ir uogas bei grybus rinkdamas tankiuose jos šiluose arba nuo balkono žvalgydamasis į Vakarus Dubysos link. Taip pat vaišin-damasis rūgusiu pienu su bulvėmis ir mėlynių virtiniais, kuriuos labiau už viską Maironis mėgo (taip liudija Julija Lipčiūtė-Gečienė).

Kad graži toji Dubysa ties Betygala, galiu ir aš pats paliudyti, būdamas tos pačios Betygalos žemės vaikas. Mūsų Paliepiai ilgą laiką buvo Betygalos filija, kol išsikovojo nepriklausomos parapijos teises. Mes beveik kasmet per šv. Onos atlaidus (liepos 26 d.) važiuodavome į Betygalą, arba per Žolinę (rugpjūčio 15 d.) į gretimus Ugionius. Keletą paskutinių kilometrų kelias vingiuodavo Dubysos pakrantėmis. Tikrai nuostabus vaizdas, kurio Maironis negalėjo pamiršti, net prie Keturių Kantonų ežero būdamas.

"Vakaras ant ežero Keturių Kantonų" — turbūt vienas gražiausių Maironio eilėraščių. Į jį atkreipė dėmesį jaunasis Balys Sruoga, o Vanda Zaborskaitė apie tą eilėraštį rašo: "Iš tikrųjų šis eilėraštis yra formos tobulumo, tiesiog perregimo jos skaidrumo pavyzdys, kur lietuvių kalbos grožis, poetinės idėjos raiškumas yra pasiekęs dargi Maironio kūrybai retą lygį" (Maironis, 1968, p. 315). Turbūt tobuliausia trečioji to


eilėraščio dalis, kai Maironis, pamiršęs stebuklingą, bet gana statišką Šveicarijos grožį, grįžta į savo Betygalos žemę:

Ten, kur padangėms stiepias sužiurę
Žemčiūgų žiedai,
Kur raudonmargę kreipia kepurę
Jurginų pulkai.

Ten, kur sesutės rūta dabina
Kasas nuo mažens,
Kur juodbėrėlį brolis augina
Balnot ant rudens,

Ten, kur Dubysos mėlyna juosta
Banguoja plati! . .


Čia Maironis stato daugtaškį ir nubraukia ašarą. Net ir jam šioje vietoje pritrūksta žodžių.
O toji Betygalos žemė ne tik graži, bet taip pat labai gera ir derlinga, ir dėl to garsi. Žinoma, negalima patikėti tais Lietuvos metraštininkais, kurie pasakoja apie Palemono kelionę laivais iš Italijos į Dubysą ir įkūrimą tokių miestų, kaip Čekiškė, Ariogala ir Betygala. Bet tie miestai jau turėjo būti garsūs, kad apie juos reikėjo kurti tokias gražias legendas. Bet jau tikrai galima pasitikėti popiežium Inocentu IV ir mūsų karaliumi Mindaugu. Kai Mindaugas apsikrikštijo, popiežius pavedė Kulmo vyskupui pasirūpinti, kad naujoji Lietuvos vyskupija gautų geriausios žemės gabalą. Ir Mindaugas nerado visoje savo plačioje karalystėje nieko geresnio, kaip Raseinių, Betygalos ir Laukuvos žemes. Kiek vėliau ir Vokiečių ordinas panorėjo pusės tos Betygalos žemės už pagalbą prieš sukilusius pagonis ir už geležinę karūną, kurią Mindaugui nukalė Rygos šaltkalviai (Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, I t. p. 45-46). Kai kas, pvz., lenkų istorikas W. Kętrzynskis galvojo, kad ir pirmoji Lietuvos sostinė buvusi kažkur prie Betygalos, Uturiuose (Z. Ivinskis, Lietuvos istorija, I t., p. 177, išnaša 122).

Kaip žinia, nieko neišėjo su tuo Mindaugo krikštu. Lietuviai dar ilgai liko pagonys, o žemaičiai dar ilgiau. Bet pagaliau atėjo ir jų eilė. Sekant Motiejum Valančiumi, tas žemaičių krikštas taip pat prasidėjo Betygalos žemėje, į kurią laivais atplaukė Jogaila ir Vytautas bei lenkų karių dalinys. Kai lenkų kariai ėmė kirsti šventuosius miškus ir griauti aukurus, vyriausias pagonių dvasios vadas, kūrėjų - kūrėjas Gintautas, "verkdamas apleido savo kiemą ir pasislėpė tarp žmonių mylimųjų, kame ir amžių pabengė sukakęs 74 metus" (Raštai II t., p. 46). Gal ir perdėjo Valančius, paversdamas Betygalą dvasiniu Lietuvos centru, bet ji tikrai tokia buvo, kai joje klebonavo Mikalojus Daukšta, pirmųjų katalikiškų knygų vertėjas ir autorius.

Valančius ir kita proga prisiminė ne tik Betygalą, bet ir pačius Bernotus ir pačią Mačiulių šeimą, su kuria jis buvo gerai pažįstamas. Tai buvo 1863 m. sukilimo metu. Štai kaip apie tai pasakoja gudrusis Palangos Juzė: "Tytuvėnų miškuose mūsiesiems su maskoliais kariaujant ir audrą verčiant, aš pašmukšt į Betygalos parapiją, į Bernotų sodžių, kame pas Aleksių Mačiulį (Maironio tėvą) darbavaus. Tas išmintingas žmogus pats mane slėpė" (Raštai, I t., p. 280. Apie Valančiaus pažiūras į 1863 m. sukilimą esu rašęs kun. A. Aleknos monografijos apie Valančių II laidos įžangoje).

Galbūt verta prisiminti ir tai, kad ir mūsų Dionizas Poška buvo nepaprastai susirūpinęs Betygalos žemės milžinkapiais. Mat tuo metu, XIX a. pradžioje, buvo sumanyta sujungti Dubysą su Venta, kad tuo būdu visokios Betygalos žemės gėrybės ir miškų produktai lengviau galėtų pasiekti Baltijos jūros uostus. Dionizas Poška nusigando, kad, gilinant šias upes ir kasant tarp jų kanalą, nenukentėjų milžinkapiai, kurių vien tik tarp Betygalos ir Lyduvėnų jis priskaičiavo apie 200. Tuo reikalu jis parašė laišką Vilniaus universiteto prof. I. Loboikai, prašydamas, kad šis paveiktų įtakingąjį grafą N. P. Rumiancevą, Petrapilio muziejaus organizatorių ir kad jis įspėtų Dubysos - Ventos kanalo darbų vykdytojus. Pats Poška pasisiūlė paaukoti keletą dienų tų milžinkapių kasinėjimams (D. Poška, Raštai, p. 489-491). Poška buvo sudaręs Dubysos-Ventos upynų žemėlapį, kuris, deja, ligi šiol nėra paskelbtas.
Šias kelias nuotrupas iš Maironio tėviškės senesnės ir ne taip senos istorijos čia prisimename dėl to, kad ir pačiam Maironiui tai buvo labai arti prie širdies. Negalima pamiršti, kad pirma negu pasidarė poetu, Maironis labai domėjosi istorija. Viename savo pirmųjų rašinių, kuris buvo atspausdintas Aušroje 1885 m., jaunasis klierikas ragino išleisti Simono Daukanto Lietuvos istoriją. Ten jis tarp kita ko rašė: "Jei lenkai ant Mickaus (taip aušrininkai vadino Adomą Mickevičių) paminklo surinko tiek tūkstančių, argi lietuviai nesudės kelių dėl Daukanto?" Nors Aušra pagyrė tą "šaunaus lietuvio" užmojį, tačiau dar reikės gerokai palaukti, kol pagaliau Amerikos lietuviai išleis Daukantą.

Nelaukdamas, kol pasirodys Daukanto istorija, ir pats Maironis griebėsi populiarios Lietuvos istorijos rašymo. Jo "Apsakymai apie Lietuvos praeiga" pasirodė 1891 m. Tilžėje. Nors vėliau jaunas ir kandus istorikas Augustinas Voldemaras tą istoriją smarkiai puolė, prikišdamas jos autoriui net lietuvių kalbos nemokėjimą, tačiau iš tikrųjų tai buvo gana nusisekęs pirmasis toks bandymas. Toje istorijoje įdomu ir nauja buvo tai, kad, Maironio nuomone, ir netekusi savo valstybės tauta nebūtinai miršta. Maironis užbaigė savo istoriją kupinais vilties žodžiais į gražią ir garbingą lietuvių tautos ateitį.

Kai 1896 m. viename kalendoriuje buvo atspausdinti klausimai ir atsakymai, parengti pagal Maironio istoriją, Vilniaus generalgubernatorius Petras Orževskis pranešė vidaus reikalų ministrui, kad tai buvo lyg koks mužikų politinis katekizmas ("nečto v rode mužickogo političeskogo ka-techizisa", žr. V. Zaborskaitė, Maironis, p. 62). Taigi tam tikra prasme Maironis pateikė lietuvių tautai politinę programą pirma negu Lietuvoje atsirado politinės partijos. Dėl A. Voldemaro kritikos galima tik tiek pasakyti, kad kartais vėliau mes esame prirašę daug kvailesnių istorijų palyginus jas su Maironio "Apsakymais apie Lietuvos praeigą".

Tarp Mačiulių ir mūsų šeimos buvo tam tikri tolimi giminystės ryšiai, kurių šiandien nemokėčiau išvesti. Žinau tik, kad Aleksandras Mačiulis, Maironio tėvas, buvo vedęs Oną Kurmauskytę iš Šimkaičių prie Betygalos. Spėju, kad viena mano tėvo sesuo buvo nutekėjusi į Šimkaičius už Kur-mauskio. O tų seserų tėvas turėjo visą būrį. Užtat mūsų giminystė buvo tokia pat plati, kaip Atkalčių Rainio iš "Jaunosios Lietuvos". Prisimenu, tėvas pasakodavęs, kad jis su Mačiuliuku lankęs kartu Betygalos pradžios mokyklą. Jie buvę vienmečiai. Mačiuliukas turėjęs labai gerą atmintį, galėjęs įsiminti visą kortų kaladę. Nežinau, ar jie jau ir tada palošdavo kortomis, bet vėliau mano tėvas buvo aistringas kortininkas. O, kaip žinia, ir Maironis mėgdavo pavintuoti ir net tam tikrą himną vintui yra parašęs.
 

Maironio sesers Kotrynos Lipčienės vaikai, Algirdas, Kotryna, Danutė, poeto gimtinėje Pasandravyje 1982 metų vasarą pasirašo svečių knygoje