AMERIKOS LIETUVIŲ EKONIMINĖ VEIKLA

Parašė Juozas Pažemėnas

VINCENTAS LIULEVIČIUS: Amerikos lietuvių ekonominė veikla 1870-1977. Pedagoginis Lituanistikos Institutas. Chicago, 1980. Tai jau devinta autoriaus knyga, išleista pasitraukus iš Lietuvos. Toki pat spaudinių skaičių suredagavęs, o kituose leidiniuose (dviejuose) yra rašęs kaip koautorius. V. Liulevičius studijavo istoriją; matyti, ją dėstė įvairiose Lietuvos vidurinėse mokyklose, todėl ir veik visi jo rašto darbai skirti istorinėms temoms — istorijos vadovėliams ar ypač Amerikos lietuvių įvairiopai veiklai nušviesti. Tarp jų pažymėtini 1971 išleisti "Amerikos lietuvių kultūriniai laimėjimai" ir 1981 "Išeivijos vaidmuo nepriklausomos Lietuvos atkūrimo darbe". Pastebėjęs, kad iki šiol niekas specialiai bei sistemingai nėra šio krašto lietuvių ekonominės veiklos apžvelgęs, Liulevičius ilgai rinko šiai knygai duomenis, nes jau 1964 buvo viešai paskelbęs užsimotos rašyti knygos planą. Atrodo, autorius bus sulesiojęs tam reikalui visą prieinamą medžiagą, išblaškytą atskirose knygose ar periodinėje spaudoje. Knyga padalinta į devynis skyrius: žemės ūkis; nejudamo turto savininkai; įnamių laikymas; amatai; pramonė; prekyba; finansai; profesionalai; verslininkų organizuotė. Nors autorius įsakmiai savo "Pratarmėje" (p. 9-11) to nepasako, jis siekia svarbiausia aprašyti lietuvių savarankišką ūkinę veiklą, neliesdamas darbininkų ar tarnautojų, dirbančių kitų įmonėse ar įstaigose už algą. Knyga paįvairinta gausiomis nuotraukomis (jų įdėta 80, užimančių apie 43 puslapius; tekstui, įskaitant "Pratarmę", gausias "Nuorodas", "Bibliografiją", "Vardyną", lieka apie 156 puslapiai. Iš karto lietuviai negalėję ar neskubėję kurtis šio krašto žemės ūkiuose. Pirmiausia ėję į fabrikus ar į anglių kasyklas, o tik labai maža dalis atvykusių žemdirbių tapę laukų darbininkais. Panaudojami atrodo abejotini V.K. Račkausko "statistiniai" duomenys ("Amerika arba Rinkinys įvairių faktų, žinotinų Amerikoje gyvenantiems...", New York, 1915), pažymint, kad tarp per 1899-1914 laikotarpį atvykusių apie 252,600 lietuvių žemdirbių tebuvę 80,000, nors tuometinė carų Lietuva stambių miestų neturėjo. Toliau įdomiai aprašo lietuvių pastangas kurtis ūkiuose, organizuojant net tokių lietuviškų.ūkių kolonijas (Arkansas, Wisconsin, o ypač Michigan valstijose — juk pastarojoje vėliau į stambią pienininkystės įmonę išsivystė ir žinoma brolių Andruliu sūrių gamyba). Aplamai, tik "specialias šakas kultyvuo-ją ūkiai išsilaikė iki šių dienų" (p. 29). Apie nejudamo turto savininkus autorius turi labai sporadinių duomenų. Jų sugrupavimas pagal atskiras valstijas duotų bent dalinę lietuvių pasiskirstymo kryptį bei vaizdą laiko tėkmėje. Neaišku, ar lietuviai buvo toli atsilikę nuo kitų miesto gyventojų, kurie jau turėjo nuosavus namus (apie 1900 tokių šiame krašte būta 37%, o 1930 — jau 46% (Encl. Britannica, 1965 ed., vol. 11, p. 775). Tik jau kalbėdamas apie įnamių laikymą (p. 45-49), kaip vieną pirmųjų lietuvių verslų, autorius užsimena, kad "žemės sklypai ir namai palyginti nebuvo sunku įsigyti" (p. 45). Įsigytuose namuose savininkai laikydavę viengungius nuomininkus (daug kur su visu aptarnavimu). Įnamių laikymu vertęsi ir šeimos, kurios pačios išsinuomodavusios didesnį butą. Gana anksti lietuviai metėsi ir į amatus (p. 51-63). Jų tarpe populiariausias buvo siuvėjų dirbtuvių laikymas. Pažymi, kad "lietuvių laikomose siuvyklose Baltimorėje ir kituose miestuose daug dirbo žydelių" (p. 53). Nurodo, kad 1916 lietuvių amatininkų buvo priskaito-ma apie 10,000-14,000 (p. 62). Minimi batsiuviai, kirpėjai, duonos kepyklos, laikrodžių taisytojai, namų statybos kontraktoriai, kalviai, dailidės, auto taisymo įmonių laikytojai ir, žinoma, siuvėjai. Pramonei skirtas penktas skyrius (p. 67-76). Pirmiausia užsimena apie spaustuvių savininkus bei lietuviškos spaudos ir knygų leidėjus (Mykolas Tvarauskas jau 1879 išleidęs pirmą JAV lietuvių laikraštį "Gazietą Lie-tuvviszką"), o 1886 jau buvusios trys lietuviškos spaustuvės. Ypač minėtinas Antanas Olševskis, kuris Chicagoje 1895-1922 tarpe išleidęs iki 134 knygų (p. 68). Toje pat Chicagoje 1915 jau veikusios 10 spaustuvių (tarp jų "Naujienų" ir "Draugo"). Toliau išvardija ir kitokios rūšies lietuvių įkurtas pramonės įmonėles (maisto perdirbimo, baldų fabriką, duonos kepyklas, 1942 įsteigtą brolių Andruliu sūrių gamyklą Michigan valstijoje, Antano ir Marijos Rudžių plieno pramonės įmonę, etc). Aplamai, šiam skyriui neturėjęs daug duomenų, todėl detaliau aprašo tik spaustuvių veiklą. Neaišku, kiek lietuviai buvo investavę kapitalo į pramonę. Ypač plačiau apžvelgia lietuvių prekybinę veiklą (p. 77-113). Atrodo, kad Jonas Bobinas buvęs "pirmas lietuvis įkūręs 1875 valgomų produktų prekybą, o Vincas Šimanskis įsitaisė mėsos parduotuvę" Shenan-doah, Pa. Drauge su tokių maisto įmonių bei parduotuvių kūrimu ypač daugėjo smuklių (saliūrių) laikytojai visose lietuvių gyvenamose vietovėse. Šalia to plito ir lietuvių klubų steigimas, o jie turėjo ir savas svetaines. Iš stambesnių įmonių minimas 1915 A. Olševskio Chicagoje pastatytas "Mildos" teatras su 1,200 vietų, akcinės bendrovės forma suorganizuota "The Peoples Furniture B-vė", kuri išsiplėtė į tris prekybos įmones (p. 96). Didžiausią vasarvietę buvo įsigijęs Juozas Bačiūnas (1919) Tabor Farm, Mich., vardu. 1922 Dan Kuraitis Chicagoje įkūręs automobilių pardavimo bei taisymo "Milda Buick" b-vę, o vėliau pradėjo veikti ir "Balzekas Motor Sales, Inc." stambi automobilių pardavimo b-vė. Pagaliau išvardija po II-ojo pasaulinio karo ateivių prekybines įmones Chicagoje (1953 Justo Lieponio "Lietuvių Prekybos Namus" — Furniture Center Inc.; Jurgio Janušaičio "Paramos" maisto bei gėrimų parduotuvę; J. Karvelio "Prekybos Namus", p. 104-105). Atrodo, veikliausiai ir sėkmingiausiai lietuviai pasireiškė mesdamiesi į finansinio pobūdžio įmonių ar įstaigų kūrimą. Tam autorius surado ir daugiausia konkrečios medžiagos ("Finansai", p. 121-148). Jau anksčiau minėtas A. Olševskis, vėliau žinomo lietuvių veikėjo ir profesionalo Antano Olio tėvas, 1896 įkūręs "01szewski Bank" (faktiškai tik asmeninę bankinę kontorą), kuris 1914 bankrotavęs. Geriausiai lietuviams sekėsi, organizuojant Taupymo ir Skolinimo draugijas (Sav-ings and Loan Associatons), vadintas bendrovėmis. Tokia pirmoji draugija, išsilaikiusi iki šiol, buvo 1897 Chicagoje įkurta "Kęstučio Skolinimo ir Taupymo B-vė", dabar žinoma Union Federal Savings & Loan Association vardu (jos valdomi resursai 1975 siekę $61.2 mil.). Ir taip per 1897-1926 metų laikotarpį vien Chicagoje įsikūrusios aštuonios tokios finansinės draugijos, išsilaikiusios iki šių dienų. Iš jų labiausiai išaugo 1909 Justino Mackevičiaus iniciatyva Chicagoje pradėta "D.L.K. Gedimino Building & Loan Association", 1934 pasivadinusi Standard Federal Savings & Loan Assoc. of Chicago (jos resursai 1975 pasiekė $243 mil.). Žinoma, to pat pobūdžio finansinės draugijos kūrėsi ir kituose lietuvių tirščiau gyvenamuose miestuose: 1901 Philadelphijoje, dabar veikianti Liberal Federal Savings & Loan Assoc. vardu (jos balansas 1976 pasiekė $177.2 mil.); 1909 Clevelande, Ohio, "Lietuvių Statybos ir Paskolos Dr-ja", dabar vadinasi Superior Savings & Loan Assoc. (1976 bal. $43 mil.); 1924 Kearny, N.J., Schuyler Savings & Loan Assoc. (1976 valdžiusi $13.4 mil. turto). Tik gaila, kad autorius, aprašydamas finansinių įstaigų istorinę raidą, kai kada skaitytoją "konfūzyja", pažodžiui versdamas angliškus terminus, ar dar blogiau — ne visai susiorientuoja tų draugijų valdinės priežiūros, jų indėlių bei paskolų apdraudos ir eventualaus finansavimo reikaluose. Jau p. 122 nurodo, kad 1917 Olševskis suorganizavęs valstybinį banką — "Universal State Bank". Žinoma, tai buvo privatus bankas, tik suorganizuotas ne pagal federalinės valdžios, o Illinois valstijos nuostatus. Daugiausia painiavos įvelta į 127 puslapio pabaigą. Esą 1932 įkurta "Federal Home Loan System", įsteigiant centrinį banką bendrovėms pagelbėti. Atrodytų lyg daroma aliuzija į Federal Reserve System, suorganizuotą prieš pirmąjį pasaulinį karą, su jos 12 distriktinių bankų. Tai tikrai šio krašto centrinio banko sistema, kuriai pavesta reguliuoti JAV pinigų bei kredito apyvartą. Faktiškai tuomet federalinė valdžia suorganizavo Federal Home Loan Bank System (FHLB) su 12 (vėliau tik 11) tokių bankų — po vieną kiekviename jų veiklos distrikte. Taupymo ir skolinimo draugijos, tapdamos pagal reikiamus nuostatus savojo distriktinio Federal Home Loan banko nariu, gali, reikalui esant, pasinaudoti to banko paskolomis. Tuo būdu norėta apsaugoti šias draugijas nuo bankrotų, kurie tuometinės ūkinės depresijos poveikyje joms grėsė. Pačios Federal Home Loan Banks sistemos viršūnę sudarė vieninga Federal Home Loan Bank Board. Ši Taryba koordinuoja distriktinių namų finansavimo bankų veiklą ir vykdo atitinkamą draugijų-narių priežiūrą. Toliau autorius visai teisingai konstatuoja, kad iki didžiosios ūkinės depresijos "visos taupymo ir skolinimo bendrovės veikė atskirų valstijų statutais" (p. 127). Į jų tvarkymą federalinė valdžia negalėjo kištis. Tik tuo pačiu metu centrinė JAV valdžia paskelbė įstatymą, pagal kurio nuostatus galėjo persitvarkyti jau veikiančios taupymo ir skolinimo draugijos ar naujai įsikuriančios. Nuo to laiko visos draugijos, veikiančios pagal federali-nį įstatymą (pačiame jų varde turėjo būti žodis Federal) privalėjo tapti savojo distrikto aukščiau pažymėto Federal Home Loan banko nariu (įsigyti to banko akcijų), o valstijų įstatymais tvarkomos draugijos galėjo būti priimtos nariais, jei jos pasiduoda tos pačios Federal Home Loan bankų tarybos priežiūrai. Tiesa, kad pagal 1934 išleistą "National Housing Act" buvo įvesta federalinė draugijose laikomų santaupų apdrauda (p. 128). Jei autorius būtų pažymėjęs, kad tam reikalui buvo sukurta Federal Savings & Loan Insurance korporacija, tai nereikėtų skaitytojo "konfūzyti", jog 1935 lietuvių tvarkoma Mutual Federal Sa-vings & Loan Assoc. įstojusi į "Federal Savings & Loan Assoc.'\ norėdama gauti indėlių apdraudą (p. 125; pabraukimai mano). Tas pats nesusipratimas iškyla nurodant ir "Kęstučio Skolinimo ir Taupymo B-vės" 1938 priėmimą ne į Federal Savings & Loan Insurance korporaciją, o į "Federal Savings & Loan Assoc." (p. 122). Pilnumo dėlei reikėtų pažymėti, kad tais pačiais 1934 ir tuo pačiu įstatymu buvo sukurta labai reikšminga namų statybai puoselėti federalinė institucija — Federal Housing Administration (FHA). Per ją federalinė valdžia gali garantuoti naujai išduodamų įkaitintų paskolų (mortgage loan) grąžinimą ir tuo būdu sustiprinti skolintojų pasitikėjimą skolininkais. Autoriaus minimas 1933 išleistas "Home Owners Act" buvo skirtas svarbiausia ne taupymo ir skolinimo bendrovių veiklai reguliuoti (p. 127), bet per įkurtą Home Owners Loan Corp. (HOLC) gelbėti tiek kredito įstaigas, tiek senus jų skolininkus. Toji korporacija, pasinaudodama federalinės valdžios finansiniais resursais, perėmė privatinių kreditorių išduotas įkaitinės paskolas, kurių namų savininkai nebegalėjo laiku grąžinti. Tuo būdu jie buvo išgelbėti nuo skolintojų varžytynių. Tuo pačiu žygiu HOLC konsolidavo senas paskolas, išdėstydama jų grąžinimą per 15 metų, imdama tik 5% metinių palūkanų. Tuo būdu buvo refinansuota apie 1/6 visų miestų namų savininkų senų paskolų (žiūr. Encyclopaedia Britannica — Micropaedia 1978 ed., vol. IV p. 78 ir vol. XVIII p. 990). Pagaliau dažnam skaitytojui pasiliks mįslingas ir tvirtinimas, kad "Mūsų laikais populiariausias taupymo būdas yra "Optional Stock", nors po to einančiu sakiniu tai bandoma išaiškinti... (p. 123). Visą šią knygos dalį turėjo reikiamai pakoreguoti autoriaus "Pratarmėje" minimas ekonomistas Adolfas Baliūnas... Tikras "gegužiukas" įsisuko į "Finansų" skyrių, kur New Yorko "Chase National Bank" su per visą pasaulį turimais skyriais priskirtas prie  lietuvių  finansinių  institucijų (p. 143). Tas bankas, 1955 susijungęs su kitu banku, nuo to laiko vadinasi Chase Manhattan Bank, yra brolių Rockefellerių įtakoje, savo resursais yra trečioje eilėje tarp JAV komercinių bankų (tiesa, ir jame tarnauja eilė lietuvių...). Apžvelgiamos ir šio krašto lietuvių suorganizuotos bendrovės, kurios kūrė bei finansavo įvairias kredito, pramonės ir prekybos įmones ats i statančioje po pirmojo pasaulinio karo Lietuvoje (p. 134-40): 1) 1919 susiorganizavo Amerikos Lietuvių Prekybos B-vė su $100,000. akcinio kapitalo (Lithuanian Sales Corp.). Lietuvoje ji įsteigė: Amerikos lietuvių akcinę b-vę (1920) su eilėje miestų veikiančiomis parduotuvėmis (pardavinėjo automobilius, traktorius, žemės ūkio mašinas), pramonės įmones (elektros stotį prie Rekyvos ežero — netoli Šiaulių; dviračių fabriką; Kaune turėjo modernų garažą — automobilių taisymo dirbtuves, etc). 2) Dar karui beeinant, 1916 imtasi iniciatyvos suorganizuoti Lietuvos Atstatymo B-vę, kuri iki 1920 pardavusi 45,000 akcijų ir surinkusi $690.561. kapitalo (čia ji vadinta Lithuanian Develop-ment Corp.). Ji Lietuvoje įsteigė "Nemuno" b-vę ūkio mašinoms gaminti; "Ringuvą" — aliejui spausti; "Dubysos" b-vę importo-eksporto reikalams; Lietuvos kredito banką Kaune. Šios įmonės Lietuvoje išsilaikė, o jų centras šiame krašte dėl patirtų nuostolių po keliolikos metų veiklos likvidavosi. 3) 1920 įsteigta "Drobės" b-vė, kuri finansavo to pat vardo audinių fabriką Kaune, kuriame 1939 dirbo per 500 darbininkų. Šiame "Finansų" skyriuje autorius mini ir abu savitarpio gyvybės draudimo Amerikos Lietuvių Susivienijimus, 1962 pradėtą Lietuvių Fondą, 1963 įkurtą "Litas Investing Co.", Richmond HM, N.Y. "Profesionalai" (p. 155-83): kaip žinia, profesionalu vadinamas žmogus, pasirinkęs kurį nors darbą nuolatiniu verslu, savo profesija. Apžvalga pradedama pirmuoju ankstyvuoju JAV lietuviu emigrantu dr. Aleksandru Kuršiumi, gyvenusiu New Yorke (New Amsterdam) 1659-1661 (pirmasis miesto aukštesniosios mokyklos rektorius ir gydytojas). Ir taip chronologine tvarka, peršokdamas į 19-ojo amžiaus antrąją pusę, autorius bando suregistruoti gydytojus, prekybininkus, advokatus, laidojimo direktorius, inžinierius, bankininkus, vaistininkus, buhalterius etc. Šie žmonės galėjo greičiausiai pragyventi iš savo profesinio darbo, atseit gali būti priskirti prie profesionalų. Abejotinas prie tokių profesionalų priskyrimas poetų, dailininkų, muzikų (nebent jais laikomi vargonininkai), žurnalistų, dainininkų, artistų, knygų leidėjų ar laikraščių redaktorių, turint galvoje ypač ankstyvesnius šio krašto lietuvių laikus. Tai daugiausia kultūrininkai, turėję duoną užsidirbti iš kitų šaltinių. Išskaičiuoja laiko tėkmėje pasireiškusias ir profesionalų draugijas: vargonininkų (p. 161), gydytojų (p. 164), inžinierių ir architektų (p. 169), etc. Iškelia Labdarių Sąjungos, įkurtos 1914, veiklą, kuri 1928 pastatė Šv. Kryžiaus ligoninę Chicagoje (p. 164), vadovaujamą Šv. Kazimiero seserų. 1939 atidaryta antra jų vadovaujama "Lo-retta" ligoninė (p. 169). Suminimos ir po antrojo pasaulinio karo suorganizuotos jaunimo stovyklos ("Dainava", "Neringa", etc); senelių namai Thompson ir Putnam, Conn., vadovaujami Nekaltai Pradėtos Marijos seserų; Šv. Kazimiero seserų administruojami Newton, Pa., ir antri netoli Chicagos — "Šv. Šeimos Vila"; "Alvudo" įkurta "Lietuvių Sodyba". Pažymėtina, kad lietuviai buvo leidęsi net į muzikos mokyklų steigimą: 1914 Chicagoje Ant. Pocius atidaręs Beethoveno konservatoriją (užsidarė 1938); 1915 Mikas Petrauskas buvo atidaręs Bostone, Mass., Lietuvių muzikos konservatoriją (p. 163). Išvardija eilę radijo valandėlių, vedamų atskirų asmenų ar draugijų įvairiuose miestuose (p. 166-169). Atrodo, ir čia visi minimi užsimojimai negalėjo būti jų sumanytojams pragyvenimo šaltiniu, atseit verslu. Pagaliau į knygos pabaigą autorius trumpai paliečia "Verslininkų or-ganizuotę" (p. 191-198). Tai daugelyje miestų įsikūrę "Lietuvių Prekybos Rūmai". Pradėti 1920 Nevv Yorke, po poros metų atsiradę Chicagoje, vėliau Bostone, Mass., Bal-timorėje, Md., Detroite, Mich., Phi-ladelphijoje, Pa., ir kitur. 1933 tokių verslininkų Rūmų buvę šešiolikoje vietovių. Iš savo pusės atskirų vietovių Rūmai 1930 įsijungė į bendrinę organizaciją — Amerikos Lietuvių Ekonominį Centrą. Šis Centras buvo sukvietęs šešias Amerikos lietuvių ekonomines konferencijas (1930; 1933; 1939; 1950; 1952; 1953). Centro pagalba norėta puoselėti prekybinius bei turistinius ryšius tarp šio krašto lietuvių ir nepriklausomos Lietuvos. Iki pat šių dienų ypač dar pasireiškia Lietuvių Prekybos Rūmai Chicagoje. Knyga baigiama trumpomis "Iš-vadomis" (lietuviškai p. 201-202). Pridedama ir jų angliška "Summary" (p. 207-208). Baigiant pabrėžta, kad autoriaus tikslas buvęs "duoti Amerikos lietuvių savarankiškos ekonominės veiklos vystymąsi (chronologine eile), atkreipiant dėmesį į įvairių ekonominės veiklos sričių dalyvių skaičių bei jų sutelktas pinigų sumas". Faktiškai "Išvadose" sutraukiamos suvestinės, paduotos kiekvieno knygos skyriaus gale. Perskaičius knygą, gaunasi įspūdis, kad noras viską detaliai pagal turėtus šaltinius pavaizduoti, kartais nepažvelgus į juos kritiškomis akimis, daug kur autorių nuveda į prieštaravimus ar nereikalingus pasikartojimus. Pavyzdžio dėlei pasekime, kaip Liulevičius sugrupuoja įvairių metų duomenis apie prekybos įmones, surastas Chicagoje, ir po to duoda jų suvestinę visame krašte. 1951 metams jų priskaičiuoja tame tirštai lietuvių gyvenamame mieste iki 100. O 1952 pagal kitą šaltinį teranda, įskaitant ir Cicero, vos septynias (viskas tame pat puslapyje — 102). Toliau 1957-jų skaičių pakelia iki 25, jei čia įjungsime ir Cicero (p. 106). Tokie pat labai sumažinti prekybos įmonių skaičiai paduodami autoriui jau prisiartinus prie "mūsų laikų" (p. 112). "Prekybos" skyriaus išvadose sakoma, kad "vien Chicagoje 1954 m. buvo suskaičiuojama iki 3,000 verslininkų", o iš viso JAV jų galėję būti apie 10,000 (p. 113). Kaip autorius prieina prie to skaičiaus? Mat 1914 suradęs 1,130 prekybos įmonių; prie jų prideda 1925 tik 15 vietovių buvusių 1,482 įmonių ir 1929 Chicagoje surastų 472 prekybos vienetų. Ir taip manipuliuodamas visai skirtingų metų duomenimis, gauna kol kas 3,084 lietuvių laikomų prekybos įmonių, įvertinamų $7.4 mil. (113 p.). Spėjimo būdu jų galimą skaičių pakelia iki 10,000 su tariama $23.3 mil. verte. Prie to pridėdamas J. Liepo-nio turimų įmonių vertę, daro išvadą, kad lietuviai "prekybininkai sutelkė apie $54,330,000" (p. 113). O į Lieponio prekybinių įmonių vertę įtraukiamas ir tariamai jam priklausęs "Heritage Bank of Lock-port" kapitalas, būtent $16 mil. (p. 104). Čia aiškiai sumaišomi du dalykai: 1) pagal knygos planą apie Lieponio dalį tame banke galima būtų kalbėti tik "Finansų", o ne "Prekybos" skyriuje, atseit per klaidą tie $16 mil. priskiriami prie lietuvių prekybos įmonių vertės; 2) atrodo, kad to "Heritage Bank of Lockport" tik bendras balansas siekęs $64 mil., o ne jo keturių savininkų (jų tarpe ir Lieponio) įdėtas į jį kapitalas, — juk bankai verčiasi svarbiausia žmonių sudedamais indėliais... Tad visai suprantama, kad tiek "Finansų" skyriaus gale (p.  148), tiek "Išvadose" (p.201) tebandoma įvertinti, kiek lietuvių finansinės institucijos buvo su-telkusios ar valdžiusios kapitalo, o ne kiek jos pačios nuosavo kapitalo buvo jose įdėjusios. Aiškus prieštaravimas pasirodo rašant apie "Nejudamo turto savininkus": pačiame tekste jų turto vertė siekusi $1.2 bil. (p. 42), o "Išvadose" jau tik $600 mil. . . . Apskritai, nesant periodinių statistinių surašymų, skirtų specialiai pavaizduoti šio krašto lietuvių kaip etninės grupės ekonominei veiklai, autoriui teko remtis atsitiktiniais atskirų asmenų bandymais surinkti tokių duomenų, kurie niekados negalėjo būti nei pilni, nei pagal reikiamai apgalvotą planą sutvarkyti. Todėl V. Liulevičiaus darbas tegalėjo būti pionieriškas bandymas tuos duomenis suinventorizuoti bei juos sugrupuoti pagal atskiras ūkinės veiklos sritis. Jau pačių "Nuorodų" (28 psl.) apimtis ir "Bibliografija" (3 psl.) rodo autoriaus didelį kruopštumą. Tik gaila, kad daugelyje knygos vietų pasitaiko kalbinių nesklandumų, kuriuos galėjo išlyginti "Pratarmėje" nurodytas kalbos tikrintojas Juozas Masilionis. Juozas Pažemėnas