"AUŠRA" — TAUTOS GAIVINTOJA Spausdinti
Parašė J. JAKŠTAS   

Mūsų rašomosios kalbos tėvas Jonas Jablonskis 1905 m. rašė Vilniaus Žinioms straipsnį, įvardytą "Aušros" atminimui. Straipsnio pradžia: "Pernai balandžio 24 d. leista mums šioje pusėje spauda. Ta diena Lietuvos gyvenime bus visuotinai atmintina. Toks pat atmintinas mūsų gyvenime yra, žinoma, ir kovo mėnuo: tą mėnesį, jau 22 metai, Tilžėje pradėjo eiti pirmasis lietuvių laikraštis, kuris buvo skiriamas ne tik Prūsų, bet ir šios pusės Lietuvai — pradėjo eiti mūsų neužmirštamoji "Aušra". (Pabraukimai autoriaus)
Kaip matome, Jablonskis sugretino abu įvykius, nors juos skyrė 22 metai ir paženklino juos epitetu atmintini. O "Aušrą" — dar ir neužmirštamoji. Tuo mūsų garbusis kalbininkas pažymėjo, kad abu įvykiai itin iškilūs Lietuvos istorinėje buityje. Abu ženklina jos eitą istorinį kelią. Juk visas istorinis vyksmas yra sudėtinė vienovė, kur paskiruose reiškiniuose, ypač tokiuose lemtinguose, kaip du minėtieji, ryškėja visas Lietuvos istorijos vyksmas. Iš amžiais susiklosčiusių istorinių aplinkybių kilo Aušra.

1
Lietuvos valstybė kūrėsi tam tikromis istorinėmis sąlygomis ir gaivališkai terpėsi į rusių kraštus, juos pasijungdama. Jau pirmas žinomas Lietuvos valdovas politikavo ne tik Lietuvoje, bet ir rusių žemėse. Tik sąlytyje su rusių kraštu tegalėjo jo vyriausias sūnus Vaišvilkas virsti stačiatikiu ir baigti gyvenimą stačiatikiškame vienuolyne prie Nemuno. Jei Mindaugas ir jo artimas įpėdinis Traidenis dar buvo Lietuvos valdovai, tai po jų netrukus sekęs Gediminas laiškuose ir sutartyje su livonie-čiais pakartotinai titulavosi Lietuvos ir rusių karaliumi, arba Lietuvos ir daugelio rusių karaliumi. Vadinasi, Lietuva nuo Gedimino ėmė virsti dviejų tautų valstybė ir tokia paliko per visus senus valstybinio gyvenimo amžius. Lietuvos dvitautiškumas dokumentuotas ir vadinamos Krevo unijos Jogailos titulatūroje: didysis Lietuvos kunigaikštis ir Rusios viešpats ir paveldėtojas. Čia tautinis dvilypumas pareikštas, kaip matome, net dviem titulatūros formomis: didžiojo kunigaikščio titulas taikomas tik Lietuvai, tuo tarpu Rusiai priduriamas jos viešpaties ir paveldėtojo titulas. Ar dviguboje titulatūroje slypėjo koks teisinis skirtumas, palieka iki šiol netirtas klausimas. Vytautas D., gavęs po Astravo sutarties (1392) valdyti Trakų kunigaikštiją ir tapęs faktiniu Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, netrukus Salyno sutartyje su Kryžiuočių ordinu pasivadino Lietuvos ir Rusios didžiuoju kunigaikščiu. Po Vytauto tas titulas prigijo Lietuvos valdovams, ir jie titulavosi Lietuvos ir Rusios didžiaisiais kunigaikščiais. Tuo būdu Lietuva kaip dvi-tautė valstybė išsilaikė iki pat padalinimų.

Kadangi rusinės dalies plotas dešimteriopai viršijo lietuviškąjį, tai po padalijimų rusų istorikai ir politikai ėmė laikyti buvusią Lietuvos valstybę Vakarine Rusija, kurioje lietuvių gyventas plotas buvo tiesiog nepaisytina mažybė. Todėl Lietuvos didžiosios kunigaikštijos prijungimas prie Rusijos rodėsi rusams istorikams ir politikams grąžinimas kadaise atskirtų jos plotų. Ta rusų puoselėta mintis buvo išreikšta lapidarine fraze, iškalta cerkvine slavų kalba Vilniuje Kotrynai II pastatytame paminkle: "Kas buvo atplėšta — sugrąžinta".
Į sugrąžintą Rusiją turi būti įterpta ir pranykstanti jos mažuma Lietuva, kaip sudėtinė dalis.

Ši istoriškai grįsta rusiškoji politika buvo iššūkis mūsų aušrininkams išeiti į kovą ir ginti savos tautos gyvastį.

Rusai nesiėmė prisijungtos Lietuvos tuojau rusinti. Jiems kliudė lenkybė, kurios Lietuva buvo tiek užgožta, kad net laikyta Lenkijos provincija. Iš Lenkijos atnešta krikščionybe, su ja drauge ir vakarietiškoji kultūra priartino Lietuvą prie Lenkijos, nors nelaužė jos valstybinio savaimingumo. Lietuvos didžioji kunigaikštija su savo politine santvarka gyvavo šalia Lenkijos karalystės. Bet lenkiškoji bažnytinė kultūra, lenkiškoji visuomeninė santvarka, lenkiški papročiai ir pagaliau lenkų kalba slopino Lietuvos kunigaikštijos valstybingumą ir artino lietuvių tautą prie Lenkijos. Paskutiniais Lietuvos - Lenkijos gyvavimo šimtmečiais net bendras abiem valstybėm pavadinimas Žečpospolita imta tapatinti su Lenkijos karalyste. Kai Ketverių metų seimas (1788 - 1792) ėmėsi Prancūzijos pavyzdžiu centralizuoti valstybę, jo išdirbtoji konstitucija gegužės 3 d. neminėjo Lietuvos didžiosios kunigaikštijos vardo, nors Lietuvai buvo pripažintos lygios teisės su Lenkija.

Taip susidėjusiomis istorinėmis aplinkybėmis Lietuvą po paskutinio padalijimo teko Rusijai (išskyrus Užnemunę, tekusią Prūsijai). Rusai iš pradžių žiūrėjo į Lietuvą kaip į Lenkijos dalį ir todėl jos sostinėje Vilniuje steigė savąjį valstybinį, bet lenkišką universitetą. Geriau pasakius, pavertė universitetu Aukštąją Edukacinės Komisijos mokyklą.

Naujame universitete padvelkė tada Europoje pasireiškusi romantiškoji dvasia, pažadinusi dėmesį lietuvių liaudžiai, jos kūrybai. Su universitetu ryšį turėjusieji romantikai, Herderio mokslo apie liaudies dvasią paveikti, pradėjo domėtis lietuviška liaudimi, jos visokeriopa kūryba. Romantiškoji dvasia pažadino ir Lietuvos lenkų autorius ieškoti temų kūrybai lietuvių tautos praeityje. Tad ir atsirado kūriniai Lietuvos istorijos temomis tokių kūrėjų, kaip A. Mickevičiaus, J. Ign. Kraševskio, L. Kondratavičiaus - Syrokomlos, J. Slovackio ir kitų. Tos pačios dvasios paveikti iškilo ir tikri aušrininkų pirmatakai — Vilniuje studijavę ar šiaip ryšių su universitetu turėję žemaičių bajorai.

Žemaičių bajorai skyrėsi nuo vilniškių: jie buvo artimesni tautai, "liaudiškesni". Jie išlaikė nuo senų laikų ėjusią savivaldą, nebuvo visai įsiterpę į Didžiąją kunigaikštiją ir lenkybės nebuvo taip patraukti, kaip likusios Lietuvos (Aukštaitijos) bajorai. Žemaičių valsčius valdė iš dalies bajorai, ir jų priešakyje stovėjo iš jų tarpo rinktas seniūnas. Žemaičiuose nebuvo daug stambių žemvaldžių, patys bajorai neturėjo didelių žemės nuosavybių ir todėl per daug neatsiribojo nuo liaudies. M. Biržiška rašė apie žemaičius bajorus pastebėdamas: "Žemaičių bajorai savo žmonėms buvo daug artimesni nei kitose provincijose, demokratiškesni (Iš mūsų kultūros ir literatūros istorijos, 1 kn., p. 151, 1931).

Vilniaus universitetas patraukė kai kuriuos žemaičių bajorus. Jie išsiskyrė iš lenkiškos studentų masės ir, kaip spėjama, turėjo įsisteigę draugiją ir joje vartojo žemaičių kalbą. Manoma, kad tos draugijos narys Simonas Stanevičius skyrė jai žinomą eilėraštį Žemaičiu šlovė. Toje "aukštoje dainoje", kaip autorius ją vadina, džiaugiamasi, kad "Lietuvos senos giminės pražuvime sveikos liko". Studentų sambūriui Stanevičius ir siūlė "sutaisyti, ką amžiais pagadino". O tai reiškia, kad turi atgyti "garbė tėvų ir liežuvis".
Jau šioje Stanevičiaus giesmėje mes turime pirmą apraišką idėjos, kuri bus itin brangi aušrininkams istorikams: žadinti lietuviuose dėmesį savo tautos praeičiai. Stanevičiaus giesmė rodo, kad romantiškoji dvasia vedė į tautiškumą. Jos paveiktas, pirmu tautiniu istoriku tapo Simonas Daukantas. Jis pirmą savo istoriją "Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių" rašė dar būdamas studentu, t. y. tiesioginiame universiteto poveikyje. Nors menkas ir neoriginalus tas darbelis — kompiliacija iš ankstyvesniųjų autorių, tačiau jame ryškėja ta romantiška laiko dvasia: meilė liaudžiai, jos tariama laisvė senaisiais laikais ir neapykanta dabartinei baudžiavai, kur liaudis yra pavergta. Tačiau jam dar buvo svetima mintis gaivinti lietuviams jų tautinę sąmonę, susiprasti, kad jie yra palikuonys garbingos tautos ir jaustis ne menkesniais už kitas tautas. Šių minčių skiepytojai tautiečiuose tapo aušrininkai.

Vilniaus universiteto laiką ir ryšium su juo suklestėjusį romantizmą galima laikyti Lietuvos priešaušriu. Jis nutrūko po nepasisekusio 1831 metų sukilimo ir rusų uždėtos priespaudos. Pirmiausia jie uždarė universitetą (1832). Pagal rusų istorikus jis buvo perkeltas į Kijevą, nes tuo pačiu metu ten įsteigtas universitetas. Glaudžiau jungiant Lietuvą su Rusija, panaikintas jos statutas (1840), ir įvesti į Lietuvą Rusijos įstatymai. Smūgis kirstas Lietuvos bažnyčioms ir vienuolynams. Per amžius sukauptos jų didelės beneficijos buvo nusavintos. Bažnyčioms palikti maži ūkiai, ir kai kurios vienuolynų bažnyčios paverstos cerkvėmis. Į atimtas bažnyčių, vienuolynų ir dar kai kurių, pri-

Aušros pirmasis numeris

sidėjusių prie sukilimo dvarininkų žemes rusai sodino atvežtus savo tautiečius ir tuo būdu kolonizavo Lietuvą. Kolonizacija buvo tęsiama ir po 1863 metų sukilimo. Šiuo kartu ji palietė ne tik dvarus, bet ir kaimus. Vietomis ištisi kaimai buvo pratuštinti, ir gyventojai išvežti į Rusijos gilumą. Į ištremtųjų vietą buvo sodinami rusai kolonistai. Kolonistams statyta cerkvės, ir perduota jų dvasininkams nusavintos bažnytinės ir dvarininkų žemės. Prie cerkvių kurta mokyklos, žinoma, rusiškos, su rusais mokytojais. Tuo pačiu metu rusai uždarinėjo bažnytines lietuviškas bei lenkiškas mokyklas. Paties caro 1864 m. patvirtintu įsakymu, drausta be gubernatoriaus sutikimo statyti ir remontuoti bažnyčias, net koplyčias ir altarijas.

Visokiais būdais varžyta kunigų laisvė. Pvz., be apskrities viršininko leidimo jie negalėjo išvykti iš savų parapijų ribų, negalėjo lankytis kitose parapijose ir atlaidų metu, net tarnybos reikalais vykti pas savo dekaną. Kunigai, sugauti važinėje be leidimo, buvo baudžiami pinigine bausme arba net šalinami iš savų parapijų ir pareigų. Kadangi parapijų kunigai stovėjo arti kaimiečių, tai jiems drausta judėjimo laisvė buvo akivaizdus bažnyčios persekiojimo pavyzdys. Net ir J. Šliūpui įstrigo į atmintį anų laikų kunigų persekiojimai. Jis apie 1942 m. rašytoje autobiografijoje pastebėjo: "Katalikų kunigų persekiojimai (apie 1870 m.) buvo gyvai komentuojami kaimuose ne carų naudai" ibr. Jonas Šliūpas, p. 289, Chicago, 1979).

Po 1863 m. sukilimo ir baudžiavos panaikinimo rusai pynė platesnius planus Lietuvos atžvilgiu. Per abu sukilimus jie įsitikino, kad lietuviškoji liaudis dėl istoriškai susidariusių santykių tera palenkta kultūriškai ir sociališkai lenkiškai, daugiausia fcmvjMfifkai. diduomenei. Jos traukiama ji ėjusi į sukilimas. Atitraukus lietuvius nuo lenkybės, ypač nuo žemvaldiškos aristokratijos, tikėtasi patraukti juos į savo pusę. Bet patraukti rusams nereiškė palikti juos savaimingam gyvenimui. Ne tam rusai planavo atskirti juos nuo lenkų. Mūsų istorikas Pr. Čepėnas, parašęs pirmą originalią 19 a. Lietuvos istoriją, atkreipė skaitytojų dėmesį į rusišką 1862 m. šaltinį, iš kurio aiškėja, kad valdžia buvo paskyrusi Vilniaus mokslo apygardai kasmetinę sumą 6000 rublių leisti dvimė-nesiniam lietuviškam laikraščiui. Jam buvo parinktas ir vardas — Liaudies draugas. Laikraščio tikslas, aišku, turėjo būti: palenkti lietuvius į savo pusę, atitraukiant juos nuo lenkų. Po sukilimo eita dar toliau, siekiant to paties tikslo. Paskelbtas lietuviškos spaudos draudimas "lotyniškomis - lenkiškomis" raidėmis ir įsakyta spausdinti rusiškomis (graždanka). Pažymėtina, kad Petrapilyje veikęs po 1863 m. sukilimo numalšinimo komitetas Šiaurės Vakarų kraštui, viename posėdyje pripažino Lietuvą senovės rusišku ir pravoslavišku kraštu (Pr. Čepėnas, Naujų laikų Lietuvos istorija, p. 223). Šiuo atveju komitetas turėjo galvoje Lietuvos didžiąją kunigaikštiją, paverstą iš dvitautės į vientautę rusiškąją, įterpiant lietuvių tautą į ją. Šis paties caro patvirtintas nutarimas rodo, kokius kėslus turėjo rusai, brukdami lietuviams rusiškas raides. Lietuviai permanė rusų tikslus, ir istorikas Čepėnas taikliai nusakė juos: "Lietuvos šviesuomenė greitai susiorientavo, kad caro valdžiai ne raidžių reikalas rūpėjo, bet užslėptas tikslas — pripratinti gimtosios kalbos raštus skaityti rusų raidėmis, paskui išmokti rusų kalbą ir palinkti į rusų pusę. Tai ir buvo vienas iš būdų, vykdant Rusijos politiką, asimiliuoti atskiras tautas, naikinant jų skirtingumus, gožiant tautos gimtąją kalbą (Naujųjų laikų istorija, p. 227).
Spaudos draudimą ir Aušros pasirodymą skiria 20 metų laiko tarpas. Bet neginčytinas sąryšis tarp jų patvirtina tiesą, kad istorinis vyksmas yra nenutrūkstama grandinė, kur susiję įvairialaikiai įvykiai. Lietuviams uždėtas spaudos draudimas lotyniškomis raidėmis reiškė laužymą giliai šaknis įleidusios padėties ir todėl buvo pasmerktas nesėkmei. Negalėjo būti atimta kai, kuo tauta šimtmečiais gyveno: lotyniškomis raidėmis spausdintas žodis. Čia dar veikė ir per bažnyčią įdiegti kultūriniai bei visuomeniniai saitai su lenkybe ir jos rašto ženklais. Lietuvių pasipriešinimo reiškėju prieš rusų turėtas užmačias tapo iš tos pačios liaudies kilęs Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius. Jis surado būdą parūpinti lietuviams jiems įprasto rašto, kai davė Mažosios Lietuvos kunigui Zabermanui 5000 rublių lietuviškoms knygoms spausdinti. Paties vyskupo parašytos brošiūros buvo pirmos tos lietuviškos knygos. Tarp 10 brošiūrų (vienuoliktoji yra Visų Šventų litanija) — 2 popiežiaus Pijaus IX enciklikos. Viena jų, kuri gretino Romos valstybės ir Lietuvos - Lenkijos katalikų padėtį, tiko Valančiui skelbti. Prie jos vyskupas pridūrė savo brošiūrą "Apie Šventos Bažnyčios sielvartus", kuri laikytina popiežiaus enciklikos komentaru. Tokiu būdu Žemaičių vyskupas išnešė Lietuvos katalikų persekiojimą ir spaudos draudimą į tarptautinę areną. Spaudos draudimą, daugiau kaip bažnyčios persekiojimą, rodė ir Prūsijoje gaminami spaudiniai beveik per visą pirmą dešimtmetį. Jie iš esmės priklausė religinio turinio literatūrai. Jos gamintojai ir buvo daugiausia kunigai, rašę paraginti vyskupo. Ta iš Prūsų sklidusi ir lietuvius veikusi literatūra rodo, kad katalikybė ir lietuvybė jiems buvo neatskiriami dalykai. Prieš maždaug 300 metų jėzuitų atgaivinta ir sutvirtinta katalikybė giliai persmelkė mūsų tautos sielą. Ji tapo jai tvirtovė ginantis nuo rusinimo ir pravoslavuos. Prie lietuviškos katalikybės turėjo prisidėti dar laicistinis elementas tikram tautiniam atgimimui kelti. Jis prasidėjo su Aušra.

Apie Aušros pradžią nemaža prirašyta, nors jos istorija dar nėra pagrindinai išnagrinėta. Bet rašiusieji apie Aušrą sutaria, kad ji yra istorinio XIX a. vyksmo vaisius. Antai vienas Aušros steigėjų dr. J. Šliūpas rašo: "Kad pas mus pribrendo laikas laikraštį — tai dalinai reikia paskaityti irgi įtakai dvasios XIX-ojo metašimčio" (Rinktiniai raštai p. 296, 1977). Toliau jis duoda pavyzdžius iš Euįropos tautinio sąjūdžio ir išveda: "Taigi laisvėms tautoms nuo prispaudėjų švaistėsi ore, reikėjo tik daugiau apšvietos ir susipratimo, ir turėjo išmušti valanda atsipalaidavimo nuo pančių ir retežių" (ten pat). Baudžiavos panaikinimas ir rusų politika slopinti lenkybę Lietuvoje bei atpalaiduoti kaimiečius nuo lenkų įtakos padėjo lietuviams tautiškai atsigauti. Amžiais priklausę lenkiškiems ponams, po baudžiavos panaikinimo virtę savaimingais, jie galėjo laisvai tvarkytis, šeimos ateitimi rūpintis, vaikus mokslinti. Kaip tik po baudžiavos panaikinimo įsisteigė dvi lietuviams svarbios gimnazijos: Marijampolės ir Šiaulių. Abi gimnazijos, nors buvo rusiškos, davė Lietuvai inteligentus, vadovaujančius tautinio atgimimo veikėjus ir aušrininkus. Reikšminga pobaudžiaviniams laikams buvo ir Veiverių mokytojų seminarija (1866), davusi ne vieną aušrininką. Nemaža parama suvalkiečiams šviestis buvo Marijampolės ir Suvalkų gimnazijų absolventams lietuviams rusų valdžios (nuo 1866 m.) skirtos stipendijos universitetinėms studijoms. Jomis pasinaudojo du žymūs aušrininkai: Jonas Basanavičius ir Jonas Jablonskis.

Iš rusų gimnazijų išėję lietuviai moksleiviai, studijavę rusų universitetuose — Maskvos, Petrapilio, Varšuvos, sudarė pasaulietinės inteligentijos kadrus. Petrapilio universiteto studentai 1875 -1876 m. leido pirmą lietuvišką laikraštį "Kalvį -Melagį". Nors jis ir neturėjo platesnės reikšmės, bet minėtinas kaip pirmas pasaulietinės lietuvių inteligentijos bandymas leisti periodinį leidinį. Tuo pačiu keliu pasuko ir Maskvos universiteto lietuviai studentai. Jie 1880 - 1881 leido laikraštėlį Aušrą. Jo bendradarbiu buvo tuo metu (1880) į universitetą įstojęs Jonas Šliūpas. Panašus lietuvybės sąjūdis tada prasidėjo ir Kauno kunigų seminarijoje, kur kunigai K. Jaunius ir A. Baranauskas klierikuose žadino dėmesį lietuvių kalbai. Be to, klierikai turėjo progos susipažinti su seminarijos bibliotekoje saugomais S. Daukanto, D. Poškos, A. Pabrėžos ir kitų autorių rankraščiais ir iš jų pasisemti žinių apie senesnius rašytojus. Buvo klierikų, atsidėjusių rinkti pasakas, dainas, patarles.

Pirmiems lietuviams patriotams Mažoji Lietuva pasirodė idealus lietuvybės židinys. Jiems nebuvo svetimi Mažvydo, Donelaičio, Rėzos, Friedricho Kuršaičio vardai ir ten leidžiamieji laikraščiai — Keleivis ir Lietuviška Ceitunga. Lietuvius šviesuolius domino ir vokiškoji Lietuvių literariškoji draugija bei jos leidiniai. Mažoji Lietuva dar patrauklesnė pasidarė lietuviams, kai vyskupas Valančius pramynė kelią D. Lietuvoje platinti joje spausdintus draudžiamus raštus. Kaip lietuvius moksleivius, kuriems pabudo tautinė sąmonė, tiesiog žavėjo Mažoji Lietuva, rodo J. Šliūpo pavyzdys. Jis, šešiolikametis Mintaujos gimnazijos moksleivis, rašė laišką didžiausiam to meto lietuvių kalbos mokovui Friedrichui Kuršaičiui ir užsisakė jo redaguotą laik-

A. MARČIULIONIS   PRIEŠ AUŠRĄ (Gipsas)

raštį Keleivį. Dar užsisakė G. Nesselmanno Li-tauische Volkslieder ir K. Donelaičio Metus. Be to, įsigijo Kuršaičio Lietuvių kalbos gramatiką. Vos tik Tilžėje įsisteigė Lietuvių literariškoji draugija (1879), Šliūpas įstojo į ją. Jis tapo jos pradėto leisti žurnalo bendradarbiu ir siuntė jai paties surašytas pasakas. Baigęs antrus studijų metus Maskvos universitete (1882), pats sumojo aplankyti Mažąją Lietuvą. Po 20 metų Šliūpas, prisimindamas tą kelionę, rašė: "Pavasarį 1882 m., norėdamas susipažinti su Prūsų Lietuva ir ištirti, ar mes "Aušros" negalėtume užrubežyje spausdinti, užuot namie hektografuoti, aš užsimaniau važiuoti į Prūsiją (Rinktiniai raštai, p. 231, 1977), Atrodo, kad Šliūpas, važiuodamas į Mažąją Lietuvą, turėjo prieš akis savo maskviškės Aušros spausdinimą Prūsijoje, Jis galėjo maloniai nustebti, kai iš M. Jankaus sužinojo, jog J. Basanavičius ir Višteliauskas susirašinėja su mažlietuviais — J. Mikšu (pasak Šliūpo, jis "nesenai prie lietuvybės buvo atverstas Višteliausko") ir Lietuviškos Ceitungos redaktoriumi M. Šerniumi. Pats Šliūpas aplankė Šernių. Šliūpas kalbėjo jam apie Aušrą, ir redaktorius jam visai pritarė. Jam patiko ir Šliūpo duotas laikraščiui vardas.

Iš viso, sumanymas leisti Aušrą brendo tiesiog gaivališkai jaunoje lietuvių inteligentijoje ir aukos su straipsniais plaukė jos parinktam leidėjui J. Mikšui, dirbusiam raidžių rinkėju vienoje Ragainės spaustuvėje. Laikraščio leidimu labiausiai rūpinosi J. Basanavičius, bendradarbiavęs Mažosios Lietuvos spaudoje ir santykiavęs su Lietuvių lite-rariškos draugijos vadovais. Jis, susitaręs su Mikšu, parengė pirmą Aušros numerį su jausmingu įvadiniu straipsniu. Laikraštis 1000 egzempliorių tiražu buvo išspausdintas 1883 m. kovo mėn. "Ir štai užgimė Aušra . . . Krykštavome iš džiaugsmo, kada Miksas pranešė tą naujieną" — rašė J. Šliūpas po 20 metų. (Rinktiniai raštai, p. 297). Per 40 mėnesių leistos Aušros (1883 kovo — 1886 rugpjūčio išėjo 40 numerių, dėl suvėlavimo ir kitų priežasčių sudėtų į 29 sąsiuvinius.

3
Aušra, bent iš pradžių, buvo istorinis - literatūrinis laikraštis, kur ypač aukštinta lietuvių kalba. Tokį jos pobūdį pažymėjo pats Basanavičius įvadinėje prakalboje. "Mūsų tad ypatingiausias ir didžiausias rūpestis bus — duoti pažinti mūsų broliams Lietuvoje nusidavimų senovės gadynės ir veikalų mūsų sentėvių, kurių darbus ir tėviškės meilę užmiršę nežinome mes patys, kurių tėvų esame sūnūs bei nepočiai (anūkai). Jei kožnas geras ir patogus sūnus godoja savo tėvus ir tėvų tėvus, tai ir mes lietuviai šios gadynės turime sekti pavyzdį gerų sūnų senovės Lietuvos; todėl pirmiausiai turime pažinti jųjų senovišką gyvenimą, būdą, darbą ir tikybą, jųjų darbus ir rūpesčius, nes, jų gyvenimą pažinę, pažinsime geriaus juos, o juos pažinę ir patys pasižinsime" (Rinktiniai raštai, p. 698. Vilnius, 1970).

Nemaža buvo rašoma apie Lietuvos praeitį, idealizuojant ypač priešunijinius laikus. Skelbta daug grožinės literatūros. Priskaitoma net 20 rašiusių literatų, daugiausia eilėraščių autorių. Pats Basanavičius, atsidavęs tautosakai, Aušroje skelbė daug surinktų pasakų ir visokių senovės liekanų.

Aušra, buvusi tautinis - kultūrinis laikraštis, bent pradžioje nelietė politinių dalykų, vengė išpuolių prieš rusus ir tereikalavo tik grąžinti spaudos laisvę. Basanavičius ir Šliūpas tikėjosi gauti iš rusų valdžios leidimą spausdinti Aušrą Vilniuje ir to buvo prašę. Kai leidimo nebuvo gauta ir Aušrą nuo 1883 m. lapkričio mėn. pradėjo redaguoti Šliūpas, jau nevengta pulti rusų.

Dabartinėje sovietinėje istoriografijoje laikantis marksistinės doktrinos, mokoma, kad visas aušrinis sąjūdis buvęs pradėtas kaimietiškos buržuazijos, susidariusios po baudžiavos panaikinimo. Antai J. Jurginis, recenzuodamas M. Jučo knygą, Baudžiavos irimas Lietuvoje (Gimtasis kraštas, 1973.1.18) rašo: "Atbudimas" (taip jo vadinama Aušros pradžia) buvo ne kas kita, kaip buvusios valstiečių - baudžiauninkų klasės skaidymasis į dvi naujas socialines klases: į kaimo buržuaziją ir į žemės ūkio darbininkus. Šis skaidymasis ir atgaivino tautą, kaip iš skirtingų klasių susidedantį socialinį visuomenės organizmą". Panašiai samprotavo ir literalogas B. Pranskus (žr. Lietuvių literatūros istorija, II, p. 77, 1958). Nesigilinant į šį sovietinių autorių teiginį, kuriam praverstų atskira studija, priminsime tik aušrininko J. Šliūpo straipsnį (Aušros 1-3 nr.) "Tikrasis ieškinys patriotiškumo". Jis aiškina, kas yra tauta, ir išvedžioja, kad tauta yra bendruomenė, jungiama praeities, politikos, ekonomijos ir dažnai tikėjimo ir kalbos. Iš to teiginio Šliūpas išveda, jog "šiandien lietuviai negali vadintis tauta, bet jie turi visišką teisę siekti, kad Lietuvos priešai jiems nekliudytų".
Šliūpas kalbėjo ne kaip kokios buržuazijos atstovas, bet visos tautos. Jam ji yra vieninga srovė, o ne suskilusi į dvi priešingas. Kaip Šliūpas, taip ir visi aušrininkai žvelgė į lietuvius kaip vieningą bendruomenę ir žadino jos tautinę sąmonę.

Šliūpas pasirodė kiek skirtingas Aušros bendradarbis, ypač buvęs jos faktiškuoju redaktoriumi nuo 1883 m. lapkričio iki 1884 kovo. Jis ėmėsi gvildenti joje socialinius - ekonominius klausimus pagal tuo metu vyravusį socializmo mokslą. Šliūpas rašė apie sunkią darbininkų padėtį, nors nepiršo jokių reformų. Daugiau kaip socialiniai - ekonominiai dalykai Šliūpui rūpėjo tautos švietimas. 1884 m. jis paskelbė Aušroje išsamų rašinį apie lietuviškų mokyklų steigimą.

Nors aušrininkai labiausiai aukštino lietuvių kalbą ir ragino tautiečius liautis kalbėjus svetimomis kalbomis, tad ir lenkų, tačiau Aušroje pačioje pradžioje susilaikyta rašyti prieš lenkus. Lietuvių - lenkų santykių klausimas pajudintas Aušroje , kai užkliudė ją lenkiškas laikraštis Dziennik Poznanski. Lenkiškas laikraštis įžiūrėjo Aušroje polonofobiją ir reagavo, jos pirmiems numeriams pasirodžius. Aušrininkus itin papiktino teiginys, kad lietuviai "politiškai ir tautiškai esą lenkai, tik kitaip kalbantieji". J. Basanavičius pirmas atsakė ilgu straipsniu Aušroje. Jis atrėžė lenkų laikraščiui: "Lietuviai tačiau tie, kurie trokšta užlaikyti savo prigimtą lietuvišką kalbą, nieku būdu nenori susi-lenkuoti, o savo žemę nepripažįsta už lenkišką" (Rinktiniai raštai, p. 700, 1970). Tuolaikinis redaktorius Šliūpas, atsakydamas lenkų redaktoriui, parašė jam laišką. Jis švelniai priekaištavo, kad lenkai lietuvius kaltina separatizmu. "Lietuviai nieku dėti dėl separatizmo. Kalti lenkai, kurie tą žodį išrado ir lietuviams prikabinti stengiasi" — rasė Šliūpas. Dėl lenkų redaktoriaus primenamų lietuvių - lenkų praeities santykių Šliūpas atsakė, jog lietuvių liaudis, kaip ir šviesuomenė, nepatyrė nieko gero iš lenkų ir nemato reikalo jiems būti dėkinga. Kai lenkas redaktorius atsakė Šliūpui, šis jam pakartotinai rašė. Priminė lenkų puolimus ir lietuvių pasipiktinimą tuo, sakėsi tikįs ateityje matyti lietuvių - lenkų draugystę.

Basanavičiaus aštresnis, Šliūpo švelnesnis atkirtis lenkiškam laikraščiui rodo, kad aušrininkų užsimotas lietuvių tautinis sąmoninimas reiškė žymia dalimi jų vadavimąsi iš amžiais gožusios lenkybės. Dėl stiprios liaudies bažnytinės ideologijos ir su ja susijusios lenkybės aušrininkai iš pat pradžių vengė liesti lietuvių lenkinimą per bažnyčias. Jie tikėjosi lietuvių kalbos gaivinimu paveikti dvasininkus ir per juos stumti lenkų kalbą iš bažnyčių. Su tuo tikėjimu Basanavičius rašė lenkų redaktoriui: "Anot vieno mes tiktai pasitikime, kad mūsų apšviestieji kunigai eis ne prieš mus, bet su mumis ir nekaltins mus, kad mes lietuviškai kalbame ir dūmojame" (Rinktiniai raštai, p. 709). Iš dalies Basanavičiaus viltis išsipildė. Kai kurie kunigai, ypač jaunesnės kartos, pasekė Aušra, ir per juos plačiau atsivėrė durys lietuvių kalbai į bažnyčias. Tai buvo vienas žymus Aušros nuopelnas.

4
Ne kokios organizacijos, bet tiesiog spontaniškai pradėta leisti Aušra, ir dar be jokio pagarsinimo, negalėjo pritraukti daug skaitytojų ir prenumeratorių. Jų užsimokėjusių 1883 m. buvo 69. 1884 — 300, 1885 — 250, 1886 — 175. (LE, I t., p. 469). Aušros platintojai buvo jai pasiaukojusieji asmenys, pirkusieji jos didesnius kiekius ir platinusieji savais keliais. Pvz., Marijampolės gimnazijos mokytojas Petras Kriaučiūnas nupirkdavo 100 ar 200 kopijų ir pats parsisiųsdavo. Antras didelis Aušros platintojas buvo J. Miliauskas - Miglovara. Jis pa-imdavęs nuo 100 iki 150 ir parsisiųsdavęs į Rygą, kur tarnavo policijos viršininku. Aušros skleidėjai buvo ir knygnešiai, kurie nešdavo ją per sieną su maldaknygėmis ir kitomis knygomis.
Visaip platinama Aušra pasidarė plačiai žinoma ir gavo nemaža bendradarbių. Jų priskaitoma iki 70. Tarp jų buvo 20 poetų, bet daugiausia korespondentų. Korespondencijos ir straipsniai plaukė iš įvairių Lietuvos vietų. Aušra, pirmas D. Lietuvos periodinis leidinys, buvo visų lietuvių laikraštis — kaip pasauliečių, taip ir dvasininkų. Joje rašė žinomi kunigai: A. Burba, S. Norkus, S. Gimžauskas. Net ir Maironis iškilo pirmais kūriniais Aušroje, paskelbdamas (1885) pirmą eilėraštį "Mūsų vargai". Vėliau Šviesoje jį pakartojo pakeistu pavadinimu — "Miškas ūžia". Maironis parašė Aušroje ilgą straipsnį ir apie sorbų - lužičėnų vadovaujantį tautinį veikėją J. E. Smolerį (m. 1884). Jis ypač ryškino to paelbio slavų vadovo vedamąją mintį, kurią pats piršo lietuviams, būtent, kad ir skirtingų pažiūrų veikėjai turi vieningai dirbti tautinį kultūros darbą. Tuo keliu Aušra ir buvo pasiryžusi eiti. Bet ji suklupo, neatsilaikiusi prieš istorinį vyksmą, kuris viršija paskirų asmenų ar grupių siekimus. Istorinis vyksmas rikiuoja asmenis bei jų grupes ir diktuoja idėjas.

Aušra buvo pradėta jaunos pasaulietinės inteligentijos. Ji ėmėsi žadinti lietuvių tautinę sąmonę kultūrinėmis bei švietimo priemonėmis, vengdama politikos ir pasaulėžiūrinių klausimų. Bet inteligentija, ėjusi mokslus to laiko aukštosiose ar aukštesnėse mokyklose, negalėjo išlikti nepaveikta ano meto naujoviškų mokslų — liberalizmo, socializmo, materializmo ir net ateizmo. Tai mokymai svetimi, net priešingi Bažnyčiai. Patys popiežiai, Pijus IX raštu "Syllabus" (1864), Leonas XIII enciklika "Quod apostolici" (1878), juos pasmerkė. Kai kurie Leono XIII laiškai buvo išversti į lietuvių kalbą ir ėjo per kunigų rankas (LE, XIV, 459). Tuo būdu kunigams tapo žinomi Bažnyčios smerkiami mokslai.
 

 
Kunigai greitai pajuto, nors ir pridengtą, anti-bažnytinę Aušros dvasią, ypač kai ją redagavo Šliūpas, jiems jau žinomas iš jo buvojimo Kaune 1882 m. Be Šliūpo, įnešė į Aušrą naujas pažiūras ir kiti bendradarbiai, kaip J. Andziulaitis, J. Mačys-Kėkštas, M. Jankus. Po 20 metų Basanavičius rašė, jog Šliūpo redaguotoje Aušroje "buvo justi menką socializmo kvapą" (Varpas, 1903, Nr. 3). Kunigų priešaušrinį nusistatymą paaštrino ir Seinų vyskupas, kaip paliudijo M. Jankus, kuriam priklausė Aušros platinimas. Jis 1884 m. rašė: "Karabelni-kai nei jokiu būdu neprisileido pernešti mano siūlomų kalendorių. Sako, "vyskupas aštriai kunigams paliepęs, kad nei Aušros, nei kalendorių niekas neplatintų (Pr. Alšėnas — M. Jankus, p. 47).

Nuo 1885 m. 9 nr. Aušra spausdinta tilžėje paties Mikšo įsigytoje spaustuvėje ir jo lėšomis. Dabar Aušra ėjo su sumažėjusiais skaitytojais ir prenumeratoriais. Miksas turėjo ją leisti su nuostoliais ir bristi skolon. Kai negalėjo skolos išsimokėti, jo spaustuvė buvo parduota iš varžytynių 1886 m. viduryje, ir Aušra sustojo.

5
Nors Aušra ėjo palyginti trumpą laiką, tačiau ji paliko neišdildomus pėdsakus mūsų tautos gyvenimo kalyje. Ji įdiegė vėliau tautinėje dirvoje triū-siantiems veikėjams šiuos Basanavičiaus tartus tiesiog programinius žodžius: "Juk ir mes esme tokie pat žmonės, kaip ir mūsų kaimynai, ir norime visomis teisybėmis, prigulinčiomis visai žmonijai, lygiai su mūsų kaimynais naudotis" (Rinktiniai raštai, p. 696). Pažymėtina, kad Basanavičiaus paženklinta programa sekė tie, kurie, stoję prieš Aušrą, po metų atėjo veikti aušrininkų vietoje. Jie įsteigė laikraštį Šviesą (1887 - 1890). Laikraštis buvo dvasininkų vadovybėje, bet jame bendradarbiavo ir pasauliečiai šviesuoliai. Į Šviesos bendradarbių tarpą įsijungė ir iš Aušros atėjęs Maironis. Jis dabar kaip šviesininkas budino Aušrą: "Buvo pas mus garsingas laikraštis "Aušra", vienok ans neturėjo krikščioniškos dvasios, priešingas katalikiškam tikėjimui ir erzinantis svietišką vyriausybę" (V. Za-borskaitė, Maironis, p. 69, 1968). Šviesoje taip pat rašyta apie įvairius tautiškus reikalus, paliečiant lenkų ponus ir lenkėjimą. Žinoma, laikraštis palankiai rašė ir tikėjimo klausimais.

Kunigų redaguotas laikraštis buvo ir Šviesą pakeitusi "Žemaičių ir Lietuvos Apžvalga" (1890 -1896), turėjusi nemaža pasauliečių bendradarbių. Laikraštis smarkokai pasisakydavo prieš rusifikaciją ir prieš grynai pasaulietinės krypties laikraščius — Varpą, Ūkininką, tačiau neatstūmė pasauliečių nuo bendradarbiavimo. Apžvalgą pakeitęs Tėvynės Sargas (1896 - 1904) buvo beveik vieno J. Tumo-Vaižganto redaguotas. Jis gražiai jungė katalikų tikėjimą su patriotizmu. "Lietuvai terūpi dabar užlaikyti savo dvasią, t.y. šv. katalikų tikėjimą, savo kalbą, papročius ir visą, ką gera gavo nuo senolių" (LE, XXX, 122). Tėvynės Sargas buvo, galima sakyti, sukatalikinta Aušra.

Iš Aušros pasėtos sėklos išaugo vaisius, kuriuo misdama tauta subrendo ir pareikalavo sau teisių prilygti kaimynams. Pirmiausia lietuviai reikalavo sau teisių bažnyčiose, kur istorinėse aplinkybėse lenkybė buvo įsivyravusi ir nusmelkusi lietuvybę. Jose teskambėjo vien tik lenkų kalba, ir lietuviai turėjo melstis lenkiškai, nors tos kalbos nemokėjo ar silpnai mokėjo. Aušrinio sąjūdžio paveikti lietuviai, jaunų kunigų vadovaujami, daugiur pareikalavo pridedamųjų pamaldų jų kalba ir dėl jų kovojo. Ženklus Aušros pažadintas reiškinys.

Aušra sustiprino ir bažnyčios pradėtą kovą dėl lietuviškos spaudos laisvės, kai prie kontrafakcinių bažnytinių spaudinių prisijungė ir pasaulietiniai.

Iš Aušros pradėto diegti lietuviams tautinio susipratimo prasidėjo sąjūdis, vedęs ir atvedęs į nepriklausomybę. Ir jei dabar, netekus nepriklausomybės, laisvės šūkis dar gyvas tautoje, tai reiškia, kad iš Aušros pasėtos sėklos išaugo "ąžuols drūts prie Nemunėlio", kuris lietuviams dar vis žaliuoja ir po 100 metų. Tad iškilmingai minėkime šiais metais tos sėklos —Aušros —jubiliejų.