Eilėraščiai |
Parašė Kotryna Grigaitytė |
DERLIUS Kaip svečias vakaro dangus Nusiėmęs skrybėlę ateina Į prisimerkusius šlaitus — Apleistą vasaros buveinę. Mes renkam vyną nuo šakų Į atspindžius, rankas panėrę. Tai neša vakaro dangus Šį svaigų žemės gėrį. Pražydo taurės delnuose Gelsvai, žalsvai, raudonai. Šiam vakarui pakelkim jas Pačiais skambiausiais tonais! PAVASARIO ŽENKLE Sniego gniūžtės baltos Nuo krantų nubirę, Nusiūbavus ledui, Kaip lelijos irias. Kaip lelijos kvepia Vėsiu vėju ryto — Ir, krantuos žibutės Mėlynai dažytos. Pargyvuoki, pempe, Parkukuok gegute, Pietys bures tempia Slėny palei upę. GIMTADIENIS Tu avietes žiedas Po žaliu lapu. Dar tave ir šiandien Vis širdy supu. Susibėgę upės Keturių šalių Tegul neša, supa Baltu laiveliu. Aš jau susidėjau Mantą į skrynias. Palydėk pavėjui. . . Ir . . . neatsigręžk. PETELIŠKĖ Man gimstant peteliškė paskolino sparną, kad mirštant grąžinčiau pavasario vėjui. Daug kartų jau vyšnios žydėjo ir vėjas vis bėgo pro šalį, iš Baltijos nešdams po gaivų lašelį. Neklausiu, o vėjau, kada tu sustosi, pripildęs lašeliais ąsotį. Jau sparnas padangėn nekyla tik laukia rudens, susisupęs į tylą. V I E N U M A Įsižebia kažkur žiburiai, Vakarienė ant priestalio aušta. Iškeliavo diena. Duris uždarai. Ir vakarą pilstai su šaukštu. Taip viskas aplink realu: Kėdės, stalas, molinis ąsotis. Susiveja laikas be siūlo galų — Nežinai ar tau verkt, ar kvatotis. Pakaitomis diena ir naktis Per langus tylėdamos rangos. Kasdieną tas pats — vis ir vis . . Ir nerimo slenkančios bangos. NIEKO NEPASIGENDU Tavuosiuos žodžiuos nieko nepasigendu, o ir neieškau nieko. Tą atsisveikinimą blankų šiaurys seniai jau nupūtė ledu, tai kam dar beieškot žvaigždžių per lietų. Priplojo sniegas neužmirštuolių žavesį. Šaukus lietaus, ir volungė nutilo. Kada pavasaris žaliom kurpaitėm avėsi ir juosėsi diržu baltų alyvų. - - - - - - - - - - - - Kai liovėsi siautėjęs rytys, pietų vėjelis vėliai pučia. Pribiro saulės spindulių — pribiro jų rieškutės. AUDĖJA Tu galbūt įausi pasaką gražiausią juostos tulpiažiedės širdyje. Tik neatsakysi paklausta nei sykį, ašarų įausta kiek į ją? Sakai vėtros ūžė su rauda giružės ir nutilo staklės šiurpuly . . . Kiek beržų išrauta pikto upių srauto, ko sodybų vartai liko užkili? Tu ir vėl tyli. . . |