BRITANIJA IR PABALTIJO VALSTYBĖS PASAULINIO KARO METU Spausdinti
Parašė Juozas Liepinis   
Pabaltijo valstybių problema nebuvo šalutinis antrojo pasaulinio karo epizodas — ji giliai paveikė pokario Europos politinę raidą ir "šaltojo karo" pobūdį. Šią tezę paskelbė britų istorikas Roy Douglas 1982 m. birželio mėnesį Minesotos universitete,Mineapolyje, įvykusioje britų studijų puoselėjimo draugijos konferencijoje. Savo paskaitoje, "Britanija ir Pabaltijis antrojo pasaulinio karo metu", Surrey universiteto Anglijoje profesorius paskelbė naujos medžiagos ir pavaizdavo, kaip tie Pabalti-jų lemtingieji metai atrodė iš britų perspektyvos.

Anot prof. Douglas, beveik visi britai sutarė, kad 1939 m. rugpjūčio 26 d. pasirašydama sutartį su Vokietija, Rusija padarė "išdavystę". Šiuo vadinamuoju Molotovo — Ribentropo paktu ir prie jo prijungtais slaptais protokolais Maskva ir Berlynas pasidalino Rytų Europą į savo įtakos sferas: Pabaltijis buvo atiduotas Stalinui. Kai 1939—ųjų metų spalio mėnesį Kremlius privertė Lietuvą, Latviją ir Estiją įsileisti tarybinės armijos įgulas, Britanijoje tai buvo interpretuojama kaip nacių — bolševikų sandėrio dalis.

Sovietų Sąjungai 1939 metais lapkričio mėnesį užpuolus Suomiją, tuometinis britų užsienio reikalų ministras Halifaksas pareiškė, kad Maskva esanti užsimojusi "užimti šiaurinę Norvegijos dalį". Suomių turėtas pasipriešinimas Britanijoje sukėlė "nepaprasto pasigėrėjimo". Karo veiksmams pasibaigus 1940 m. kovo 13 d., britų ministras Helsinkyje išreiškė turbūt daugumos britų viltis, sakydamas, jog "savo dvasia suomiai nėra nugalėti ir žiūri į taiką kaip į ginkluotas paliaubas; jie pasinaudos pirma proga atsiimti prarastą teritoriją".

1940 m., rašo prof. Douglas, pasaulio dėmesiui susitelkus į Prancūziją, kuričt baigė užkariauti vokiečiai, Maskva nusprendė, kad dabar gera proga "galutinai sunaikinti" Estijos, Lietuvos ir Latvijos valstybes. Praėjus mėnesiui po paliaubų Prancūzijoje, buvo "susitvarkyta"   ir   Pabaltijyje.   Trijose   Pabaltijo šalyse buvo pravesti "rinkimai", kuriuose balsuoti buvo galima tiktai už komunistų partijos aprobuotus asmenis. Tokiu būdu sudaryti "parlamentai" nubalsavo prašyti, kad Lietuva, Latvija ir Estija būtų priimtos į Sovietų Sąiungą.

Prof. Douglas pabrėžia, kad 1940 metais labai pasikeitė britų vyriausybės požiūris į Pabaltijo valstybes. Gegužės 10 d. ministru pirmininku tapo Winstonas Churchillis, kuris į karą žiūrėjo labai paprastai: "Aš teturiu vieną tikslą — sunaikinti Hitlerį." Tam siekiui įgyvendinti, reikėjo kaip nors patraukti Ameriką ir Sovietų Sąjungą į Britanijos pusę, ko Stalinas tuo metu visai nenorėjo. "Jei rusams reikėtų pasirinkti tarp Britanijos ir Vokietijos, 1940 m. rugpjūčio mėnesį rašė britų ambasadorius Sir Stafford Crippsas. šiuo metu nėra jokios abejonės, kad jie pasirinktų Vokietiją". Nepaisant to, Churchillis, atrodo buvo įsitikinęs, kad "įvykių logika" anksčiau ar vėliau įstums ir Sovietų Sąjungą bei Jungtines Amerikos Valstijas į karą su Vokietija. Todėl britų vyriausybė į naują Maskvos agresiją prieš Pabaltijo valstybes žiūrėjo ne taip kritiškai, kaip į ankstesniąją — buvo manoma, kad Sovietų Sąjunga imasi žingsnių prieš galimą vokiečių ataką ir todėl Britanija gali žvelgti į įvykius Pabaltijyje iš "palankaus neutralumo" taško.

Pasikeitimai Pabaltijo valstybėse giliai paveikė Britanijos politiką Antrojo Pasaulinio Karo metu — tvirtina profesorius Roy Douglas. Pabaltijo klausimas vėl iškilo visu ūgiu, Hitleriui 1941 m. birželio 23 d. įsiveržus į Tarybų Sąjungą, Maskva bematant pradėjo spausti Londoną, kad šis paskelbtų karą Suomijai. Britų vyriausybė čia susidūrė su didele problema, nes didžioji dauguma britų gerai prisiminė "žiemos karą" ir jautė gilių simpatijų Suomijai. Antra vertus, buvo jaučiama, kad žūtbūtinėje kovoje su Vokietija, Britanijai reikalingi visi įmanomi sąjungininkai — Churchillis kalbėjo, kad jei pats velnias ateitų iš pragaro padėti jam kovoti su naciais, jis ir su velniu sudarytų sąjungą. Po aštrių debatų tarp britų vyriausybės narių, Churchillio pažiūros paėmė viršų, ir 1941 m. gruodžio 6 d. Britanija paskelbė karą Suomijai, Vengrijai bei Rumunijai.

Netrukus britų vyriausybei teko vėl susidurti su Lietuvos, Latvijos ir Estijos klausimu. 1941 m. gruodžio mėn. naujasis britų užsienio reikalų ministras Anthony Edenas atvyko į Maskvą. Stalinas jam pasiūlė, kad Didžioji Britanija ir Sovietų Sąjunga pasirašytų daug nesakančias abipusės paramos sutartis, prie kurių būtų pridėtas slaptas protokolas, patvirtinantis, jog pokarinės Sovietų Sąjungos sienos bus tokios, kokios jos buvo 1941 m. birželio mėnesį, vokiečių invazijos metu. Tai reiškė, kad Britanija patvirtintų ir Pabaltijo valstybių užėmimą. Edenas negalėjo priimti tokios plačios apimties pasiūlymų ir sekančią dieną sovietinės vyriausybės atstovai pateikė jam daug kuklesnio protokolo projektą. Tačiau ir juo būtų buvęs patvirtintas Pabaltijo valstybių užėmimas. Rusai atsisakė pasirašyti sutaris be slapto protokolo, ir Edenas išvyko iš Maskvos tuščiomis rankomis.

Maskvos reikalavimai sukrėtė britų kabinetą, rašo prof. Douglas. Stalino idėjos buvo visiškai priešingos Atlanto Chartai, kurią prieš pusmetį buvo pasirašę Churchillis su Rooseveltu. Laiške Edenui Churchillis rašė, kad "Pabaltijo valstybės buvo pasisavintos agresijos būdu, gėdingame sandėryje su Hitleriu; sutikti su rusų pasiūlymais reikštų paneigti visus principus, už kuriuos mes kovojame šitame kare". Tačiau Edenas nenustojo tvirtinęs, kad su Rusija reikia susitarti, o tai reiškia, jog bent praktiškais sumetimais reikėtų pripažinti Maskvos užkariavimus.

Taip buvo prieita prie britų kabineto posėdžio 1942 m. vasario 6 d. Kabineto narių nuomonės dar aštriau išsiskyrė, kaip ankščiau diskutuojant karo paskelbimą Suomijai. Tvirčiausiai prieš Pabaltijo valstybių užkariavimo pripažinimą pasisakė Darbo (Labor) partijos vadovas Att-lee, kurį parėmė Ernestas Bevinas.

Konservatoriai Edenas ir Beaver-brookas į pripažinimą žiūrėjo daug palankiau, kaip ministras pirmininkas Churchillis. Liberalų partijos vadovas Sir Archibald Sinclairas pasielgė "nelibaraliai" ir parėmė Edeną. Pagaliau Churchilliui pavyko Pabaltijo valstybių klausimą referuoti Jungtinėms Amerikos Valstijoms.

Britų ambasadorius Halifaksas Washingtone turėjo gana nemalonų pasikalbėjimą su Amerikos valstybės sekretoriaus pavaduotoju Sumner Welles, kuris pareiškė, kad Edeno pasiūlymas pripažinti Pabaltijo valstybių okupaciją yra nesuderinamas su Atlanto Charta ir su tais principais, kuriais remiantis buvo stota į karą. Panašiai Halifaksui atsakė ir prezidentas Rooseveltas.
Skirtingos nuomonės Pabaltijo valstybių klausimu sukėlė "aštrių ginčų" karo meto britų kabineto narių tarpe — informuoja profesorius Roy Douglas. Churchillis pradėjo linkti Edeno posėn ir ėmė spausti Amerikos prezidentą Rooseveltą, kad šis netrukdytų britams pasirašyti sutarties, kurios Stalinas pageidauja bematant. Rooseveltas tokiai sutarčiai viešai neprieštaravo ir 1941 m. kovo 25 d. britų kabinetas nusprendė ją pasirašyti ir tuo netiesiogiai pripažinti Pabaltijį Maskvai.

Tačiau tie planai nuėjo niekais. Slaptos diskusijos išėjo į viešumą ir daugelis britų parlamento narių pradėjo "bombarduoti" Edeną, kritikuodami jį už jo siūlomą sutartį. Profesoriaus Douglas nuomone, šis kritikos antplūdis labai paveikė britų vyriausybę, kuri nutarė atidėti formalų Pabaltijo valstybių "išpardavimą" vėlesniam laikui. Planuotoji britų— sovietų sutartis taip ir nebuvo pasirašyta; po kelių mėnesių Britanija ir Sovietų Sąjunga pasirašė Dvidešimties metų sutartį, kurioje nebuvo nei žodžio apie Maskvos pretenzijas į Pabaltijo valstybes.

Nepaisant to, Edenas nenuleido rankų. Britų kabineto nariams bedis-kutuojant Dvidešimties metų sutartį, jis pripažino Tarybų Sąjungos poziciją Pabaltijo šalyse. Jo paties nuomone, tuo būdu jis davė Maskvai, ko ji norėjo, ir drauge išvengė savo tautiečių triukšmingo pasipiktinimo. Netrukus, Maskvos spaudžiama, britų užsienio reikalų ministerija išbraukė Lietuvos, Latvijos ir Estijos atstovų pavardes iš reguliarių sąrašų ir perkėlė juos į "papildomą sąrašą", tuo patylomis informuodama pasaulio diplomatus, kad britų vyriausybės akimis Pabaltijo valstybės jau nebeturi pilno diplomatinio statuso.

Prof. Douglas manymu, Pabaltijo valstybės suvaidino gyvybinės reikšmės vaidmenį būsimojo "šaltojo karo" tarp Vakarų ir Tarybų Sąjungos užuomazgoje. 1942 m. sausio mėnesį įvykusiame britų kabineto posėdyje Edenas teisino savo politiką, sakydamas, jog Stalinas reikalauja pripažinti Pabaltijo valstybes Sovietų Sąjungai, nes jis nori patikrinti kaip toli britų vyriausybė yra pasiruošusi eiti, t. y. padaryti "atgrasių nuolaidų", ir tuoj užsimokėti už "pokario bendradarbiavimą" su Sovietų Sąjunga. Arba, Edeno žodžiais, "kokius principus mes pasiruošę paaukoti" už tokį bendradarbiavimą.

Prieš Edeną stojo Duff Coope-ris — vieninitelis britų vyriausybės narys atsistatydinęs iš kabineto protesto ženklan prieš 1938 metų Miuncheno sutartį, pagal kurią britai ir prancūzai išdavė Hitleriui Čekoslovakiją. Anot Cooperio, pripažindama Pabaltijo okupaciją, Britanija "pirmą sykį, be protesto ir neatsiprašiusi, atidavė teritoriją valstybei, kuri jos dar net neturi".Coope-ris pabrėžė, kad Rusijos veiksmus prieš Pabaltijo valstybes dar mažiau galima pateisinti, kaip Hitlerio veiklą Čekoslovakijoje bei Lenkijoje.

Po to, rašo prof. Douglas, Vakarų valstybės žingsnis po žingsnio nutolo nuo Atlanto Chartoje paskelbtų kilnių principų. Netrukus buvo padalinta visa Rytų Europa, nedaug tekreipiant dėmesio į padalintųjų tautų norus. Britų istorikas mano, kad jau laikas palaidoti teoriją, jog Vakarų valstybės padarė ankstyvų nuolaidų Sovietų Sąjungai, nes jos bijojosi Maskvos karinės galybės. Jis primena, kad diplomatinės nuolaidos Pabaltijo valstybių klausimu buvo planuojamos dar beveik metus prieš Stalingrado mūšį, kada dar buvo neaišku, ar Sovietų Sąjunga iš viso išsilaikys nesugriuvusi.

Prof. Douglas mano, kad iš tų įvykių galima daug pasimokyti. Sovietų Sąjungai nuolaidas dariusieji valstybės vyrai nė sykio nepasvarstę, kaip jų veiksmai paveiks ateitį. Neatrodo, jog Churchillis ar Rooseveltas būtų buvę tvirtai įsitikinę, kad tokios nuolaidos pageidautinos ar reikalingos diplomatiniais ar kariniais sumetimais. Pabaltijo valstybių klausimas nebuvo tinkamai pristatytas nei JAV, nei Britanijos parlamentams, nekalbant apie tų šalių piliečius. "Užtai ir šiandien brangiai tebemokama visame pasaulyje" — užbaigia savo paskaitą Surrey universiteto profesorius Roy Douglas.
Juozas Liepinis