NAUJOSIOS ANGLIJOS LIETUVIŠKAS BALSAS Spausdinti
Parašė Marija Stankus-Saulaitė   
Naujoji Anglija nuo seno turi savo poetus, išsakančius to krašto, tos tėviškės baisumus ir grožį. Pati toji gamta ir gąsdina, ir žavi: Atlantas, žemės su vandeniu susitikimas; šaltos, tamsios žiemos; vasaros, spalvingos, kartais gaivios, kartais slopinančios. Tos srities gyventojas, išmokęs atpažinti aplinkos nuotaikas, žino, kada priešintis, kada laukti. Gamtoje jis mato savo ir savo artimųjų gyvenimo atvaizdą: asmens griežtumą, paslaptingumą, grožį, tvirtumą ir skaidrumą; pergyvenimų tams uosius ir šviesiuosius momentus.

Šį Amerikos rytų gamtovaizdį ir jų gyventojus Jonas Zdanys savo eilėraščiais knygoje Voice on an Anthill ( New York: Manyland, 1981, 42 p.) įneša į lietuvių literatūrą. Angliškai rašydamas, Zdanys ugdo mūsų literatūros lietuvių rašytojų, nelietuviškai rašančių, šaką.

Kaip taupi Naujosios Anglijos gamta — kranto kontūrai,gražūs susikaupę medžiai, brangūs šviesos spinduliai, — taip taupūs Zdanio eilėraščiai. Kiekvienas žodis reikalingas, tikslus, atrodąs labai paprastas, bet slepiąs daug prasmių. Kiekviena eilutė, kiekvienas posmas taip disciplinuoti, kad jų garsai tuo pačiu uždaro ir atveria eilėraštį. Įdomūs rimai atbaigia eilutes, jas tačiau sujungdami su kitomis eilutėmis. Ritmas, dažniausiai anglų kalbai tinkąs jambas, primena Atlanto potvynį ir atoslūgį. Staigus, skaudus chorėjas išreiškia atoslūgio skausmą, pvz., eilėraštyje "Block Island Blues":

Sunset: jaundiced, the sun
splashed into the sea
ebbing green and grey,
a tide of bilge and backtvash
sivelling tidal pools
tvith   setvage,   silt,   and   slush.
Dusk: adamant still, we kiss.
In this last light, sitting
on the mudflat beach,
we talk of love. Now night:
high above, circling seagulls
wail for toater, for light.

(p. 21)

Gyvūnai jaučia saulės ir vandens netekimą. Žuvėdros rauda, žmonės bando vienas kitame rasti paguodos. Pasaulyje visad yra ne vien žmogus ir jo komplikuoto gyvenimo bangavimai. Yra pati gamta, didesnė už žmogų, įjungianti žmogų, kuriam, kaip gamtos daliai,visa atitolsta,visa grįžta gamtos ritmu.

Žiemos pilkas, nedraugiškas Atlantas, atrodo, atspindi ir išryškina žmonių pergyvenimų eigą, pvz., eilėraštyje "Rock" (p. 24-25). Atlantas tačiau yra visai atskiras nuo jų, jiems abejingas. Tai juos gąsdina. Žiūrėdamas į okeaną, žmogus į save žiūri. Stebėdamas jo judesį, mato savo santykį su mylimu asmeniu. Akmuo lyg priglaudžia,bet tiesa nepaslėpta — žmogus net nebando jos slėpti. Jis turi būti toks pat tiesus ir drąsus kaip akmenuota vandenyno pakrantė.

Zdanio eilėraščių forma įvairi, struktūra įdomi. Antroje dalyje yra, pavyzdžiui, prozinių eilėraščių. Eilėraštyje "Hollow Tree" (p. 28), skaitytojas vedamas iš niūrios, šaltos nakties prie drevėje saugaus ir šilto paukščių lizdelio. Eilėraštyje, kaip ir gamtoje, paslėpta šiluma, šviesa, viltis. Tai laimikis Zdanio poezijos dėmesingam skaitytojui.

Eilėraštyje "Voice on an Anthill" (p. 40) kalbėtojas desperatiškai ieško gyvybės reiškinių mirties pilną dieną. Dangus mirties spalvos (eil.l), diena baigiasi, žemė kieta, tamsi, tuščia. Kruvinose rankose jis galop laiko išbūtas skruzdėles. Ar jis nusivylęs ar laimingas?... Ar buvo verta nepasiduoti? Turbūt, nes gyvybė rasta.

Naujojoje Anglijoje augusiam skaitytojui Zdanio balsas atpažįstamas, savas. Jis kalba apie žinomas vietas, apie daugiau ar mažiau nujaustus dalykus. Zdanys, be to, rašo Naujosios Anglijos poezijos tradicija: taupūs žodžiai, santūri melodija, kuklus kalbėtojas. Bet jo eilėraščiai turi visai savitą poetinį turinį ir tembrą. Jo palyginimai originalūs, kalambūrai taiklūs, konotacijos turtingos.
Zdanys rašo ir lietuvių poetų tradicija: jis jautrus aplinkai, įžvalgus, intuityvus. Jis mūsų poezijai sukuria naują gamtovaizdį — su žmonėmis, nebijančiais vandens, akmenų, vėjo ir pilko dangaus pulse atpažinti save.

Zdanio eilėraščių grožis, jautrumas, tikslumas ir gelmė stebina ir džiugina. Pasaulis, kurį jis kuria, atsiveria ir mums.
Marija Stankus-Saulaitė