ALANTO "PAVERSMIAI"

Parašė Alė Rūta

VYTAUTAS ALANTAS: Paversmiai. Leidėjai: Ignas Andrašiūnas, Simas Kašelionis ir mecenatas Vyto Uz-nys. Iliustravo Danguolė Šeputaitė - Jur-gutienė. Chicago, 1982. Tiražas 500 egz. Kaina 10 dol. Sklaidau stambią knygą su pagarba autoriui ir tiems žmonėms, kurių pagalba V. Alanto žodis buvo sudėtas į šiuos puslapius, rūpestingai papuoštas dail. Danguolės Šeputaitės - Jur-gutienės piešiniais. Išeivijoje dabar tik retam autoriui pavyksta atkreipti dosnių mecenatų dėmesį. Rašyti apie V. Alantą — nelengvas uždavinys. Tai šakota asmenybė ir šakotas jo kūrybos medis, išsila-pojęs Lietuvoje ir plačiai pasisklei-dęs visuose išeivijos pasauliuose. Gal dar būtų nedrąsiau pasisakyti apie Paversmius, jei ne padrąsintų V. Alanto humoras, kuriuo skaitydama užsikrečiu (Gal autorius numos populiariu jo posakiu: "Prašovei pro šikšnelę!"). Paversmių knygoje humoras daugelį realių minčių dar labiau paryškina, arba, kur autorius nori vaizdą lyg poetiškai sušvelninti, humoru, tartum debesėliu, pridengia. Šioj knygoj rimuotu žodžiu išreiškiama daugybė patriotinių lietuvio jausmų, aprašomi Lietuvos karaliai (autorius juos vadina karaliais, ne kunigaikščiais) nuo Mindaugo iki Vytauto, duodami jų valstybiniai portretai, žavimasi gamta, ypač Lietuvos, pasakojami senovės lietuvių religiniai ir tautiniai padavimai bei legendos . . . Yra taip pat realių istorinių ir šio laiko gyvenimo vaizdų, yra vizijų, svajonių, pranašavimų . . . Yra nostalgijos, liūdesio, susimąstymo, net kančios ir mirties baimės. Bet šiuose eiliuotuose posmuose (tartum eiliuotoj mūsų tautos kronikoj iki šių dienų) randu ir nemaža humoro kuris patrauklus ir net užkrečiantis. Čia yra (net ištisų poemų) ir apie raganas, vaiduoklius, aitvarus, chimeras, meilės miražus (Ugnės cikle). Yra net visas skyrius — "Iš juokingos pusės" kur, man rodos, mažiau humoro. Tai apie krypstantį mūsuose vienybės bokštą, apie cukrinius avinus ("didvyrius"), apie velnius, pinčiukus, raganas (sugundžiu-sias ir kai kuriuos Lietuvos valdovus), alchemikus . . . Yra net poema . . . unguriui. V. Alanto žodynas — platus ir įtaigus. Taip jo prozoj, ypač masėse pasklidusių scenos veikalų, taip ir šioje eilėraščių knygoj Alanto žodis, ypač humoristinis, prišaukia vaizdą ir šypseną. Kaip senosios lietuvių religijos adeptas, Alantas įveda į knygos turinį daug tokių žodžių, kurie išreiškia senųjų dievų ir kulto vaizdus: Bangpūtys, Perkūnas, Geležinis Vilkas, Žemyna, Pirmapradis, Praamžius (autoriaus rašomų didžiąją raide), aitvarų, kaukų, velnių, raganų, žemėpačių, taip pat vaidilučių, krivių, karžygių, aukurų ... O ritminėmis eilėmis, nors nerimuotai, išrašyta "Sakmė apie dievaitį.Vaižgantą" ir jo globojamą liną skamba kaip tikras liaudies pasakojimas, netgi su daugeliu mažybinių daiktavardžių. Eilėraščių temos eina nuo istorinių senovės pasakojimų iki šių dienų lietuvio nostalgijos bei tragiškų įvykių (Kalantos, miško brolių, Sibiro tremtinių ir kt). Kodėl V. Alantas savo įtaigų žodį, sėkmingą romanuose ir dramose, panorėjo naudoti ir eiliuota forma? Knygos pratarmėje jis taip atsako: "Nereiškiu pretenzijų brautis į Pegaso kolegiją, o naudojaus eilėdara tik tam, kad tokia rašymo forma įmanu glausčiau ir trumpiau pasisakyti". (6 psl.). Taip šią knygą reikia ir priimti — kaip trumpesnį autoriaus išsisakymą plačiausiomis temomis. Matyt, autorius sugalvojo lyg ir reziumuoti savosios kūrybos esmines mintis, glaustai jas eilėraščiais išreikšdamas, jausminėje šviesoj arba humoristiškai paryškindamas, labiau įtaigodamas. Šioje eilėraščių knygoj rasime trumpai visa — tartum sintezę, ką per daugelį metų rašė savo prozos kūriniuose,  susilaukusi daugelio pritarimų bei admiravimą. Ne tik pirmutiniame skyriuje — "Kalbuos su savąja tauta" — (skamba kiek reališkai . . .) autorius rodo susirūpinimą lietuvių tautos likimu, bet ir kituose skyriuose, lyg raudonu siūlu, eina posmai ar sakiniai apie garbingą ir audringą Lietuvos senovę bei tragišką dabartį: Ar kam įdomios mano kalbos Su savąja tauta, — aš nežinau, Bet nekalbėti negaliu . . . Jaučiuos toks menkas Prieš jos kančios didybę, — Ir troškulys mane kankina, Tarsi keliaučiau per dykymę, Ištroškęs gyvojo vandens, Kuris taip dosniai trykšta iš versmių Senolių mano žemės pavergtos. (22 p.)   Autorius pratarmėj pasisako, kad savo kūrybinį kelią pradėjęs irgi eilėraščiais. Rinkinį "Amžini laužai" buvo sudaręs 1924 m., kuris nebuvęs atspaustas ir vėliau dingęs. Štai ir vėl po daugybės metų grįžtąs prie ei-lėraštinės išsisakymo formos. Knygos "Paversmiai" eilėraštis "Motto" (kiek primenąs H. Radausko vieno eilėraščio pradžią) taip prasideda: Pilių padangėj nestatau Ir kanklėm nekankliuoju, — Tik po tautos akivarus braidau Ir jos likimą apdūmoju. Šis posmelis beveik ir nusako knygos turinį bei jos motyvaciją. Iš tikro čia užgriebiama viskas: ir patrio-tika, ir dažnai komiška išeivijos realybė (ar gal tragikomiška, kaip eilėrašty "Per Vasario 16-tos minėjimą", 18 p.) ir įvairios aistros (pinigo, meilės, garbės . . .) ir panašios temos, kurios vis kartojasi ir Alanto prozoje. Naujovių "Paversmėse" nerasime, bet, kas mėgsta rašytojo Vytauto Alanto romanus, jo dramas, komedijas ir pjeses, su dėmesio paskaitys ir šią jo knygą, patraukliai išleistą: kieti viršeliai, maloni akiai spalva, švarus spaudos darbas, knygos turinį atitinkanti iliustratorė. Alė Rūta