LIETUVOS VALSTYBES PRADŽIA VAKARŲ IR RYTŲ EUROPOS SANKRYŽOJE Spausdinti
Parašė J. JAKŠTAS   
1
V.T. Pašuta pagrindinai nagrinėjo Lietuvos valstybės pradžią ir įrodinėjo, kad ji išsivysčiusi, jo pavartotu terminu, imanentiniu būdu, atseit išvedžiojo, jog pirmykščių laisvųjų bendruomenių visuomeninis-ekonominis gyvenimas taip vystėsi, kad iš jų išsiskyrė stambūs žemvaldžiai (feodalai) ir šalia jų buvo didelė dauguma valstiečių žemdirbių. Toliau, patikslindamas savo mokslą apie imanentinį valstybės susidarymą, jis taip kalba: "Mes žiūrime į valstybės susidarymą ne kaip į istorinį atsitiktinumą, kaip antai į Mindaugo gimimą, bet kaip dėsningą ūkinio ir visuomeninio šalies gyvenimo, jos tarptautinės padėties pasikeitimų rezultatą".1 Nors Pašuta prie imanentinio valstybės susidarymo aiškinimo primena ir tarptautinės padėties pasikeitimus, tačiau apie juos beveik nekalba.

Iš tikrųjų tuo laiku, kada Lietuvos valstybė steigėsi, t.y. 13 a., buvo permainingas metas kaip Vakarų, taip ir Rytų pasaulyje. Kiek permainos buvo paveikios susidaryti Lietuvos valstybei, palieka atviras klausimas. Bet kad jos ją palietė, to negalima ginčyti. Didelis Vakarų Eu-roros sąjūdis, siekęs Lietuvą ir ją ėmęs veikti kaip tik 13 a., buvo kryžiaus karai. Jų idėja, šimtmečiais brandinta bažnytinės dvasios, virto tikrove 12 a. Iš kur ir kaip kryžiaus karų idėja kilo ir jie prasidėjo, apie tai nemaža rašyta.

Kaip kryžiaus karo idėja išriedėjo iš Bažnyčios dvasios, taip jos ji pradėta ir gyvendinti. Tai atsitiko 11-12 a. sąvartose, kai Bizantijos imperatorius Aleksijus kreipėsi į popiežių ir prašė siųsti pagalbą kovoti su turkais, įsiveržusiais į Mažąją Aziją. Atsakydamas į imperatoriaus prašymą, popiežius Urbonas II, buvęs prancūzų kilimo, suprato, kad palenkti žmones į kryžiaus karą lengviausia Prancūzijoje. Todėl pats vyko į tą kraštą, į Klermono miestą, ir čia bažnytiniame susirinkime pažadino žmones į kryžiaus žygį (1095). Taip pažadintas kryžiaus žygis baigėsi Jeruzalės užkariavimu (1099) ir vakarietiškų krikščioniškų valstybių įsteigimu Šventojoje Žemėje, kaip Palestiną ir iš dalies Siriją tada imta vadinti. Kryžiaus karai virto istorine tikrove, kuri, Bažnyčios palaikoma, liko gyva kelis šimtmečius.
Ji buvo visuotinis Vakarų pasaulio reiškinys ir palietė, be mahometoniškų, dar ir pagoniškas tautas, tarp jų ir baltiškas.
Ryšium su kryžiaus karais atsirado ir kariški ordinai. Jie nebuvo visai naujoviški kūriniai, bet vienuoliškos draugijos, prasidėjusios ankstyvaisiais krikščionybės amžiais Rytuose ir nuo 4 a. ėmusios plisti Vakaruose. Iš vakarietiškų vienuolijų žymiausios buvo benediktinų, įsteigtos Benedikto Nursiečio. Pagal benediktinų įstatus steigėsi ir kiti vienuolynai, tarsi benediktinų atžalos, pasivadinusios kitais vardais. Jų tarpe buvo cister-sai, taip pasivadinę nuo pirmos abatijos vietovės Citeaux, kur jie įsikūrė 1098 m. Jie plito nuostabiai greitai. Jų plitimui daug padėjo Bernardas, pirma įstojęs į Citeaux vienuolyną ir kiek vėliau pasitraukęs į savo įsikurtą Clairvaux vietovėje ir nuo jos gavęs Bernardo iš Clairvaux vardą. Šis nepaprastas vienuolis darė stebuklus savo veikla ir garsėjo visame krikščioniškame pasaulyje. Jo garsas siekė ne tik Vokietijos, bet ir tolimesnius kraštus. Net Lenkijos vyskupai kvietė jį atvykti į jų kraštą ir patraukti į Katalikų Bažnyčią Kijevo rūsius. Ne veltui 12 a. pirmoji pusė kartais istorijoje vadinama Šv. Bernardo amžiumi. Iš čia suprantama, kad Bernardo įtakoje steigėsi vienuolynai Vokietijoje ir jų rytiniuose kaimynuose, k.a. Austrijoje, Čekijoje, Lenkijoje. Rytinėje Vokietijoje, Čekijoje ir Lenkijoje vienuolynai plito ryšium su vokiečių ekspansija į rytus ir todėl šiuose kraštuose jie buvo daugiausia vokiški. Dabartinio cistersų vienuolijų istoriko Lekai žiniomis, 12 a. Lenkijoje buvo 9 to ordino abatijos. Vėliau įsisteigė iki 25.2 Vienas 12 a. įsisteigusių vienuolynų buvo Lekno (Gnezno diecezijoje), turėjęs vienuolius, kilusius iš vokiško Altenbergo vienuolyno (netoli Koelno). Iš šio vienuolyno išėjo Prūsų apaštalas Kristijonas, apie kurį bus kalbama vėliau. 12 a. gale cistersai atsirado ir Pabaltijo krašte, Livonijoje, kai joje įsikūrė iš Gotlando salos vokiečiai pirkliai.3 Misionierius Meinhardas, vienuolis augustinijonas, pasekė pirkliais ir, Bremeno arkivyskupo įšventintas, buvo paskirtas livų vyskupu. Gal jo pasitelktas, pradėjo dirbti ir žymus cistersas Teodorikas iš Toreidės, kilęs iš šiaurės Vokietijos vienuolyno. Jis tarnavo ir Meinhardo įpėdiniui vyskupui Bertoldui, taip pat cistersui, kritusiam kovoje su pagonimis (1198). Trečias vyskupas Albertas, kanauninkas iš Bremeno, ilgai vyskupavęs (iki 1229) ne tik krikštijo livius, bet dar steigė ir bažnytinę valstybę Livonijoje. Jis įkūrė jos sostinę Rygą, kuri tapo ne tik valstybiniu centru, bet ir vyskupo rezidencija, atlikusią seną bažnytinį reikalavimą, kad vyskupų buveinės turi būti miestai. Vyskupas tuojau pasirūpino pastatyti naujame mieste katedrą ir jai davė Marijos vardą. Pagal katedros pavadinimą žymusis to laiko popiežius Inocentas III, gyvai domėjęsis Pabaltiju (kaip ir visais krikščioniškais kraštais), tarp skelbiamų kryžiaus karų pavadino Livoniją Marijos žeme (Terra Mariana). (Klaidingai mūsuose prieš keletą metų rašyta ir dar kartais rašoma, kad popiežius pavadino Lietuvą ar bent Žemaitiją Marijos žeme.) Pavadindamas Livoniją Dievo Motinos vardu, popiežius tarsi gretino ją su Palestina, Marijos Sūnaus Kristaus žeme.

Kai Livonijoje buvo pradėta kurti valstybė ir misijomis bei Kryžiaus karais buvo krikštijami pagonys, tai imta ir kurti vienuolynus. Pirmas jų buvo cistersų, įsteigtas Daugiagrivoje (Diunamiundėje) 1205. Jo abatu paskirtas minėtas Teodorikas iš Toreidės. Atsirado ir daugiau cistersų vienuolynų Livonijoje. Su vienuolynais atsirado ir vienas kariškas ordinas. Jo įsikūrimas ir ženklino Livonijos panašumą į Palestiną, kur tarp kryžiaus karų steigėsi kariški ordinai.

Kaip kryžiaus karai, taip ir kariški ordinai prasidėjo Prancūzijoje. Jie buvo tos pačios kryžiaus karų dvasios išdava. Kariai vienuoliai veikė kaip ir misionieriai, t.y. jungė pagonis į krikščionišką bendruomenę, tik ne mokymo, pamoks-lininkavimo priemonėmis, bet prievarta, kardu.

Kariškų ordinų pradininkas buvo grafas Hugo-nas Payens. Jis su 8 riteriais vyko į Jeruzalę saugoti nuo mahometonų ten atvykstančių maldininkų ir juos globoti. Jie padarė Jeruzalėje iškilmingus vienuoliškus įžadus ir dar įsipareigojo ginti maldininkus ir Šventąją Žemę. Jeruzalės karalius Balduinas apgyvendino juos savo rūmuose, stovėjusiuose pagal padavimą, netoli Saliamono šventovės (Templum Salamonis). Nuo to jie  pavadinti  templininkais.

Vienuoliškas militarinis ordinas buvo naujiena aniems, kad ir kryžiaus karų metams. Nors ir nepasigirdo atviro protesto prieš jį, bet tylus nepritarimas buvo jaučiamas Prancūzijoje, kur jis ėmė plisti. Nepritariančias abejones dėl jo išsklaidė Bernardas iš Clairvaux. Templininkų abato paprašytas, 1128-1130 m. jis parašė panegirišką raštą ordinui "De laude novae militiae . Jis išgarbino templininkus, pavaizdavęs juos naujais rite: visai skirtingais nuo pasaulinių. Templininkų garbei Bernardas vaizdavo pasauliečius riterius iš priešybės jiems. Kalbėjo apie jų visokiu> nusikalstamus žygius, kovas. Didžiai garbingo vyro balsas pakėlė templininkų ordino prestižą, ir jis sėkmingai plito Prancūzijoje ir kitur. Savo pagrindinį tikslą kovoti su saracėnais jis vykdė Palestinoje ir Europoje, Pirėnuose, kur krikščionys kovojo su mahometonais. Čia jiems į talką ėjo ir cistersai. Be templininkų ordino, Palestinoje kilo dar du: joanitų ir kryžiuočių. Pirmasis jų įsisteigė Jeruzalėje beveik tuo pačiu metu, kaip ir templininkai, antrasis — 1191 Akono apgulties metu.

Jei Pirėnuose cistersai tik prisidėjo prie templininkų, tai Pabaltijyje jie buvo pradininkai to paties ordino, tik kitu vardu pavadinto. Kaip minėta, Dauguvos žiotyse įsisteigė cistersų vienuolynas. Jo abatas Teodorikas, uolus vyskupo Alberto talkininkas jo bažnytinės valstybės kūrime, suprato, jog be pastovios karinės paramos, vien tik žodine misija, negali būti įkurta valstybė pagoniškame krašte. Teodorikui. kaip cistersui, buvo žinoma jo ordino patirtis Pirėnuose, kur ginkluoti vienuoliai ranka rankon kovojo su pasauliečiais kariais. Tad Teodorikas ir pasiūlė templininkų pavyzdžiu įsteigti karišką vienuolišką ordiną (1202). Apie ordino kūrimosi pradžią Rygoje sužinome iš popiežiaus Inocento III 1204 bulės, kurioje minimi kariai, "gyveną kaip temp-lininkai,,> vadinasi, pasirinkę templininkų regulą (įstatus). Ordinas gavo formalų vardą "Fratres Militiae Christi de Livonia", populiariai buvo vadinami ensiferi (kalavijuočiai) nuo jų baltame apsiauste išsiūto raudono kalavijo. Popiežius patvirtino jiems templininkų įstatus.

Kalavijuočiai pagal pirmykštę paskirtį turėjo būti militarinė pagalba vyskupui, kuriančiam bažnytinę valstybę. Tačiau jie, tapę iš pat pradžios vienintele pastovia militarinė pajėga krašte, savaimingai politikavo ir kariavo, krikštydami livus, latvius ir estus.
Templininkams nelabai rūpėjo pagonių krikštas taikiomis priemonėmis-misijo-mis, nors jų tarpe daugiur veikė ir vienuoliai cistersai, tarnaudami kunigais. Pats popiežius turėjo paisyti ordino savaimingo politikavimo ir 1210 pažadėjo jam leisti valdyti trečdalį užkariautos teritorijos kaip iš vyskupo gautą feodą. Mat Livonija vis dar laikyta bažnytinė valstybė, ir jos tiesioginis suverenas buvo vyskupas, o netiesioginis — popiežius. Tiesa, kalavijuočiams nereikėjo popiežiaus pažado. Jie savinosi užkariautas sritis Livonijoje, Estijoje ir Kurše ir iki 1230 susidarė sau autonominę valstybę.4 Jie valdė 6 strateginės padėties pilis, tarp jų Rygą, Taliną ir Ašeradą Kurše, netoli Lietuvos. Pasak minėto Lekai, pačių kalavijuočių per visą laiką (t.y. iki 1236) nebuvo daugiau kaip 200. Šešiems strateginiams punktams išlaikyti tikrai per mažai. Bet su savo vasalais, daugiausia vietiniais ir kolonistais vokiečiais, kalavijuočiai galėjo sudaryti apie 2000 vyrų armiją. Jie turėjo apie 60 cistersų vienuolių, taip pat pagalbinę karo jėgą.

Tuo būdu 13 a. pradžioje susidarė šiauriniame Lietuvos pakraštyje vokiška ordino valstybė, remiama daugiausia vokiškų Pabaltijo valstybių.
Kaip dabar įrodinėjama, kalavijuočiai pradėjo veržtis į Lietuvą dėl sunkios ekonominės padėties. Jie nevaldė viso krašto, silpnai laikėsi Estijoje, kur jiems kliudė net popiežiaus palaikomi danai. Kalavijuočiams trūko karių pilims administruoti ir net vienuolių savam ordinui. Jie neturėjo pakankamai piligrimų, kurie atvykę tarnautų atlaidams gauti. Gerą dalį piligrimų atitraukė tuo metu įsisteigęs kryžiuočių ordinas Prūsijoje (1230). Į šį kraštą piligrimams buvo kur kas lengviau keliauti, kaip į Livoniją. Kai negalima buvo prisitraukti pakankamai karių piligrimų, žadant nuosavybes ir visokias privilegijas, reikėjo juos samdyti. Tam reikalui reikėjo įsigyti daugiau valdų Lietuvoje ir iš jų pasipelnyti. Kadangi lietuviai buvo pagonys, tai tiko juos užpulti kryžiaus žygiu. Kalavijuočiams padėjo tuo metu Livonijoje veikęs popiežiaus legatas, 1236.XI.19 išrūpinęs iš Grigaliaus IX bulę, leidusią legatui skelbti kryžiaus karą prieš lietuvius visoje šiaurinėje Vokietijoje ir dar Gotlando saloje. Paties legato ir jo talkininkų kviečiami, kryžiuočiai vyko į Livoniją, susitelkė Rygoje ir traukė į Lietuvą.5

Keliavo per Žemgaliją, kol pasiekė Žemaitiją. Atvykę "plėšė, degino, naikino kraštą šen ir ten". Po to pasuko atgal Saulės (saule) link, judėdami per balas ir šilynus, kol lietuviai pastojo jiems kelią ir juos supliekė. "Buvo didelė nelaimė, kad šis žygis užsimotas" — rašo kronikininkas. Žuvo pats magistras Volkovinas su 48 broliais.

Lietuviai, sumušdami kalavijuočius, padarė jiems galą. Jie jau seniau, neturėję geros sėkmės, bandė įsijungti į kryžiuočių ordiną. Dėl to vesti pasitarimai Marburgo mieste. Kalavijuočiai iš pat pradžių nesutiko visai pasinaikinti ir norėjo išlikti autonomiškais. Derybos dėl susijungimo tęsėsi 6 metus. Tik po ištikusios Šiaulių katastrofos jie turėjo išsižadėti autonomijos ir visai įsijungti į Prūsų kryžiuočių ordiną (1237). Įsijungimo apeigos įvyko Viterbo mieste (Italijoje), tuolaikinėje popiežių rezidencijoje. Apeigose dalyvavę kalavijuočiai gavo baltus apsiaustus su juodu kryžiumi, kuriuos turėjo dėvėti vietoje savų apsiaustų  su  raudonu kryžiumi  ir kardu.
Prūsijos ordinas perėmė kalavijuočių pilis, žemes ir pradėjo šeimininkauti Livonijoje plačiau negu buvę jo pirmtakai.

Tuo būdu besikuriančios Lietuvos valstybės vakarinis pakraštys, Žemaitija, pasidarė įtarpas tarp dviejų to paties ordino šakų. Lietuviai ir žemaičiai turėjo ilgai ir nelengvai kovoti, kad abi  šakos  nesuaugtų į vieną.

Viename patikimame šaltinyje, Volynės kronikoje, skaitome 1219 metų datos užrašą: "Dievo paliepimu Lietuvos kunigaikščiai atsiuntė pas didžiąją kunigaikštienę Romanovą, Danilą ir Vasil-ką taikos pasiūlymą".6 Čia pat yra ir 21 kunigaikščio vardai. Tarp jų 5 pavadinti "senesniais". Jų tarpe paminėtas ir Mindaugas. Pagal anų laikų slavišką terminologiją "stareišie" reiškia "didieji" (kunigaikščiai). Jei iš 21 penki buvo senesnieji, arba didieji, tai likusieji "jaunesni" buvo žemesni, gal pavaldūs "senesniems". Iš to galimas sprendimas, kad Lietuvos paskiros sritys jungėsi į didesnius vienetus. Ypač žymėtinas tarp 5 vyresniųjų Mindaugas, kuris po kelerių metų iškils iš kitų kunigaikščių tarpo ir taps valstybės kūrėju. Galbūt abiejų ordinų įsikūrimas Pabaltijyje ir Mindaugo iškilimas yra vieno sudėtingo vyksmo, tik mums nežinomo, išdava.

2
13 a. Lietuva pasirodė atspari valstybė, kai ji susidūrė su pasaulio nukariautojais mongolais-totoriais.
Nuo pat viduramžių pradžios, gal ir anksčiau, visokios Azijos tautos užplūsdavo rytinę Europą, kartais pasiekdavo net vakarinę. Paskutinis jų antplūdis vyko po didžiojo Azijos tautų nukariautojo ir vienytojo Džengiskano (1167-1227), kai jo įpėdinio Batu vedami mongolai, vadinami totoriais, įsibrovė į tada jau irstančią rusių Kijevo valstybę. Jie peržengė Uralą ir pasiekė pirmą Rusios miestą Riazanę (1238). Švaistėsi nekliudomi anarchiškoje Rusioje ir pasiekė jos pietus. 1240 užėmė Kijevą. Apie tą laiką galėjo įvykti ir pirmas susidūrimas lietuvių su totoriais. Taip spėlioja dabartinės Lietuvos istorikas Romas Batūra, gilaus, nuodugnaus tyrinėjimo veikalo "Lietuva tautų kovoje prieš Aukso Ordą" (1975) autorius. Istorikas pirmą kartą pajudino plačiu mastu lietuvių ir totorių santykių klausimą, kuris  lig šiol buvo aplenkiamas ar trumpai paliečiamas mūsų istoriografijoje. Taip elgtasi todėl, kad bend-ralaikiai šaltiniai (13, 14 a.) nekalbėjo apie lie-tuvių-totorių sąlyčius. Tik vėlesniuose raštuose, pradedant nuo M. Strijkovskio (16 a.), nemaža kalbama apie lietuvių kovas su totoriais 13-14 a. Batūra su dideliu kruopštumu surinko vėlesnius raštus ir, pasirėmęs atitinkama literatūra, juos interpretavo. Iš jų padarė išvadą, kad lietuviai 13 a. kovojo su totoriais. Jis rašo: "Taigi kai kurie faktai leidžia, remiantis istorine tradicija, kalbėti apie Lietuvos kovas su Batu kariuomene galimybę, nors pastaroji tiesiog neatspindi 13 a. šaltiniuose. Hipotetiškai, pirmieji susidūrimai su totoriais buvo galimi 1238 ir 1239 m." (p. 116). Tad, Batūros samprotavimu, totoriai puolė Lietuvą beveik tuo pat metu, kaip ir kalavijuočiai su kryžiuočiais. Tačiau, pasak autoriaus, totoriai puolė valstybės pakraščius ir buvo atmušti, "nepasiekę etninių žemių" (116).

Tuo metu, kada vieni totoriai siautėjo Rusioje ir Lietuvos pakraščiuose, kiti, susibūrę prie Pripetės ir Dniestro upių, patraukė per Haličą-Volynę, Lenkiją ir pasiekė Sileziją, tada priklausiusią Lenkijai, bet tampančią vokiška. Vokiški ir lenkiški kunigaikščiai bandė pastoti jiems kelią prie Lignico mieto ir kovą pralaimėjo 1241 Totoriai nėjo toliau į vakarus, į vokiškus kraštus. Jie pasuko į centro Europą ir ilgiausiai siautėjo Vengrijoje.

Totorių siautėjimas sukrėtė visą Europą. Iš kur ir kaip jie atsirado, niekas tikrai nežinojo. Jei europiečiai ir numanė, kad tų pabaisų tėvynė yra Azija, tai jie apie juos turėjo tik menkas žinias, nes apie Aziją tada mažai žinota. Totorių pažadintas įspūdis Europoje atsispindėjo to laiko raštuose.7 Totoriai vakariečių autorių laikyti tiesiog pragariškomis būtybėmis. Jų vardą "tatar" pakeitė lotynišku "tartarus", reiškiančiu pragarą, pragaro vietovę. Taip sulotynintas totorių vardas "tartari" įsigalėjo vakarietiškoje literatūroje. 14 a. gale rašęs prancūzų autorius Pilypas de Mezieres vadino ir Rusią kitu vardu — Tartarie, nes ji tada priklausė totoriams. Labai žinomas 13 a. kronikininkas Motiejus Paryžietis totorius laikė tiesiog pragariškomis, gyvuliškomis pabaisomis, o ne žmonėmis.

Kai totoriai sukrėtė vakarietišką pasaulį ir skleidė baimę tikinčiuosiuose, kad jie gali sunaikinti pačią Bažnyčios bendruomenę, tada susirūpino ir bendruomenės viršūnės, pirma popiežius Inocentas IV. Jo vardas mums, lietuviams, žinomas iš Mindaugo krikšto ir vainikavimo istorijos.

Popiežius siuntė delegatą pranciškoną Piano Carpini pas mongolų-totorių vyriausią valdovą į jo sostinę Karokarumą, Azijoje, bandyti patraukti jį į krikščionybę. Yra išlikusi ir seniai paskelbta aprašyta delegato kelionė, ir jos ištrauka dažnai cituojama mūsų istorijose. Delegatas rašė, kad, keliaudamas nuo Volynės iki Kijevo (1245), bijojęs lietuvių užpuolimo. Iš to daryta išvada, kad lietuviai, švaistydamiesi slavų plotuose, siekdavo Kijevo apylinkes. Gal teisingesnė Ivinskio paskutiniame veikale paskelbta nuomonė, kad anais laikais lietuvių (aisčių) gyventos sritys buvo daug platesnės už vėlesnes etnines ir terpė s i į slavų žemes netoli Kijevo. Popiežiaus delegatas grįžo nieko nelaimėjęs. Veltui keliavo pas didįjį kaną ir Prancūzų karaliaus Liudviko IX pasiuntinys: ir tas grįžo nieko nelaimėjęs.

Šiose aplinkybėse, kada siautusios plėšikų žudikų gaujos grėsė krikščionybei, iškilo autorius, užsimojęs aprašyti totorių pradžią, jų gyvenimo eigą ir papročius. Prieš imdamasis totorių istorijos, jis davė geografinį žemės aprašą pagal 13 a. turėtas žinias. Aprašo rankraštį užtiko West Virginijos universiteto profesorius (matyt, medievistas) Marvin L. Colker Svč. Trejybės kolegijos bibliotekoje Dubline. Geografinis aprašas — be totorių istorijos. Nežinia, ar autorius ją parašė, nors baigė geografiją su pastaba: "Dabar apie totorius, kaip jie prasidėjo, trumpai papasakosiu". Jei autorius parašė abi dalis, rankraščio perrašinėtojas galėjo antrą dalį išleisti. Jo perrašytą pirmą dalį kas nors įjungė į didesnį kodeksą, išlikusį Dublino universiteto bibliotekoje. Prof. M.L. Colker pirmas išnešė rankraštį į dienos šviesą, davė jam antraštę ir paskelbė Speculum (1979) žurnale.

Šio straipsnio skyriui (3-iam) panaudota maža rankraščio dalis, kur kalbama apie Mindaugo Lietuvą  ir  kitus   Pabaltijo  kraštus.

3
Geografijos autorius nežinomas. Nežinoma tikrai, kada ir kur ji parašyta. Tik iš rašte pateiktų žinelių galima šį bei tą apie autorių pasakyti. Iš jų galima spręsti, kad jis, jei ir buvo kilęs iš Vidurio Europos, tai bent gerai ją pažinojo ir turėjo žinių apie baltų kiltis. Jo būta gerai išsimokslinusio vienuolio, gal pranciškono, gal cisterso. Abu ordinai veikė Pabaltijyje 13-ajame amžiuje.9 Apie autoriaus išsimokslinimą liudija jo įsisavintos pasaulinės geografijos žinios, kokias anais laikais mokslas buvo pasiekęs. Rankraščio atradėjas prof. Colker sprendžia, kad autoriaus paminėta labai tolimas nuo Skandinavijos kraštas buvo šiaurinė Amerika. Kad jam buvo itin artima Vidurio Europa, rodo jo rašte panaudotas vienas Vengrijos, vienas Čekijos šaltinis ir dar viena labai žinoma Adomo Bremeniečio kronika, kurioje plačiai kalbama apie  Pabaltijį.

Geografija rašyta ne anksčiau kaip 13 a. antroje pusėje, nes jis mini Mindaugo vainikavimą karališka karūna (1253), Rygos arkivyskupiją, įsteigtą 1255, Čekijos karaliaus Otokaro II kryžiaus žygį į Prūsiją (1255). Kalbėdamas apie Čekijos karalių, sako: "jis dabar karaliauja". O jis mirė 1278 m. Tad mūsų autorius gyveno iki XIII a. pabaigos.

Remdamasis anų laikų geografijos mokslu, autorius suskirsto pasaulį į tris dalis pagal tris Nojaus palikuonis: Azija — Chamo, Afrika — Semo, Europa — Jafeto. Po to kalba vien apie Europą ir pažymi, kad ji padalyta į dvi dalis — į Rytų ir Vakarų Bažnyčias. Vakarų Bažnyčia prasideda nuo Italijos imtinai. Toliau aprašas kreipiamas į šiaurę ir į Vidurio Europą, matyt, į autoriui artimą sritį. Čia pat pamini Vengriją. Prie jos šiaurinės pusės prijungia rytinę Lenkiją. Prie jos taip pat šiaurės šlieja Prūsiją, liečiančią iš šiaurės "saldžią jūrą" (mare dulce). (Reikia manyti, kad autorius šiuo atveju turėjo galvoje Ledjūrį ir Kuršių marias). Ryšium su Prūsija labai pagarbiai paminimas pirmas Prūsų krikštytojas vyskupas Kristijonas. Pažymi, kad vyskupas buvo cistersas ir pradėjo krikščioninti prūsus "krikšto malone, be kardo". Trumpa pastaba, bet daug pasakanti apie to laiko kryžiaus karų dvasią. Pagonių krikštijimas kardu buvo tiems laikams įprastas, tačiau taikus pagonių jungimas į krikščionišką bendruomenę pripažintas kilnesne priemone.

Lakoniška geografo pastaba nusakė Kristijono misijos pradžią, nepavaizdavo jos permainingos ir sudėtingos eigos per ilgus metus (1210-1245). Nuo 1215 Kristijonas popiežiaus paskyrimu tapo pirmu Prūsų vyskupu. Jo taiki misija pynėsi su imperatoriaus, popiežiaus ir ypač vokiečių ordino įsikišimu (nuo 1230) į Prūsijos krikšto reikalus. Kristijonas galbūt atliko savo misiją keliaudamas po Prūsiją, kad, pradėjęs nuo Kulmi-jos, pasiekė Sembą, kur atsidūrė pagonių nelaisvėje. Joje išbuvo nuo 1233 iki 1238. Paleistas iš nelaisvės, rado visai pasikeitusias sąlygas krašte. Veikė kryžiuočių ordinas, įsikūręs pagal sutartį su Mozūrijos kunigaikščiu, įtvirtintas popiežiaus ir imperatoriaus privilegijų. Be to, rado visą Prūsiją popiežiaus atsiųsto legato padalytą į 4 vyskupijas.
Kristijonui buvo leista pasirinkti vieną vyskupiją. Jis nepriėmė pasiūlymo ir, ordino atstumtas nuo taikios misijos, skundėsi popiežiui. Gal ir mirė nusivylęs, kad liko sutrukdytas "krikšto malone" įsteigti bažnytinę valstybę Prūsijoje. Ją įsteigė vokiečių ordinas, krikštydamas prūsus kardu.

Tęsdamas geografinį aprašymą, autorius mini iš vakarinės Prūsijos pusės Lenkiją ir į šiaurę pajūrinį Pamarėlį. Iš rytinės (Prūsijos) pusės Rusios link prijungta Jotvingija. Ją paminėjęs, autorius pasisako, kuo jis yra buvęs Pabaltijyje: "Čia su draugu pradėjau krikštyti". Aiškus prisipažinimas, kad jis su draugu kurį laiką buvo jotvingių misionierius. Kaip V. Gidžiūnas išvedžioja,10 Jotvingių (lietuvių) krikštu buvo suskatęs apie 13 a. vidurį rūpintis popiežius per Lenkijos vyskupus ir ragino steigti jotvingių pasienyje Lu-kove vyskupiją pagonims krikštyti. Lenkijoje ir Čekijoje veikę pranciškonai turėjo būti įtraukti į misijos darbą. Galbūt tarp vienuolių misionierių veikė kurį laiką ir mūsų geografas.

Skyrium nuo Prūsijos jis kalba apie Sembą ir laiko ją atskiru žemynu. Ji, atskirta nuo viso Prūsijos krašto dviejų susibėgančių upių (Alnos ir Priegliaus) ir įsikišusi į jūrą, atrodė kaip sala. Nuo Prūsijos ji skiriama ir kitų autorių, k.a. Adomo Bremeniečio. Apie Sembą autorius papasakoja trumpą istoriją, jo paties pergyventą: "Pše-myslas, penktas Čekijos karalius, kuris dabar karaliauja, kryžiumi paženklintas (t.y. kryžiaus karo žygininku pažymėtas — J.J.), pats Sembą su didele kariuomene krikščionių viešpatijai pajungė. Jis pakrikštijo krašto viršininką ir jam savo vardą davė, man pačiam dalyvaujant, Viešpaties Aleksandro IV pirmais popiežiavimo metais" (1255). Nors autorius dalyvavo Čekijos karaliaus kryžiaus žygyje, tačiau užrašė ne ką matė, bet ką išskaitė kronikoje "Annales Ottokariani". Kronikoje parašyta, kad karalius davė pakrikštytam sembų viršininkui savo antrą Otokaro vardą. Tuo tarpu geografas tą vardą nutylėjo. Pridurmai užsimenami prūsų (sembų) pagoniški papročiai: jie garbino kai kurias dievams skirtingas girias, sekė žinių (augurų) pranašystėmis, mirusius laidodavo su arkliais, šarvais ir puošniausiais ginklais. Tikėjo, kad šie ir kiti sudegintieji dalykai pravers mirusiems kitame pasaulyje.

Prie Sembos šliejasi kraštas, pavadintas Kur-landija. Duotas vokiškas, o ne lotyniškas (Curo-nia) krašto pavadinimas leidžia spėlioti, kad autoriaus būta vokiečių tautybės misionieriaus. Teisingai nurodoma Kuršių krašto padėtis: jis daugiau suka į šiaurę, apsuptas jūros iš rytų ir vakarų.

Po Kuršių eina Žemaitija. Apie ją rašo: "Pa-
 
VYTAUTAS IGNAS      SUVALKIJA

čiame rytiniame krašte yra pagonių žemė, vadinama Žemaitija" (Samoita). Pavadinimas Samoita lotyniškame tekste vietoje lotyniško krašto vardo Samogitia ir leidžia spėlioti autorių buvus vokiečių tautybės. Prie Žemaitijos priduriama dėmesio verta pastaba: "Čia niekuomet nebuvo pamoks-lininkauta be kardo" (Huic numąuam fuit absąue gladio praedicatum). Vienuoliui misionieriui taip tiko atestuoti pagonis žemaičius po Mindaugo vainikavimo, kada jis juos užrašė ordinui. Bet šis neįveikė jų, ir ilgametės kovos pasibaigė žemaičių pergale prie Durbės ežero (1260). Gal jam buvo žinomos ir ankstesnės žemaičių kovos dar su kalavijuočiais, ir jis susidarė sau nuomonę, kad žemaičiai nepatraukiami į krikščionybę pamokslais, misijomis. Lakoniškas autoriaus nuosprendis apie Žemaičius yra būdingas visai kryžiaus karų epochai, kada Bažnyčia laimino priverčiamą pagonių krikštą.

Iš rytinės pusės prie Žemaitijos prišlieta Lietuva Lectauie), Rusios kaimynė. Po Lietuvos užuominos eina istorinis faktas, matyt, autoriui buvęs itin artimas ir palikęs įspūdį; tai Mindaugo krikštas ir vainikavimas karališka karūna.11 Jis rašo: "Jos (t.y. Lietuvos) pirmas karalius Mindaugas (Mendogus) pakrikštytas ir vainikuojamas, man dalyvaujant, savo kraštą gaudamas iš Romos Sosto. Tą pat pavedė ir savo įpėdiniams, jei jie tik atidų rūpestį tam parodys".

Pirmiausia krinta į akis šiame autentiškame geografo liudijime, rodos, niekur šaltiniuose neužtinkama Mindaugo vardo forma. Ji nerandama ir tarp daugybės A. Salio (LE XVIII, 493 t.) teikiamų Mindaugo vardo atmainų, šaltiniuose pavartotų. Vardas Mendogus labai artimas K. Būgos nustatytam ir mūsuose prigijusiam vardui Mindaugas ir jo rytų aukštaičių tarmei Mindaugus. O juk iš istorijos žinoma, kad Mindaugo valstybės kamienas buvo Aukštaičiai ir jų tarme karalius vadintas Mindaugus. Geografijos autorius, dalyvavęs Mindaugo vainikavimo iškilmėse, užrašė beveik tikrai iš žmonių lūpų karaliaus vardą, nors jų kalbos ir nesuprato. Vardas "Mendogus" dera būti įrodymu, kad jį užrašęs asmuo buvo vainikavimo   iškilmių   dalyvis.

Tuo pažiūrėjimu mįslinga autoriaus kalba apie Mindaugo vainikavimą ir valstybės gavimą iš Romos Sosto aiškintina viduramžiais Vakaruose vyravusia pažiūra, kad pasaulis priklauso dviem galybėm: Bažnyčiai ir imperijai. Jų viršininkai — Romos popiežius ir Romos imperatorius. Jie abu varžėsi, kartais net kovojo dėl tos pačios universalinės galybės (labai žinoma jų ilgametė kova dėl investitūros 11-12 a.). 12-13 a., kada vakarietiškam pasauliui atsivėrė plačiai pagoniškos Pabaltijo kiltys, jų ėmė siekti popiežiai ir imperatoriai ir "dovanodavo" jas vietoje besikuriančioms krikščioniškoms valdžioms. Pvz., imperatorius Fridrichas II "dovanojo" vokiečių ordinui 1226 m. Kulmijos kraštą su ateityje nukariautomis žemėmis Prūsijoje. Tą pat padarė ir popiežius 1234 m. Mindaugas, vainikuodamasis galbūt popiežiaus atsiųsta karūna,12 kartu įsijungė į visuotinės Bažnyčios bendruomenę su savo valstybe. Jis pasidarė "ypatingas Bažnyčios sūnus" (taip popiežiaus pavadintas) ir pats 1253 m. dokumente pavadino popiežių "mūsų tėvu" (pater noster). Susidarė santykiai tarp popiežiaus ir Mindaugo, kokie viduramžiais būdavo tarp siuzerėno ir vasalo, kur siuzerėnas dovanodavo kokią sritį ar net valstybę valdyti vasalui. Pagal geografo liudijimą, Mindaugas ir turėjo prisipažinti vainikuodamasis popiežiaus vasalu ir gavo iš jo kaip siuzerėno valdyti valstybę. Tai buvo formalus, grynai simbolinis aktas. Pasak to paties liudininko, Mindaugas ne tik pats "gavo" valstybę iš popiežiaus, bet dar pageidavo, kad ir jo įpėdiniai kartotų tą patį aktą.

Naujas atrastas šaltinis papildo senesnes žinias apie susidariusius glaudžius santykius tarp Livonijos ir Mindaugo Lietuvos.
Mindaugas pasirinko vyskupu ordino dvasiškį, dovanojo jam žemes Žemaitijoje, ir vyskupas galėjo iš atiduotų jam karaliaus žemių leisti ordinui rinktis dešimtinę. Su geru pagrindu sprendė Z. Ivinskis, kad dešimtinės dovanojimu vyskupas tikėjosi laiduoti sau ordino apsaugą Lietuvoje.13 Tad galima pritarti R. Vitramui (Wittram), kai jis rašo, kad buvo besusidarančios sąlygos ordinui įtraukti Lietuvą į savo galios sferą.14 Šią galimybę galima išskaityti ir iš mūsų autoriaus žodžių: "Lietuviai, jotvingiai ir nalšėnai lengvai krikštijami, nes iš mažens krikščionių auklių buvo paruošti" (... de facili baptizantur eo quod a Christianis nutricibus ab ipsis cunabulis sunt enutriti). Autoriaus išsireiškimą drįstu suprasti perkelta (figūratyvine) prasme, reiškiančia, kad lietuviai, jotvingiai ir nalšėnai (Nalsija — šiaurės rytų Aukštaičių sritis) buvo nuo seniau misionierių paruošti.15 Todėl dabar jie leidosi krikštijami. Jis dar patvirtino tų trijų pabaltiečių kilčių didesnį suartėjimą su krikščionybe žodžiais: "Galėjome tarp jų saugiau vaikštinėti". Iš 13 a. Europos geografo prisipažinimo galima spręsti, kad jis buvo vienas misionierių, besibasčiusių po pabaltiečių kraštus.

Trumpas nežinomo autoriaus misionieriaus įvadas į totorių istoriją yra dėmesio vertas įnašas į Lietuvos kūrimosi ir Mindaugo istoriją. Iš jo leistina daryti išvadą, kad Mindaugas per priverstinį krikštą suartėjo su Livonijos ordinu ir per jį su Romos Sostu. Buvo besimezgą ryšiai tarp Lietuvos ir vokiškos Livonijos valstybės. Mindaugas vedė proordinišką politiką. Jo politiką ir su ja sietą ordino viltį palaidojo Durbės pergalė (1260), greičiausiai žemaičių atkaklaus pasipriešinimo "krikštijimui kardu" išdava. Ryšium su tomis kautynėmis apostavo Mindaugas, išbuvęs krikščioniu aštuonerius metus, kaip užrašyta bendralaikiuose ir vėlesniuose šaltiniuose. Lietuvoje bent oficialiai atsikūrė pagonybė. Mindaugo krikščionybė buvo trumpalaikis reiškinys.

Išnašos
1    Lietuvos valstybės susidarymas. Vilnius 1971, p. 11.
2    Louis J.  Lekai,  Cistersians.  Ideals  and Reality.  Kent 1977, p. 56-57.
3    Ten pat, p. 60.
4    Ten pat.
5    Pagrindinis šaltinis pirmam susidūrimui lietuviu su kalavijuočiais    yra   "Eiliuota   Livonii
laendische Reimchronik), parašyta 13 a. antroje umėJL. Yra jos angliškas vertimas proza: The Livonian HIM* Chronicle, Indiana U-ty Press, 1977.
6    V.T. Pašuto, Obrazovanie Litovskago gosudarstva. 1999, p. 338.
7    Kai kuriuos autorius ir jų raštus pateikė Marvin L. Colker, American Rediscovered in the Thirteenth Century. Speculum, 54 (1979).
8    Colker, p. 712.
9    Apie pranciškonų veiklą Vidurio Europoje ir ypač Lietuvoje žr. V. Gidžiūnas, De missionibus Fratrum Minorum in Lituania (saec. XIII-XIV), 1950; apie cistersus žr. Lekai, ten pat.
10    De missionibus Fratrum Minorum, p. 12.
11    Plg. Colker, p. 715.
12    Taip spėja R. VVittram, Baltische Geschichte, 1954, p. 24.
13    LE XIII, p. 146.
14    Baltische Geschichte, p. 24.
15    Plg. V. Gidžiūnas, De missionibus, p. 4 cituojamus XVII a. autoriaus žodžius: . . . "ut ignem a pseudosacerdotibus perpetuo enutritum, immo aspides... adoraverunt".
 
 
INCIPIUNT DESCRIPTIONES TERRARUM
(5)    Hungarie iungitur a parte aquilonis pars Polonie orientalis, quam sequitur Pruscia, similiter ad aquilonem tangens mare dulce: Hec per deo carum uirum Chritiunum, primum episcopum eiusdem terre, Cisterciensis ordinis, principium sue conuersionis sumpsit absque gladio per gratiam baptismalem.
(6)    Hinc ab occidente pars magna Polonie, sed maritima ex parte aquilonis sita est, que Pomerania noncupatur.
(7)    Ab oriente autem versus Russiam eidem Letivesia est coniuncta. Hanc cum sočio ceperam baptizare. Prusciam sequitur Zambia ad aquilonem eiusdem lingue maritima quasi a parte aquilonis.
(8)    Hanc Primicius rex quintus Boemorum, qui nunc regnat, cruce signatus personaliter copioso exercitu Christianorum dominto subiugavit et potentiorem dicte terre de sacro fonte elevans suo appelavit nomine me presente, anno scilet primo domini Alexandri pape 1111.
(9)    Hii quem admodum Prutheni speciales siluas pro diis colebant. Auguria multum sequebantur. Et mortuos cum equis et armis et nobilioribus vestibus cumburebant. Credunt enim quod hiis et aliis que comburuntur in futuro seculo uti posunt.
(10)    Zambia iungitur Curlandia, que magis flectitur ad aquilonem, circumdata mari a parte austri et etiam occidentis. In orientali vero plaga posita est terra paganorum que Samoita appellatur.   Huic   numquam   fuit   sine   gladio   predicatum.
(11)    Hec habet etiam ad oriente conterminam Ruscie terram Lectauie. Cuius rex primuš Mendogus baptizatus est et in coronatione sua me ibide existente regnum suum a sede Romaną recipiens hoc idem reliquit suis posteris faciendum dummodo eandem ad huiusmodi factum curam adhibeant diligentem.
(12)    Dicti Lectaui, Ituesi et Nalsani de facili baptizantur eo quod a Christianis nutricibus ab ipsis cunabulis sunt enutriti. Ideo poterimus inter illos securius conversari.
Speculum 54 (1979), 721-723