RELIGINIAI ĮVAIZDŽIAI MACKAUS POEZIJOJE Spausdinti
Parašė Rimvydas Šilbajoris   

Kodėl savo poezijoje Algimantas Mackus gausiai naudojo religinius įvaizdžius? Prof. dr. Rimvydo Šilbajorio atsakymas naujom įžvalgom apšviečia minimą poetą bei jo kūrybą šioje paskaitoje "Religiniai įvaizdžiai Algimanto Mackaus poezijoje", skaitytoje LKM Akademijos XII-ojo suvažiavimo literatūros sekcijoje.

Lyg savotiškai nesiderina kalbėti apie religinius įvaizdžius Algimanto Mackaus poezijoje. Juk Mackus gali būti palaikytas ir mūsų poezijos didžiuoju netikėliu. O vis dėlto "religijos tematika jam tarnauja kaip pasirinktoji įvaizdžių sistema, nešanti jam pačiam giliausių ir svarbiausių egzistencinių klausimų krūvį. Iš tiesų Mackui Dievas būtent skauda, kaip tremtiniui arba nelaimingajam skauda širdis".

Praradus tėvynę (religinis simbolis), atsirandama svetimoj žemėj (religinis simbolis). Nutraukiami ryšiai su viskuo. Pergyvenamas visiškas susvetimėjimas. Tokios tremties pajutimas vyksta palaipsniui nuo "Elegijų" iki "Chapel B".
Pradžioje beveik kaip ir visos įprastinės tremties temos, tik jau pasireiškia deformacija. Vaizdiniai — dar apie Rūpintojėlį, bet idėjiškai jau leidžiamasi iš vilties į neviltį.

"Chapel B" eilėraščių rinkinyje Dievas ir žmogus nueina savais keliais. "Nebeieškokime — nebesurasime". Nusisukant nuo Dievo, atsisukant į Kalvarijos dievą. Litanija — nebe prašymas, bet nusisukimas nuo vilties. Vaikystės pasaulis sugriaunamas. Bitelė pilkoji, nebe su medum, bet su nuodais. Mirtis — didysis evangelistas.

Neįprastoje Afrikos temoje Lietuva ir kardu atnešta katalikybė sulyginama su Afrikon atnešta baltųjų vergyste.
Tai lyg ir jo paties mestas kaltinimas mums, kurie pamiršome Dievą, Kristų, krikščionybę . . . stabmel-dybėje.
"Dievas jį kankino visą gyvenimą, o gal jis Dievą ... Jis ieškojo ir savaip surado Dievą . . . Mackui Dievas skauda".

"Mackus labai skaudžiai pergyveno ir savo asmenišką, ir lietuvišką, ir aplamai visuotinę tremtį kaip šiuolaikinio žmogaus pagrindinę situaciją. Paprasti tėvynės ilgesio vaizdai neatitiko Mackaus pergyvenimo gelmę ir jo sopulio erdvę. Kaipo poetas, jis buvo pilnas tokios karčios širdgėlos ir totalinės vienatvės, kad jų nei pakelti, nei išreikšti niekas kitas negalėjo, kaip tik religiniai įvaizdžiai ir sąvokos, nes jos yra lygiai tiek totalinės ir savo reikšmės absoliutumu kiekvieną būties smulkmeną persmelkiančios, kaip ir Mackaus egzistencinės dvejonės".