ISTORIJA IR MITAS TRIJUOSE ROMANUOSE IŠ LIETUVOS Spausdinti
Parašė Aušra Liulevičienė   
Galutinius žmogaus egzistencijos klausimus svarstantieji trys romanai yra aptariami doktorantės Aušros Liulevičienės paskaitoje "Istorija ir mitas: religinės implikacijos trijuose dabarties romanuose Lietuvoje". Paskaita buvo skaityta LKMA suvažiavimo literatūros sekcijoje.

"Duonos keliu" ir Sauliaus Kondrato "Žalčio žvilgsnis". Ką kiekvienas iš jų mums sako? Į kokį savitą pasaulį mus kviečia?
Svarstymo apimtis: Kokia pagrindinė žmogaus pasaulio prasmė? Religinės implikacijos čia nereiškia katalikybę ar krikščioniškąją orientaciją, o galutinius žmogaus egzistencijos klausimus. Mito gi paskirtis — grąžinti į visatos versmę. Koks mūsų santykis su mitu ir istorija? Ar istorija turi tikslą, transcendentinę prasmę? Iš kur blogis istorijoj? Ar jis nugalimas? Mitas priešpastatomas išaiškinti istoriją kaip turinčią prasmę.

Visi svarstomi romanai — su istoriniu pagrindu. Baltušio romane vaizduojamas lietuvių tautos pergyvenimas — su tikslu jį sustatyti į žmoniškai prasmingus rėmus. Mikelinsko romanas liečia nepriklausomos Lietuvos laikotarpį. Romano tikslas įglausti tą laikotarpį į pilną Lietuvos istoriją, jį teigiamai ar neigiamai pasisavinti, kad nebūtų tik atplaiša. Gi Kondrato romanas traktuoja 19-ojo amžiaus galą, su mitiniu žvilgsniu, į visatą kaip chaosą.

Baltušio "Sakmėje apie Juzą" vaizduojamas sankirtis tarp mito ir istorijos permainos. Visatoje — ciklinis ritmo išgyvenimas. Juza, kaip tradicinis žmogus, priešinasi istoriniam supratimui ir stengiasi apsisaugoti nuo istorijos (kaip jį išmokė senelis). Jis konflikte su visom valdžiom. Juza turi žmoniškumo: nelaimėje privalu artimą gelbėti. Nežiūrint to, jis tragiška figūra: istorijos permainos išbloškia jį iš jo visatos aplinkos.

Baltūsiui istorija yra kaip problema. Kondratas ir Mikelinskas ieško problemai tokios meninės formos, kur išryškėtų ir galima istorijos prasmė: pirmasis istorijos prasmingumą neigia; pastarasis — teigia.
Kondrato romane intriga pinama nuo 1863 m. sukilimo laikotarpio iki nepriklausomybės laikų. Įvykiai vystosi tarp prieštaraujančių jėgų tiek žmoguje, tiek visatoje. Lizano figūroje viazduojamas ir velnias, ir Dievas. Istorija tarsi neturi ryšio. Galima spėlioti apie istorijos beprasmiškumą.

Mikelinsko romanas — panoraminis pasakojimas apie nepriklausomos Lietuvos laikotarpį. Jo tikslas — "priimti" tą laikotarpį, kad jis taptų mūsų dalim. Pasakojimas — kantriai tiriantis, su ilgesiu pilnutinio žmogiškumo, siekiantis išrišti gyvenimo mįslę. Gamta vaizduojama vidinei nuotaikai išsakyti: ji žmogaus patyrimo ir veikimo erdvė. Istorija kur nors veda, tik reikia stengtis ją šifruoti. Gyvenimas — kaip ėjimas į paslaptį.

Kiekviename iš tų romanų svarstoma blogio problema istorijoje. Pas Mikelinską — pasaulis geras. Kondrato romane — blogis ir gėris susimaišę. Baltušio rodomame pasaulyje blogis neišvengiamas, nors Juza jam heroiškai priešinasi. Klausimas: iš kur blogis?
Paul Riccoeur savo veikale "Sym-bolism of Evil" pateikia sekančius mitus apie blogio versmę: 1. teo-goniškas mitas: blogis gimsta su pasauliu (ar su dievais) per gamtą ir žmones; 2. tragiškasis mitas: blogis yra neišvengiamas; jis kyla iš pačios žmogaus prigimties; 3. pirmo žmogaus Adomo mitas: blogis yra sugadintas gėris; gėrio sugadinimas ir tuo pačiu blogio atsiradimas yra žmogaus atsakomybėje.

Visus tuos išvedžiojimus laikydami prieš akis, pastebime, kad Kondrato romane "Žalčio žvilgsnis" blogio svarstymas priartėja prie teogoniško mito, t.y. blogis gimsta pačioj pirmykštėj pasaulio sąrangoj, kaip visatos dalis; jis pasaulyje maišosi su gėriu. Tragiškojo mito tematika ryškėja Baltušio romane "Sakmė apie Juzą": blogis yra neišvengiamas, jis kyla iš paties herojaus Juzos prigimties. Mikelinsko romane "Duonos keliu" blogis vaizduojamas kaip sugadintas gėris: žmogus yra atsakingas už blogį, bet ir blogieji yra nepraradę žmogiškos gelmės.