NUO JAUNYSTĖS IKI SENATVĖS SUAUGUSIOJO KAITA Spausdinti
Parašė Kęstutis Trimakas   
Psichologija atveria vis naujas žmogaus gyvenimo platumas bei vidaus gelmes. Su naujom suaugusio žmogaus vystymosi studijom LKM Akademijos XII-ąjį suvažiavimą supažindino prof. dr. Kęstutis Trimakas savo paskaitoje "Nuo jaunystės iki senatvės: suaugusiojo kaitos fazės".

Žmogaus vystymosi psichologija paskutiniu laiku yra padariusi nemažą pažangą Buvo įprasta manyti, kad vystosi tik kūdikiai, vaikai ir jaunuoliai. Net Freudas dėmesį kreipė tik į kūdikių ir vaikų vystymąsi ir to vystymosi iškreipimų įtaką suaugusiems. Jungas buvo pirmasis modernioj psichologijoj pabrėžęs suaugusiojo vystymąsi: žmogus prisitaiko išorei iki gyvenimo vidudienio (maždaug iki 40 m. amžiaus), po kurio ima derintis daugiau vidiniai. Sekė kitų įnašai: Charlotte Bueler ir Else Frenkel-Brunswik biografinėmis studijomis paremtos įžvalgos ir Erik Erikson teoretiniai rėmai. Vis dėlto jų įtaka buvo ribota.

Pastarajame dešimtmetyje pasirodžiusios studijos susilaukė didesnio dėmesio. Bene pati reikšmingiausia yra dr. Daniel J. Levinson studija (duomenys atspausdinti knygoje "The Seasons of Man's Life", (1978), atsiremianti nuodugniais biografiniais apklausinėjimais. Jo knygoje apsireiškia gyvi žmonės.

Štai biochemikas John Barnes (asmenys ir faktai — tikri; vardai ir pavardės — pakeisti), nuo 12 m. amžiaus siekęs tapti viso pasaulio pripažintu mokslininku, tapo tarptautiniai žinomu išradėju, vieno pačių geriausių JAV universitetų biochemijos departamento vedėju, bet vis dėlto, būdamas 44 m. amžiaus suvokė, kad, nors gana arti, vis dėlto Nobelio premijos jau nelaimės. Tada jis pergyveno profesinę ir viso savo gyvenimo krizę.

Verslininkas - rašytojas Paul Nam-son, iki savo gyvenimo vidudienio pelnęs 5 milijonus dolerių, atsisakė daugelio milijonų vertės verslo kompanijos direktoriaus vietos, kad taptų pripažintu rašytoju, bet, deja, jo romanai pakankamai dėmesio nesulaukia. Jis pergyvena gyvenimo beprasmiškumą.

Jim Tracy, nuo jaunystės norėjęs būti žmonių vadu, pakrypęs į laivyno karininko karjerą, pajutęs nebetapsiąs admirolu, būdamas 30 m. amžiaus savo vadovavimo ambiciją permetė į kompanijų administravimo karjerą, bet po dešimtmečio beveik pačioj viršūnėj viceprezidentas antro rango vis dėlto juto, kad jos nebepasieks. Sekė nusivylimas ir pastangos susitaikinti su gyvenimo tikrove.

Šalia tų didžiai ambicingų vyrų aiškėja portretai ir kitų su daugiau ar mažiau ryškiom gyvenimo svajonėm, kurių jie siekė arba negalėjo siekti dėl gyvenime pasitaikusių kliūčių. Štai jaunystėj daug žadantis sportininkas turi pasitenkinti darbininko užsiėmimu ir palaidoti svajonę tapti sporto žvaigžde. Keli administratoriai užkliūva vidurkely, o vienas jų prasimuša iki savo paties sukurtos kompanijos viršūnės. Vėl keli mokslo žmonės, bet be ypatingesnės žiežirbos savo srityje. O štai darbininkas, protestantų dvasiškio sūnus, viduramžyje tarsi pabunda ir kirpėjo žirklėmis bei studijomis susikuria sau   socialinio darbuotojo profesiją.

Tarp individualių asmenų įvairia-spalvingumo paties dr. Levinsono ir jo bendradarbių nustebimui, aptiktas periodinis bangavimas: pastovesnius laikotarpius sekė neramesni. Tie laikotarpiai įvykdavo apytikriai tuose pačiuose kelių metų rėmuose:
pastovesni — 6-7 m.; pereinamieji
—    4-5 m. Po paauglystės užfiksuoti šie periodai su tokiais uždaviniais:
17-22 m. — pereinamas periodas į ankstyvąją suaugystę. Uždaviniai: 1. palikti paauglio pasaulį ir 2. matyti -rinktis - išbandyti pirmuosius žingsnius suaugusiųjų pasaulyje.
22-28 m. — pastovus periodas, kaip įžengimas į suaugusiojo pasaulį. Uždaviniai: 1. išieškoti galimybes suaugusiojo gyvenime ir 2. suformuoti provizorinę - laikiną gyvenimo struktūrą, tarp tų dviejų uždavinių bandant išlaikyti pusiausvyrą.
28-33 m. — 30 m. amžiaus pereinamas laikotarpis. Uždaviniai: 1. persvarstyti provizorinę gyvenimo struktūrą ir 2. nutarti dėl gyvenimo sekančios struktūros (ankstyvesnę išlaikant, modifikuojant, pakeičiant ar iš viso naują pasirenkant).
33 - 40 m. — nusistovėjimo periodas. Uždaviniai: 1. užimti savo vietą visuomenėje ir 2. tapti savo paties žmogumi (pvz., kilti karjeroje).
40 - 45 m. — vidurgyvenimo pereinamas periodas. Uždaviniai: 1. persvarstyti gyvenimo ankstyvesnę struktūrą (atsikratant iliuzijų), 2. susitikti ir integruoti poliarizuojančias tendencijas (jaunas - senas, kurti - naikinti, vyriškas - moteriškas, prisirišti
-    skirtis) ir 3. padėti pagrindą naujai gyvenimo struktūrai.

Vėlyvesniųjų amžiaus laikotarpių dr. Levinsono studija nebesiekė. Jis tik pastebėjo, kad po kiekvieno pereinamojo penkmetinio seka pastovus penkmetinis periodas.

Dr. Levinsonas pats nelaiko šių periodų atradimo jo apklausinėtų vyrų gyvenime "paskutiniuoju žodžiu". Vis dėlto, sugretindamas savo atradimus su kinų Konfucijaus (V amž. prieš Kr.), graikų Silono (VII amž. prieš Kr.) ir žydų Talmudo minimais gyvenimo laikotarpiais, jis nurodo panašumą, nors autoriai yra iš skirtingų amžių, tautų bei kultūrų. Panašumų pastebima ir atskirų lietuvių biografijose. Vis dėlto vertėtų atlikti šioj srityje nuodugnesnes studijas tarp lietuvių.

Visas gyvenimas su besikeičiančiais periodais yra pasiruošimas senatvei, o galų gale — ir mirčiai. Senatvę teigiamai priima ir joje toliau bręsta tie, kurie turi ne iliuzinį, bet pozityvų žvilgsnį į gyvenimą, į save ir į kitus; kurie senatvėje nesigraužia dėl prarastų progų ar padarytų klaidų, bet sugeba ir tame laikotarpyje bręsti, suartėti su kitais ir kitiems daryti gera.

Paskutinę gyvenimo valandą žmonės yra tokie, kokie jie save gyvenime sukūrė. Tas, kuris gyvenime kaip nors aukojosi, gyvenimą palieka ramus. Toji ramybė užtikrina, kad yra kita pradžia — nauja gyvenimo dovana.