GĖLIŲ GENERACIJA Spausdinti
Parašė Scrib   

Petras Melnikas: GĖLIŲ GENERACIJA. Išleido Ateitis, Southfield, Mich. 1982. 228 psl. Kaina 8 dol.
Septintajame dešimtmetyje Amerikos universitetus supurtė studentų riaušės, išsiliejusios į miestų gatves. Šie neramumai pasireiškė įvairiomis formomis: protestais prieš karą Vietname, "rock" muzika, narkotikų kultu, raginimu sugrįžti į gamtą, reikalavimais pakeisti švietimo sistemą ir visuomeninę santvarką. Neramumų dalyviai buvo vadinami "radikalais", "hipiais", "ilgaplaukiais" ir "gėlių vaikais".

To laikmečio įvykiai ir jų poveikis amerikiečių jaunimui bei vyresniajai kartai vaizduojami Melniko romane "Gėlių generacija". Kaip Almenas Amerikoje, Cinzas Belgijoje, ir kai kurie kiti emigracijos rašytojai, autorius semiasi medžiagą savo antrajam romanui ne iš Lietuvos prisiminimų ar išeivių ratelio, bet iš savo gyvenamo krašto buities.

Studentų maišto areną ir šešiasdešimtųjų metų Amerikos mikrokosmą Melnikas nukelia į nedidelį elitinį "Western" universitetą, primenantį mokslavietes Michigano valstijoje, kurioje gyvena autorius. Romano pradžioje, naujai atvykusios studentės akimis, universitetas primena "legendinį dvarą" su gulbėmis ir medžių alėjomis; pabaigoje universitetą nušviečia gaisras, dūžta langai, pasilieja kraujas.

"Gėlių generacijos" likimas ir jos ideologinės problemos atsiskleidžia keturių romano veikėjų pergyvenimuose. Du lietuvių kilmės studentai. Kostas ir Vida, drauge pradeda mosią ir žada tuoktis, bet juos perskiria tėvų nepalankumas ir studentu riaušės. Vidos tėvai, pokario ateiviai, inteligentai, iš aukšto žiūri į Kosto tėvą — senosios imigracijos atstovą, buvusį angliakasį — ir į jo silpnai lietuviškai mokantį sūnų. Kostas tampa politiniu radikalu, susižavėjęs Žvaigžde pasivadinusio riaušių vadovo filosofija, reikalaujančia iš pagrindų perkurti Ameriką. Žvaigždė yra įdomiausias, nors ir nevisai išbaigtas romano personažas. Jo valingumas ir politinis magnetizmas išskiria jį iš blankių studentų tarpo. Žvaigždės pagrindinis varžovas profesorių Ge-ronimo atstovauja evoliucinės kaitos idėjai. Jis pritaria kai kuriems studentų reikalavimams, bet veltui mėgina sulaikyti juos nuo lemtingo šuolio į histeriją ir žiaurumus.

Į šį svarbų tarpsnį Amerikos istorijoje autorius žvelgia iš dvigubai kritiškos perspektyvos. Jis kaltina ir vaikus, ir tėvus; pasmerkia riaušes, bet drauge ir Amerikos visuomeninę santvarką, paruošiusią šioms riaušėms dirvą. Jo akimis, tai, ką kai kurie Amerikos komentatoriai vadina "kultūrine revoliucija", buvo nesąmoningas anarchijos prasiveržimas, savotiškas "blūdas", kaip Lindė-Dobilas pavadino 1905-ųjų metų revoliuciją. "Kur pradingo visos gėlės?"

—    klausia populiari 1960-ųjų metų daina. Melnikas taip atsako į šį klausimą:
"Iš Pietryčių Azijos daugėjant pabėgėlių spiečiui, kai kas net gėdijosi prisipažinti aną pavasari nešiojęs plakatus demonstracijose. Praėjusios audros idealizmą pakeitė cinizmas, tėvų ryškėjantis abejingumas, palengvinti egzaminai, kurių dar nekentė, ir rūpesčiai dėl diplomų".

Ironiškoje knygos pabaigoje, prablaivėjęs Kostas po kelerių metų susitinka savo buvusį "dvasios vadą" Žvaigždę. "Ką jis pasakys dabar, — galvoja Kostas — "Dėl jo buvusių idėjų? Ar kalbės apie tai, kas atsitinka išduotai Pietryčių Azijai? Dėl jo anų dienų idėjų keli milijonai žmonių išskersta Kampučijoj". Kostas patiria, kad tie dalykai Žvaigždei neberūpi: jis studijuoja biznį ir tesidomi pelnu.

Su šiais šiltais ir tebeaidinčiais įvykiais tebesigalynėja ir Amerikos literatūra, dar nepagimdžiusi išskirtinio romano ar dramos apie "kultūrinės revoliucijos" (pseudorevoliuci-jos?) dešimtmetį. Melnikas pagirtinas už drąsą imtis tokios nesenos, sudėtingos ir lietuviams apynaujės temos. Nepasiduoda jis ir pagundai nueiti lengvų sprendimų ar simplistinių formulių taku. Deja, jis tik dalinai išnaudoja temoje glūdinčias galimybes — skaitytojas neužuodžia apokaliptinio tvaiko. Kaip "visuomeninio realizmo" romanas, Gėlių generacija stokoja tirštai detalizuoto socialinio fono; o jei į romaną žvelgsime kaip į utopijines - milenijines apraiškas kritikuojančios literatūros pavyzdį, jam praverstų stambesnis filosofinis bagažas. Net ir įdomiausias veikėjas Žvaigždė nesistiebia į "stavroginišką" dimensiją.

Nepaisant romano trūkumų, tai įdomus bandymas paliesti Amerikos ir lietuvių išeivijos pulsą, kai jis buvo karštligiškai pagreitėjęs.        Scrib.