BASANAVIČIAUS BIOGRAFIJA ANGLŲ KALBA Spausdinti
Parašė Juozas B. Laučka   
ALFRED ERICH SENN: Jonas Basanavičius: The Patriarch of the Lithuanian Renaissance. East European Biography Series. No. 1. Oriem tai Research Partners. Nevvtonville, Mass. 1980.

Istoriko Alfred Erich Senn knyga apie dr. Joną Basanavičių nedidelė puslapių skaičiumi—su nurodom, bibliografija ir vardynu tik 93 puslapiai. Tačiau savo turiniu šis veikalas labai brandus — daugelį šaltinių išlukštenusio mokslininko kruopštaus darbo vaisius. Anglų kalba knygų pasaulio lietuviškas lobynas vertingai prasiplėtė. Tai jau kelinta istoriko dr. Senno knyga Lietuvos klausimais.

Šveicaro mokslininko ir lietuvės intelektualės sūnus, Wisconsino universiteto istorijos profesorius jau nuo 1961 metų, dr. Senn atrodo nuo jaunystės dienų domisi savo motinos gimtosios šalies praeitimi, lietuvių tautos kultūriniais ir politiniais siekimais. Savo mokslinėse studijose dr. Sennas jau yra nagrinėjęs ir jautresnius klausimus, kaip Lietuvos konfliktus dėl Vilniaus ir Klaipėdos, Rusijos bolševikų pastangas dar 1918-19 metais sužlugdyti atsteigtą nepriklausomybę. Jo stambesnis veikalas apie moderniosios Lietuvos iškilimą pasirodė 1959 m. Pastaruoju laiku autorius parodė didesnio dėmesio iškiliems Lietuvos asmenims.

Nors dr. Senno parašytoje Basanavičiaus biografijoje pateiktoji medžiaga, autoriaus labai pasverta, lietuviui skaitytojui daugiau ar mažiau žinoma, vis dėlto norisi čia pateikti trumpą santrauką šios labai patraukliai parašytos knygos, turinčios šešis skyrius. Įvado žodyje autorius teigia, kad Jonas Basanavičius buvo pionierius lietuvių tautinio sąmoningumo ugdyme, įkvėpęs kelias kartas eiti jo keliu.

Ir pasitraukęs savo amžiaus pabaigoje iš politinės veiklos, Basanavičius palikęs visam laikui tautinės vienybės ir lietuvių reiškiamos teisės į savo istorinę sostinę Vilnių simboliu. Autorius nurodo, kad jo rašyta biografija turėjo suktis aplink Basanavičiaus troškimą: lietuviai turi būti politiškai nepriklausomi nuo rusų, o kultūriškai — nuo lenkų.

Autorius dar pažymi, kad jo veikale minimų lietuvių vardai jam buvo žinomi dar vaikystės dienomis. Jo tėvui, Lietuvos universiteto profesoriui, tekę susitikti su Basanavičium tik vieną kartą, tačiau su kitais įžymiais lietuviais tėvas artimai bendradarbiavęs Lietuvoje, į kurią jis atvyko 19,-i metais. Iš pradžių jo tėvui tekę kurį laiką gyventi pas prel. A. Dambrauską-Jakštą. Jonas Jablonskis ir Kazys Būga buvę artimi tėvo bendradarbiai, o kan. J. Tumas-Vaižgantas buvęs autoriaus sesers krikštatėvis ... Jo tėvas kurį laiką profesoriavęs drauge su A. Smetona. Pačiam autoriui teke Amerikoje susitikti su Steponu Kairiu, Mykolu Biržiška ir kitais Basanavičiaus bendradarbiais. Jam lankantis Lietuvoje 1960 m. Juozas Balčikonis buvęs jo viešnagės palydovas. Šia informacija dr. Sennas turbūt nori pasakyti, kad savo studiją apie Basanavičių jis rašė remdamasis ne vien rašytine dokumentacija.
Pirmąjį knygos skyrių "Aesculapius ir Lietuva" Sennas pradeda gan dramatiškai: "Kai Jonas Basanavičius atėjo į pasaulį 1851 metų lapkričio 23 dieną, jo gyvybė kybojo pavojuje beveik vieną valandą" ... (p. 3). Gydytojui stengiantis išgelbėti kūdikio gyvybę, abu tėvai meldėsi, padarydami pažadą Dievui: jei jų pirmagimis gyvensiąs, jie išmokslinsią jį kunigystei. Savo naujagimio išlikimą tėvai laikė stebuklu.

Autorius labai šiltai rašo apie Basanavičiaus vaikystę, rengimąsi gim-nazijon, mokymąsi Marijampolėje, ankstyvą susidomėjimą lietuvių tautosaka (savo tėvo "pasakoriškumo" dėka). Su Donelaičio "Metais" Basanavičius susipažinęs gimnazijoje — ten jis godžiai skaitęs visas knygas, kuriose buvo rašoma nors kiek apie Lietuvos istoriją. Baigęs gimnaziją Basanavičius gavo savo tėvų sutikimą nesiekti kunigystės. Tapęs studentu Maskvos universitete, jis laimėjo valdinę stipendiją, tad galėjo verstis ir be didesnės tėvų paramos. Atostogų metu draugavo su savo tėviškės žmonėmis, Marijampolėje moksleiviams skaitė Baranausko Anykščių šilelį . . . Rinko liaudies dainas, užrašinėjo patarles.

Baigęs medicinos mokslus, Basanavičius grįžo Lietuvon tik trumpam laikui. Tai buvo 1879 metais. Tais pat metais rudenį mirė jo tėvas. Basanavičius apsisprendė gyventi šiltesnio klimato vietovėje, nes to reikalavo jo susilpnėjusi sveikata. Gavęs Bulgarijos kvietimą, atsiųstą su kelionpinigiais, jis nutarė keltis į tą Balkanuose neseniai nepriklausomybę gavusią valstybę. Ten tuojau įsijungė į naują gyvenimą ne tik kaip gydytojas, bet ir kaip aktyvus tos šalies gyventojas, nesišalindamas net politinės veiklos. Basanavičius pasidarė artimas bulgarų partijai su liberalia programa. Medicinos praktika jam gerai sekėsi. Greit galėjo išlyginti studijų dienų skolas ir susitaupyti. Tačiau pasikeitė politiniai vėjai, liberalus ir jų šalininkus valdžia pradėjo šalinti iš įvairių postų. Basanavičius 1882 m. gegužės mėnesį nutarė palikti Bulgariją. Užsuko į Belgradą, nuvyko į Vieną, aplankė ir Lietuvą, bet ten nepasiliko. Jis pasirinko Prahą, kur pradėjo naują savo misijos tarpsnį.

Anot Senno, medicina Basanavičiui buvusi gera karjera, tačiau Lietuva visada davusi jo gyvenimui misiją. Prahoje jis norėjęs išleisti Aušrą ir iš ten siuntinėti ją į Lietuvą. Tačiau to projekto turėjęs atsisakyti dėl per didelių pašto išlaidų. Todėl pasirinkęs Rytprūsius. Apie lietuviško laikraščio būtinumą Basanavičius seniai galvojęs, bet tik 1883 m. susidariusi galimybė svajonėms įvykdyti.
Rašydamas apie Aušros pasirodymą, Sennas pacituoja jos pirmame numeryje išspausdintus Basanavičiaus jautrius žodžius, kurie labai paveikę to meto lietuvių inteligentiją. Net jis pats savo ašaromis aplaistęs Aušros puslapį, kai paskaitęs jame savo vedamąjį straipsnį. Basanavičius norėjęs, kad Aušra būtų visų lietuvių laikraštis, tačiau taip neįvykę. Jis negalėjęs perskaityti visų rankraščių prieš jų spausdinimą, todėl ten patekusi be jo žinios ir tokia medžiaga, dėl kurios greit susilaukta priekaištų. Jis visai nesijaudinęs dėl lenkų ar sulenkėjusių lietuvių kritikos Aušros adresu. Jam rūpėjęs tautinio susipratimo žadinimas, todėl sveikinęs susidūrimus su lenkais.

Rašydamas apie Aušros sustojimą 1886 m. dėl finansinių ir kitokių trūkumų, Sennas pažymi, kad Basanavičius turėjo anksti pasitraukti nuo jos leidimo ir redagavimo dėl kelių priežasčių. Viena, iš Bulgarijos atsivežtos santaupos jau baigė išsekti. Antra, į Lietuvą negalėjo grįžti kaip redagavęs slaptą laikraštį. Trečia. Prahoje Basanavičius įsimylėjo į Bohemijos čekę Gabrielę Eleonorą Mohl, kurią jis vedė 1884 m. gegužės 15 d. ir todėl jau turėjo rūpintis šeimos išlaikymu. Jis nutaręs grįžti į Bulgariją. Ten tuo metu susiklostė jam palankesnės sąlygos, nes švietimo ministru buvo tapęs jo senas draugas. Tačiau ir Bulgarijoje gyvenimo sąlygos nebuvo šviesios. Jo žmona sunegalavo džiova, Pats susirgo plaučių uždegimu, nuo ligonių užsikrėtė dėmėtąja šiltine. 1887 m. vasarą vienas pacientas pasikėsino į Basanavičiaus gyvybę, sunkiai jį sužeisdamas. Pasikėsinimo priežastis neišaiškinta, o kūne nesurasta pasilikusi kulka varginusi per metų metus. Ten Basanavičių ištiko ir naujas, skaudžiausias smūgis — žmonos mirtis. Basanavičienė mirė 1888 m. vasario 16 d., sulaukusi vos 26 metų. Jos Basanavičius niekad neužmiršęs.

Kalbėdamas apie Aušros leidimą, Sennas pamini Jono Šliūpo, Jurgio Mikšo ir Martyno Jankaus įnašą.

Kad Basanavičiui rūpėjo ne vien :v:>ki reikalai ir klausimai, matyti B jo atlikto mokslinio medicininio tyrimo (2,000 vyrų ir 167 moterų), kurio duomenis paskelbė Bulgarijos švietimo ministerija. Tai buvusi mokslinė studija apie fizinę etnografiją. Netrukus Basanavičius buvo perkeltas iš Lom-Palankos, mažesnio miesto, į Varną, Juodųjų jūrų uostą. Tai buvęs tarnybinis paaukštinimas. Deja, netrukus prasidėjęs sveikatos silpnėjimas, atsiradusi aritmija persekiojusi B. iki pat gyvenimo pabaigos. Išsivysčiusi ir neurastenija. Turėjo atsisakyti viešosios sveikatos pareigūno tarnybos, ribotis privatine praktika. Norėjo grįžti Lietuvon, siuntė prašymą naujojo caro Nikalojaus II vyriausybei, bet susilaukė neigiamo atsakymo. Turėjo pasilikti Varnoje dar keletą metų.

Gyvendamas Bulgarijoje, B. palaikė glaudų ryšį su savo tauta, tyrė jos praeitį, nagrinėjo Višteliausko, Pietario, Kudirkos ir kitų raštus, ieškojo lietuvių tautos kilmės, nors jo teorijos apie tą kilmę ir nebuvo priimtos. Jo raštai buvo spausdinami ir Amerikos lietuvių spaudoje. Dalyvavo bulgarų politiniame gyvenime, buvo išrinktas Varnos miesto tarybos nariu, parašė vieną skyrių bulgarų demokratų partijai. 1898 m. Basanavičius buvo atvykęs į Rytų Prūsiją dalyvauti rinkiminėje kampanijoje, kurios metu keturi lietuviai kandidatavo į reichstagą.

1905 metais Basanavičius apsisprendė grįžti į Lietuvą. Jis buvo jau išsitarnavęs bulgarų pensiją, o Lietuvoje jau buvo grąžinta lietuviška spauda. Visoje Rusijos imperijoje, pralaimėjus karą su Japonais, brėško laisvesnis rytojus. Visa tai lėmę naujas gyvenimo sąlygas Lietuvoje.

Pasiekęs Vilnių, Basanavičius visų pirma žygiavęs į Gedimino kalno viršūnę. Skubėjo lankyti muziejus, knygynus, visas lietuviškas įstaigas. Visa tai jį labai jaudinę: prasidėję dideli galvos skausmai, atsinaujinęs širdies ritmo pakrikimas, tačiau jis iš visų jėgų ėmėsi darbo Lietuvos gerovei.

Sennas apžvelgia ir politinių partijų atsiradimą, joms išsivysčius iš Aušros paskatinto susipratimo sąjūdžio įvairių ideologinių krypčių. Aprašo Kudirkos Varpo, katalikų Apžvalgos ir Tėvynės Sargo pasirodymą, socialdemokratų partijos įsi-steigimą 1896 m., demokratų partijos susikūrimą 1902 m., katalikų programos paskelbimą 1904 m. Nepraleisti ir pirmieji, spaudą atgavus, pasirodę laikraščiai — Lietuviu laikraštis Petrapilyje ir Vilniaus Žinios Vilniuje. Tais pačiais 1905 metais Basanavičius rūpesčiu Vilniuje susidariusi iniciatorių grupė Didžiajam Vilniaus Seimui šaukti. Rengimo priešakyje stovėjo Basanavičius. Kaip dr. Sennas pažymi, į tą Vilniaus seimą, pareikalavusį Lietuvai autonomijos, iš visos šalies atvyko 2,000 atstovų. Į seimo prezidiumą Basanavičius išrinktas kaip nepartinis. Knygoje paduodamas seimo nutarimų turinys, aprašomi jo atgarsiai šalyje.

Vaizduodamas Basanavičiaus šakotą veiklą, Sennas dar nurodo, kad jis aktyviai talkino lietuviams kandidatams rinkimuose į Rusijos dūmą. 1907 metais Basanavičius padėjęs išrinkti Andrių Bulotą ir Petrą Leoną. Kurį laiką jis aktyviai dalyvavęs demokratų partijoje, padėjęs įsteigti jos skyrių Kaune, bet vėliau B. laikęsis nuošaliai nuo politinės veiklos.

Basanavičius apsisprendęs pasilikti Vilniuje, prieš akis turėdamas vieną uždavinį — rinkti ir saugoti lietuvių istorinę kultūrą ir atgauti lietuviams priklausančią vietą tame mieste. Siekdamas šio tikslo jis stengėsi į-steigti lietuvių kultūros draugiją. Jo rūpesčiu 1907 m. balandžio 7 d. įvyko steigiamasis Lietuvių mokslo draugijos susirinkimas, kuriame dalyvavę 33 oficialūs nariai ir 11 svečių. Dalyvių tarpe buvę prel. Al. Dambrauskas-Jakštas, kan. J. Tumas, prel. Mačiulis-Maironis, prof. E. Volteris. Basanavičius buvęs išrinktas draugijos pirmininku, kurio pareigose jis išbuvęs iki mirties. Pradėta leisti žurnalas Lietuvių Tauta, kurio pirmąjį tomą jis beveik vienas prirašęs — iš 160 puslapių Basanavičius užpildęs 133 psl.

Grynai mokslinio tyrinėjimo ir istorinės medžiagos rinkimas susilaukė didelių carinės valdžios trukdymų. Reikalauta, kad akademijos susirinkimų užrašai būtų daromi rusiškai ir kad susirinkimuose dalyvautų tik jos nariai. Cenzūra tikrino iš užsienio gaunamą literatūrą. Susirinkimus lankydavo nekviesti valdžios pareigūnai
—    stebėtojai, tačiau darbas plėtėsi. Didėjo draugijos knygynas, muziejus, archyvai. Basanavičius tikėjęs, kad draugija ilgainiui išaugs į tikrą mokslo akademiją.

1910 metais jau buvę aišku, kad draugijai reikalingos erdvesnės patalpos, pastovi vieta. Pajėgta nusipirkti sklypas, bet nebuvę lėšų namams pastatyti. Valdžia neleido aukų rinkti. Nebuvo draugijai vieningo pritarimo ir visuomenėje. Kairieji kritikavo Lietuvių Tautą už per didelį praeities romantinimą. Esą reikią kreipti dėmesį į socialinę ir klasinę kovą. Buvę kritikos ir iš katalikų kunigų pusės, kad nepakankamai rodyta dėmesio teologijai ir krikščioniškai filosofijai. Bet draugija gyvavo. Ji buvusi lietuviams intelektualams gyvybinis ir dinaminis centras, naujo kultūrinių laimėjimų lygio ieškotojas ir forumas, — sako dr. Sennas.

1913 m. draugija nutarė kreiptis pagalbos į Amerikos lietuvius. Pasiryžta nusiųsti ten savo atstovus, kurie lankytų lietuvių gyvenvietes, padarytų pranešimus apie padėtį Lietuvoje ir prašytų aukų Mokslo draugijos namams — Tautiniams Namams —    pastatyti. Dešinieji ir kairieji rūpinęsi, kad delegacijoje būtų jų žmonės, nes ir vieni, ir kiti turėję savo šalininkų Amerikoje. Basanavičius buvęs dešiniųjų kandidatas. Kaip pažymi dr. Sennas, niekas negalėjo viešai priešintis Basanavičiaus kandidatūrai, bet kas bus antruoju? Iškilo Martyno Yčo ir Andriaus Bulotos kandidatūros. Tačiau Bulota nesutikęs būti Basanavičiaus "asistentu" ... Jis nenorėjęs groti antruoju smuiku. Yčas mielai sutikęs būti antruoju atstovu, pasakydamas, kad niekas negalįs prilygti Basanavičiui nuopelnais Lietuvai. Ir taip draugija išrinko Yčą keliauti į Ameriką drauge su Basanavičium.

Apie šią kelionę Martynas Yčas yra nemažai parašęs savo atsiminimuose, kuriais dr. Sennas ir remiasi šioje biografijoje. Buvęs labai jautrus susitikimas Basanavičiaus su Šliūpu, kurs tada gyveno Amerikoje, Scran-tono mieste. Autorius drauge pažymi, kad Šliūpas Amerikos lietuvių visuomenėje buvęs kontroversinis asmuo dėl savo antireliginės-laisvamaniškos veiklos, nors iš pradžių jis pagelbė-jęs lietuviams katalikams steigti atskiras parapijas nuo lenkų.

Basanavičiui buvę nemalonu skaityti Amerikos lietuvių kairiųjų spaudoje išpuolius prieš jo ir Yčo misiją. Vincas Kapsukas-Mickevičius iš Rusijos siuntė straipsnius socialistų laikraščiams, ragindamas darbininkus neaukoti Tautiniams namams Vilniuje. Socialistų spauda skelbė, kad darbininkams svarbiau klasių konfliktas, o ne tautos vienybė. Tokios mintys, pastebi Sennas, buvę visiška priešingybė Basanavičiaus pagrindiniams įsitikinimams, kad reikia visiems lietuviams siekti lietuvių kultūros ir mokslo ugdymo bei išsaugojimo.
Per 120 dienų Basanavičius ir Yčas aplankę 84 kolonijas, sakydami kalbas. Juodu surinkę beveik 24 tūkst. dolerių, o kelionės išlaidų buvo tik pusantro tūkstančio dol. Tačiau surinktos aukos nepatarnavo siektajam tikslui, nes jų dalį, padėtą banke, nušlavė kilęs karas ir atūžusi revoliucija.

Iš Amerikos Basanavičius grįžęs labai išvargęs. Pajutęs įvairius fizinio silpnėjimo ženklus, pradėjusi silpnėti atmintis, buvę sunkumų ir su kalbėjimu. Visa tai jį giliai paveikė. Nors sveikata netrukus vėl sustiprėjo, bet Basanavičius pasidaręs apatiškas, neveiklus, daugiau stebėtojas, o ne aktyvus veiklos dalyvis. Pirmojo pasaulinio karo debesys jį užklupo Berlyno ligoninėje, besveikstantį po pūslės operacijos.

Vokiečiams įžygiavus į Vilnių 1915 m. rugpjūčio 18 d., ten susidarė nauja padėtis. Besitraukdami rusai sunaikino ir ištuštino dirbtuves. Nauji okupantai tuojau uždarė lietuvišką spaudą. Tačiau lietuviai veikė, darydami viską, kas tik buvo įmanoma. Pasiryžta kurti savo gimnaziją. Įsisteigė keli komitetai, bet Basanavičius jiems nebepirmininkavo, kaip anksčiau. Dabar pirmavo Antanas Smetona.

Rašydamas apie politinę padėtį vokiečių okupuotoje Lietuvoje, Sennas pažymi, kad lietuviai žvelgė į vokiečius kaip į despotiškus įsibrovėlius. Mieste siautė areštai, kratos. Tardytas bei krėstas ir Basanavičius. Vesta kova už savo teises. Rašyti memorandumai, siųstos delegacijos. Prašyta leidimo spaudai. Pagaliau 1917 m. kovo mėnesį vokiečių okupacinė valdžia leidusi lietuviams spausdinti Vilniuje savo laikšraštį. Vokiečiai vienai lietuvių delegacijai pažadėję pagalbą ieškant "toli siekiančios savivaldos", kai bus pasirašyta taika. Tuo tarpu gyvenimas Vilniuje vis sunkėjęs. Nauji įvykiai vystėsi Rusijoje, kilus vasario revoliucijai. 1917 m. vasarą vokiečiai bandė sudaryti Vilniuje patikėtinių tarybą, kuriai kandidatus pasiūlyti buvę pakviesti Gabrys ir Basanavičius. Tačiau lietuviai pareikalavę teisės patiems išsirinkti savo atstovybę. Po ilgų derybų buvusi sušaukta Vilniaus konferencija 1917 m. rugsėjo 18-22 d. Ji pasisakė už Lietuvos nepriklausomybę ir išrinko Tarybą, kaip tautos atstovybę. Basanavičius buvęs išrinktas į Tarybą, bet ne į jos prezidiumą. Tačiau jis, įteikė vokiečiams padėkos laišką už leidimą sukviesti konferenciją. Taip pat jis nusiuntė popiežiui jau antrą padėkos laišką už suteiktą Lietuvai paramą.

Autorius pažymi, jog Basanavičiaus vardas ir jo istorinis vaidmuo, kaip lietuvių vienybės simbolio, reikalavo, kad jis stovėtų visuomenės priešakyje, nors jau ir mažai reiškėsi tiesioginėje veikloje. Basanavičius dalyvavęs visuose Lietuvos Tarybos posėdžiuose ir, atrodo, visada ėjęs su jos dauguma. Jis pirmininkavo posėdžiui, kai 1918 m. vasario 16 d. nutarta paskelbti nepriklausomybės aktą (p. 57). Jis savo buvimu suteikęs Tarybai orumo. Nors Basanavičius vis mažiau reiškėsi politiniame gyvenime, jis tęsęs kultūrinę veiklą. Visą laiką gynęs lietuvių teises Vilniaus bažnyčiose. 1918 m. spalio 20 d. jį pasiekusi svarbi žinia, kad nauju Vilniaus vyskupu skiriamas Jurgis Matulaitis-Matulevičius.

Tačiau iškilo nauji rūpesčiai 1918 m. gale dėl neramumų: vokiečiai traukėsi iš krašto, iš rytų artinosi Rusijos raudonarmiečiai, vyriausybė nutarė keltis iš sostinės, o mieste buvo maišatis. Įsiveržė raudonoji armija, pradėjo veikti Kapsuko tarybinė valdžia, kurioje iš pradžių dirbęs Vaclovas Biržiška leido Basanavičiaus globotai mokslo draugijai veikti savo patalpose  be  nuomos,  o jam  pačiam pasiūlęs istorinio muziejaus direktoriaus vietą (p. 59). Nelengva buvę Basanavičiui bolševikų režimo dienomis. Sennas pacituoja Basanavičiaus dienoraštį, kuriame jis įrašė, kad bolševikai atnešė ne skelbiamas demokratijos lygybę, laisvę ir brolybę, bet aršiausią klasinę kovą . . . (p. 60). Lietuviai laukę Lietuvos karių kovojusių su raudonarmiečiais, bet 1919 m. balandžio 18-19 Vilniun sugrįžo lenkai ir išstūmė komunistų pajėgas į rytus.

Prasidėję nauji sunkumai lietuvių veikėjams — nauji areštai, kratos, bet Basanavičius vis dėlto tęsė savo tautinį, kultūrinį darbą.
1920 m. gegužės 15 d. Basanavičius dalyvavo Kaune Steigiamojo seimo atidarymo iškilmėse. Tai buvęs vienas svarbiausių įvykių jo gyvenime. Basanavičiaus ir jo bendradarbių vilniečių Mykolo Biržiškos, Kristupo Čibiro ir Teofiliaus Juodvalkio dalyvavimas seimo atidaryme buvęs sutiktas su ovacijomis. Basanavičius džiaugėsi Lietuvos nepriklausomybe, bet jam valstybė be Vilniaus dar nebuvo visiškai pasiektas tikslas. Jis jautęs, kad jo tėviškė yra Vilnius, nors ir lenkų valdomas.

Įsiliepsnojus karui tarp Lenkijos ir Sovietų Rusijos, Vilniaus gyventojams reikėjo daug kentėti. Vilnius vėl atsidūrė bolševikų rankose. Laukta Lietuvos kariuomenės, nes 1920 m. liepos 12 d. sutartimi Vilnius pripažintas Lietuvai. Basanavičius, susitikęs Kapsuką, paklausęs, kada gi komunistai pasitrauks. Kapsukas užtikrinęs jį, kad tai įvyksią greit — dar prieš rugsėjo 1 d. Tačiau Sennas nurodo, jog Kapsukas rugpjūčio 4 d. skundėsi Maskvai, kad taikos sutartis su Lietuva kenkianti Vilniuje komunistams, ir todėl jie negalėsią įvykdyti revoliucijos. Rugp. 29 d. Kapsukas pranešęs Maskvai, kad sąlygos revoliucijai esančios palankios, bet Leninas tuojau atsakęs: "Momentas dabar visiškai netinkamas" (p. 69). Sovietų Sąjungai nepasisekus rugpjūčio vidury paimti Varšuvos, visa padėtis fronte pasikeitė. 1920 m. rugpjūčio 26 d. komunistai pranešė paliksią Vilnių sekančią dieną. Lietuviai perėmė sostinės valdymą ir tą vakarą, artilerijai gaudžiant, vėl buvo iškelta trispalvė Gedimino kalne. Netrukus atvyko daugiau Lietuvos kariuomenės, pradėjo keltis ir įvairios valdžios įstaigos iš Kauno. Nauja įvykių kryptimi Basanavičius labai džiaugęsis.

Tačiau džiaugsmas neilgai tęsėsi. Įvykiai pasuko lietuviams nepalankia linkme. Santarvininkų spaudžiama, Lenkų vyriausybė sutikusi su lietuviais dėl demarkacijos linijos, tačiau Pilsudskis įsakęs gen. Želigovskiui "sukilti" ir pulti Vilnių savo atsakomybe (p. 69). Lietuviai neatsilaikę, Želigovskis užėmęs Vilnių ir į-steigęs Vidurio Lietuvos būstinę. Nors alijantai iš pradžių smarkiai kritikavę Varšuvą, bet, laikui bėgant, jie apsipratę su naują padėtimi.

Želigovskio veiksmas sukėlęs Vilniuje chaosą. Lietuviai miestą perdavę prancūzų atstovui, o britų atstovas daręs žygių pas lenkus, kad lietuvių įstaigos galėtų ramiai išsikelti. Basanavičius tada savo užrašuose pažymėjęs, kad lietuvių buvimo laikotarpis Vilniuje dingo kaip sapnas. Lietuvos ir Lenkijos karas sustojo tų metų lapkričio mėnesį, prasidėjo derybos, tarpininkaujant Tautų Sąjungai. Vilniuje ir jo krašte per 18 mėnesių skelbta fikcija, kad čia gyvuoja Vidurinė Lietuva, kurios "herbe — lenkų erelis ir lietuvių vytis glaudžiasi vienas šalia kito". Basanavičius visa tai giliai išgyvenęs, net sapnuose kankinęsis. Įvesta griežta cenzūra, uždrausti susirinkimai, kai kur uždarytos lietuviškos mokyklos. Įtampos viršūnė buvusi pasiekta 1921 m. spalio 1 d., lenkų policijai išmetus lietuvių gimnazijos mokinius iš jų bendrabučio tiesiog į gatvę. Šį įvykį Basanavičius matęs ir buvęs stipriai paveiktas.

Vilniaus lietuviams atsisakius dalyvauti vadinamos Vidurinės Lietuvos seimo rinkimuose, lenkų administracija dar labiau spaudė varžtus. Laikraščių redaktoriai buvo suimti, tardyti. Bet vis dėlto Basanavičius liko nepaliestas. Suimtiesiems grėsė teismas, ir kaltinimai šnipinėjimu. Pagaliau 1922 m. vasario pradžioje grupė suimtųjų ištremta į Lietuvą. Netrukus susidarė nauja Vilniaus lietuvių vadovybė. Ištremtąjį Mykolą Biržišką pakeitė dr. Danielius Alseika. Basanavičius pasiliko lietuvių kultūros sargyboje, o vysk. J. Matulaitis saugojo tikinčiųjų teises. Lietuvos vyriausybė teikusi moralinę ir finansinę paramą. Mokslo draugijos veikla buvusi dar labiau suvartyta, bet ji tęsusi savo tiesioginį darbą, nors jos būstinė patirdavusi ir vandalizmo smūgių.

1924 m. vasarą Basanavičius galėjo dar kartą atvykti j nepriklausomą Lietuvą. Susilaukė šilčiausiu priėmimo. Susitiko su tautinio atgimimo veteranais Jablonskiu, Šliūpu ir kitais. Pozavo septyniems dailininkams ir dviem skulptoriams. Motinos nešusios savo vaikus į geležinkelio stotį, kad jie galėtų pamatyti Basanavičių, — taip rašęs M. Biržiška. 1926 m. lapkričio 23 d. Lietuvoje iškilmingai minėtos Basanavičiaus amžiaus 75 meti] ir jo literatūrinės veiklos 50 metų sukaktys. Panašiai daryta ir Vilniuje. Iš viso pasaulio lietuvių plaukę sveikinimai. Kaune iškilmės buvusios katedroje, karo muziejuje, seime. Karo ligoninė pavadinta jo vardu.

Savo veikale dr. Sennas įpina ir 1926    metų gruodžio 17 perversmą. Jis pažymi, kad Antanas Smetona pakeitė prezidento poste dr. K;izį Grinių, su kuriuo vos prieš kelias savaites toje pačioje tribūnoje drauge reiškęs pagarbą Basanavičiui. Parlamentinės santvarkos laikotarpis buvo staiga nutrauktas (p. 74). Simboliškai, tautinio sąjūdžio politiniams idealams tapus sukompromituotais, sako Sennas, buvę ir kitų ženklų, kad nyksta vyresnė karta ir neįgyvendinti siekimai (p. 74). 1926 m. rugpjūčio 12 miręs Petras Vileišis, o
1927    m. sausio 27 d. — vysk. Jurgis Matulaitis-Matulevičius.

1927 m. vasario 5 d. Basanavičius, siekdamas knygų iš lentynų, krito nuo kėdės. Prasidėjo įvairūs sudėtingi negalavimai. Sennas chronologiškai aprašo paskutines jo gyvenimo dienas ir daugeliui netikėtą jo mirtį. Paskutinę jo gyvenimo valandą Vasario 16-ąją Vilniuje vykęs Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo devintųjų metinių minėjimas. Basanavičius tą pačią dieną gydytojams pareiškęs norą sulaukti dešimtųjų metinių. Tai buvę 6 vai. vakare. Tuojau pradėjęs eiti silpnyn. Kunigas prieš kelias valandas buvo išklausęs jo išpažinties. Dabar iškviestas kitas kunigas paskutiniam dvasiniam patarnavimui. Ligonis mirė 6 vai. 50 min. vakare. Tuojau dr. Alseika apie mirtį pranešęs Vasario 16-osios minėjimo Vilniuje dalyviams.

Kaune apie Basanavičiaus mirtį sužinota sekantį rytą. Paskelbtas penkių dienų gedulas. Į Vilnių nuvyko 12 asmenų delegacija. Iškilmingos gedulo mišios Vilniaus katedroje buvo vasario 21 d. Lydint į Rasų kapines, dalyvavę tūkstančiai žmonių. Prie kapo pasakyta 15 kalbų. Kaune seimas susirinko į specialų posėdį. A. Smetona palyginęs Basanavičių su Moze, išvedusiu savo tautą į pažadėtą žemę (p. 76).

Veikalo užbaigos žodyje susumavęs Basanavičiaus įnašą į lietuvių tautos gyvenimą, prof. Sennas sako, kad jo istorinė reikšmė glūdi pastangose savo tautą šviesti ir sėkmėje ją įkvėpti. Besanavičius mokęs žmones pasitikėti savimi, pažadinęs naujas kartas žengti pirmyn. Basanavičiui tautinės kultūros esminis pagrindas buvo tautos kalba, todėl ir jo antkapyje įrašytas velionio 1882 metų pasisakymas apie lietuvių kalbos svarbumą ir apie Lietuvos dvasios sugrąžinimą (p. 80).

Senno veikale užtinki ir kiek netikslumų. Štai pora pavyzdžių. Autorius sako, kad Basanavičius, grįžęs Lietuvon 1879 m. iš medicinos studijų Maskvoje, taręsis su tokiomis į-žymybėmis, kaip Vysk. A. Baranausku ir kun. Pranciškum Būčių. Deja, tada Pr. Būčys buvo tik 7 metų amžiaus. Matyti, ne tos datos ar ne tie asmenys paminėti. Rašydamas apie partijas, Sennas nurodo, kad 1904 m. grupė kunigų Petrapilio akademijoje pasiūlė politinę programą, pagrįstą Leono XIII enciklikomis (p. 24). Autorius nepažymi, kad tai buvo pirmoji krikščionių demokratų partijos programa, kurią paruošė kunigai Mačiuli >-Maironis, Al. Dambrauskas-Jakštas ir Pranciškus Būčys. Daukša vadinamas 16-to amžiaus "preacheriu" (p. 35). Keli vietovardžiai rašomo kai kur netaisyklingai: Šeiniai, Lukšius, Mariampolė, Kibartai, Kovno, Suvalki . . . Lozanos II lietuvių konferencija vadinama "Gabrio konferencija", nors joje dalyvavo Lietuvos ir Amerikos lietuvių atstovai (p. 55). Didelis netikslumas, tikrai stambi klaida yra autoriaus teigimas, kad 1920 m. liepos 12 d. Maskvoje Lietuva slaptu protokolu sutiko praleisti raudonąją armiją per Vilnių ir jo sritį (p. 67). Šiam teigimui pagrįsti nenurodytas joks šaltinis. Tai grynai lenkų tezė. Lietuva niekada nesutiko su tokiu tvirtinimu. Gaila, kad autorius, labai atsargus istorikas, tokį teigimą padarė, net nenurodydamas jo šaltinio. Neatsargiai pasisakoma ir apie arkivysk. Jurgio Matulaičio pasitraukimą iš Vilniaus vyskupijos ganytojo pareigų. Autorius rašo, kad "Varšuva išstūmė Matulevičių iš vyskupijos ir pakeitė jį lenku" (p. 72). Vis dėlto Matulevičių iš pareigų atleido ir pakeitė kitu ne Varšuva, bet popiežius. Lietuvos trečiojo seimo pirmininku buvo dr. Jonas Staugaitis, ne Justinas Staugaitis (p. 73), tais metais (1926) tapęs Telšių vyskupu. Būtų buvę naudinga nelietuvį skaitytoją painformuoti nors vienu sakiniu, kad Mažvydo, Daukšos, Merkelio Giedraičio, Daukanto, Valančiaus ir kitų šviesuolių kūrybinis palikimas parengė tautiniam sąjūdžiui vešlią dirvą. Suprantama, pasirinktos biografijos apimtis vertė autorių ribotis daugiausia paties Basanavičiaus gyventu laikotarpiu.

Profesorius Alfred Erich Senn savo veikalu apie Joną Basanavičių reikšmingai praturtino anglų kalba literatūrą apie lietuvių tautą ir Lietuvą. Rašydamas apie Basanavičių, autorius žvelgė iš plačių akiračių į to laikotarpio lietuvių tautos problemas, jos susipratusių veikėjų pastangas žadinti ir stiprinti tautinį sąmoningumą visoje tautoje. Jo pavaizduotoje asmenų ir įvykių panoramoje galima suvokti lietuvių didžiuosius lūkesčius, siekimus, viltis ir jų sudužimus, o taip pat ir laimėjimus. Autorius pateikia dokumentuotą medžiagą ir daro savo išvadas bei teigimus labai santūriai, be emocijų. Nematyti jokio "propagandinio" atspalvio. Dėl šių autoriaus ypatybių jo veikalas apie Basanavičių galės vertingai patarnauti Lietuvai tarp nelietuvių. Būdami dėkingi dr. Sennui už mokslinį domėjimąsi Lietuva, reiškiame viltį, kad jo naujoji knyga susilauks užtarnauto dėmesio. Jos turinys įtikinančiai supažindina su dr. Jonu Basanavičium ir jo didžiąja meile — Lietuva.
Juozas B. Laučka