Eilėraščiai |
Parašė JONAS JUŠKAITIS |
ŽAIDIMAS UGNIMI Raudonus žirgus nuo dangaus imi, Poete, vest lyg saulė priešais giedrą. Nubusiančiam vulkanui snaust ar gėda? . . Poezija — žaidimas ugnimi. Save pats kraujas vejas — saulė rieda, Neprijaukinama ir nerami. Poetai turi šokt pro žodį žaisdami Lyg pilnatis pro savo drignės žiedą. Atsiprašau, kad nerimtai žiūriu. Bet mėgstu žirgus kraujo tų žvėrių, Kurių, nors kiek nuodėguliais badysi, — Ką parašau, po tuo pasirašau, — Vis viena nuo ugnies neatbaidysi. . . O kad esu — atleisti neprašau. TĖVŲ SODYBA Praeitis manyj kaip vėjas kyla. Pasilies pati ir degs pati Žvakė: miela, tolima ir tyra Visa, ką beveik jau užmiršti. Budina sėjėjo žingsniai tylą, Lyg balandžio sparnas nepikti. Rugiagėlė jau rugius augina. Mėnesiena, saulės atminime . . . Niekieno bangavime kalvelės, O ji su sėjėju išdraugaus Jo rugiuos, vainiką ant galvelės Užsidėjus. Eisenas dangaus Suka praeitis, kad net suvirpi, Kalbinusius nemigas, kol rims, Vėju švilpti, vakarienės svirplį Sega tartum auskarus ausims. Ten, kur mano vystyklai ir tavo Žalioje akuotų pūgoje Tarsi vėliavos taikos baltavo, Saulė turi vietą danguje: Kur į ją vilties žvilgsniu ramiu Pažvelgiau iš vargo aš gelmių . . . Draskės audros. Dulkės po keliūtes Kėlė. Tavo, mano . . . Pro namų Kerteles pasižiūrėt saulutės Eidavau — ir būdavo ramu. Vėjų kertėse bijūnai drabnūs: Žalias lapas, rausvume sidabras . . . Viešpatie, kaip ten sprogdino laiškus Man į klausimus žolė švari Ir svaigino galvą . . . jos neaiškus Atsakas, bet jos tyla —svari. Tiesą dar baudžiauninko senolio Sielos tyloje, nors palikta Veltui, tik nužemintas namolio Savo širdžiai paliečiau kakta, Virpinamas su visa žeme Vakaro dangaus didingume. Per darbų dienas medinis kotas Nuo delnų žibėdavo auksuotas, O naktim, lyg pasmerktos išnykti Rugiagėlės, dulkėm apneštos, Mokančios per amžius, kaip išlikti, Ten skaičiau istoriją tautos. DAUKANTO AKYS Su sielvarto žvilgsniu ir paprastas lyg smilga Lyg neštų vandenį baudžiauninkė bedalė, Kai pro vaivorykštes blakstienose šalelė Visa ir jai akių kampučiuose sužvilga. Man gaila tos tautos . . . Eini ten, vargo pele, Kur niekas jos ir nemini. . . Ar naščiai ilgo Purvyno sunkesni, ar tuodu pasiilgę Lašai? Per vandenį nubėga gulbė — kelia Jos dulkes, per pavasarį medaus jo lašą Kaip kryžių ant pečių kamanė neša. Istorija — nė vieno, jos — visi. . . Kam klojo Kaip aukso kambario patamsius naktys ties Ją mėnesieną po šaltų nuo žemės kojų, — Visi joj amžininkai valandą mirties! PAGUODA Veltui savo nerimą skaitytų Knygų stora uždanga dengei: Jis stuksena mokslu nerašytu . . . Migloje mes miglą mandagiai Aiškinomės. Aiškinimai trapūs Perplyšo. Aš visko netekau . . . Ką sakai, girdžiu kaip iš anapus, Ir žiūriu dangun, lyg apakau. Tavo vienuma vien tavo, mano Vienuma vien mano . . . Tai slidaus Būvio vėjų tiesą jos numano: Ji prieš vėjus pūtė iš vidaus. Kaip veiduos, vaikams beaugant, mato Savo bruožus tėvas, sopuliais Rodė mums, kas laiko audroj metų Ir lyg dulkių saują mus palies. RUGIŲ AMŽINUMUI Su varteliuos žydinčiam varge Rugiagėlėmis, su žiedmarge Plaštake, žali . . . Arklys, akėčios . . . Tarp žvangučių — kaip iš pasakėčios. Dulks diena, bangavus amžių amžius, Vandenis lyg veidrodžius suglamžius. Rugiapjūtės šulinius išsems! Vandenį kaip liepsną plaikstė vėjai, Pilant skruzdėlynų bruzdesiams Saulėj, auksu, vandenie, varvėjai. Kiek lig duonos žygių didelių — Žvaigždės ims kitaip danguj buriuotis. Per kūlimą žydi mėnuliu Naktys, žiburiais nužiburiuotos. Žemė su rugiais visiems erdvi. Pūdymų kalneliuos dega ugnys. Nes visiems rankas ji duoda dvi. . . Pabaigtuvių puotai būgnai būgnys. Niekieno švilpynę vėjas pučia, Pūsdamas žvangumą nuo žvangučių. Vėl rausvais želmenimis laibais Laukas bobų vasarą sudygsta. O dangus su rudenio žaibais Tarsi lapas gelstantis su gysla. LIETUVOS ŽIEMA Šešėliai mėlynuoja nuo šaltos Ir saulės — gimusią iš oro dieną Paleidus savo spindulius ji viena Veidrodine šviesa snieguos baltuos. Link dūmo šarka skrenda ties rugiena Per baltą spindulį šarmos daiktuos. Ir skambalas toli atsikartos Iš mėnesienos joj į mėnesieną. Sniege nuklimpus saulė, ir švaru Ramybėj besiartinančių vakarų, Tarp apšerkšnijusių sodybų mėlynumai. Pušis išgarbiniuota ilguose Ir gailestinguose šakelės malonumui Kaip dienos mėnesienos šilkuose. |