PASIŪLOS ŪKIS Spausdinti
Parašė LEONARDAS DARGIS   
Lafferio kreivės teorija

Nespėjo pasiūlos ūkio teorija atsirasti, kai ir jos kritika, versdamasi per galvą, užvirė. "Voodoo econimics", girdi, ir tiek.1 Pagal tą teoriją tvarkomas ūkis jokiu būdu negalįs veikti. O kas veiks? A. Schlesingerio, istoriko bei artimo buvusio prezidento J. Kennedžio bendradarbio, manymu, veikti tegali tik pozityvios valdžios rėmimas pagal Roose-velto, Trumano, Kennedžio, Johnsono modelį, nes šiuo metu daugiau linksniuojamos ūkinės Keynes, Lafferio, Friedmano teorijos neveikiančios.2 Šiam profesoriui prezidentas Carteris irgi blogas. Įdomu, kad jo straipsnyje nė žodelio apie K. Marksą, tai taip žmogus ir nežinai, ar šio mokslas veikia, ar ne? Ar tik jis neprisibijo dar liberalesnių savo universitetinių kolegų, kurių daug iš naujo žavisi marksizmu?

O kaip visi tie prezidentai tokiais dideliais ekonomistais pasidarė? O gal kas norėtų, kad grįžtų rooseveltiniai 1937 laikai, kai Amerikos piliečiai noriau dirbo Lietuvoje, nei JAV? Kas iš viso būtų likę iš to prezidento ūkinės politikos, jei ne karas ir žmonių keleriems metams nusiraminimas pasitenkinti bet kuo, kas liko nuo karo ūkio? Gi dar ir 1939 amerikinis ūkis iš bėdų nebuvo išlipęs. Įdomu dar, kad, nors karo metu gyvenimas JAV nebuvo rožėmis klotas, komunistai, Kremliaus įsakymu, irgi tūnojo, kaip pelės po šluota. Pagaliau, ar Kennedis ir Johnsonas nesekė Keynes teorija, ir kodėl tas jų mokytojas dabar negeras?

Ar ne keista, kad Sovietų Sąjungoje bei Kinijoje, kur tariamai sekama Markso pseudomokslu, pagal amerikinius liberalus taip sutartinai visi viskuo patenkinti? Girdi, tenai nėra nedarbo, infliacijos, ūkinių atoslūgių, mokslas nemokamas, pigus gydymas ir aprūpinimas butais, atseit, net pseudomokslas viekia. Kodėl tad mes iš tokio dangaus pabėgome?

Taigi ką tie profesoriai taip atkakliai puola? Pasiūlos ūkio teorija prasidėjo su vadinamąja Lafferio kreive 1974. Pagal ją gamyba ir biudžetinės pajamos priklauso nuo mokestinių tarifų dydžio. Jei mokesčiai per dideli, tai gamyba ir biudžetinės pajamos mažės, o nedarbas didės, ir atvirkščiai, pasiekus idealesnio mokestinio vidurkio, per aukštus mokesčius mažinant, galime padidinti gamybą, biudžetines pajamas bei sumažinti nedarbą ir infliaciją.

Pagal Lefferio teoriją kiekvienas piniginis mokestinių pajamų vienetas, išskyrus idealųjį tašką, gautas arba pagal aukštus, arba pagal žemus tarifus. Jeigu mokestiniai tarifai lygūs nuliui, tai aišku, iždas jokių pajamų neturės. 100% tarifais pasiekiame tą patį, kaip ir nuliniais, iždas taip pat jokių pajamų neturės, nes, atėmus iš žmonių visas įplaukas, nebus ir jokios iniciatyvos dirbti.

Idealusis taškas reiškia tokio nuošimčio mokestinius tarifus, pagal kuriuos iždas gauna didžiausias pajamas. Kartu tai reiškia ir tokį nuošimtį, kurį perlipus, atseit, mokesčius toliau pakėlus, gauname atvirkščių pasekmių, užuot didinę iždo pajamas, jas mažiname. Šiokiu atveju, kuo mokesčiai daugiau artės prie 100% tarifų ribos, tuo daugiau iždo pajamos mažės. Deja, idealusis mokesčių mažinimo nuošimtis tiksliai neapskaičiuojamas, o daugiau atspėjamas patyrimu. Tačiau 1981 mokesčių mažinimas tokio tikslaus skaičiavimo ir nebuvo reikalingas, nes mokesčiai infliacijos buvo iškelti į padanges.3

Lafferis net sako, kad ir šiandien JAV mokestiniai tarifai gerokai perlipę idealųjį jo kreivės nuošimtinį tašką. O iš to išeina, kad mokesčiai dar ir toliau gali būti mažinami ir jokiu būdu nedidinami, net ir biudžetinių nepriteklių atveju.

Vis dėlto, kaip jau žinote, 82.VIII.19 mokesčiai buvo pakelti (sakoma, daugiausiai reformuoti) 98,3 bil. dol. trejų metų laikotarpiui. Kartu buvo apkarpytos kai kurios biudžetinės išlaidos 17 bil. dol. Kodėl taip buvo padaryta, šį kartą labai skubiai, iki galo neaišku. Oficialiai paaiškinta, kad mokesčių pakėlimo prireikė biudžetiniams nepritekliams bei palūkanoms mažinti ir dar siekiant didesnio įdarbinimo. Paaiškinimas tačiau neįtikino nei Lafferio, nei kongresmano Kempo, pagrindinių pasiūlininkų, nei kai kurių kitų jų šalininkų. Infliacijai gerokai sumažėjus, neatrodo, kad pasiūlininkų teorija neveiktų. Prieš įstatymą priimant, palūkanos ir taip pradėjo greitai kristi. Jų dabartinis aukštis 11.0%, o diskonto — 8,5%, sakoma su polinkiu dar žemiau kristi. Aiškinama tačiau, kad jos krinta dėl paklausos trūkumo, per mažo investavimo, taigi ne taip, kaip reikia. Krapštantis iš atoslūgio, palūkanos visuomet lėčiau krinta, nei infliacija, nes verslininkai, prieš investuodami, nori būti įsitikinę, kad infliacijos kritimas tikras, o ne laikinas.

Kaip ten bebūtų, įstatymo priėmimas vyko labai dramatiškai, pačiam prezidentui nepaprastai aktyviai dalyvaujant ir, keisčiausia, viešai pareiškiant savo pritarimą pagrindiniams prezidento politiniams priešams Tip O'Neillui ir E. Kennedžiui.

Naujasis įstatymas daugiau griebia pasiturinčiuosius, kai mokesčių mažinimas sąmoningai palankus turtingiesiems, tikintis, kad jie būsią tvirtesniais investuotojais. Ar tik pasiturintieji nebuvo apvylę vyriausybės?

Lafferio kreivės teorijos principas nenaujas. Amerikiečių pirmasis iždo sekretorius Aleksandras Hamiltonas (1757 - 1804) manė, kad istorija daugeliu pavyzdžių rodo, jog perdėtas apmokestinimas yra svarbiu veiksniu civilizacijos nykimo ir žlugimo.
Skotų Adomas Smithas (1723-1790) kalbėjo, kad aukšti mokesčiai, kartais sumažindami gėrybių vartojimą, dažnai išvirsta mažesnėmis vyriausybės pajamomis, nei jos galėtų būti, verčiantis nuosaikesniais mokesčiais.

Lafferiui ir kitiems pasiūlininkams pastarojo mokslas yra pačiu pagrindiniu, suprantant, kad iš beveik 1100 psl. veikalo po 200 metų šiandien daug kas gali būti ir nepriimtina.4 Štai, kad ir A. Smitho pasisakymas, kad, "kas tinka ir gera šeimai, negali būti kvailyste ir karalijai", šiandien jau kitaip suprantamas, nes tiek jau žinome, kad pamatytume, jog klasikų mokykla pagrinde buvo mikro-ekonomiška, o karalius ar valdžia pagal Keynes ūkinius sprendimus turi daryti, atsižvelgiant ūkio visumos, atseit, makroekonomiškai, nelaukiant kad visumos visi nariai nutarinės vienodai. Įsivaizduokite, kad visos šeimos, norėdamos praturtėti, pradės smarkiai taupyti ir mažai pirkti gėrybių, o santaupas krauti po čiužiniu. Ar karalius, apsikrovęs tokiais skurdžiais, bus laimingas? Ar jo kraštas bus turtingas?

Pagal Lafferį biudžetiniai nepritekliai, infliacija, aukštos palūkanos ir nedarbas mažinami, mažinant mokesčius. Prezidento mokesčių mažinimas pagirtinas. Negerai tačiau, kad mokesčiai buvo mažinami ne iš karto, o trejų metų laikotarpyje (5% ir 10% ir 10%). Toks palaipsninis mažinimas mokesčių mokėtojus skatina atidėti investavimus, laukiant mažesnių mokesčių. Investavimų atidėjimas lėtina ūkinę veiklą ir tolina nuo siekiamųjų tikslų. Prez. Reaganas teisus, kai sako, kad, jei mokesčiai būtų buvę taip sumažinti, kaip jis pradžioje norėjo, 30% iš karto, šiandien ūkinio atoslūgio jau nebūtų.

Lafferį gąsdina ir biudžetiniai nepritekliai. Kuo aukštesnės palūkanos ir iš dalies dėl to didėjantis nedarbas, tuo ir biudžetiniai nepritekliai didesni. Šveicarija, kur mokesčiai maži, nepriteklių problemų neturi. Tą patį jis galėjo pasakyti ir apie Lietuvą, kurioje buvome įpratę savuosius biudžetus balansuoti su pertekliais.

Laisvoji rinka
Kuo pasiūlininkai žavisi klasikuose? A. Smithas, rašydamas savo pagrindinį veikalą, nesivertė per galvą. Jis jį rašė 10 metų, arba kiek daugiau, nei po trečdalį pulsapio kasdien, kiekvieną sakinį gerai apgalvodamas. Už tai iš jo teorijos, kaip kirviu kirstos, ir šiandien daug ko nėra kuo pakeisti. Jis laikomas kapitalizmo kūrėju, nors nemažai jo daigų jau randame Hamurabio kodekse. Kuo gi pakeisti Smitho visiškai laisvos rinkos — ' įaissez - faire" reikalavimą? Valdžios pagal jį turėtų nustoti tvarkiusios prekybą, verslą, nutraukti bet kokį kišimąsi rinkon, o leisti laisvajai konkurencijai parodyti, ką ji galinti. Laisvoji rinka kiekvienu atveju yra našesnė, nei bet kurios rūšies planavimas. JAV-se šiandien vieno ūkininko gamyba maitina 80 žmonių. O kiek gi tris kartus didesnėje bei planingoje Sovietų Sąjungoje? Neatrodo, kad jau būtų perlipta 5 žmonių riba. Negalima to nė reikiamai patikrinti, nes tokie duomenys slepiami.

Marksistiniai socialistai ir liberalai ir toliau turi didelių sunkumų suderinti savuosius idealus su realybe. Jiems vis rūpi keisti kapitalistinę sistemą.
Įsidėmėkite, ne gerinti, o keisti. O keisti tegalima tik marksistiškai socialistine sistema. Kitos gi nėra. Dėl to ir visos jų tariamos reformos vis iš naujo siekia pasaulį lyginti, turtus dalyti su neišvengiamu valdžios aparato augimu žmogaus laisvės sąskaiton.

Pagal Smithą pagrindiniu ūkiniu varikliu yra žmogaus vienoda, pastovi, nenutrūkstanti veikla, pastangos pagerinti savo buitį, gyvenimo sąlygas. Kalbėdami tiesiau, galime pasakyti, kad minėtu varikliu yra žmogaus savanaudiškumas. Niekas, ką gamindamas ar perparduodamas, to nedaro malonumo ar labdaros vedamas, o kad pats iš to naudos laukia. Apie išimtis nekalbu.

Savanaudiškumas, pasireikšdamas pelno siekimu, sukūrė stebėtiną savaimingai (automatiškai) besitvarkančią rinką. Verslininkas ir vartotojas, savo naudos ieškodami, šiandien pasakytume, darydami kasmet trilijonus nutarimų, nelyginant milžiniškas kompiuteris, vedami nematomos rankos, to visai nesiekdami, įgalina prekių, kapitalo ir darbo natūralų judėjimą, paskirstymą. Natūrali ūkinė kaita labai dinamiška, vis iš naujo eliminuojanti nevykėlius, nerangiuosius, užleisdama vietą daugiau sugebantiesiems, tuo pigindama prekes ir didindama jų gamybą. Smithas nenaudojo "kapitalizmo" žodžio, išsiversdamas — "natūraliai", "natūralus", "natūrali tvarka".

Smithas buvo vartotojo pusėje, verslininkais ne visada gėrėjosi, savanaudiškumo, išvirstančio plėšikavimu, neteisino. Verslininkuose jis matė ir per didelį gobšumą, kuris juos vertė apeiti rinką, kurti sindikatus kainoms kelti. Monopolistinės pirklių nuotaikos, jo nuomone, tegalėjo įsigalėti, tik valdžios palaikomos. Ši tiesa netikra. Taip būdavo, tačiau pirkliai sugebėjo įrodyti, kad ir be valdžių pagalbos jie galėdavo pristeigti daugiau monopolių, nei jų reikėdavo.

Savaime suprantama, natūrali tvarka surišta su aukšto lygio politine ir socialine laisve. Valdžių galia ir jų aparatas pagal tokią tvarką turi būti sumažintas iki paties mažiausio minimumo. Kuo valdžios didesnės, tuo daugiau sumažinamas paklausos ir pasiūlos dėsnio veikimas.

Įsigalėjus Smitho mokslui, merkantilizmas buvo nušluotas. 19 šimtmečio ūkinis kilimas buvo anksčiau negirdėtų dydžių. 1850 JAV žmogaus ir gyvulių raumenys tiekė 94% jos pramonės energijos, o šiandien tik 1%. JAV ir Kanada 1880 teturėjo 5,7 mil. gyventojų, 1900 — jau 81 mil., o 1982 — apie 260 mil.

Kapitalizmas turėjo ir turi vargų. Pirmasis buvo per staigus jo augimas. Žmonės, pripratę prie ramaus ūkininkavimo būdo, ilgai nepajėgė prisitaikyti prie naujos greitesnės technologinės kaitos nei psichologiškai, nei sociologiškai. Pramonininkų bei pirklių gobšumas pramoninę revoliuciją padarė nemenku pragaru. Visiems žinomos vaikų, moterų ir vyrų ilgos darbo valandos ir menkas atlyginimas. Darbo aplinka tik tvartams prilygintina.

Prieš tokį išnaudojimą bei ūkinę netvarką kilo aktyvus žmonių bei ekonomistų pasipriešinimas. Nelaimei tas pasipriešinimas išsigimė K. Markso asmenyje. Pati didžiausioji Sovietų Sąjungos valstybė, sekanti Marksu, ir šiandien pergyvena niekada istorijoje nematytą ir negirdėtą vergiją, su nepaprastai menkai apmokamu darbu ir, pagal paskutines žinias, su apie 5 mil. tikrų be jokių teisių vergų.

Nė kalbėti netenka, Smithui niekada nė galvon neateitų pasitikėti popieriniais pinigais.
Smithas negalvojo, kad laisvoji beplaninė rinka būtų visai tobula. Anaiptol. Jis tik sakė, kad kitos galimybės, įskaitant centrinį planavimą, yra blogesni pasirinkimai. Laisvoje rinkoje jis matė ne chaosą, kaip sovietiniai pakalikai įkyriai įkalbinėja, o kaip didelės vertės gamtiško vyksmo tvarką, nereikalaujančią didesnių žmogaus pastangų.
Gobšumą ir jis siūlė tramdyti valdinėmis priemonėmis, o karus mokesčiais apsimokėti, nes tai juos trumpina.

Iš kitų klasikų pasiūlininkams patinka Jean Baptiste Say (1767-1832), kuris, sekdamas Smithu, dėstė laisvų mainų teoriją, ūkį skirstydamas į gamybą, paskirstymą ir vartojimą. Jo laisvų mainų, arba rinkos teorijos esmė — gėrybės, kaip neimsi, vis tiek pagaliau apmokamos kitomis gėrybėmis. Dėl to gamyba yra tuo veiksniu, kuris riboja žmonių norų tenkinimą, ne sugebėjimas vartoti, kuris esmėje yra neribotas. Pagal Say gera valdžia skatins gamybą, o bloga — vartojimą, nes nesunku sukelti norą vartoti, kai, ieškodami priemonių tiems norams patenkinti, susiduriame su sunkumais. Tik gamyba tegali pateikti vartojimo priemones.

Panašiai mokė ir John Stuart Mill. Pagal jį įstatymdaviams nėra ko rūpintis vartojimu, o tik reikia pašalinti visas gamybos kliūtis.

Reaganomika5

Pasiūlininkai, priešingai liberalams, sako, kad, jei gamybos iniciatyva varžoma, tai išdavos bus tik infliacija. Tik našumas gali pakelti gamybą, žinoma, įmanomomis kainomis. Jei 1977 Japonijos našumas siekė 7%, o JAV žik 1,8%, tai nesunku pamatyti, kad japonai ką nors geriau daro nei JAV. Jiems daug padedąs polinkis mažinti mokesčius.
Gamybos pagrindinis varžytojas — valdžia. Visi mokesčiai JAV-se ne tik federaliniai, 1978 pasiekė 41% BTP (bendrinių tautos pajamų).

Mokesčiai mažina vartotojų pirklumą. Negerai irgi, kad liberalams visi mokesčiai vienodi. Nesvarbu, kaip jie mažinami, svarbi tik jų visuma (aggregate), nes tik nuo to priklauso, kiek viskas veiks visuminę paklausą. Pagaliau jiems vis tiek, ar mažinami mokesčiai, ar didinamos ta pačia suma valdinės išlaidos. Išdavos būsiančios tos pačios.
Pasiūlininkams, priešingai, ne vis tiek, ar mokesčiai mažinami, ar didinamos valdinės išlaidos. Taip pat ir įvairių mokesčių išdavos nevienodos. Jiems mokestinės nuolaidos bei valdinės išlaidos tik kels infliaciją, palūkanas ir nieko nepadės gamybos didėjimui, nes turės būti finansuojamos iš skolintų pinigų.

Mokesčių struktūra turinti būti tokia, kad kuo daugiausiai skatintų taupyti, investuoti bei keltų darbo iniciatyvą. Jiems ribinių mokesčių tarifų mažinimas priimtiniausias, nes nuo to priklauso, ar dirbantysis pasirinks laisvalaikį ar darbą. Jie teikia pirmenybę bendrovių mokestinių tarifų mažinimui, nes tai didina pelną, kai investavimo kreditai pirmiausiai veikia gyvųjų pinigų apyvartą.

Aišku, pasiūlininkai rėmė prez. Reagano mokesčių mažinimą. Gal dėl to jie savo teoriją ir reaganomika vadina. Pradžioje dėl tų mokesčių biudžetinės įplaukos sumažėsiančios, tačiau gamybai atsigaunant, iš naujo ir dar smarkiau didė-siančios.
Per dideli mokesčiai bei monopolinis ūkis skatina juodąją rinką, kuri JAV-se, kalbama, perlipusi 250 bil. dol. ir sudaranti netoli 10% BTP. Šiokia rinka bloga dar ir tuo, kad iškreipia krašto statistiką. Valdžiai ir kitiems, darant sprendimus, tenka remtis nepilnais statistiniais duomenimis.
Progresyviniai mokesčiai ir turtų dalyba pasiūlininkams tas pats dalykas, nes tokie mokesčiai, anksčiau ar vėliau, išvirsta aukštais mokesčiais visiems, paprastai karų metu. Tačiau ir po karų dažnai jie neskuba mažėti, arba ir visai nesumažėja.

Per dideliais ribiniais mokesčiais visuomenė nustoja daug daugiau, ne tik mokestinių išlaidų, nes jie užkerta kelią verslininkams susidėti turto ir pradėti verslą. Istoriniai išradingiausi inovatoriai paprastai būna atskiri asmenys bei mažos prekybinės ar pramoninės įmonės, norinčios augti, o ne didžiosios bendrovės, kurios dažnai stengiasi išsaugoti pasiektąsias pozicijas, o jų valdytojai riebias vietas. Didžiosios bendrovės neretai pasidaro biurokratiškos, nepaslankios ir vengia rizikuoti, jei idėjos ar išradimai dar nėra išbandyti.
Bet kurios priemonės, varžančios verslumą, priveda pagaliau ir visą ūkį merdėti. Šiandien JAV-se nelengva naujiems fordams atsirasti.
Socialinis draudimas (saugumas), labdara, nedarbo atlygis ūkį gali įtakoti beveik lygiai taip pat, kaip ir per aukšti ribinių mokesčių tarifai, nes, jei tokie mokėjimai per dideli, tai daugelis žmonių ir nutaria — kam dirbti, jei ir nedirbant "uždirbi" pakankamai. Kiti iš tokių mokėjimų net kadilakais važinėja. Aišku, tokie mokėjimai atsiliepia ir turi atsiliepti mokesčių kėlimu. Dėl to tokiais mokėjimais turi būti remiami tikrai tokios pagalbos reikalingi, tačiau nepažeidžiant noro dirbti. Šiandien JAV-se skirtumas tarp tokių mokėjimų ir darbo atlygio daugeliu atvejų nepaprastai mažas, didinąs pasirinkimą nedirbti.

Žinome gi, kad nemažai žmonių teuždirba per metus 5,000 - 6,000 dol. ir dar mokesčius moka, nes socialinio draudimo mokesčiai privalomi ir daugiavaikėms šeimoms. Vaikų priedai amerikiniame darbo fronte nežinomi, o tik atskaitos nuo asmeninių mokesčių. Tokie priedai tačiau žinomi socialiniame fronte — turi prisirašęs daugiau vaikų, daugiau ir pajamų gauni. Priedo, tokios pajamos neapmokestinamos, nors lengvai gali pralenkti 6,000 dol. mokėjimus už darbą. Tai ir išeina, kad mažiau uždirbantis moka mokesčius tam socialinių pajamų gavėjui, kuris nedirbdamas turi daugiau pajamų už jį patį.

Sistema, kurioje nedirbantieji gali gyventi vienodai ar net geriau už dirbančiuosius, kaip neversi, yra atbulinė.
Nekalbėsiu apie tai, kaip labdara turėtų būti tvarkoma, juo labiau, kad dabartinės vyriausybės šioje dirvoje kai kas padaryta, arba daroma, mirusiems jau dabar sunkiau gauti pensijas (kaip pas Gogolį, ar ne?), nes daug jų iš sąrašų išbraukti, maisto ženklų reikalas irgi tvarkomas, jais narkotikų prekyba nebus finansuojama. Nemanau tačiau, kad pasiūlininkų idėja piniginę šalpą keisti į šalpą natūra būtų ko verta. Visi, kurie gyvenome DP stovyklose, gerai žinome, kaip ji veikia, teisingiau, neveikia.
 
Elena Urbaitytė   Iš saulės skrydžio  serijos, 54 Apšviestas aluminijus

Wisconsinas yra viena iš tokių valstijų, kur gerai gyventi nedirbant. Jis pasižymi ir pažangia pajamų mokesčių sistema. Mokesčiai čia betgi apytikriai dvigubi, lyginant su Illinois. Jie dar blogiau atrodo, lyginant su Florida. Deja, ta pažangi mokesčių sistema, kaip dabar apskaičiuojama, gerokai prilaikė ūkinį augimą ir net pajėgė iš valstijos išvaryti nevieną bendrovę.
Po antrojo pasaulinio karo aukso standartas, tikrasis pinigų spausdinimo stabdis, dingo. Dabar valdžioms infliacija "apsimoka", nes mokesčių pakėlimui jokių įstatymų nereikia — kylant infliacijai, kyla ir mokesčiai. Pasiūlininkai pasisako už aukso standarto grąžinimą. O vis dėlto šiuo metu tokia operacija, kai net keliose vietose vyksta karai ir kai JAV į juos vienokiu ar kitokiu būdu įsivėlusios, kelia didesnių abejonių. Dar tik 1982 rugpjūčio gale televizijoje visi galėjome pasiklausyti vieno atsargos admirolo pastabos, kad JAV-ėms trečiasis pasaulinis karas jau prasidėjęs. Be to, JAV prekybos ir mokėjimų balansai senokai pasyvūs, tai susidarytų nemalonios sąlygos auksui bėgti iš krašto.
Bendrovių taršos išlaidos turėtų būti atskaitomos iš pelno, kad gautume tikresnį pelno vaizdą. Taršos išlaidos bendrovėms šiuo metu kainuoja 112 bil. metinių dol.
Darbininkai paprastai nesutinka su uždarbių mažinimu. Infliacijos keliu betgi galima pakelti uždarbius ir kartu didesniais mokesčiais su kaupu tuos pakėlimus atgal atsiimti — ir vilkas sotus, ir ožka sveika. Apie tai jau Keynes mokė. Kai kas kartu su pasiūlininkais jį dėl to kaltina, sakydami, kad jis kylančios infliacijos pradininkas. Iš tikrųjų jis tik to istorinio fakto atradėjas, aiškintojas, fakto konstatuotojas, o ne neribotos infliacijos skatintojas ar koks šalininkas. Be to, daug darbininkų dabar jau sutinka peržiūrinėti sutartis uždarbių mažinimo kryptimi.

Pasiūlininkai nepasitiki ekonometriniais modeliais. Jie nieko negalį patarti, kas darytina ūkinės politikos ar bendrovių vadovams, nes atskiri modeliai įvairiai pramato, priklausydami nuo modelio sustatytojo pažiūrų, ir dar nelaimei taip atrodo, lyg reikalą turėtume su tiksliausiais įrodymais. Taip yra dėl to, kad ekonomika yra daug daugiau politinė, nei prileidžiama. Dėl to ir ekonomikos pažiūros daugiau apsprendžiamos filosofiškai, ne empiriškai.6

Jie čia ne vieni. Yra ir kitų ekonomistų, kurie sako, kad tie modeliai tiksliai ūkinės ateities nepramato ir pramatyti negali, nes nepajėgia simuliuoti žmonių reakcijos ūkiniams pasikeitimams.7

Pasiūlininkams netrūksta istorinių įrodymų, kaip amerikinį ūkį veikė mokesčių mažinimas bei didinimas. Versiuosi keletu reikšmingesnių pavyzdžių.

1932 JAV prezidentu buvo išrinktas F. D. Rooseveltas. 1920 Meliono mokesčių sumažinimas buvo pakeistas kuone kasmetiniu mokesčių kėlimu.

1936    mažiausi mokesčiai pakilo iki 4% nuo 3/8% 1929, o aukščiausi — iki 79% nuo 25% 1929. Tokių žiaurių mokesčių taikos metu JAV istorijoje dar nebuvo buvę. Pasekmių ilgai laukti nereikėjo.

1937    JAV sunkmetis buvo daug didesnis nei 1932. Kilo triukšmas. 1938 kongrese pradėta reikalauti mokesčių sumažinimo iki 25% daugiausiai. Su Rooseveltu kalbėjosi pats Keynes, sunkmečio žinovas. Šiam išėjus, prazidentas tik tiek teprasitarė: "I will be damned if I understood anything he said" (Citavau atmintinai. Prasmė tačiau tikra). Mokesčiai tebuvo sumažinti tik 1948.II.2. Prez. Trumanas įstatymą vetavo. Kongresas vetavimą atmetė. Įstatymas įsigaliojo pačiu laiku, sušvelnindamas po to sekusį atoslūgį, kurin ir mes iš-vietintieji kaip tik pataikėme sugužėti.

1952 tiek kongresas, tiek prezidentas buvo respublikoniški. Tolimesnio mokesčių mažinimo šalininkai manė, kad dabar tai jau atsigausime. Jie žiauriai apsiriko. Prez Eisenhoweris nebuvo gen. Pattono polėkių žmogus. Jis trumpai drūtai nukirto: asmeniškai niekada nepažadėjau mažinti mokesčių. Niekada. Jis prieš tai reikalavo subalansuoto biudžeto. Tokia laimė, mokesčių nemažinant, atsitikti negalėjo. Jo metu mokesčiai nebuvo sumažinti.

Taip jau atsitiko, kad, ko nepadarė respublikonai, padarė demokratai su prez. Kennedžiu, padedant Keynes šalininkams — mokesčiai buvo sumažinti. Pasekmės buvo labai geros. Ūkis atgijo. Nedarbas beveik pusiau sumažėjo.

Šių mokesčių mažinimo paskatos jėga, deja, greitai blėso, kai 1965 valdžia pradėjo mėtytis pinigais ir kelti infliaciją.
Toliau mokesčių mažinimu rūpinosi kongres-manas Kemp ir senatorius Roth. Kemp tuo reikalu kongrese pasakė pirmą kalbą jau 1971.V.3. Laimėjimas atėjo tik dabar prez. Reagano asmenyje.

Californijos tryliktuoju numeriu atžymėtas pasiūlymas, pravestas H. Jarviso pastangomis, gerokai sumažino nekilnojamosios nuosavybės mokesčius. Bent 25 valstijos po to priėmė vienokius ar kitokius nuosavybės mokesčių palengvinimus. Šių mokesčių sumažinimo pasekmės irgi buvo naudingos, nes ne tik sumažino namų savininkų mokesčius, bet ir palengvino investavimą Califor-nijoje, iš naujo paversdamos tą valstiją svetinga rizikuojantiems.

Aukštesni mokesčiai nemažina pinigų apyvartoje, o tik juos perkelia iš privačiųjų rankų į valdiškąsias. Dėl to sumažėja verslumo iniciatyva, krinta prekių gamyba bei patarnavimų kiekis, o kainos kyla, nes valdininkai, gavę pinigus, juos per daug leidžia, nieko negamindami. Dėl to pirmiausia reikia mažinti valdžios išlaidumą, o perėjimo laikotarpiu atsiradę nedideli biudžetiniai nepritekliai neturėtų mūsų gąsdinti.

Lafferis peikia Thatcherienės vyriausybės mokesčių struktūrą, pagal kurią, mažinant pajamų mokesčius, kartu buvo keliami netiesioginiai mokesčiai, tuo keliu gaunant ne mažesnius, o didesnius mokesčius. Dėl to Anglijoje jis pasigenda klasikų iniciatyvos ekonomikos atgimimui.

JAV benzino mokesčiai plentams ir tiltams taisyti, kaip juos bevadinsi, irgi netiesioginiai mokesčiai. Gerai tik, kad jų tik 6 bil. dol. tesu-sidarytų.

Visai kitu keliu nuėjo Japonija. Ten tarp 1954 ir 1974 asmeniniai mokesčiai buvo sumažinti 11 kartų, o bendroviniai 6 kartus. Ten gerokai pakilusiomis iždo pajamomis neauginamas viešasis valdinis, o priešingai, privatusis žmonių ūkis.

Planavimas — priešybė laisvajam ūkiui
Liberalai jau daug metų ieško priemonių tvarkyti ūkį iš centro. Pagal juos laisvoji rinka chaotiška, nenaši bei negalinti pasiekti valstybinių tikslų įdarbinime, namų statyboje, miestų ugdyme bei tvarkyme.

Uoliais planuotojais yra kairiojo sparno demokratai, jų smarkiais padėjėjais — naujieninin-kai, kurių iki 94/ balsuoja už demokratus, na ir kai kurios darbininkų sąjungos tuo irgi žavisi. Tačiau atkakliausiais kapitalizmo laisvojo ūkio griovikais ir, aišku, planavimo šalininkais pasireiškia Naderio aplinkos (taršos) sargų organizacija, patys tam darbui save išsirinkę, televizijoje ir kryžiuočiais (crusaders) vadinami. Vienos rūšies kryžiuočius ir mes atsimename. Kuo ilgiau jie mus krikštijo, tuo mažiau apkrikštijo. Kad tik ir šie kryžiuočiai nebūtų panašūs. Jie gi jau pasižymėję. Jų įstaigų dėka atsirado kalnai verslo taisyklių, armijos biurokratų ir negirdėtos bilijoninės dažnai nereikalingos išlaidos.

Laisvosios rinkos kraštuose darbininkai ir žmonės apskritai sugeba kapitalizmą vertinti visai nuosaikiai ir realiai pagal jo jiems teikiamą naudą. Kitaip galvoja išprusę rafinuoti liberalai, ypač kai kurie universitetų profesoriai, vertindami kapitalizmą, per dažnai teikia pirmenybę nepasiekiamiems idealams. Tai reiškia, kad tie rafinuoti pranašai vis iš naujo negali išsiversti be lygybės siekimo, pamiršdami žmonių laisvę. Nelygybė iki tam tikro laipsnio gali būti naikinama, tačiau ir tokia ribota lygybė laimima laisvės sąskaiton. Ne laisvosios rinkos reikalas lyginti žmones.

Kaip tik šiandien daugelyje amerikinių universitetų radikalūs profesoriai ir tūkstančiai studentų iš naujo organizuotai suintenstvino marksizmo piršimą, neišsiversdami ir be melo. Marksizmas pagal juos idealus mokslas, niekada neturįs ideologinių krizių. Ideologinės krizės esančios kažkur labai toli Sovietų Sąjungoje, Kinijoje, žodžiu, komunistiniuose kraštuose, lyg tie nebūtų marksistiški. Čia pat arti Gvatemaloje, El Salvadore, Nikaragvoje, Hondūre, net Meksikoje tai vis šventi marksistai, laisvės kovotojai prieš JAV imperializmą, sergėk, Dieve, ne komunistai, o tik taip sau kažkokio Castro paklusnūs sekėjai, nepamirštą ir ūkio centrinio planavimo.

Nieko nepadarysi, kaip sako priežodis, jei garbini saulę, tai negalvoji apie šilumos dėsnius. Negalvoji nė apie tai, kad tikrosios lygybės nėra nei ji gali būti. Tai miražas. Negi "šlovingos tarybinės liaudies sūnus" Jurijus Andropovas laiko kokį ten Griškevičių sau lygiu?

Planinio ūkio nusiplanavimo tiesa nepaslaptis, plačiai žinoma, o daug žmonių, net ir tokių, iš kurių to nelauki, jo nori ir tiek. Įdomiausia tačiau, kad didysis verslas jo irgi neretai užsimano. Daug valdinių verslo potvarkių pravesta pramoninių įmonių pastangomis jų pačių naudai. Didžiųjų bendrovių vadai bodisi konkurencija, arba tiesiog jos nemėgsta, nes tai reikalauja iš jos budrumo, įtempto darbo, ne linksmo pokaičio, o tai nesiderina su šių didžiūnų ramybės, pastovumo bei didesnio pramatomumo troškimu. Išmaldų prašė ir gavo Lockheedo, Chrislerio bendrovės, New Yorko miestas, net patys didieji bankai maldavo gelbėti juos iš jų pačių padarytų žioplumo klaidų, duodant paskolas jų nevertiems klientams? Gautosios iš vyriausybės išmaldos subsidijų, net garantijų keliu verslo riziką perkelia iš privačiųjų rankų į valdines, tuo mažinant privačiąją rinką ir didinant ūkio valdiškumą. Kapitalo padidėjimo šiuo keliu neatsiranda, o tik pasikeičia skolininkai.

Vyriausybė, vadovaudama kapitalo apytakai gali veiksmingai įtakoti didelę ūkio dalį. Deja, ir toks planavimas su laisvąja rinka konkuruoti negalėtų, nes valstybė nusiplanuotų lygiai taip pat, kaip rodo Sovietų Sąjungos bei Kinijos pavyzdžiai.

Didžiųjų bendrovių supasyvėjimą rodo ir 1/5 investavimo tyrinėjimų sumažėjimas. Daug bendrovių užvaldė teisininkai, greitojo, dažnai spekuliacinio, pelno specialistai, o technologai kūrėjai bei iniciatyvos verslininkai nustumti šalin. Tai kartu ir viena priežasčių mažėjančio JAV pajėgumo konkuruoti pasaulinėje rinkoje.

Kapitalisto našumo standartas yra problemų sprendimas. Kuo daugiau jis jaučia gyvenimo realybę, juo jam geriau. Biurokrato našumo idealas, o juo yra ir teisininkas, yra paklusnumas taisyklėms ir pagarba hierarchijai, nežiūrint, kad sprendimai gali būti negyvenimiški ir nepakeliami.

Atsakomybė gyvenimo realybei dažnai nesvarbi.

Tenka pasakyti, kad pasiūlos ūkio ateitis daug priklausys nuo žmonių kantrybės. Žmonių įvairiuose sluoksniuose numoralėjimas, linksmybių ieškojimas, neklausiant jų kainos, kokybės, nepaisant nė pasekmių, deja, nei pernelyg didelės kantrybės, nei sveikų nuoseklių sprendimų nežada. Jei žmonės elgiasi, lyg rytoj jau būtų pasaulio pabaiga, tai sunku iš jų laukti sveiko galvojimo, kuris vestų prie normalios ūkio raidos.

Žmonės turėtų išmokti taip gyventi, kad liktų pinigo investavimams. Tai gali reikšti laikiną mažesnį vartojimą. Ūkis iš atoslūgio iš viso greitai atsigauti negali, net turėtų lėčiau atsigauti, kad tas atsigavimas būtų patvaresnis. Klausimas, ar amerikiečiai taip sukirpti, kad galėtų dar keletą metų laukti gyvenimo lygio pagerėjimo. Neatrodo. Nekantrieji, norį greitai ištaigingai gyventi žmonės kartu yra ir balsuotojai, atseit, tikroji mūsų valdžia, vis iš naujo ir iš naujo net geriausiai padalytas kortas sumaišo. Žaidimas išyra ir jį tenka lopyti.

O ta tikroji mūsų valdžia štai ką daro. 1979 UAW (vežimų sąjungos darbininkai) 6 mėnesius streikavo prieš International Harvester milžinišką bendrovę, ją taip suluošindami, kad ji ir šiandien dar neatsigavo, tik ginasi nuo visiško bankroto. Bendrovės ir joje dirbusių ar dar tebedirbančių likučių ateitis nežinoma.

Didžiausia pasaulyje statybinių mašinų Caterpillar Tractor bendrovė tos pačios UAW sąjungos 35,000 streikuojančių darbininkų nuo 82.X.1 laikinai uždaryta. Bendrovės pelnas gerokai krito. Jos vietą ne tik pasaulyje, bet ir pačiose JAV stengiasi užimti japonų bendrovė.

Visa tai darosi ne iš tikro reikalo, o gobšumui patenkinti. Minėtųjų darbininkų metiniai uždarbiai perlipa 40,000 dol., ir to jiems negana, kai japonų ir Europos darbininkai moka puse tų uždarbių pasitenkinti, neturėdami pigesnių pragyvenimo galimybių.
Didieji bendrovių pareigūnai, kuklumu irgi nepasižymėdami, pasidaro menkais kovotojais su per daug norinčiais darbininkais, nes ir jų gobšumui nėra ribų. Iš tūkstančio pačių didžiųjų bendrovių bene nė vienos nerasi, kur jų valdytojai tegautų tik tiek, kiek valstybės prezidentas. Jie jau seniai pripratę prie dvigubų, net keturgubų valstybės prezidento algų, plus dar daugumai jų sudaromos specialios galimybės pasipelnyti jų vadovaujamųjų bendrovių akcijomis. Tepaminėsiu tik A. T. & T. bendrovę, kurios valdytojas gauna 1,1 mil. dol. algos, neskaitant pelno iš akcijų, kai jo bendrovė 1981 tepaaugo per 3%.

Taip darosi dėl to, kad tikrojo pasiūlos bei paklausos savaimingai veikiančio ūkio neturime. JAV yra kapitalistiškiausias kraštas pasaulyje, kur tas dėsnis daugiausiai pasireiškia. Vis dėlto ir čia jis pažeidžiamas politinių ir ūkinių grupių, kurios visus ūkinius klausimus nori spręsti valdžios keliu, kiekviena grupė savo naudai, ne visuomet privatine iniciatyva. Valstybinė pagalba, kaip jau buvo minėta, kai kam buvo naudinga, bet ne visoms JAV. Jos pradėjo nepajėgti konkuruoti su kitomis valstybėmis: išvežimai pradėjo mažėti, o įvežimai didėti. Jei net amerikinės vežimų pramonės darbininkai kartais patys važinėja japoniškais gaminiais, tai kaip jie gali išlaikyti darbą iš viso. Nukenčia ne tik jie patys, bet ir gimininga pramonė — plieno, stiklo, audinių, plastikos, elektronikos.

Darbininkų atsakymas į visa tai — uždrausti visus įvažimus, kuriuos galima namie pasigaminti. Lengva pasakyti, bet ar galima taip padaryti, nepakenkiant ir savajam ūkiui? Atsakymas tik vienas — negalima. Didžiojo sunkmečio metu muitais apsitvėrimas buvo išmėgintas iki paties kraštutinumo, tepasiekiant tik negirdėto ūkinės veiklos susiaurėjimo bei dar didesnio nedarbo padidėjimo. Tai atsiliepė ir prekių kokybei ir jų kainoms, nes tarptautinė konkurencija buvo dirbtinai sumažinta.

Jeigu šiandien, jau prasidėję, tarptautinės prekybos varžymai išsiplėstų, tai daugelis, ypač pramoninių, prekių pabrangtų, o jų kokybė pamenkėtų. Su darbininkų sąjungomis susikalbėjimas pasidarytų dar mažiau įmanomas. Tos sąjungos bene mėgintų išvirsti darbininkų partija?

Tarptautinės politinės pasekmės pasidarytų neapskaičiuojamos, nes kokiais sąjungininkais prieš Sovietų Sąjungą begalėtų būti JAV, V. Europa ir Japonija, tarp savęs vesdamos ūkinį karą?

Vis dėlto, atrodo, galima pasakyti, kad, nors pasiūlininkams iki galo ir nepavyko, vis tiek lieka nemenka viltis jų dėka mažėjančiose palūkanose. Amerikiečiams ir toliau didelė svajonė savi namai ir vežimai. Vieni ir kiti dėl per aukštų palūkanų pasidarė neįperkami. Bet, sumažėjus infliacijai, nebuvo kaip nemažėti ir palūkanoms, nors centrinis bankas ir spyrėsi. Sumažėjus įkaitinių paskolų palūkanoms tarp 11 ir 14% nuo 16 ir 19%, pradėtų statyti namų skaičius 82.XI.1 nuo 854,000 (81.XI.14) pakilo iki 1,120,000. Nauji leidimai namams statyti tuo pačiu metu pakilo net 60%.

Trijų didžiųjų vežimų bendrovių pardavimai 1982 lapkričio viduryje pašoko 41,7%, lyginant su pernykščiais to paties meto pardavimais. Ir čia paskata daugiausiai atėjusi iš sumažėjusių palūkanų.

Sen. H. Bakeris, senato daugumos vadas, ragina glaudžiai bendradarbiauti valdžią, kongresą ir centrinį banką, toliau mažinant palūkanas, ypač tuo turėtų susirūpinti pastarasis.

Toks labai rimto ir niekų nekalbančio senatoriaus pareiškimas verčia samprotauti, kad yra jėgų, kurios ir pagal užgaidą palūkanas gali arba kelti, arba mažinti. O jei taip yra, tai kas nors iš to turi turėti ir gražios naudos. Prileistina dar, kad tos naudos dydžio apvaldymas yra ir centrinio banko galioje.

Kad spekuliantai mėgsta didelio mąsto pokštus, neabejotinai dalyvaujant ir kai kurioms valstybėms, patvirtina 1979 ir 1980 vykęs didesnis spekuliavimas auksu ir sidabru. Auksas anuomet buvo perkilęs 850 dol. už unciją, o sidabras — 48 dol., kai šiandien (82.XII.11) už pirmąjį pakanka 436 dol., o už antrąjį — 10.30 dol.

Mūsų iškilusis ekonomistas prof. V. Jurgutis, kaip gražiai matyti iš jo "Pinigų" knygai autoriaus žodžio, pabrėžia pasiūlos ir paklausos bei aukso standarto reikšmę technikinei naujųjų laikų civilizacijai bei paskirų asmenų ir ištisų tautų laisvosios dvasios kultūrai. Nepasitikėjo "moderninėmis pinigų teorijomis", "kurios dygo ir augo karinės bei pokarinės infliacijos dumblyne". "Jei kada praktikai naudojosi tomis "modernistinėmis" teorijomis, tai nebent tais atvejais, kai reikėjo pateisinti jų pačių nesugebėjimais, aistromis ir nesąžiningumais sukurtą mūsų dienų pasaulio pinigų anarchiją".

Ar neatrodo, kad mūsų prof. V. Jurgutis bus pasiūlininkus gerokai pralenkęs, nes jo žodis buvo pasirašytas 1938.VI.27?
Pasiūlininkai ir Keynes Pasiūlininkai dažnokai nepatenkinti ekon. J. M. Keynes. Kodėl jiems to prireikė, neaišku.9 Jis gi buvo marksizmo nepripažįstančiu liberalu, pagal to žodžio žeikšmę — mylėjo laisvę, buvo dosnus. Dieve, duok mums daugiau tokių liberalų. JAV liberalas ir marksistas — dažnai sinonimai. Kartais atrodo, kad tos sąvokos tyčia sujauktos. Čia ir tie, kurie save laiko Keynes pasekėjais, neretai be Markso neišsiverčia. Keynes gi buvo ne tik priešingas Marksui, bet ir visą jo teoriją laikė plepalais.10
Kai Marksas skelbė neapykantą, tai Keynes rašė: "... esame reikalingi atstatymo tikrojo moralinio galvojimo, grįžimo prie teisingų moralinių vertybių mūsų socialinėje filosofijoje". Tikėjo, kad jo ūkinė teorija iš naujo padrąsins ir teiks pasitikėjimo spręsti socialinius klausimus, ypač nedarbo ir neturto, be socialistinės valstybės prievartos.

Keynes niekada marksistiškai-leninistiškai netvirtino suradęs daugiau negalinčią tobulėti tiesą. Jis tik tesuradęs tikresnę ūkinių tyrinėjimų kryptį.

Keynes barė politikus už jų polinkį nutvarkyti ūkinius reikalus, tvirtindamas, kad jie mėgsta nutarinėti ne pačio reikalo naudai, o kokiais kitais sumetimais.

Kapitalizmas pagal jį gera, gyvybinga ūkinė sistema. Jis pasisakė už laisvąjį ūkį, tačiau pagal reikalą norėjo ir riboto valstybės įsikišimo. Laisvasis ūkis — vienintelė išeitis, kad ir laisvė būtų išsaugota. Buvo visiškai priešingas valstybiniam socializmui, nenorėjo varžyti vartotojo pasirinkimo laisvės, nenorėjo konjunktūrinių svyravimų, siekė pastovių prekių kainų".11

Vien tik pelno motyvu iki galo nepasitikėjo, ypač nemėgo spekuliantų. Tačiau ir nemanė, kad ūkiui naudinga atsidurti valstybės visiškoje kontrolėje, nes biurokratizmas ūkį ėste suėdąs. Pilną ūkio planavimą atmetė.

Pagal Kaynes sudėtinė paklausa yra pagrindinis veiksnys, nuo kurio priklauso gamyba, įdarbinimas ir pajamos. Čia jis nuo pasiūlininkų daugiausiai ir skiriasi, nes jie, kaip matėme, remdamiesi Say teorija, pabrėžia pasiūlą.

Keynes manė, kad, augant gamybai, augąs ir vartojimas, bet lėčiau už gamybą, atseit, gali pritrūkti paklausos. Ūkio pusiausvyros labui skirtumas tarp vartojimo ir gamybos turįs būti užpildytas investavimais. Žmonės tačiau nebūtinai investuos tiek, kiek ūkinė pusiausvyra reikalaus, nes tai jų laisvos valios reikalas. Grynas taupymas be investavimo tik mažins pajamas. Tik tai sutaupyta, kas investuota. Santaupos investavimais savaime neišvirsta. Investavimą padidinti tegali tik verslūs verslininkai.

Verslumas — dorybė. Tačiau viso ūkio galuti-
 

ELENA URBAITYTĖ    ŠVIESOS  STRYPAI  Apšviestas aluminijus
 

nis tikslas yra vartojimas. Verslumą skatina ne šis tikslas, o geresnis apsimokėjimas investuoti negu taupyti. Kai mažiau vertojame, investavimas būtinas, kitaip didės nedarbas. Tik visiškai nauji kapitaliniai įdėjimai, įrengimų vertės papildymas yra investavimas, ne pinigų ar vertybių iš vienų rankų į kitas pilstymas. Jei verslininkams investuoti neapsimoka, jie turi būti lengvinimas valdiniu išlaidumu, nes valdinis, kaip ir privatinis išlaidumas, kelia ūkį. Pasiūlininkai, mažindami mokesčius, siekė daugiau didinti santaupas, tikėdamiesi didesnių investavimų. Esmėje tas mokesčių mažinimas yra keyniškas, toks pat, kaip ir tas, pravestas prez. Kennedžio pastangomis. Deja, dabartinis mokesčių mažinimas, greičiausiai dėl palūkanų aukštumo, kol kas investavimų pakankamai
 
nepakėlė, nors infliacija tuo prilaikyta.
Palūkanos yra nustatyto laiko nelikvidumo atlygis. Palūkaninis nuošimtis priklauso nuo pinigų kiekio ir žmonių likvidumui pirmenybės teikimo. Jei likvidumo noras didėja, palūkanos kyla. Noras turtą laikyti gyvaisiais pinigais nėra lengvai apskaičiuojamas dydis, priklauso nuo masių psichologijos, tačiau veikia tiek investavimų dydį, tiek palūkanų aukštį.

Kapitalistinio ūkio nepastovumas — investavimo nepastovumo pasekmė. Geriausia, kai žinai ateitį, tačiau, jos nežinant, norint tvarkyti ūkinę veiklą, kaitaliojant pinigų kiekį, svarbu, kad žmonių nuomonės apie tai, kas nežinoma, skirtųsi. JAV-se šiuo būdu tvarkyti ūkį pavojinga, nes čia visi linkę būti tos pačios nuomonės tuo pačiu metu.
Gerovė priklauso nuo investavimų, ne santaupų. Jei infliacinis spaudimas per didelis, teiktinas taupumas, ne išlaidumas.
Pasisakė už pastovias kainas. Jam primetamas beatodairinio išlaidumo teikimas neteisingas.

Norėjo žemų palūkanų. Tai savaime ir prieš-infliacinis pareiškimas. Aukštos palūkanos veiksmingesnės gerovės mažėjimui, nei žemos atoslūgio nykimui. Gerovę nutraukia aukštų palūkanų ir blogų investavimų kombinacija, nes geri investavimai pakelia ir aukštas palūkanas. Gerovė teišlaikoma lygiagrečiu investavimo ir vartojimo skatinimu. Negalima kalbėti apie persiinvestavimą, kol žmonės nori pirkti namų bei kitų gėrybių.
JAV-se, kur žmonės mėgsta investuoti į akcijas, didesnio ar mažesnio vartojimo polinkis priklauso ir nuo akcijų rinkos kainų kilimo ar kritimo.

Turto lygesnis pasiskirstymas kelia vartojimą. Tačiau jis niekada nenorėjo ūkį griaunančių turto dalybų.
Aukso standartu Keynes netikėjo. Čia jis skiriasi nuo pasiūlininkų. Tačiau tikriems bėdos atvejams siūlė laikyti aukso atsargų, nes geresnio pakaitalo nematė.

Nuo vienokio ar kitokio pasitikėjimo ateitimi priklauso investavimas ir ūkinė gerovė ar negerovė.
Jaudinosi žmogaus bedvasiu sumedžiagėjimu. Vis dėlto jis ir čia neieškojo godžių verslininkų ar šykščių taupytojų, sakydamas, kad laikinai ir gobšumas su lupikavimu galį būti pakenčiami dėl jų ir naudingų ūkinių funkcijų atlikimo; svarbu, kad ūkinės jėgos veiktų visiškai laisvai.

Laisvalaikis būsiąs sprendžiamas sunkiausiai, nes iki šiol žmonės buvo mokomi, kaip ko siekti, o ne kaip kuo džiaugtis. Pasižiūrėjus turtingųjų elgesio bei jų laisvalaikio praleidimo būdo, perspektyvos slegiančios.

Marksą laikė trenktu fanatiku, šarlatanu. Marksizmas — pasenusio galvojimo pasekmė. Visos politinės partijos kyla iš praeities idėjų, ne iš naujo galvojimo, o tuo ypač pasižymi marksistai. Negalįs tikėti komunistais, kurie nekritiškai pasirenka savąja biblija pasenusį vadovėlį, kurį pažįstąs ne tik kaip moksliškai klaidingą, bet visiškai neįdomų ir nepritaikomą moderniajam pasauliui.
Ir iš trumpo papasakojimo apie Keynes teoriją bei mąstyseną apskritai turėtų matytis, kad šis ekonomistas ir šiandien mums daug kur priimtinas. Patys pasiūlininkai neišvengia ir jo teorija nesekę, o ir ūkį jie vertina iš keyniško makroekonomikos taško.

Keynes pagrindinai ir plačiai nagrinėjo priemones, ūkį traukiant iš sunkmečio, tačiau ir infliacijos nepamiršo. Antrojo pasaulinio karo metu, kai infliacinis spaudimas buvo didelis, pasisakė už priverstinį taupymą ilgatermininių lakštų pavidalu. Kitoje vietoje mokė, kad infliaciją galima prilaikyti, keliant mokesčius bei mažinant išlaidumą. Sunkumai — vyriausybės, nes jos tik labai retai pajėgia nugalėti savo bailumą tokių priemonių panaudojimui.

1.    Dabartinio viceprezidento Busho 1980 rinkiminis pasisakymas.
2.    A. Schlesinger, American Politics on a Darkling Plain, The Wall Street Journal, 1982.111.16.
3.    Pačio Lafferio aiškinimas televizijoje 1982.V.22.
4.    Adam Smith, Wealth of Nations.
5.    Bruce R. Bartlett, Reaganomics; Supply Side Economics in Action, 1981.
6.    Ten pat, 93 p.
7.    Business Week, 1974.VI.29, 50 p.
8.    VVilliam E. Simon, A Time for Action, 1980.
9.    John Maynard Keynes, The General Theory of Employ-ment, Interest, and Money,1965. Keynes teorijos pagrindinis veikalas.
10.    Plačiai apie Marksą bei marksizmą rašė prof. V. Juodeika. Pagrindinis veikalas — Vladas Juodeika, Didžioji iliuzija, 2 tomai, 1978 ir 1979.
11.    V. Jurgutis, Pinigai, Kaunas, 1938, 210, 212 p.