POSŪKIS į GERĄ PUSĘ Spausdinti
Parašė Leonardas Andriekus   

Pranciškonų klierikai po įvilktuvių ir įžadų iškilmės su auklėtojais ir svečiais.

Lietuvių pranciškonų vienuolynas Kennebunkporte, prie kurio glaudžiasi ir lietuvių mėgstama vasarvietė, per paskutinį penkmetį yra žymiai pasikeitęs. Čia vasarotojai bei turistai mato būrius jaunuolių pran-ciškosiškuose abituose ir negali atsistebėti. Mat šiais sąmyšių laikais jaunimas, neišskiriant nė lietuvius, mušasi į pelningas profesijas. Tiesioginė Dievo tarnyba jiems nepakeliui. Dar prisideda ir palaida aplinka, garsinama moralinė laisvė, besaikis žemiškų malonumų ieškojimas. Tad suprantama, kodėl tuštėja vienuolynai bei seminarijos, trūksta kunigų parapijoms.

Ir lietuviai pranciškonai yra išgyvenę prieauglio krizę. Net tada, kai 14 metų Kennebunkporte veikė Šv. Antano gimnazija, į kurią buvo priimami tik lietuviai mokiniai, neatsirado nė vieno pastovaus kandidato vienuolynui. Tai buvo gana liūdnas laikotarpis, ypač žinant, kiek pastangų reikėjo tokiai gimnazijai pastatyti bei išlaikyti. Taip pat nieko nepadėjo nė kelių pranciškonų nuolatinis lankymas lietuvių parapinų mokyklų, informuojant jaunimą apie vienuolių uždavinius tautai ir išeivijai.

Staigus posūkis įvyko maždaug prieš penkerius metus, kai, sustiprinus informaciją apie Lietuvą, kaip ateities misijų kraštą, ja susidomėjo šios šalies jaunimas. Į vienuolyną pradėjo belstis jaunuoliai, daugiausia baigę kolegijas, su ryžtu mokytis lietuvių kalbos ir giliau pažinti mūsų tautą. Kai kurie įstojusiųjų jau turėjo geras tarnybas arba garsėjo menuose. Tas ryžtas buvo nuoširdus. Ne vienas jau gerokai pramoko lietuvių kalbos (čia ypač paminėtini klierikai Robertas ir Stanislovas) ir susidomėjo išeivijos lietuvių veikla. Praėjusią vasarą trys jų — Stanislovas, Terenci-jus ir Šanas — talkino net lietuvių jaunimo stovykloms Neringoje ir Wa-sagoje (prie Toronto), parsiveždami iš ten mielų prisiminimų. Klierikas Gerardas, jau prieš įstodamas į vienuolyną, parašė kolegijos baigimo darbą apie Lietuvą. Rinkdamas medžiagą, jis daug kartų iš Bostono keliavo į New Yorką — į kun. K. Pugevičiaus vadovaujamą Informacijos centrą. Dabar klierikas Gerardas atlieka noviciatą Kennebunkporte.

Paminėjimo vertas ir Danielius Jankevičius, JAV gimęs lietuvis, buvęs kolegijos profesorius ir prieš dvejus metus įstojęs į lietuvių pranciškonų vienuoliją. Jis noviciatą atliko mūsų vienuolyne Brooklyne. Be kitų religinių pratybų, jis į anglų kalbą išvertė T. Viktoro Gidžiūno parašytą Lietuvių pranciškonų istoriją. Dabar, gyvendamas Kennebunkporte, jis moko lietuvių kalbos kandidatus ir novicus.
Didžiausia iškilmė kasmet būna rugpjūčio 15 d. — Marijos į Dangų Ėmimo šventėje. Tą dieną Kenne-
bunkporto pranciškonų koplyčioje apvelkami abitais į vienuolyną įsto-jantieji jaunuoliai. Baigusieji noviciatą gi pasižada būti vienuoliais. Tai yra labai įspūdingos iškilmės, į kurias susirenka lietuviai ir kitataučiai vasarotojai iš visos apylinkės.

Tokiomis progomis iš lietuvių vasarotojų ne sykį teko nugirsti priekaištą, kodėl tame jūsų jaunųjų vienuolių būry tiek maža lietuvių? Šį klausimą turėtų atsakyti ne kas kitas, o patys mūsų patriotai bei jų sūnūs, kurie sielojasi okupuotos Lietuvos ateitimi, — Lietuvos, kuri jau keturiasdešimt metų žiauriai nukrikščio-ninama komunistų; kurioje klierikai seminarijoje apriboti, o vyresniosios kartos dvasininkai krinta kaip lapai rudenį. Lietuva gailiai žiūri į išeivijos jaunimą, ypač ateitininkiją, nepajėgiančią savo tautai duoti nei kunigų, nei vienuolių. Tai, aišku, dvasinės krizės ženklas.

Gal dėl to taip graudu lietuviams vasarotojams žiūrėti į naujų pranciškonų įvilktuvių apeigas Kennebunk-porto koplyčioje. Juk jie, daugiausia nelietuviai, bet mylį Kristų ir dėl jo mūsų tautą. Įdomu, kaip turi jaustis mūsų išeivijos jaunimas.
Praėjusią vasarą, vadovaujant pro-vinciolui Tėv. Pauliui Baltakiui, pranciškonišku abitu buvo apvilkti penki jaunuoliai ir pradėjo noviciatą. Aštuoni padarė bei atnaujino vienuolinius įžadus; vienas įsipareigojo visą amžių gyventi vienuoliu. Pridėjus šešis, kurie šį rudenį atvyko, ir seniau atvykusiuosius, susidaro didokas jaunų pranciškonų būrys — daugiau kaip dvidešimt. Vasarą malonu juos visus matyti, įsijungusius į lietuvių pranciškonų bendruomenę Kennebunkporte. Žiemą gi dalis jų studijuoja seminarijoje, kur taip pat mokoma lietuvių kalbos.
 
Tarp praėjusią vasarą įstojusių į noviciatą yra ir vienas išskirtinas jaunuolis — pasaulinio garso pianistas William Smiddy, kuris kaip koncertų virtuozas žinomas Theodor Pro-stakoff vardu.

Jis yra gimęs Bostone airių - italų šeimoj 1953 metais. Tai vadinamas Wunderkind, kuris sudėtingas kompozicijas atliko vos penkerių metų amžiaus. Būdamas septynerių metų, jau skambino solo partijas Arthur Fiedlerio diriguojamo orkestro koncertuose. Bostono Naujosios Anglijos konservatorijos baigimo diplomą jis gavo, jos nelankęs, 14 metų amžiaus. Konservatorijos profesoriai, vadovaujant garsiojo pianisto Vladimiro Horovitziaus globotiniui prof. Arthu-rui M c Kenzie, jį mokė privačiai. Jį taip pat tobulino ir kita piano muzikos garsenybė — Arthur Rubin-stein.

VVilliamo Smiddy muzikinę karjerą, prasidėjusią nuo septynerių metų amžiaus, šitaip apibūdino Boston Globė dienraštis: "Theodor Prostakoff yra koncertavęs po visą Europą ir Ameriką, pripildydamas klausytojais žymiąsias didmiesčių sales. Visur jis yra pripažintas kaip nepralenkiamo įsijautimo pianistas. Jis taip pat koncertavo pagrindinėse radijo stotyse Anglijoje (BBC) ir Jungtinės Amerikos Valstybėse (ABC). Piano muzikos mylėtojai juo gėrėjosi šimtuose rečitalių pasaulyje. Po pirmojo koncerto, kai jis — septynerių metų vaikutis — atliko Mozarto Piano Cencerto in A Major, susilaukė šitokio įvertinimo spaudoje: — Neįtikėtinai nuostabus Mozarto kūrybos atlikimas tokiame jauname amžiuje . Tas vaikas turi atidžiai būti sekamas, nes, be abejonės, taps vienu žymiausių pianistų pasaulyje. Jo skambinimas iš tikrųjų buvo stebuklingas". Kiek vėliau tai patvirtino New York Times dienraštis, taip apibūdindamas jį vieno koncerto proga Town Hali salėje New Yorke: "Be jokios abejonės, tai didis talentas . . . Tai vienas iškiliausių pianistų Jungtinėse Amerikos Valstybėse". Po kito koncerto Paryžiuje įtakingasis dienraštis Le Figaro rašė: "Prostakoff iki ašarų sujaudino auditoriją, kuri be išimties atsistojo jo pagerbti. Tai tikras piano muzikos poetas".

Tai girdėdamas, aišku, kiekvienas klaus: kodėl toks jaunas ir talentingas piano virtuozas įstojo į lietuvių pranciškonų vienuolyną? Tą klausimą sunku ir jam pačiam atsakyti. Beje, pasitaiko atvejų, kai garsūs žmonės, palikę pasaulio garbę, ateina į vienuolynus ir daug juose padaro gero. Tačiau nelengva tokius gyvenimo lūžius suprasti. Matyt, ir šiam pianistui bus įgrisusi garbė, turtas, iškilios draugystės. Visa tai palikęs, jis pasiryžo tarnauti Dievui vienuolyno ramybėje, bet nepaniekindamas nė savo talento. Lengva suvokti, koks neramus buvo jo gyvenimas, jeigu nuo septynerių metų pradėjo gastroliuoti pasaulio didmiesčiuose. Kiek tenai turėjo būti įtampų, nuovargio, džiaugsmų ir gal nusivylimų. Pagaliau jis atrado ramybę Kennebunk-porto pajūryje, kur Atlanto vandenynas nuolat groja savo įspūdingas simfonijas. O pas lietuvius pranciškonus praėjusį rudenį atkeliavo daugiausia todėl, kad patyrė, jog čia labiau negu kitur laikomasi vienuolinio gyvenimo tvarkos.

Po įvilktuvių pranciškoniškų abitu tas jaunuolis vadinasi Brolis Viliamas — lietuviškai Vilius. Dabar jis — linksmas, paprastas ir paslaugus pranciškonas, rodos, lyg niekad nebūtų buvęs kuo nors garsus. Jis jau nebemano koncertuoti žymiausiuose didmiesčių muzikos salėse ir netrokšta būti net kunigu. Brolis Vilius galvoja pasilikti paprastu vienuolyno broliuku ir savo talentu (labdaringais koncertais, piano pamokomis ir pan.) praturtinti lietuvių pranciškonų daugiaspalvę veiklą.

Laimingu atveju, Kennebunkporto vienuolyne yra didelis Steinway pianinas, prie kurio Br. Vilius prakti-kuodamasis praleidžia kasdien po ke-

Br. Vilius, prieš įstodamas į vienuolyną, koncertuoja Paryžiaus konservatorijos salėje.

lias valandas. Jam palietus, tas pianinas išbunda ir ima nuostabiai dainuoti. Tada vasarotojų būriai sustoja prie langų klausytis. Br. Vilius mielai paskambina ir privačiai, ypač lietuvių vasarotojams, kurie mėgsta piano muziką. Jis kartais pasirodo ir kitur. Balandžio mėnesį po Vladimiro Ho-rowitziaus koncerto simfonijų salėje Bostone Br. Vilius buvo pakviestas skambinti Horowitzui surengtame pagerbime, kuriame dalyvavo daugiausia muzikai. Jis turi gražių norų, ypač po noviciato, atlikti programas ir lietuvių rengiamuose koncertuose. Spalio 2 d. Maironio premijų įteikimo šventėje Kultūros židinyje New Yorke Br. Vilius jau puikiai interpretavo lietuvių kompozitorių kūrinius pianui. Taip pat jis yra pakviestas artimoje ateityje atlikti pilną koncertinę programą Kultūros židiny je vienuolyno labui.
Leonardas Andriekus