ŽVILGSNIS I NAUJĄJĮ BAŽNYTINĖS TEISĖS KODEKSĄ Spausdinti
Parašė Kun. Matas Čyvas   

Trumpa istorija
Bažnytinės teisės kodeksas buvo sudarytas labai pamažu ir atsargiai. Iki 20-ojo šimtmečio pradžios Vakarų Bažnyčia neturėjo sistematiškai sudaryto kodekso. Tik 1904 metais šventasis popiežius Pijus X įsakė įvairius bažnytinius įstatymus sutelkti į vieną rinkinį. Tas darbas truko 13 metų ir įsigaliojo 1918 metais Sekminių dieną, popiežiaus Benedikto XV patvarkymu. Tai buvo pirmasis Vakarų Bažnyčios drausmę liečiančių įstatymų rinkinys. Į jį taip pat į-traukta ir senieji Bažnyčios įstatymai, bažnytinė tradicija, įpročio teisė, liturginiai nuostatai ir įvairūs daliniai įstatymai.

1959 metais sausio 25 dieną popiežius Jonas XXIII paskelbė du svarbius nutarimus, būtent sušaukti visuotinį Katalikų Bažnyčios susirinkimą ir peržiūrėti bei pertvarkyti bažnytinės teisės kodeksą.

Vatikano II susirinkimas, kuris tęsėsi nuo 1962 iki 1965 metų, buvo svarbus Bažnyčios gyvenime posūkis. Jis palietė kiekvieną katalikiškojo gyvenimo sritį.

Dėl šio susirinkimo nutarimų gausos kanonų teisės kodekso pertvarkymas buvo atidėtas. Tik dabar, po 18 metų darbo, kodekso suredaga-vimas baigtas. Jis įsigaliojo 1983 metų lapkričio 27 dieną. Kodeksui pertvarkyti naudotas šis metodas: 1963 metais pop. Jonas XXIII sudarė komisiją. Pop. Paulius VI ją praplėtė. Įvairūs projektai buvo siunčiami viso pasaulio vyskupams ir specialistams -patarėjams. Tarptautinę kodekso revizijos komisiją sudarė virš 100 vyskupų ir kardinolų su specialistais iš dvasiškijos ir pasauliečių, kilusių iš 31 tautos. 1981 metais pilnutinis sinodas Romoje pasiūlė galutinius pataisymus ir pavedė pop. Jonui Pauliui II kodeksą patvirtinti. Tai įvyko 1983 metais sausio 25 dieną. Popiežius pažymėjo, kad greta Vatikano II susirinkimo nutarimų paskelbia šį atnaujintą kodeksą, kuris labai gražia1' derinasi su pirmuoju. Abiejų tikslas — atnaujinti krikščioniškąjį gyvenimą.

1. Kodekso pakeitimas bei patikslinimas
Naujasis kodeksas yra daug praktiškesnis, trumpesnis, paprastesnis ir aiškesnis už senąjį. Kodekso gi reikšmė — labai svarbi.
Dabartinis popiežius pabrėžė, kad šiame kodekse išryškėjo Bažnyčios hierarchinė sąranga ir dieviško įgaliojimo vykdymas. Tai- pat pagal tiesą ir meilę nusakomos ir apsaugomos pavienių tikinčiųjų teisės. Pagaliau skatinama bendra tikinčiųjų iniciatyva į tobulesnį gyvenimą. Tačiau pipiežius įspėja, kad kodeksas neatstoja tikėjimo ar meilės. Jis tik gali padėti jiems augti ir stiprėti. Kodeksas — nepavaduojama priemonė tvarkai palaikyti tiek tarp pavienių tikinčiųjų, tiek visoje bažnytinėje bendruomenėje.

2. Kas naujo kodekse?
Į naująjį kodeksą įjungta daugybė Vatikano II susirinkimo nutarimų, reformų, liturginių naujovių bei patikslinimų. Taip pat bažnytinio gyvenimo sąrangos pakeitimų. Įstatymai liečia kunigų, vyskupų, pasauliečių ir net paties popiežiaus asmenį.

Naujasis kodeksas ryškiau aptaria visuotinų bažnytinių įstatymų vaidmenį, jų reikšmę Bažnyčios gyvenime ir padeda įgyvendinti teigiamus pakeitimus vietiniuos bažnytiniuose įstatymuose. Nors šis kodeksas ir yra pagrindinis pirmojo kodekso pakeitimas, eiliniam katalikui jis nesudarys esminio skirtumo, kadangi dauguma Vatikano II susirinkimo reformų palaipsniui jau buvo įvesta pop. Pauliaus VI valdymo metu, — tarp 1965 ir 1978, pavyzdžiui:
1.    Visos esminės liturginės reformos, kurių centre yra mišios; taip pat sakramentai, liturginiai metai ir dvasiškių oficialios maldos.
2.    Formacija ir išvystymas vyskupų sinodų ir tautinių vyskupų konferencijų.
3.    Pertvarkymas ir decentralizacija bažnytinės valdžios, ypač suteikiant daugiau galios pavieniams vyskupams jų diocezijose, panaikinant arba pertvarkant įvairius nuostatus ir papročius, kurie sunkindavo vietinių bažnyčių tvarkymąsi kaip pagrindinių tikėjimo bendruomenių.
4.    Esminė Romos kurijos ir centrinės administracijos reforma.
5.    Sutarptautinimas ne tik Romos kurijos, bet ir kardinolų kolegijos, padarant Bažnyčios centrinę valdžią tiksliau atstovaujančią visuotinei Bažnyčiai.
6.    Panaikinimas daugelio popiežiaus rūmų puošnumo ir išorinių apeigų.
7.    Atnaujinimas ir pertvarkymas religinių bendruomenių gyvenimo pagal šio susirinkimo nutarimus.
8.    Atnaujinimas kunigų auklėjimo ir jų veiklos. Atstatymas seniau galiojusių diakonų šventimų — kaip luomo ir tarnybos; taip pat įvedimas pasauliečių į daugeriopą pastoracinę veiklą.
9.    Nustatymas naujų normų ir praktikų bei procedūrų, kurios apsaugoja individo teises.

Pop. Paulius VI taip pat leido daugybę eksperimentų pagal nustatytas normas, laukdamas jų išstudijavimo ir įvertinimo, kad paskui galėtų įjungti į visuotinius Bažnyčios įstatymus. Jis rūpestingai prižiūrėjo atsargų vystymąsi bažnytinių įstatymų, liečiančių santykius Katalikų Bažnyčios su kitomis tikybomis ir skirtingų kultūrų tautomis. Paulius VI taip pat atsargiai skatino pasauliečių įtaką Bažnyčios gyvenime hierarchinės sąrangos ribose, daug kur praplėsdamas ir moterų vaidmenį. Nors popiežius Paulius VI nesulaukė atnaujinto kodekso suredagavimo bei paskelbimo, tačiau jis laikytinas jo dvasios ir esmės architektu.

Naujasis kodeksas — visu ketvirčiu trumpesnis už pirmąjį. Jame 400 kanonų mažiau. Pirmasis buvo redaguotas, sekant Europos civilinius kodeksus. Šis gi yra vispusiškai pertvarkytas pagal Vatikano II susirinkimo teologiją. Suglaustai tariant, šis kodeksas iš griežtai teisinės plotmės pasuko labiau pastoracine linkme.
Kun. Matas Čyvas