ŽVILGSNIS Į KAROLIO MARKSO EKONOMIKĄ Spausdinti
Parašė JUOZAS PAŽEMĖNAS   
1818 - 1883

Praėjo šimtas metų nuo Karolio Markso mirties. Per tą laiką marksistų propaganda jį labiausiai išgarsino kaip revoliucionierių, proletarinės ideologijos kūrėją ir socializmo pranašą. Iš tikrųjų Marksas buvo žymiai platesnio masto asmenybė. Blaiviau pažiūrėję į jo raštinį palikimą šimtmečio perspektyvoje, galime pastebėti, kad pirmoj vietoj jis buvo neįprastų gabumų ir vokiško kruopštumo mokslininkas analitikas. Tiesa, kad į Markso mokslinės analizės metodais parašytus veikalus dažnai įsiveržia ir proletarinė frazeologija. Tik atsijojus tas ideologines priemaišas, jis įsirikiuoja į 19-ojo amžiaus žymių ekonomistų bei sociologų tarpą.

Pažymėtina, kad Marksas buvo kilęs iš gana liberalios Vokietijos žydų šeimos. Jo tėvas buvo žinomas, pasiturintis advokatas, slaptai bendradarbiavęs su tais, kurie karališkoj Prūsijoj pasisakydavo už respublikinę santvarką. Savo sūnų tėvas gana anksti supažindino ir su Voltairo, Lockės ir Dideroto skelbtomis buržuazinėmis idėjomis. Bonnos ir Berlyno universitetuose jis studijavo istoriją ir filosofiją. Berlyne pateko į 1831 mirusio Georg W. Hėgelio filosofijos šalininkų ratelį. Pagal Hėgelio gana revoliucinę tuometinę sampratą nuolatinė kaita esąs gyvenimo dėsnis. Kiekviena idėja nesulaikomai gimdanti savo priešybę. Jos pagaliau kaitos keliu susiliejančios į sintezę, kuri tolydžio vėl iššaukianti savo prieštaravimą. Ir taip istorija, vystydamasi pagal šį dialektinį prieštaravimo dėsnį, siekia vis aukštesnio bei pilnesnio pasaulinio proceso tikslo įvykdymo. Manoma, kad Marksas greičiausiai pasinaudojęs šiuo hegelinio dialektinio mąstymo metodu, pranašaudamas neišvengiamą kapitalizmo žlugimą ir socializmo gimimą.

Turėdamas  istoriškai  filosofinį pasiruošimą, Marksas galvojo apie akademinę karjerą. Deja, patsai jo sponsorius Bonnos universitete, protestantų teologas prof. Bruno Bauer, 1842 m. buvo nušalintas dėl Prūsijos valdžiai nepriimtinų jo liberalių pažiūrų. Tada Marksas bandė žurnalisto karjerą, tapdamas vidurinei klasei skirto liberalaus laikraščio redaktoriumi. Dėl redaktoriaus filosofinių radikalių pažiūrų laikraštis veikiai buvo uždarytas. Pasitraukęs į Paryžių, 1843 m. tenai sutiko savo tolimesnio gyvenimo idėjinį draugą bei bendradarbį Friedrichą Engelsą (1820 - 95). Iš dalies pastarojo įtakojamas, Marksas galutinai pasidarė socialistu ir savo svarbiausią dėmesį nukreipė į ekonomiką, ypač į prancūzų socialistų ekonominių veikalų studijas. Ir taip, kai 1847 Briusely Marksas drauge su Engelsu rašė Komunistų Manifestą (Manifest der Kommunistischen Partei, pasirodęs 1848), jis jau buvo susikūręs savo socialinio mokslo esminius bruožus. Likusias spragas pasiryžo užpildyti, toliau studijuodamas tuometinės klasikinės ekonomikos literatūrą. Tiesa, protarpiais bandė tapti ir aktyviu revoliucionieriumi, ypač dalyvaudamas 1848 m. Vokietijos revoliuciniame judėjime. Už tai ištremtas iš tėvynės, 1849 m. visam laikui apsigyveno Londone. Ne kuo sėkmingesnė jo revoliucinė veikla buvo  ir Pirmajame  socialistų internacionale (1864-72).

Atsidūręs Londone, Marksas daugiau kaip 30 savo likusių gyvenimo metų praleido Britų Muziejaus bibliotekoj. Tenai vis toj pačioj vietoj užimdavo savo studijų stalą, parodomą specialiai ir dabartiniams bibliotekos lankytojams. Neturėjo jokių nuolatinių pajamų. Pragyvenimą stengėsi užsidirbti iš atsitiktinių žurnalistinių straipsnių. Patekęs su visa šeima į tikrą proletarinį skurdą, kreipdavosi į savo gyvenimo draugą, tėvo fabrikanto palikimą paveldėjusi F. Engelsą. Jo pašalpomis Marksas naudojosi iki pat savo gyvos galvos. Markso intelektualinio gyvenimo vainikas yra monumentalus veikalas, pavadintas Das Kapital. Tik jo pirmą tomą, pasirodžiusį 1867 m., parengė patsai autorius. Antro tomo rankraštį galutinai suredagavo Engelsas (1995), o trečią Kapitalo tomą jis išleido 1894 m. iš savo nuožiūra sutvarkytos Markso rankraštinės medžiagos. Tad faktiškai tik pirmas Kapitalo tomas yra pilnai autentiškas.

Gimsta politinė ekonomija
Markso Kapitalas turi pridėtą paantraštę: Politinės ekonomijis kritika. Politine ekonomija buvo vadinamas ekonomikos mokslas, gimęs 18-ojo amžiaus antrojoj pusėj, vėliau įgavęs klasikinės ekonomikos vardą. Ekonomikos tėvu yra laikomas Adomas Smith (1723-1790), anglų filosofas ir Glasgowo universiteto profesorius. Savo 1776 m. pasirodžiusiame veikale, pavadintame Inquiry into the Nature and Causes of the Wealth of Nations (Tautų turto prigimties ir priežasčių tyrinėjimas), jis pažvelgė į ūkinių reiškinių visumą ir davė jų savitarpio ryšių sisteminę analizę. Tad kokį ūkinių reiškinių visuminį vaizdą nubrėžė Smithas ir jo vėlesni pasekėjai, kuriuos savo teorijos kritikos objektu buvo padaręs Marksas?

Maždaug nuo 16-ojo amžiaus palengva trupėjo socialinė bei ūkinė santvarka, žinoma feodalizmo vardu. Ji buvo pririšusi žemdirbį prie feodalių didikų valdomų dvarų. Miestuose verslininkus tvarkė jų organizacijų, vadinamų gildijomis, vedėjai — meistrai. Gildijų mokiniai darbininkai tolydžio ėmė atsipalaiduoti nuo verslo laisvės viešų suvaržymų. Patys amatininkų gildijų meistrai, sukaupę palengva piniginio kapitalo, virto svarbiausia pelno siekiančiais gamintojais plačiajai rinkai. Žemė, buvusi svarbiausia nuosavybės bei didikų prestižinio paveldėjimo objektu, pasidarė pirmoj eilėj gamybos veiksniu. Žodžiu, vyko visuotinė ekonominio gyvenimo komercializacija, pagimdžiusi 18 amž. Anglijoj vadinamą pramoninę revoliuciją. Po vienu stogu vis daugiau buvo telkiama mašinų, jau varomų garo jėga ir aptarnaujamų alginį atlyginimą gaunančių darbininkų. Tai fabrikinė prekių gamyba, nukreipta į pelną nešančių vartotojų paklausų tenkinimą. Taip išsi-vystanti ūkio santvarka vėliau buvo pavadinta kapitalizmu. Tad Smithas užsimojo pavaizduoti tos santvarkos mechanizmo veiklą, kurios netvarkė nei buvusios ūkinės tradicijos, nei jokia centrinė planavimo įstaiga — ji pati pajėgė susieti visuomenę paveikiais ekonominiais ryšiais. Rinkos dėsniai yra toji nematomoji ranka, kurios veikimu privatūs interesai bei įnoriai esti suderinami su visos bendruomenės interesais. Didėjanti gėrybių bei paslaugų gausa kelianti tolygiai visos tautos gerbūvį. Atskiri asmenys, vadovaudamiesi savinaudos motyvais, savo ūkinę veiklą nukreipia į tas sritis, kurių darbų vaisiams yra didžiausios paklausos. Tarp atskirų pardavėjų išsivysto konkurencija, kuri spaudžia prekių kainas iki žemiausio galimo lygio. Konkurencija suderinanti atskirų individų savinau-džius aukščiausio pelno siekimus su vartotojų bendrąja gerove. Taip pat kiekvienas gamintojas, nenorėdamas prarasti darbo jėgos, verčiamas mokėti darbininkams rinkos diktuojamas algas. Ir taip žmonių egoistiniai motyvai tarpusavio sąveikos keliu sukuria netikėtas išdavas — bendrąją socialinę darną. Patsai krašto pajamų pasiskirstymas įvyksta savaime pagal kiekvieno  įnašą į ūkinę veiklą.

Nežiūrint kai kurių išimčių, prie Smitho nupiešto teorinio ūkinio vaizdo jau žymia dalimi buvo priartėjusi 18-ojo amžiaus Anglija. Tai buvo kraštas dar palyginti smulkių verslovininkų, kurie neišvengiamai buvo verčiami paklusti konkurencinės rinkos tvarkai.
Tiesa, ir Smithas nebuvo užmerkęs savo įžvalgių akių tuometinėms socialinėms negerovėms. Neretai buvo naudojami ir vaikai 12-14 valandų dienos darbui. Jis neslėpė nė dar didelio skurdo, varginusio nemažą gyventojų dalį. Tačiau aplamai visuomenės gerbūvis tolydžio kilęs. Vers-lovininkai uždirbamus pelnus panaudodavo naujoms gamybinėms investicijoms ir tuo pačiu kėlė darbo paklausas bei dirbančių algas. Savo keliu besiplečianti fabrikinė gamyba įgalino vis didesnę darbo padalą ir jo našumą, kurio išdavomis naudojosi vis platesni gyventojų sluoksniai.

Į Smitho optimistinę ekonomiką, vedančią į socialinę darną, nerimasties įnešė kitas anglų ekonomistas. Tai buvo David Ričardo (1772 - 1823), kai 1817 m. pasirodė jo Principles of PoliUcal Economy. Tiesa, ir jis savo veikale rėmėsi tais pačiais konkurencinės rinkos dėsniais, kaip ir Smithas. Tik Ricardinės konkurencijos dalyviai jau yra įvairios socialinės klasės su skirtingais intere-resais, kurie darniai neišsilygina. Nenuostabu, kad jis savo tyrinėjimų svarbiausiu objektu padarė gėrybių mainų vertės susidarymą ir pajamų pasiskirstymo vyksmą. Tyrinėdamas ūkinius reiškinius, dažnai griebėsi gana atsietų darbo prielaidų. Ričardo jas bando panaudoti kaip priemones, padedančias surasti besikeičiančio gyvenimo įvairovėje patvarius žmogaus elgsenos dėsnius, pagrįstus ekonominiais motyvais.

Ričardo ekonomikos išeities taškas yra vertės problema, t.y., kas sudaro įvairių gėrybių tarpusaviu mainų pagrindą. Ir čia jis tuojau pateikia savo vertės teorijos centrinę prielaidą: laisvos konkurencijos sąlygose gėrybės vertė, arba bet kurios kitos gėrybės kiekis, į kurį ji mainoma, yra proporcinga jų pagaminimui reikalingam įdėtam darbo kiekiui. Tai esanti svarbiausia politinės ekonomijos doktrina. Didesnis ar mažesnis įdėto į gėrybę darbo kiekis kelia ar žemina jos mainomąją vertę. Tačiau vystydamas toliau darbo kiekio prielaida pagrįstą vertės teoriją, Ričardo ją žymiai sukonkretina. Esą ne tik tiesiogiai į gėrybes įdėtas darbas nustato jų vertę, — ją įtakoja ir pirmesnis darbas, sutelktas į įrankius ir pastatus, kurie talkininkauja tiesioginiam darbui. Pagaliau Ričardo yra verčiamas dar giliau modifikuoti savo pradinę darbo kiekiu pagrįstą vertės teoriją, kai jis įsileidžia į kapitalo vaidmens analizę gamybos eigoj. Juk prieš gėrybėms patenkant į prekių rinką, pirmiausia reikalingas tiek apyvartos kapitalas žaliavoms supirkti ir algoms apmokėti, tiek įvairaus patvarumo ilgalaikis kapitalas, investuotas į gamybos mašinas, įrankius bei pastatus. Iš esmės imant, Ričardo vertės teorijoj kapitalas darosi šalia darbo atskiru gamybos veiksniu.

Tirdamas ūkinės veiklos išdavų padalos klausimą, t.y. pajamų pasiskirstymą tarp kapitalistų, žemvaldžių ir darbininkų, Ričardo iškėlė šių klasių priešybinius interesus. Kapitalistas, kuris savo sutaupąs investuoja į įmones, esąs tikras visuomeninės gerovės pažangos variklis. Jis, didindamas krašto gamybinį pajėgumą, tuo pačiu sukuria platesnes ir geresnes uždarbių galimybes. Pagerėję darbo sąlygos mažina ne tik vaikų mirtingumą, bet apskritai kelia gyventojų prieauglį. Žemvaldžiai, pajutę didesnį maisto produktų pareikalavimą ir kylančias jų kainas, ima kultyvuoti ir žemesnio derlingumo dirvas. Darbininkai, spaudžiami aukštesnių pragyvenimo gėrybių, svarbiausia duonos, kainų, nebegali pasitenkinti gaunamomis algomis. Aukštesnės algos muša kapitalistų pelnus. Suma-žėjanti kapitalo akumuliacija prilaiko ūkinės veiklos tolimesnę pažangą. Vieninteliais tos ūkinės eigos laimėtojais esą žemvaldžiai geriausių dirvų, gaudami už jas vis aukštesnes nuomas. Atsimintina, kad tais laikais Anglija ribojo javų importą gana aukštais muitais. Kaip taisyklė, darbininkai turėję tenkintis tokiomis algomis, kurios užtikrinusios tik jų fizinio pragyvenimo minimumą. Jie galėtų pagerinti savo būvį, jei pajėgtų sumažinti darbo jėgos prieauglį. Nenuostabu, kad Ričardo pradinė, vien darbo kiekiu pagrįsta vertės teorija ir jo pajamų padalos gūdžios analitinės išvados patarnavo Marksui kaip parankios prielaidos kapitalistinės ūkio santvarkos kritikai.

Marksinė istorijos ir visuomenės samprata
Į kapitalizmą Marksas žiūrėjo kaip į vieną žmonijos istorijoj susidariusią ūkio santvarką. Prieš imdamasis ją analizuoti, jis bandė ieškoti visuomeninių istorinių faktų gausoje tam tikros vystimosi logikos. Tuo keliu eidamas, Marksas susikūrė ekonominę istorijos interpretaciją, populiariai žinomą istorinio materializmo teorijos vardu. Ortodoksiniai marksistai ją priėmė žodiškai kaip ekonominio determinizmo sampratą. Ji išplaukianti iš Markso tvirtinimo, kad gamybos santykių visuma sudaranti visuomeninės santvarkos pagrindą, ant kurio iškylantis teisinis ir politinis antstatas. Kitoj vietoj jis tvirtina: "Materialinio gyvenimo gamybos būdas apskritai sąlygoja (bedingt — mano pabr.) socialinio, politinio ir dvasinio gyvenimo pakitimus" (plg. M. Rader — Marx's Interpretation of History, p. 15). Taigi išeitų, kad tik sąlygoja, o ne apsprendžia (determinuoja) ten minimų reiškinių pakitimus. Ne veltui V. Parėto (1848 - 1923) įspėja: "Markso žodžiai yra lyg šikšnosparniai: juose gali įžiūrėti ir paukščius ir peles".

Prof. Joseph Schumpeter (1883 - 1950) pabrėžia, kad Markso ekonominė istorijos interpretacija nereiškia, jog žmonės sąmoningai ar nesąmoningai, visiškai ar pirmoj vietoj būtų akstinami vien ekonominių motyvų. Esą atvirkščiai, ji norinti aiškinti neekonominių motyvų reikšmę istorijos eigoj ir tyrinėti, kokiu būdu socialinė tikrovė atsispindi atskirų individų galvosenoj. Marksas netvirtinęs, kad religijos, metafizika, įvairios meno apraiškos, dorinės idėjos ir politiniai įsitikinimai neturėtų svarbos ar kad tas apraiškas galima būtų grįsti vien ūkiniais motyvais. Jis tik bandęs atskleisti ūkines sąlygas, kurios turi svarbos anų apraiškų kaitai.
Ekonominė istorijos interpretacija svarbiausia prileidžia, kad gamybos būdai bei jų aplinkybės turi lemiančios reikšmės socialinėms santvarkoms susidaryti. Savo keliu pastarųjų sąlygose gimsta žmonių nusistatymai, elgsenos ir civilizacijos. Žmogaus rankų darbu pagrįsta technologija įtvirtinusi feodalizmą, o garo jėgos pritaikymas gamyboje įgalinęs susikurti kapitalistinei visuomenės santvarkai.

Nėra kalbos, kad žmonių kasdienis darbas, jų padėtis gamybos procese turi žymios įtakos jų galvosenai bei pažiūroms susidaryti. Tačiau žmogus nėra vien duotų aplinkumos sąlygų padaras. Gyvenimo ir istorinė tvirtovė yra daug sudėtingesnė. Todėl Markso ekonominė istorijos interpretacija yra laikoma tik kaip dalinė prielaida, kad tarp ūkinės gamybos ir kitų socialinio gyvenimo sričių bei jų apraiškų yra tam tikra tarpusavio sąveika.

Su ekonomine istorijos interpretacija yra glaudžiai susijusi Markso socialinių klasių teorija. Jau 1848 m. Komunistų manifeste jis tvirtino, kad visuomenės istorija esanti klasių kovos istorija. Savaime suprantama, kad visuomenė nėra tik atskirų individų ar šeimų beformė masė. Juos gali rišti į tam tikras grupes ar klases įvairaus pobūdžio interesai, pvz., rasiniai, profesiniai, net tų pačių grupių nevienoda interesų samprata. Tik būdinga, kad Marksas klasių skiriamuoju požymiu pasirinko vien gamybos priemonių turėjimo ar jų neturėjimo principą. Fabrikų pastatų, jų mašinų ir žaliavų savininkai sudaro kapitalistų klasę. Tie, kurie parsisamdo gamybos priemonių savininkams, norėdami patenkinti pagrindinius savo poreikius, priklauso darbininkų klasei, arba proletariatui. Šioj klasifikacijoj nėra jokių kitų tarpinių grupių, pvz., žemdirbių, savarankiškų amatininkų bei profesionalų. Jos lyg dingtų kapitalistinės visuomenės raidoj. Gi santykiai tarp kapitalistų ir darbininkų klasių tegalį būti antagonistinio pobūdžio. Tą neišvengiamą tarpklasinį antagonizmą sukelianti pati kapitalistinės visuomenės santvarka, pagrįsta privačia gamybos priemonių kontrole. Konkrečiai imant, tarp kapitalistų ir proletariato vykstanti nuolatinė kova, t.y. klasinis karas.

Visos pagrindinės Markso teorijos bent iš pažiūros atrodo turinčios istorinį pagrindą. Pasak jo, pirmykštė nuosavybė kapitalo akumuliacijos formoj prasidėjusi, kai atskiri individai, panaudodami jėgą, pavergę gyventojų masę ir atėmę iš jų nuosavybę kaip darbo priemonę. Ir feodalizmas, iš kurio išsivystė kapitalizmas, buvęs pagrįstas jėgos viešpatavimu. Jame masių pavergimas ir išnaudojimas jau buvo įvykęs. Tuo būdu klasių teorija, nors ji labiausiai buvo panaudota kapitalistinės visuomenės santykiams apibūdinti, buvo taikoma ir feodalizmui aiškinti.

Iš tikrųjų tiek pirmykštės kapitalo akumuliacijos, tiek vėlesnės feodalizmo transformacijos istorinė tikrovė buvo žymiai sudėtingesnė. Markso klasių teorija neduoda atsakymo į klausimą, kodėl istorijos raidoj susidarė tokia visuomenės santvarka, kurioj vieni tapo gamybos priemonių savininkais, atseit kapitalistais išnaudotojais, o kiti pasiliko išnaudojamais darbininkais. Logiškai reiktų prileisti, kad net sėkmingais kitų turto vaizduojamais grobikais galėjo pasidaryti pranašesni bei energingesni individai. Juk ir pradinėj kapitalizmo stadijoj vyravo smulkaus ar vidutinio dydžio įmonės, pačių savininkų vadovaujamos. Į jas jie pirmoj eilėj įdėdavo sutaupąs, sukauptas iš savų uždarbių. Padaryti nuosavybę visuomeninių klasių skiriamuoju požymiu būtų tolygu, anot J. Schumpeterio, laikyti kiekvieną kariškiu, kuriam į rankas pateko ginklas. Taip pat būtų nerealu vienus įrikiuoti į paveldimus kapitalistus, o kitus su visais jų palikuonimis į amžinus proletarus. Paprasčiausia istorinė tikrovė rodo, kad jos eigoj kartais atskiri asmens ar šeimos pakildavo į aukštesnę socialinę padėtį, o vėliau ją prarasdavo. Tad vyksta nuolatinė kaita visuomeninių klasių tarpusavio santykiuose.

Čia tik prabėgomis suminėti faktai nesiderina su Markso klasių teorijos istorinėmis bei loginėmis ištakomis. Tačiau jis pasiliko jai ištikimas iki galo, kaip kapitalistinės sistemos analitinei priemonei. Juk pagal jo istorijos sampratą gamybos būdai sąlygoja ar apsprendžia ir socialinę santvarką. Kapitalizmas, būdamas ūkio sistema, pagrįsta privatine gamybos priemonių kontrole ir samdomuoju darbu, savaime iššaukiąs visuomenės pasiskirstymą į tų priemonių savininkų — kapitalistų ir darbo jėgos tiekėjų klases. Padarydamas tų klasių antagonizmą esmine savo sistemos dalimi, Marksas neišvengiamai susiejo klasių likimą su paties kapitalizmo likimu. Klasinis antagonizmas pagaliau pa-gimdysiąs socialistinį gamybos būdą ir tuo pačiu beklasinę visuomenę.

Marksinė kapitalizmo raidos teorija
Kokia bebūtų visuomenės santvarka, jos nariai savo ūkinius poreikius patenkina, pasikeisdami pagamintomis gėrybėmis. Istorijos eigoj tik kinta gėrybių gamybos ir jų paskirstymo būdai bei organizacija. Visai natūralu, ekonomikos mokslas iš pat savo pradžios pradėjo ieškoti dėsnių, pagal kuriuos nusistato mainomų gėrybių vertės santykiai.

Marksas, pasinaudodamas Ričardo ankstyvesnėmis darbo vertės teorijos prielaidomis, tvirtino, kad mainomų gėrybių vertės santykiai nusistato pagal į jas įdėto visuomeniškai reikalingo darbo
 
ADOMAS  GALDIKAS RUDUO (1953) Galdiko galerija Neiv Yorke
 
kiekį. Jei faktiškai gėrybių kainos kartais rinkoje nutolsta nuo to vertės dėsnio, tai rodytų, kad tokių gėrybių gamyba laikinai vyko ne pagal vyraujančias jų pasiūlų ir paklausų tendencijas. Kada jų pasiūlos ir paklausos, konkurencijai veikiant, išsilygina, gėrybių kainos vėl nusistato pagal į jas įdėto darbo kiekį.

Tačiau patys vartotojų poreikiai dar nėra pakankamas pagrindas pasireikšti veiksmingoms gėrybių paklausoms. Tam reikalinga atitinkama perkamoji galia, t.y. pajamos. O pajamų pasiskirstymą lemia istoriniai gamybos santykiai — tai, ką Marksas vadina visuomenine klasių struktūra. Pajamų santykinis pasiskirstymas tarp darbininkų ir kapitalistų klasių nusistato pagal jų mainų santykius, kiekvienos gėrybės gaminamą kiekį ir darbininkų panaudojimą tarp įvairių gamybos šakų. Darbininkai, būdami nušalinti nuo gamybos priemonių nuosavybės, esti neišvengiamai verčiami pasiduoti tos rinkos dėsniais ir parduoti joje vienintelį jiems pasilikusį turtą, būtent savo darbo jėgą.

Ji tampa rinkos preke. Tuo būdu santykiai tarp kapitalistų, kaip gamybos priemonių savininkų, ir darbininkų, turinčių tik savo darbo jėgos potencialą, įgyja paprastų mainų pobūdį. Pats kapitalistas, investuodamas savo turimą piniginį kapitalą į gamybos priemones ir panaudodamas samdomą darbo jėgą gėrybių gamybai, siekia atitinkamo uždarbio. Tokį piniginį prieauglį, t. y. skirtumą tarp gautų iš gamybos proceso pajamų ir įdėtų į jį išlaidų, Marksas vadina pridedamąja verte. Šis pajamų prieaugis tenkąs kapitalistui vien dėl to, kad jis yra gamybos priemonių savininkas.

Kaip anksčiau pastebėjome, Ričardo, nors iš esmės grindė gėrybių mainų vertes pagal į tas gėrybes įdėto darbo kiekį, galiausiai kapitalisto pelną pripažino kaip ekonomiškai teisėtas jo pajamas, kada kapitalas dalyvauja gamybos procese. Tuo tarpu Marksas pridedamą vertę padarė specifine kapitalistinės gamybos žyme.

Iš paviršiaus žiūrint atrodo, kad pridedamosios vertės reiškinys sudarytų nukrypimą nuo konkurencinės rinkos dėsnių veikimo. Juk kapitalistas įsigyja gamybos priemones ir samdomą darbo jėgą pagal jų mainomąsias vertes. Už pagamintas prekes turėtų gauti tik į jas idėto darbo vertę. O vis dėlto kapitalistui gamybos proceso eigoj susidaro pridedamoji vertė. Tad kur glūdi jos šaltinis? Įmonės įrengimai bei mašinos yra ilgalaikės darbo priemonės. Jose įkūnyta vertė persiduoda į produktus palaipsniui. Žaliavos sunaudojamos kiekvieno gamybos periodo eigoje. Tad gamybos priemonės, perduodamos į naujai pagamintas gėrybes tik savų pačių vertes, negali būti pridedamosios vertės šaltiniu. Ieškodamas jos šaltinio, Marksas visą savo dėmesį nukreipė į darbo jėgos panaudojimo pobūdį. Tiesa, kad darbo jėga turi rinkoje savo vertę, kaip ir kitos prekės. Darbininkams mokamos algos nusistatančios pagal jų pragyvenimui būtiniausių priemonių kainas. Tačiau kapitalistas, samdydamas darbininką, iš tikrųjų perkąs jo darbinio pajėgumo panaudojimą per tam tikrą laiką. Gi darbo dienos laiką kapitalistas nustatąs pagal savo nuožiūrą. Nors, pavyzdžiui, darbininkas anksčiau minėtu būdu nustatytą algą uždirbtų per šešias valandas, jo darbo diena tais laikais susidėjo iš dvylikos valandų. Per pastarąsias šešias valandas darbininkas pagamindavęs pridedamąją vertę, kurią pasisavindavęs kapitalistas.
Pagal pridedamosios vertės teorines prielaidas Marksas skirstė ir visą įmonės kapitalą. Toji jo dalis, kuri įdėta į gamybos priemones ar naudojama žaliavoms įsigyti, perduoda į gaminius tik pačiame kapitale įkūnytą vertę. Ta prasme jis nesikeičia, todėl Marksas jį vadino pastoviu. Kita gamybinio kapitalo dalis skiriama darbo jėgai samdyti. Jo panaudojimas duoda dvejopus rezultatus: jis apmoka darbininkų algas, kurie savu darbu sukuria ir pridedamą vertę, tenkančią kapitalistui kaip gamybos priemonių savininkui. Šį kapitalą Marksas pavadino kintamu.

Atrodė visai  nuoseklu,  kad tolimesnį  savo

Adomas Galdikas            Ruduo (1953)

dėmesį Marksas nukreipė į pastovaus ir kintamo kapitalo santykį įmonėje. Tą santykį jis pavadino organine įmonės kapitalo sudėtimi. Pastaroji rodanti darbo jėgos panaudojimo laipsnį su gamybos priemonėmis. Apsprendžiant organinę įmonės kapitalo sudėtį, vyraujančios reikšmės turįs sukaupto iš praeities kapitalo dydis, vyraujantis algų lygis ir darbo našumas. Įmonės savininkui esanti tinkamiausia tokia organinė kapitalo sudėtis, kuri esamomis sąlygomis jam duodanti kuo didžiausią pridedamąją vertę ir tuo pačiu įgalinanti telkti papildomą kapitalą.

Pats kapitalistinės ūkio santvarkos vystymasis akstiną kapitalo akumuliaciją. Jinai padeda sutelkti į tas pačias rankas vis daugiau gamybos priemonių ir tuo būdu kelia jų savininko ne tik ūkinę galią, bet ir jo socialinį prestižą. Antra vertus, keičiasi gamybos metodai ir atsiranda naujų pramonės šakų. Įmonės, siekdamos išsilaikyti konkurencinėj rinkoj, yra verčiamos įsivesti pažangiausią gamybinę technologiją. Pagaliau, kapitalistinis ūkis yra nuolatinės kaitos vyksme. Pati jo vidinė vystymosi logika reikalaujanti naujų investicijų bent į stambesnių įmonių gamybos priemones. Neišvengiamai palyginti didesnė sukaupiamų pelnų dalis nukreipiama į tokių įmonių pastovų kapitalą. O pagal Markso teorines prielaidas tik kintamas kapitalas, skirtas samdomai darbo jėgai apmokėti, sudarąs sąlygas pridedamai vertei susidaryti. Išeitų, kad pati sukaupiamo kapitalo panaudojimo linkmė vedanti į jo palyginamą pelningumo mažėjimą, nors darbo jėgos išnaudojimo laipsnis nesikeistų. Tad pelno normos kritimo tendencija esanti nuosekli kapitalizmo raidos tolimesnė išdava. Su kapitalo akumuliacijos eiga Marksas siejo taip pat įmonių koncentracijos reiškinį. Koncentracijos tendencija išplaukianti iš kapitalistinių įmonių užmojo plėsti savo veiklos dydį. Konkurencinė kova verčianti mušti gaminamų prekių kainas. Jos didžia dalimi priklausančios nuo darbo našumo, o pastarąjį kelia pats gamybos mastas. Todėl šiose ekonominėse rungtynėse stambusis kapitalas nugalįs smulkesnių įmonių savininkus — pajėgesni kapitalistai eksproprijuoja silpnesniuosius.

Marksas teigė, kad kapitalistinio ūkio vystymosi eigoj realinių algų normos ir masių gyvenimo lygis krintąs. Tokia jau esanti išnaudojančio kapitalizmo vidinė logika, kad atskiram darbininkui tenkanti krašto pajamų dalis mažėjanti ar bent ne-didėjanti. Masių skurdėjimo linkmę jis bandė grįsti vadinama rezervine pramoninės armijos teorija. Tolydinė gamybos procesų mechanizacija sukurianti nedarbą. Į bedarbių skaičių patekusi darbo jėga sudaranti tą atsarginę pramoninę armiją. Ji esanti darbo jėgos šaltinis eventualiai padidėjusioms jos paklausoms. Todėl pats darbo jėgos perteklius turi tendencijos mušti algų lygį, toliau laiduodamas pasireikšti kapitalo eksploatacinei veiklai. Tiesa, tolydžio auganti kapitalo akumuliacija gali išsemti darbo jėgos atsargas ir algos pradėtų kilti. Tokiu atveju įmonių savininkai stengtųsi mažinti kapitalo investicijas į naujas gamybos priemones. Darbo paklausos atslūgtų, ir vėl pasipildžiusi darbo jėgos atsarga neleistų algoms iškilti aukščiau pragyvenimo minimumo.

Visa tai taip pat rodo, kad kapitalizmo evoliucija, valdoma konkurencinės, neplanuojamos rinkos dėsnių, negalinti vykti ritmingai. Tuos ciklinius ūkinės veiklos svyravimus — jos klestėjimą ir protarpinius atoslūgius — jau buvo konstatavę ir kai kurie kiti to laiko ekonomistai. Tik Marksas juose įžiūrėjo ir pačios kapitalistinės sistemos galutinės krizės apraiškas.

Pagaliau Marksas, tapęs tarytum biblinių pranašu ir panaudodamas proletarinių revoliucionierių frazeologiją, metė kapitalizmui tokią gūdžią ištarmę: "Kartu su pastoviai mažėjančiu skaičiumi kapitalo magnatų, kurie užgrobia ir monopolizuoja visus šios transformacijos proceso pelnus, auga masių skurdas, priespauda, vergovė, paniekinimas, išnaudojimas. Bet pagrečiui auga ir maištas darbo klasės, visados didėjančios savo skaičiumi, ir kurią disciplinuoja, vienija bei organizuoja patsai kapitalistinės gamybos vyksmo mechanizmas . . . Pagaliau gamybos priemonių centralizacija ir darbo socializacija pasiekia tokį tašką, kada jos tampa nebesuderinamos su jų kapitalistiniu kiautu. Tas kiautas susprogsta. Sugaudžia kapitalistinės privatinės nuosavybės laidotuvių varpas. Ekspropria-toriai yra eksproprijuojami" (Kapital, vol. I, p. 763).

Ant kapitalizmo griuvėsių susikursiančios socialistinės ūkio sistemos specifinio modelio Marksas savo raštuose nepaliko. Jis tik pramatė, kad socialistinėje santvarkoje būsianti panaikinta privatinė gamybos priemonių nuosavybė, kaip visuomenės klasinio pasiskirstymo ir išnaudojimo institucija. Tik labai abejotina, ar pats Marksas laikytų savo pranašysčių išsipildymu tose totalistinio valstybinio kapitalizmo santvarkose, kurios pasivadino marksistinėmis.

Ekonomika nėra ir negali būti tikslus mokslas. Ji, tirdama tarpasmeninius ūkinius reiškinius ir ieškodama jų tarpusavio sąveikos, negali savų išvadų patikrinti tiksliesiems mokslams prieinamais laboratoriniais metodais. Ekonomistas tėra tiriamų reiškinių galimos tarpusavio sąveikos interpretatorius.

Ir Adomas Smith, ieškodamas ūkinių reiškinių visumoj tam tikros jų tarpusavio ryšių priklausomybės, turėjo svarbiausia pasikliauti savo didžiai gilios intuicijos pajėgomis. Tuo keliu eidamas, jis priėjo išvadą, kad našiausia ūkinė santvarka yra toji, kurioje leidžiama veikti laisvos rinkos jėgoms. Joje prekių kainos nusistatančios pagal pirkėjų bei pardavėjų paklausas ir pasiūlas, išreiškiančias tų gėrybių tikrąsias vertes. Jų gamyboje panaudojami gamtos resursai, kapitalas ir darbas. Todėl ir pajamų pasiskirstymas įvyksta pagal kiekvieno veiksnio įnašą į gamybos procesą.

Marksas bandė pritaikyti ūkinių reiškinių aiškinimui jų priežastinio priklausomumo dėsnius, tarytum ekonomika būtų tiksliųjų mokslų dalis. To siekdamas, jis savo darbo vertės teoriją padarė kapitalistinio ūkio raidos analizės pagrindine prielaida. Iš samdomo rankų darbo jėgos panaudojimo kylanti pridedamoji vertė. Ji esanti vienintelis kapitalistų, kaip gamybos priemonių savininkų, pelnų šaltinis ir drauge darbininkų išnaudojimo rodiklis. Tik tuo būdu gaunami pelnai įgalina vis didėjančią kapitalo akumuliaciją, kuri panaudojama naujoms investicijoms ir gamybos procesų mechanizacijai. Ir taip Marksas, pasirinkęs didžiai abstrakčių prielaidų kelią, išveda iš jų tolimesnes kapitalizmo, tariamai neišvengiamos raidos, teorijas. Jomis pasirėmęs, jis bandė išpranašauti tos ūkinės santvarkos galutinį žlugimą.

Pati darbo vertės teorija jau seniai yra palaidota. Ji įėjo į 19-ojo amžiaus ekonomikos istoriją kaip viena iš jos žymiųjų doktrinų. Pažymėtina, kad Marksas visą pramoninės kaitos eigą suveda vien į kapitalo akumuliacijos mechanizmą. Tame ūkinio plėtros procese jis neskiria verslovininko nuo kapitalisto. Įmonės savaime neatsiranda. Reikia dažnai didžios asmeninės įžvalgos pradininkų, kurie ryžtųsi ir pajėgtų pramatyti naujų ūkinių užmojų galimybes. Tai savos rūšies kūrybinis vyksmas, kurio vertės negalima nustatyti darbo valandomis. Tai sumanymai, surišti su nemaža doze rizikos bei galimomis nesėkmėmis. Todėl nėra lengva sutelkti įmonės pradinį kapitalą iš savų sutaupų bei skolintų resursų. Žodžiu, pramoniniai verslovininkai yra naujų įmonių pradininkai ir tuo pačiu ūkinės plėtros nepamainomi varikliai.

Pats kapitalizmas laiko tėkmėje palaipsniui vystėsi, prisitaikydamas prie nuolatos besikeičiančių sąlygų. Stambesniųjų įmonių vaidmuo didėjo. Vyko ir jų koncentracija, kurią Marksas teisingai buvo pastebėjęs. Tačiau jis nepagrįstai toje tendencijoje buvo įžiūrėjęs kapitalizmo savinaikos dėsnį. Pagrečiui su tos ūkinės santvarkos tolimesne raida kilo ir darbininkų algų lygis. Kraštų vyriausybės buvo pradėjusios riboti darbo dienos ilgį. Patys darbininkai organizavosi į profesines sąjungas savo interesams ginti. Visa tai reiškėsi jau ir prieš pasirodant Markso monumentaliam Kapitalui. Todėl jo masių tolydžio skurdėjimo teorijos nepatvirtino besikeičianti gyvenimo tikrovė. Marksistinė ekonomika buvo skirta kapitalistinės ūkio santvarkos raidos analizei. Kokie bebūtų tos analizės trūkumai, Marksas buvo vienas iš pirmųjų, bandęs tuo pačiu duoti ir ateities ekonominės teorijos viziją. Iškeliami ir jo pradiniai samprotavimai, bandant aiškinti ūkinės veiklos svyravimų prigimtį.

Rašant pasinaudota:
Kari Mara, Capital. A Critiąue of Political Economy, Vol. 1.
New York: International Publishers Co., 1967. Kari Marx, Capital.  The Communist Manifesto and other
writings. Edited by Max Eastman. New York: The Modern
Library, 1932.
Adam Smith, An Inąuiry Into the Nature b- Causes of the Wealth of Nations. New York: The Modern Library, 1937. David Ričardo, The Principles of Political Economy ir Taxation.
Edited by Piero Sraffa. London and New York: Cambridge
University Press, 1953. Robert L. Heilbroner, The Wordly Philosophers. New York:
Simon and Schuster, 1961. Melvin Rader, Marx's Interpretation of History. New York:
Oxford University Press, 1979. Joseph A. Schumpeter, Capitalism, Socialism and Democrary.
New York: Harper & Row, Publishers, 1975. Paul M.  Sweezy, The Theory of Capitalist Development.
New York and London: Modern Reader Paperback Edition,
1968.