LIETUVIŠKO RŪPESČIO IDĖJINIAI PAGRINDAI Spausdinti
Parašė KĘSTUTIS SKRUPSKELIS   
DR. KĘSTUČIO SKRUPSKELIO PASKAITOS SANTRAUKA
1983 m. spalio 14 - 16 d. Chicagoje įvyko "Ateities" akademinis savaitgalis, kurio metu paskaitose ir simpoziume buvo svarstoma tema "Lietuvis išeivis — naujų sąvokų ieškojimas". Čia pateikiama to savaitgalio pirmosios paskaitos ir jos komentarų santrauka. Kitos santraukos bus spausdinamos sekančiame "Aidų" numeryje.

Pagal galbūt pagrindinį nacionalizmo istoriką Hans Kohn tautinė sąmonė nėra įgimta, bet ją išugdė specialios XVIII-XIX amžiaus ekonominės bei politinės sąlygos.

Kiekvienas žmogus jau savo gimimu yra prisirišęs prie savo šeimos, kaimynų, tarmės, gimtosios aplinkos, papročių. Brendimo metu gimtosios vietos meilę papildo ir praplečia kiti, į didesnius vienetus žmones jungiantys, ryšiai, kaip, pvz., tautinė sąmonė, kuri yra ištikimybė tam tikrai platesnei kultūrinei bendruomenei.

Ir lietuviška etnografinė medžiaga Baltijos jūros pakrantėse gyvuoja jau keli tūkstančiai metų, bet be tikros tautinės sąmonės. Tą tautinę sąmonę sukūrė tautinis atgimimas XIX amžiuje. Tik tada atsirado ir lietuvių tauta, kuri galėjo būti kitokia, negu tada susidarė. Pvz., žemaičiai galėjo jungtis prie latvių ar sukurti atskirą žemaičių tautą.

Ne visais amžiais žmonės kūrė tautas. Prieš kelis šimtus metų Europoje vyravo religinė sąmonė. Tais laikais asmuo, palikęs tėviškę, pagrindinę ištikimybę skirdavo religinei bendruomenei, kurios ribose dirbo, gyveno, kūrė ir skyrė draugus nuo priešų. Marksistų tvirtinimu, žmogaus pagrindinė ištikimybė vysvisuomeninių klasių plotmėje: visų šalių darbo žmonės neturi tėvynės, bet jungiasi bendrom jėgom siekti savo klasės gerovės.

Pagal Kohn nacionalizmo įtaka pradžioje buvo teigiama, nes jis skaldė įsisenėjusias imperijas, skelbė demokratines idėjas ir skatino ekonominę pažangą. Tačiau šiais laikais nacionalizmo įtaka yra neigiama: ji kelia nesantaiką, o nacių suabsoliutintas nacionalizmas pagimdė žiaurius karus bei žmonių skerdynes. Kohn tikisi kosmopolitinio laikotarpio, kada žmonių pirmoji ištikimybė priklausys visai žmonijai.

Nacionalizmui Kohn priskiria šias dvi savybes: 1. jis idealizuoja tautinę valstybę ir 2. tautos gyvenime ieško visos kultūrinės veiklos šaltinių.

Ar šios dvi savybės randamos ir lietuviškame nacionalizme, ypač tautinio atgimimo metu? Tiesa, 1. lietuviai tikrai savo kultūrai pagrindo ieškojo savo tautosakoje, istorijoje, gyvenamoje aplinkoje — ypač tautinio atgimimo laiku (pvz., Daukantas, Basanavičius, Vaižgantas). Tačiau 2. politinis momentas — savos nepriklausomos valstybės troškimas — tautinio atgimimo metu nėra ryškus, net iki pat 1917 m.: jis iš viso neminimas arba tekalbama apie kultūrinę ar politinę autonomiją, federaciją su kitom tautom ar apie lietuvių-latvių uniją (pvz., J. Šliupas).

Kohn nemano, kad tautos sąmonė nesantaiką, ją reikia nupolitin-ti, t.y. atsisakyti tautinės valstybės idealo, panašiai kaip moderniais laikais buvo nupolitinta religija.

Pritaikant Kohn vertinimo skalę, lietuvių tautinis atgimimas atrodo gan pažangiai, nes jis visų pirm buvo kultūrinis, o ne politinis. Panašiai atrodo ir Lietuvos nuotaikos dabar — aršus kultūrinių reikalų gynimas nustumia į šalį politines programas.
Kohn pateiktas nacionalizmo dvi savybes galima papildyti kitomis. Pvz., lietuviuose yra įsigalėjusi mintis, kad svetimos įtakos griauna tiek tautą, tiek žmones (Daukantas, Kudirka "Satyrose", Vaižgantas "Pragiedruliuose").

Ano meto Lietuva, uždaryta Rusijos imperijoje, nuo pasaulio atskirta, prarado visą XIX šimtmetį. Dabartinė padėtis labai panaši: antrosios imperijos globojami prarasime ir XX amžių.

Šiais laikais marksistai sudaro savotišką XIX amžiaus idėjinių paminklų apsaugos draugiją. Juk visos ideologijos su laiku tampa konservatyvios: įsigalėjusios konservuoja savo galvoseną ir užimtą valdymo poziciją. Pvz., Marksas reikalavo pramonės išsivystymo naudos visiems, dėl to ir dabar marksistai, galvodami XIX amžiaus kategorijom, kapitalą kiša į sunkiąją pramonę ir skurdina žemės ūkį. Panašiai, XIX amžiaus pramonė rėmėsi paprasta, neišlavinta darbo jėga. Tad ir šiais laikais, kai jau Vakaruose ji remiasi protu ir technologija, Sovietuose tebepabrėžiama paprasta darbo jėga.

Lietuvai labai kenkia kultūrinė izoliacija. Lietuvoj tyrinėtojams neprieinami Vakaruose esantys archyvai, katalogai; Vakarų tyrinėtojams — Lietuvoj laikoma medžiaga. Lietuvos padėtis panaši į tą, kuri buvo tautos atgimimo metu.
Tačiau vienu atžvilgiu padėtis labai pasikeitusi: XIX amžiuje nacionalizmas buvo teigiamai vertinamas, o tautų išlaisvinimo vadai buvo laikomi didvyriais. Šiandien gi Amerikoj nesidomima nei Svarinsku ar Skuodžiu. Nevertinamos nė Lenkijos pastangos atsikratyti rusų priespaudos.

Tektų ilgai svarstyti, kodėl taip yra: ar kaltas mūsų nesugebėjimas, ar pasaulis, kuris nevertina tautų gyvavimo. Tačiau, remiantis  Kohn kategorijomis, lietuvių tautos judėjimas šiuo metu yra pažangus. Lietuvos didieji pirmeiviai yra arba nacionalistai, arba katalikai, o dažniausiai abu kartu. Jie skelbia demokratiją, toleranciją, ekonominį teisingumą. Jie siekia pralaužti krašto izoliaciją ir laimėti tuos keliolika dar likusių XX amžiaus metų.