POPIEŽIAUS NEKLAIDINGUMAS Spausdinti
I
BAŽNYČIOS MOKSLE

Ką popiežiaus neklaidingumas reiškia?
Vienas teologinio seminaro dalyvis šio straipsnio autoriui yra pasakojęs tokį atsitikimą. Buvo ten kalbėtasi apie pasaulio sukūrimą per šešias dienas. Po referato viena klausytojų pasakiusi: kam čia reikėjo tiek daug šnekėti? Juk visi seniai žinom, kad  Dievas  pasaulį  sukūrė  per  šešias  dienas.

Panašiai gali atsitikti ir su popiežiaus neklaidingumu. Pažiūrėjus į šio straipsnio antraštę, irgi galėtų kilti mintis: negi nežinom, kad popiežius neklaidingas? Juk turim popiežiaus neklaidingumo dogmą!

O vis dėlto su popiežiaus neklaidingumu yra kaip ir su tomis šešiomis pasaulio kūrimo dienomis. Galima popiežiaus neklaidingumą teigti, nežinant, ką tai iš tikrųjų reiškia.

Štai sakom, kad popiežius neklaidingas. Tada reikia klausti: o kaip yra su visais kitais tikinčiaisiais Bažnyčioje? Ar jie jau klaidingi? Vyskupai, klebonai, teologijos profesoriai, pamokslų sakytojai, šeimų tėvai? Jeigu jie klaidingi, tai reikėtų jiems uždrausti sakyti pamokslus bei tėvams mokyti vaikus tikėjimo tiesų. Ar nereikėtų tada visus šiuos nutildyti, balso teisę paliekant vienam popiežiui?

O gal, vėlekos, Bažnyčioje visi yra neklaidingi? Tai kam tada reikia girtis vieno popiežiaus neklaidingumu ?

O gal Bažnyčioje visi yra klaidingi? Bet kas tada su tokia Bažnyčia norėtų prasidėti, kas į ją norėtų žiūrėti rimtai? Žmonės ieško Bažnyčios, kuria būtų galima pasitikėti.

O gal kas pasakys, kad popiežius klaidingas? Tačiau tokio teiginio autorius turėtų būti bent jau pats neklaidingas. Antraip, iš kur jis žinotų, jog popiežius klysta? Visus, kurie popiežiaus neklaidingumą neigia, reikėtų laikyti jau neklaidingais. O tada beliktų klausti: kodėl Bažnyčia turi tokį prastą popiežių, atsistojantį neklaidingų tarpan?

Matom, kaip klausimas komplikuojasi, kaip įvairiai žodžius "neklaidingas popiežius" būtų galima suprasti.

Bažnyčios mokslas I Vatikano susirinkime
Popiežiaus neklaidingumo dogma buvo paskelbta I Vatikano susirinkime (1869-1870). Tai nereiškia, kad ligi tol popiežiai būtų buvę klaidingi. Aname Vatikano susirinkime buvo tik viešai paskelbtas Bažnyčios tikėjimas į popiežiaus neklaidingumą.

Aiškindami popiežiaus neklaidingimą, I Vatikano susirinkimo tėvai argumentuoja šitaip: dieviškasis Išganytojas norėjo, kad jo įsteigtoji Bažnyčia būtų neklaidinga tikėjimo bei doros dalykuose.1 Todėl Viešpats pažadėjo ypatingą dievišką pagalbą (assistentiam divinam) šv. Petro įpėdiniams. Tačiau ne visur ir nevįsada, o tam tikrais atvejais; būtent, kai popiežiai kalba "ex cathedra". Gi kalbėti ex cathedra reiškia tris dalykus: 1) kalbėti kaip vyriausias Bažnyčios mokytojas bei ganytojas, 2) kalbėti tikėjimo bei doros klausimais ir 3) savo skelbinį pristatyti kaip visą Bažnyčią įpareigojančią tikėjimo tiesą (ką mes vadinam dogma).2

Susirinkimo tėvų mokslu popiežius, kalbąs ex cathedra, negali suklysti dieviškos pagalbos dėka, savo laiku pažadėtos šv. Petrui, o paskui perėjusios į jo įpėdinius.

Reikia pastebėti, kad susirinkimo tėvai kalba ne vien apie popiežiaus neklaidingumą. Jie kalba ir apie Bažnyčios neklaidingumą! Jie kalba (lotyniškai) de infallibilitate, qua Dominus Ecclesiam suam instructam esse voluit, — apie tą neklaidingumą, kuriuo Viešpats norėjo apdovanoti savo Bažnyčią. Jie, galima sakyti, popiežiaus ir Bažnyčios neklaidingumą sumini vienu plunksnos brūkšniu.

Čia ir iškyla klausimas: kieno neklaidingumas yra pirmesnis: popiežiaus ar Bažnyčios? Kas kieno neklaidingumu vadovaujasi: Bažnyčia popiežiaus, ar popiežius Bažnyčios? Mes žinom, kad tarp popiežiaus ir bažnyčios nėra galima dėti tapatybės ženklo, kad Bažnyčia yra daugiau negu popiežius. Todėl ir belieka klausti: Ar Bažnyčia yra neklaidinga, kad turi neklaidingą popiežių?

II Vatikano susirinkimas (1963-1965) sako, kad popiežius "naujo, viešo, dieviškam tikėjimo lobiui priklausančio apreiškimo negauna" (Bažnyčia, 25). Kuo tad jis savo neklaidingume vadovaujasi, jeigu jam yra prieinamas vien tas viešasis dieviškojo tikėjimo lobis, kurio turėtoja yra Bažnyčia?

Privačių apreiškimų popiežius gali turėti kaip ir visi kiti tikintieji. To jam niekas neginčys. Tie apreiškimai bus jo glaudaus asmeniško santykio su Dievu padariniai, jo gyvenimo šventumo pasekmė. Tačiau privatūs apreiškimai ir pasiliks popiežiaus asmenišku turtu, jo privačiu lobiu. Jie neturės viešojo bažnytinio pobūdžio. Jie nebus viešu apreiškimu, įpareigojančiu Bažnyčią. Viešasis apreiškimas, skirtas visiems be išimties, yra pasibaigęs su Kristaus siųstaisiais apaštalais. Taigi viešo, naujo, dar negirdėto apreiškimo, kurio dar nebūtų žinota ir kuris dar įpareigotų visus, negauna nė popiežius.

II Vatikano susirinkimas pastebi, kad popiežius, skelbdamas kokią tikėjimo tiesą, įpareigojančią visą Bažnyčią, nesprendžia kaip privatus asmuo, bet išdėsto arba saugo katalikų tikėjimo mokslą kaip vyriausias Bažnyčios mokytojas, kuriame ypatingu būdu slypi tos Bažnyčios neklaidingumas" (B. 25).

II Vatikano susirinkimo papildas
Tai, kas lig šiol apie popiežiaus neklaidingumą pasakyta, galima rasti tiek I, tiek II Vatikano susirinkimų teiginiuose. Tačiau II Vatikano susirinkimas yra paskelbęs ir naujų dalykų. Popiežiaus neklaidingumo dogmą papildydamas, jis sako, kad, kaip vyriausias Bažnyčios mokytojas, "popiežius uoliai stengiasi jį (taigi rašytąjį arba žodinį apreiškimą) deramai ištirti ir tinkamai išreikšti, kaip to reikalauja užimamos pareigos bei dalyko svarba" (B. 25). O prie to, jau ištirto ir išreikšto, apreiškimo, susirinkimo mokslu, "turi derintis visi" (B. 25), taigi ir pats popiežius! Ką nors tikėjimo klausimais nuspręsdamas, anot susirinkimo tėvų, popiežius gali ir turi argumentuoti: "taip yra pačiame Apreiškime" (B. 25).

Tačiau į Apreiškimą atsiliepia tikėjimu visa Bažnyčia. Tikėjimas yra ne vienam popiežiui, o visai Bažnyčiai duota dovana. Tad ir tikėjimo mokslas yra ne vieno popiežiaus, o katalikų tikėjimo mokslas. Juk ir popiežius ateina ne iš kur kitur, o iš Katalikų Bažnyčios. Norėdamas tad dėstyti katalikų tikėjimo mokslą, kaip sako jau cituota dogminė konstitucija apie Bažnyčią, popiežius turi atsiklausti: ką Katalikų Bažnyčia tiki? Jos mokslą jis ir turi dėstyti. II Vatikano susirinkimas tad ir sako, kad popiežius dėsto katalikų tikėjimo mokslą.

O kaip yra su Bažnyčios neklaidingumu?
II Vatikano susirinkimas aiškina, kad visi tikintieji yra gavę "lygiai tą patį tikėjimą iš teisingojo Dievo" (B. 32) ir kad vyriausiasis ir amžinasis kunigas Jėzus Kristus tikinčiuosius "gaivina savo Dvasia" (B. 34) ir "apdovanoja tikėjimo nuovoka" (B. 12). Čia susirinkimo tėvai remiasi Šv. Raštu: 2 Petro 1,1; Jono 2,20 ir 27 bei Šv. Augustinu, De Praed. Sact. 14,27. Iš to jie daro išvadą: "Tikinčiųjų visuma, būdama Šventojo (suprask — Kristaus) patepta (suprask — gaivinama, veikiama), negali tikėdama klysti" (B. 12). Į klausimą, kada ir kaip negali klysti, II Vatikano susirinkimas atsako: "kai nuo vyskupų iki paskutinio pasauliečio visuotinai sutinka tikėjimo ir doros dalykuose" (B. 12).

Dėmesį kreipti reikia į žodžius "iki paskutinio pasauliečio". Pasirodo, kad Kristaus Dvasia tikėjimą žadina ne vien popiežiuje, ne vien vyskupuose ar kuniguose. Ji tikėjimą žadina ir pasauliečiuose. Ji veikia visuose tikinčiuosiuose, kurie jai atsiveria tikėjimu ir meile.

Todėl Ratzingeris, rašydamas Bažnyčios neklaidingumo klausimu, pastebi, kad tikėjimo tiesa nėra vienų hierarchų privilegija, bet kad ji yra kraitis visos Bažnyčios — Kristaus Sužadėtinės — ir kad šitaip Bažnyčios neklaidingume dalyvauja ir pasauliečiai.3

Todėl nė negalėtų bažnytinis autoritetas eiliniams tikintiesiems uždėti kaip tikėtiną dalyką tai, kas jiems būtų visiškai nauja ir iš vidaus svetima. Bažnyčia, jos autoritetingi asmenys, anot J. Loosen, S.J., tik suformuluoja tai, ką tikintieji savo tikėjimu jau yra priėmę.4

II Vatikano susirinkimas štai ir sako, kad "Tikinčiųjų visuma . . . negali tikėdama klysti, . . . kai nuo vyskupų iki paskutinio pasauliečio visuotinai sutinka tikėjimo ir doros dalykuose" (B. 12). Lemiamu žodžiu čia yra "sutinka". Lotyniškai jis skamba: "consensum praebent". Tai reiškia ne kokį pasyvų pasidavimą (tada lotyniškai būtų: assensum praebent). Tai reiškia aktyvų, sąmoningą pritarimą bei sutikimą, rodančius, kad tai yra visų tikėjimas. Ratzingerio aiškinimu, šis tikinčiųjų sutikimas reiškia Kristaus Sužadėtinės — Bažnyčios — neklaidingą atsiliepimą į Kristaus balsą. Tą atsiliepimą pažadina Šv. Dvasia. Todėl Bažnyčioje negalėtų būti dogmų prieš jos tikėjimą, sako Ratzingeris, ar bent prieš didžiausios vyskupų dalies įsitikinimą. Vyskupai atstovauja Bažnyčiai, jie atstovauja jų globai pavestiems tikintiesiems.

Taigi kokia nors tikėjimo tiesa, įpareigojanti visus ir vadinama dogma, nėra dėl to tiesa, kad popiežius ją būtų išradęs ir paskelbęs. Ji yra tiesa dėl to, kad ji yra Bažnyčios tikima tiesa. Jeigu ji nebūtų Bažnyčios tikima tiesa, popiežius jos kaip Bažnyčios tikėjimo tiesos negalėtų nė skelbti. Tiesos šaltiniu Bažnyčioje tad nėra koks tegu ir labai aukštai stovįs asmuo, o Dievo žodį priėmusios Bažnyčios tikėjimas. Šitaip tikėjimo tiesų skelbimai bažnyčioje (dogmos) iškyla arba gimsta iš Dievo žodį, Apreiškimą, priėmusios Bažnyčios tikėjimo.

Iš to plaukia išvada: Bažnyčia gali ir turi teisę klausti, ar tai, kas jos vardu yra norima skelbti, atitinka jos pačios tikėjimą.

Popiežiško neklaidingumo pobūdis
Popiežius yra neklaidingas ne tada, kai skelbia kokią privačią savo nuomonę, o kai interpretuoja, arba perduoda Bažnyčios tikėjimą. Tai nereiškia, kad jis kitais atvejais turėtų jau klysti. Tai reiškia vien tai, kad šiuo atveju yra pažadėta ypatinga Dievo pagalba — assistentia divina. Tam popiežius gauna Šv. Dvasios dovaną, vadinamą karizma. Tą dovaną Bažnyčioje turi jis vienas. Jos dėka jis teisingai saugo Bažnyčios tikėjimą, — taigi tą tikėjimą, kurį Bažnyčia yra pažadinusi ir pribrandinusi Šv. Dvasia.

Tos popiežiškos karizmos jis niekam negali deleguoti, perleisti, — nei kokiai kongregacijai, savo įstaigai, nei kokiam kardinolui. Ta karizma yra suteikta jo asmeniui.

Todėl Bažnyčia be popiežiaus negali apsieiti. Be popiežiaus Bažnyčia niekad nebūtų tikra, kas jos vardu kalba neklysdamas, kas Bažnyčios tikėjimą teisingai perduoda.

Šią karizma popiežius turi ne savo kokiai asmeniškai naudai ar pasididžiavimui. Jis ją turi Bažnyčios labui. Ja popiežius Bažnyčiai tarnauja.

Dabar aiškėja, kad popiežiaus neklaidingumas yra ne aktyvaus, o pasyvaus pobūdžio. Popiežius yra neklaidingas ne kokią savo asmenišką nuomonę tikėjimo ar doros klausimais skelbdamas, o Bažnynyčios tikėjimą perduodamas. Kai jis kokią nors tikėjimo tiesą pristato kaip Bažnyčios tikimą tiesą, jį tada nuo klaidos saugoja Šv. Dvasia, neleidžianti jam kaip tikėjimo tiesos paskelbti to, ko ji — Šv. Dvasia — Bažnyčioje nėra išugdžiusi. Todėl ir sako J. Loosen, kad popiežius, paskelbdamas tai, ką reikia tikėti, paskelbia vien tai, ką Bažnyčia tiki.6

Taip ir popiežius Pijus IX, skelbdamas popiežiaus neklaidingumo dogmą, išpažino ne ką kitą, o Bažnyčios tikėjimą, atsispindėjusi tuomet susirinkusių vyskupų — Bažnyčios atstovų — kolegijoje. Pijus IX tada kalbėjo: Mes mokome, šventam susirinkimui pritariant — Nos, sacro approbante Concilio, docemus. Popiežius kalbėjo ne savo, o ano meto visuotinio Bažnyčios susirinkimo vardu. Susirinkimui nepritariant, popiežius tokios dogmos nebūtų skelbęs.

Tiesa, II Vatikano susirinkimo konstitucijoje apie Bažnyčią yra pasakyta, kad popiežiaus "apibrėžiami dalykai yra nepakeičiami iš savęs, o ne dėl Bažnyčios sutikimo" (B. 25). Šitokie žodžiai gali būti ir klaidingai suprasti. Kai kam atrodo, kad čia yra pabrėžta popiežiaus "nepriklausomybė" nuo Bažnyčios, tarsi Bažnyčia popiežiaus neklaidingumui jokios įtakos neturėtų. Iš teisybės tie žodžiai reiškia visai ką kitą; būtent, kad nėra reikalo dėl popiežiaus paskelbtų tikėjimo tiesų (dogmų) atsiklausti Bažnyčią, kadangi tie dogminiai teiginiai yra paimti ne iš kur kitur, o iš tos pačios Bažnyčios tikėjimo. Jeigu minėta dogminė konstitucija (apie Bažnyčią) sako, kad tie teiginiai "nėra reikalingi jokio kitų patvirtinimo ir negali būti apeliuojami jokiam kitam teismui" (B. 25), tai tas vien rodo, kad Bažnyčia savo sprendimą apie tuos popiežiaus paskelbtus, dogmomis vadinamus, teiginius jau yra padariusi savo tikėjimu. Štai II Vatikano susirinkimas ir moko, kad "popiežius tuomet išdėsto katalikų tikėjimo mokslą" (B. 25).

Popiežius yra organiškame, neatmezgamame ryšyje su Bažnyčia, su jos tikėjimu. Tegu, tikėjimo tiesą skelbdamas, jis ir sako: Mes mokom — Nos docemus, tai vis dėlto jis moko vien tai, ką Bažnyčia savo tikėjimu išpažįsta. Čia popiežius kalba kaip tos pačios tikinčiųjų bendruomenės narys, išpažindamas tikėjimą Bažnyčios, kuriai priklauso.7 Taip dogmą skelbiąs popiežius yra skelbiamos tikėjimo tiesos vien formalus kriterijus, o ne koks tos tiesos šaltinis ar išradėjas.

Dabar paaiškėja, kad tie kasdieninėje kalboje taip dažnai vartojami žodžiai "neklaidingas popiežius" gali būti ir klaidingai suprasti, gerai nežinant popiežiškojo neklaidingumo prielaidų.

Įžymusis teologas Michael Schmaus sako, kad teiginys, jog popiežiaus sprendimai nėra reikalingi jokio kitų patvirtinimo, paskelbtas jau I Vatikano susirinkime, tačiau paimtas be atitinkamo teologinio konteksto, piršdavo klaidingą mintį, lyg tai popiežius gali ką nors Bažnyčiai primesti (aufnoetigen) ir prieš jos tikėjimą.9

II
ĮTAMPOS BAŽNYČIOS GYVENIME

Istorinės įtampų priežastys neklaidingumo klausimu
I Vatikano susirinkimas dogmatizavo popiežiaus neklaidingumą, pakankamai neatskleisdamas to neklaidingumo prielaidų. Todėl žodžių "neklaidingas popiežius" besiklausant, galėdavo kilti įspūdis, kad popiežius neklaidingai gali spręsti ir vienas, nepriklausomai nuo Bažnyčios. Nors popiežiaus neklaidingumo jokiu būdu negalima suprasti kaip jo asmeniško neklaidingumo (visažinojimo), remiantis jau ir I Vatikano susirinkimo dogmos tekstu, tai vis dėlto tokioms mintims bei laikysenoms durys nebūdavo uždarytos. Nebūdavo pakankamai aiškios popiežiškojo neklaidingumo šaknys.

Ne be kaltės būdavo ir tie teologai, kurie aiškindavo, jog gana žiūrėti vien to, kas kalba. Kaip kas Bažnyčioje argumentuoja, tai jau būtų ne taip svarbu. Šitaip piršdavosi mintis, kad tiesos šaltiniu Bažnyčioje yra ne jos tikėjimas, o tam tikras vietas užimą asmenys. Ką jie sako, tai ir bus tiesa vien dėl to, kad sako jie.

Praėjęs, 19-tas šimtmetis, yra buvęs didelių lūžių socialiniame bei dvasiniame gyvenime šimtmečiu. Po Prancūzų revoliucijos (1789) kilo sąjūdžių, Bažnyčiai labai nepalankių. Antgamtinio tikėjimo bei bažnytinių tradicijų vieton skverbėsi tikėjimas į žmogaus proto autonomiją. O Darwino paskelbtoji evoliucijos teorija (On the Origins of Species, 1847) atrodė sugriausianti Šv. Rašto teiginius apie pasaulio sukūrimą. Daugelis tikinčiųjų tas naujoves laikė katastrofomis. Ką Bažnyčia jų akivaizdoje turėjo daryti?

Tikintieji pradėjo glausti savo eiles ir dairytis vienos komandos. Su nepasitikėjimu jie žiūrėdavo į kylančius demokratinius sąjūdžius. Atrodė, kad naujoji demokratinė dvasia kaip tik pakirs Bažnyčiai dabar taip reikalingą vieningą frontą. Todėl, daugelio nuomone, popiežius turėjo puoselėti aną senąją feodalinę, monarchinę santvarką. Be to, jis karaliams vainikus ant galvų buvo uždėjęs. Todėl jis dabar karūnuotas galvas turėjo ir ginti. Šitaip reikalas grįžti į senąjį, nedemokratinį, laikmetį atrodė neginčijamu. Aišku, kad tam grįžimui vadovauti pačiu tinkamiausiu bei pajėgiausiu buvo laikomas popiežius. Todėl daugeliui atrodė, kad reikia visomis jėgomis stiprinti popiežiškąją valdžią.

Tačiau naujųjų, demokratinių sąjūdžių vadai nenusileisdavo. Jie pradėjo varžyti Bažnyčios laisvę. Tikintiesiems tai vėl buvo įrodymu, kad galimai stipresnė, monarchinė valdžia popiežiaus rankose ir galimai griežtesnė drausmė Bažnyčioje bus patys sėkmingiausi būdai anoms katastrofoms pasitikti. Jie tad ir reikalavo popiežiaus kaip absoliutinio monarcho Bažnyčioje.

Tai buvo savotiškas, užburtas ratas. Pasekmės buvo tos, kad Bažnyčioje atsirado linkmė balso bei sprendimo teisę atiduoti vienam popiežiui, paliekant nuošaly ne tik tikinčiuosius, bet ir vyskupus. Tačiau šitokio autoritetizmo vaisiai nebuvo geri. Jie pasireikšdavo vakardienos konservavimu ir tuo pačiu Bažnyčios izoliavimu nuo modernaus, naujųjų laikų pasaulio.

Bažnyčios istorikas Giacomo Martiną, apibūdindamas Bažnyčią 19-to šimtmečio pabaigoje ir 20-to pradžioje, pasakoja, kaip teologijos studentams būdavo draudžiama skaityti šiaip jau gerus laikraščius bei mokslinius žurnalus, bijant, kad neužsikrėstų tenai randamomis naujovėmis. Būdavo net stabdomos naujosios, istorinės Šv. Rašto studijos, taip reikalingos kylant naujiesiems gamtos mokslams. Bažnyčios vadovybei atrodydavo, kad Bažnyčia atsilaikys tik atsiribodama nuo viso to, kas nauja. O tai pasidarė katalikų kultūros stabdžiu net ligi 20-to amžiaus pradžios. Katalikai būdavo raginami žiūrėti su nepasitikėjimu į tai, ką atneša progresuojantis pasaulis. Jiems būdavo vis primenama jų betarpiška priklausomybė nuo hierarchijos; taigi nesiimti jokių savanoriškų žygių. Anot Martinos, buvo stengiamasi stiprinti katalikiškąjį getą supančius apsauginius mūrus.10 Bažnyčioje nyko bendruomeniškumas.

Tada kilo reakcija tikinčiųjų tarpe. Paaiškėjo, kad vienas ar keli, tegu ir labai aukštai Bažnyčioje stovį, asmenys negali visko laiku pastebėti ar teisingai įvertinti. Bažnyčioje budo sąmonė, kad ją sudaro ne vienas, kad ir labai aukštai stovįs, asmuo, bet visi tikintieji. Pradėta reikalauti tarimosi Bažnyčioje, visų su visais. Tarimosi visų pirma reikalavo tie, kurie stovėjo vadinamame fronte, kurie susidurdavo su moderniuoju pasauliu įvairiose jo srityse. Jie pamatė, kad Bažnyčiai gresia pavojus prasilenkti su savo pašaukimu, tai yra sąlyčio su pasauliu, kuriam Evangeliją skelbti ir kurį krikštyti ji buvo siųsta. Pasirodė, kad vien bėgimas nuo naujovių pačių problemų neišsprendžia, o tik jų sprendimą nudelsia. Todėl Dievo apvaizdos pašauktas Angelo Roncalli, išrinktas popiežium ir pasivadinęs Jonu XXIII, pradėjo naują fazę Bažnyčios gyvenime, sušaukdamas II Vatikano susirinkimą.

Įtampos II Vatikano susirinkime
II Vatikano susirinkime pradėta reikalauti koleginės dvasios. Ji pirmiausia turėjo pasireikšti popiežiaus santykiuose su vyskupais.

Tačiau perėjimas iš nekoleginės į koleginę praktiką nebuvo ir nėra lengvas Bažnyčioje. Tai liudija vienas susirinkimo meto dokumentų. Dėl jo kilę ginčai mums vėl nušviečia popiežiškojo neklaidingumo tikrąsias šaknis.

Spausdinant II Vatikano susirinkimo dokumentus, Vatikano spaustuvėje prie dogminės konstitucijos apie Bažnyčią (Lumen gentium) buvo prisegtas raštas, pavadintas įžangine paaiškinančia pastaba (Nota explicativa praevia). Jos autoriai pasivadino moksline komisija (Commissio Doctrinalis).11 Aišku, kad ta priesaga buvo atsiradusi ne be popiežiaus žinios bei pritarimo.

Jos autoriams atrodė, kad II Vatikano susirinkimas dar nėra pakankamai teisingai nušvietęs popiežiaus neklaidingumo. Todėl jie aiškina, kad galį būti du popiežiaus veikimo būdai: vienas kolegijinis, bendradarbiaujant vyskupams (simul cum Episcopis), kitas — be vyskupų, vienas (modo personali). Jau pati bažnytinė praktika rodanti, kad ne visi popiežiaus veiksmai esą griežta prasme kolegijiniai (actus stricte collegiales). Kolegijiniai popiežiaus veiksmai vykstą tik tam tikrais atvejais, būtent visuotinų Bažnyčios susirinkimų metu, susirinkus vyskupams iš viso pasaulio.

O šiaip jau popiežius veikiąs vienas (seorsim), be vyskupų. Jis galįs veikti vienas visur ir visada, kada tik jam patinka (ad placitum).12

Tai jau reiškė popiežiaus absoliutizmą; tada popiežius, tiesos ieškodamas, galėtų apsieiti ir vienas, be Bažnyčios.

Tokie Notos (Nota explicativa praevia) teiginiai susilaukė kritikos. Nesunku buvo pastebėti Notos nesutarimą su dogmine susirinkimo konstitucija. Ši sako, kad ne vienas popiežius, bet ir "Episkopatas, kuris yra apaštalų kolegijos įpėdinis mokymo ir ganytojinio valdymo pareigoms ir netgi pačios apaštalų kolegijos pratęsimas, taip pat turi aukščiausią ir pilną galią visoje Bažnyčioje (V. 22)".

Kritikuodamas tą Notą, Kari Rahner pastebi, kad Episkopatas aukščiausią ir pilną galią visoje Bažnyčioje gauna ne iš popiežiaus. Antraip ji nebūtų nei aukščiausia, nei pilna. Rahneris samprotauja: jeigu popiežius tarp vieno ir kito Bažnyčios susirinkimo galėtų veikti bei spręsti vienas, tai tada Episkopatui duota aukščiausia ir pilna galia visoje Bažnyčioje, dokumentuota II Vatikano susirinkime, tarpsusirinkiminiais laikotarpiais pasidarytų tuščiu žodžiu. Nors tų intervalų metu, sako jis, popiežiaus veiksmai ir nėra griežta prasme kolegijiniai, tai vis dėlto jie yra kolegijiniai, nes popiežius turi laikytis ankstesniųjų, buvusiųjų Bažnyčios susirinkimų nuostatų ir niekada nėra nuo jų nepriklausomas. Nauji tad popiežiaus sprendimai gali gimti tik anų susirinkimų paraštėse. Kiek popiežiaus veiksmai, kiek jo sprendimai yra neklaidingi, tiek jie yra ir koleginiai.

Toliau Rahneris aiškina, kad, kalbant apie popiežių ir vyskupus, kalba eina ne apie kokias dvi valdžias Bažnyčioje. Dviejų valdžių Bažnyčioje nėra. Yra tik viena: vyskupų kolegijos su tos kolegijos galva — popiežium.13 Jeigu tad popiežius veikia kaip popiežius, tai visada jis veikia kaip vyskupų kolegijos galva. Kaip negalima Bažnyčios įsivaizduoti be vyskupų kolegijos, taip negalima įsivaizduoti ir vyskupų kolegijos be tos kolegijos galvos — popiežiaus. O šitaip popiežiaus veiksmai visada yra kolegijiniai. Štai popiežius yra Romos vyskupas. O kaip vyskupas jis visada priklausys vyskupų kolegijai.14

Ir J. Ratzinger laiko anos Notos formuluotes nelabai vykusiomis. Joks bažnytinis dokumentas, sako jis, ligi šiol nėra teigęs, kad popiežius galėtų savo galią, kurios jam šiaipjau niekas neneigia, naudoti savo asmeniška nuožiūra (Notos žodžiais: ad placitum, secundum propriam discretionem). Be to, pastebi Ratzingeris, ta Nota nėra II Vatikano susirinkimo dokumentas, o tik vienos jos komisijos.15 Kaip žinom, jos nėra nei prel. Balčiūno - Tamošaičio, S.J., parūpintame II Vatikano susirinkimo dokumentų rinkinyje. Tačiau ta Nota atspindi įtampas Bažnyčioje tarp nekolegijinio ir kolegijinio stiliaus šalininkų.

Diskutuojant popiežiaus santykį su Bažnyčia II Vatikano susirinkime, tuometinis popiežius Paulius VI buvo pasiūlęs dogminėn konstitucijon įrašyti tokį sakinį: popiežius už savo veiksmus yra atsakingas vienam Kristui (uno Domino devinctus). Tačiau teologinė II Vatikano susirinkimo komisija tokį teiginį įrašyti konstitucijon atsisakė, argumentuodama, kad popiežius turi laikytis ir Apreiškimo, ir pagrindinių Bažnyčios struktūrų, ir sakramentų, ir ankstesniųjų Bažnyčios susirinkimų nuostatų — sprendimų, ir kitų bažnytinių dalykų, kuriuos trumpai išskaičiuoti net neįmanoma.16

Galimas daiktas, kad šitokia popiežiaus, kaip nekolegijinio Bažnyčios valdovo, samprata piršdavosi ir dėka popiežiaus plačiai vartojamo titulo: Kristaus vietininkas žemėje. Todėl 1970 metais paties popiežiaus sudarytoji tarptautinė teologų komisija popiežiui patarė tokio titulo atsisakyti. Popiežius esąs vien šv. Petro įpėdinis.

Popiežiaus lankymosi Vokietijoje proga Kari Rahner yra rašęs, kad tam tikri, ankstesni, popiežiavimo būdai nebūtinai turį likti ir ateityje ir kad ne visa, kas tam tikrų istorinių aplinkybių dėka čia yra atsiradę, gali būti išvedama iš pačių dogmų. Kaip pavyzdį jis nurodo vyskupų sinodus Romoje Pauliaus VI popiežiavimo metu. Tie sinodai be patariamojo balso vargu ar ką daugiau reikšdavę ir tuo pačiu neatspindėdavę dogmose numatyto tikrojo popiežiaus ir vyskupų santykio. Kaip išeitį iš tokios padėties jis siūlė teisiškai apibrėžti popiežiaus ir vyskupų santykį. Anot jo, popiežius tai galėtų padaryti.17

Kaip dogminė konstitucija apie Bažnyčią rodo, II Vatikano susirinkimas yra atsiribojęs nuo vadinamo papalizmo — popiežiaus pervertinimo kitų Bažnyčios narių sąskaiton. Jis yra pasipriešinęs biurokratiniam centralizmui, nuvertinusiam vyskupus ir atremtam į neteisingą popiežiaus ir vyskupų vaidmenų paskirstymą (žiūr. B. 27: vyskupai nėra popiežiaus vikarai).18 Todėl po II Vatikano susirinkimo popiežiai pradėjo šaukti vyskupų sinodus Romon.


V. VIZGIRDA    PIETA. Vitražas. Galdiko galerija New Yorke

Evangelijos tiesos ieškant
Lietuvių teologinėje literatūroje popiežiaus neklaidingumo klausimas beveik nėra gvildentas). Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos suvažiavime 1967 metais prel. Ladas Tulaba yra skaitęs paskaitą tema "Apaštalų ir vyskupų kolegija", išspausdintą "Suvažiavimo darbuose".19 Joje aiškinami apaštalų ir vyskupų kolegijų pobūdžiai. Autorius pabrėžia popiežių pirmtako apaštalo Petro ypatingą vietą Bažnyčioje ir pastebi, kad "Kristus jį išrinko būti pirmuoju", kad "Kristus suteikė Petrui aukščiausią valdžią Bažnyčioje",20 kad "Išganytojas jam suteikė valdžią virš kitų apaštalų" ir kad "Bažnyčios tvarkyme net ir apaštalai turėjo paklusti Petrui, kadangi jis atstovavo Kristui".21 Tiesa, sako L. Tulaba, apaštalai buvo vadovaujami Šv. Dvasios ir iš jos gaudavo tiesioginių nurodymų, kaip jų buvo gavęs ir Paulius, "paties Kristaus pašauktas būti apaštalu". Tačiau, nežiūrint visų apaštalų turėtos autonomijos bei savarankiškumo, nė vienas jų nekėlė abejonės, bet, priešingai, visi pripažino Petro primatą; visi nusilenkė jo aukščiausiai valdžiai", taip, kad ir Jeruzalės susirinkimui vadovavo Petras". Dar daugiau: Jeruzalės "susirinkimas priėmė Petro pareiškimą, jog krikščionys iš pagonių neturi būti verčiami laikytis žydų ritualinio Įstatymo".22 Čia reikia klausti: ar iš tikrųjų tokia pasyvi buvo apaštalų laikysena Petro atžvilgiu, Evangelijos tiesos ieškant, ir ar Jeruzalės nuosprendis buvo vieno Petro darbas? Ką tais klausimais sako Šv. Raštas?

Štai apaštalas Paulius rašo: "Kai Kefas atvyko į Antiochiją, aš jam pasipriešinau į akis, nes jis buvo nusižengęs. Mat prieš atvykstant kai kuriems nuo Jokūbo, jis valgydavo su pagonimis; bet kai tie atvyko, jis pasitraukė ir ėmė jų vengti, bijodamas apipjaustytųjų. Kartu su juo veidmainiavo ir kiti žydai, netgi Barnabas pasidavė jų veidmainystei. Pamatęs, kad jie nukrypsta nuo Evangelijos tiesos, aš pasakiau Kefui visų akivaizdoje: 'Jei tu, būdamas žydas, gyveni pagoniškai, tai kodėl verti pagonis laikytis žydų papročių?'" (Gal. 2,11-14).

Kaip matyti, šiuo atveju Paulius pareikalauja, kad Petras nusilenktų Evangelijos tiesai.

O kas yra Evangelijos tiesa, sprendė visi.

Tai rodo Jeruzalės susirinkimo istorija, atpasakota Šv. Rašte. Kai "kilo nesutarimų ir didelių ginčų" (Apd. 15, 2) dėl ritualinio Mozės Įstatymo, pasakoja Lukas, tai Paulius, Barnabas ir kai kurie an-tiochiečiai vyko į Jeruzalę pas apaštalus ir vyresniuosius. Ten "jie buvo priimti bažnyčios, apaštalų bei vyresniųjų" (15,4). Ten ginčai ėjo toliau. Krikščionys, kilę iš farizėjų, reikalavo laikytis ritualinio Mozės Įstatymo. Su tuo nenorėjo sutikti delegacija iš Antiochijos, kur gyveno krikščionys, kilę iš pagonių. Tada "apaštalai ir vyresnieji susirinko šio klausimo apsvarstyti" (15,6). Ir vėl, kaip pasakoja Šv. Raštas, įsiliepsnojo ilgi ginčai (15,7). Pirmasis, tiesa, ėmė žodį Petras. Bet kalbėjo ne jis vienas. Kalbėjo ir Barnabas, ir Saulius, ir Jokūbas. Po visų kalbų išsilukšteno nuosprendis. Ar jis buvo nekolegijinis, ar buvo vieno Petro padiktuotas? Šiuo klausimu Šv. Raštas sako: "Tada apaštalai ir vyresnieji kartu su visa bažnyčia nutarė pasiųsti į Antiochiją iš savo tarpo išrinktus vyrus kartu su Paulium ir Barnabu" (15,22) ir "jiems įteikė tokį raštą" (15,23), kuriame buvo sakoma: "mes, bendrai (m.p.) susirinkę, nusprendėme (15,25) tai, "kas Šventajai Dvasiai ir mums (m.p.) pasirodė teisinga" (15,28). Iš karto matyti, kad Jeruzalės nuosprendis buvo ne vieno Petro; taigi ne monarchinio, o kolegijinio pobūdžio. O kas Jeruzalės nuosprendį suformulavo? Ne Petras, o Jokūbas! (Žiūr.: Apd. 15, 13-20).

II Vatikano susirinkimas, mesdamas žvilgsnį Bažnyčios praeitin, irgi pastebi, kad "buvo sušaukiami susirinkimai, kuriuose net svarbesnieji dalykai būdavo bendrai nutariami" (B. 22).

L. Tulaba aiškina, kad Kristaus pašauktieji apaštalai, tiesa, "gaudavo tiesioginiai nurodymų iš Šv. Dvasios" ir dėl to "buvo visai tikri tiek dėl jų skelbiamo mokslo, tiek dėl vykdomos apaštališkos veiklos".23 Gi vyskupai, apaštalų įpėdiniai, tokių tiesioginių nurodymų iš Šv. Dvasios jau nebeturį. Jie tad nebegalį nei skelbiamo mokslo tikrumo laiduoti: "vyskupas buvo pašventinamas, kad galėtų eiti savo pareigas, bet nei antgamtinių galių, nei charizmatinių dovanų per pašventinimą jis negaudavo".24

Neaišku, ką čia L. Tulaba žodžiu "tiesioginiai" supranta? Be to, reikia nustebus klausti: kas tai per vyskupų pareigos, kurioms nei antgamtinių galių, nei charizmatinių dovanų jau nebereikia? O kas tad dabar antgamtines galias ir charizmatines dovanas gauna? Paskaitininko nuomone, tik vienas asmuo Bažnyčioje. Autorius taip samprotauja: "Vyskupai, kad galėtų vykdyti teokratinę valdžią, kurią Kristus paliko Bažnyčioje, patys neturėdami charizmatinių dovanų, kokias turėjo apaštalai, ir negaudami betarpių įsakymų iš Kristaus, turi priklausyti ir veikti vienybėje su tuo, kuris yra jo vietininkas žemėje; kuris yra įpėdinis to, kuriam Kristus patikėjo aukščiausią valdžią, kad veiktų jo vardu ir atstovautų jo asmenį Bažnyčioje, būtent šv. Petro. Romos popiežius, Petro įpėdinis, atstovauja Kristų ir veikia, jo asmenyje valdydamas Bažnyčią. Visi vyskupai turi būti vienybėje su juo, kad jų veikimas ir jų valdžia būtų paties Kristaus, t.y. teokratinė".25

Taigi popiežius vienas gautų betarpius įsakymus iš Kristaus. Jis vienas atstovautų Kristui ir veiktų jo asmenyje. Jam vienam Kristus būtų patikėjęs aukščiausią valdžią Bažnyčioje; šalia Romos vyskupo kiti vyskupai "nei antgamtinių galių nei charizmatinių dovanų" jau nebegauna.26
Paskaita yra baigiama pastaba, kad "šita prasme apie vyskupus kalba ir Vatikano II Visuotinis Bažnyčios susirinkimas".27

Tačiau II Vatikano susirinkimas šita prasme apie vyskupus nekalba. Susirinkimo aiškinimu ir "vyskupai prakilniu ir regimu būdu užima paties Kristaus — mokytojo, ganytojo, kunigo vietą ir veikia, atstovaudami jo asmeniui" (B. 21). Tiesa, ir II Vatikano susirinkimas pabrėžia vyskupų vienybės su popiežium reikalingumą. Tačiau susirinkimo tėvai tos vienybės neaiškina kaip vyskupų pasyvaus, mechaniško nusilenkimo popiežiui. Jie įspėja, kad vyskupai "nelaikytini popiežiaus vikarais, nes turi savo galią" (B. 27). Tą galią jie gauna ne iš popiežiaus, o iš Šv. Dvasios vyskupystės šventimų metu: "svarbioms pareigoms atlikti apaštalai buvo Kristaus apdvanoti ypatingu būdu Šventąja Dvasia" (B. 21). "Jie (apaštalai) rankų uždėjimu perteikia savo padėjėjams Dvasios dovaną, kuri iki mūsų dienų yra perduodama vyskupo konsekracijoje" (B. 21).

Šitie teiginiai apie vyskupus nėra kokia II Vatikano susirinkimo naujovė.

Jau I Vatikano susirinkimas yra mokęs, kad vyskupus yra įstačiusi Šv. Dvasia Dievo Bažnyčiai valdyti — positos a Spiritu sancto, regere eccle-siam Dei (Sessio 23, c. 4). Gi II Vatikano susirinkimas moko, kad vyskupai, "susirinkę visuotiniame Susirinkime, yra visos Bažnyčios tikėjimo bei doros mokytojai ir teisėjai" (B. 25). Čia jau reikia klausti: kaip vyskupai galėtų būti tikėjimo bei doros mokytojais ir teisėjais, antgamtinių galių ir charizmatinių dovanų negaudami ir Kristaus asmeniui nebeatstovaudami ?

Šitokių, vyskupų vaidmenį Bažnyčioje siaurinančių, aiškinimų yra buvę po I Vatikano susirinkimo nekolegijiniam stiliui Bažnyčioje paremti.

Neigiant kolegijinį, bendruomeninį Bažnyčios pobūdį ir kartu žinant, kad Bažnyčia be Šv. Dvasios apsieiti negali, tenka jos veikimą suvesti į vieną popiežių, vyskupus paliekant ir be antgamtinių galių, ir be charizmatinių Šv. Dvasios dovanų. O jeigu vyskupai tų galių bei dovanų negauna, tai vyskupų galima ir nepaisyti. Pažiūra su praktiškomis išvadomis!

Įdomi yra ir kita paskaitininko pastaba: kad Bažnyčioje "teokratinė tvarka savo žemiškam reiškimęsi remiasi asmenimis, o ne bendruomene; individais, o ne kolegija".28 Tiesa, kad bendruomenės ar kolegijos ne iš ko kito, o iš asmenų ir susideda. Tačiau L.T. nori pasakyti, kad teokratinė tvarka remiasi ne visais asmenimis, ne visais individais, o tik kai kuriais. O tada reikia autorių klausti: kuo remiasi šie asmenys, šie individai, norėdami būti tikri dėl jų skelbiamo mokslo? Kad galėtų, anot autoriaus, vykdyti teokratinę valdžią, jie turi remtis Kristum.

Tiktai kitas klausimas: ką reiškia remtis Kristum Naujojo Testamento bendruomenėje — Bažnyčioje? Remtis Kristum Naujojo Testamento bendruomenėje reiškia remtis jo Bažnyčia, nes Bažnyčia, Šv. Rašto mokslu, yra Kristaus kūnas, Šv. Dvasios gaivinamas. "Jūs esate Kristaus kūnas ir atskiri jo nariai", rašo apaštalas Paulius korintiečiams (1 Kor. 12, 27). "Jumyse gyvena Dievo Dvasia" (1 Kor. 3, 16). 'Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti", — šitaip atpasakoja Šv. Raštas Šv. Dvasios veikimą per pirmąsias Sekmines (Apd.. 2,4). O apaštalas Petras, pirmasis popiežius, tada subėgusiai žmonių daugybei štai kokius Dievo pažadus yra paskelbęs: "Aš kiekvienam kūnui išliesiu savosios Dvasios. Savo tarnams bei tarnaitėms tomis dienomis aš išliesiu savosios Dvasios, ir jie pranašaus" — suprask: kalbės mano vardu (Apd. 2, 17-18).

II Vatikano susirinkimas bažnytinę tikrovę taip aiškina:
"Viena tėra Dievo išrinktoji tauta: vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas. Bendra yra narių kilnybė, plaukianti iš jų atgimimo Kristuje, bendra vaikų malonė, bendras pašaukimas būti tobulais; vienas išganymas, viena viltis, nedaloma meilė. Taigi Kristuje ir Bažnyčioje nėra jokios nelygybės dėl kilmės ar tautybės, visuomeninės padėties ar lyties, nes čia nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyriškio, nei moteriškės; nes visi jūs esate vienas Kristuje Jėzuje".

Toliau susirinkimo tėvai sako:

"Nors Bažnyčioje ir nevisi eina tuo pačiu keliu, visi yra pašaukti siekti šventumo ir gavę lygiai tą patį tikėjimą iš teisingojo Dievo. Nors kai kurie Kristaus valia yra paskirti būti kitiems mokytojais, paslapčių perdavėjais ir ganytojais, visi yra lygūs kilnumu ir kiekvienam tikinčiajam bendra veikla Kristaus kūnui plėtoti. Skirtumą, kurį Viešpats padarė tarp pašvęstųjų tarnų ir likusios Dievo tautos, lydi jungtis, nes ganytojai ir kiti tikintieji yra susieti abipuse priklausomybe. Bažnyčios ganytojai, sekdami Viešpaties pavyzdžiu, tegu tarnauja savo tarpe ir kitiems tikintiesiems; o tikintieji uoliai teateina į pagalbą ganytojams ir mokytojams. Tuo įvairumu visi liudija įstabią Kristaus kūno vienybę; pats malonės, tarnybos ir veiklos skirtingumas jungia Dievo vaikus į viena, nes visa tai daro viena ir ta pati Dvasia" (B. 32).

II Vatikano susirinkimas kalba apie vieną išrinktąją Dievo tautą, apie vieną tikėjimą, vieną krikštą; apie bendrą kilnybę, malonę, pašaukimą; apie vieną išganymą, viltį bei nedalomą meilę; apie bendrą veiklą Kristaus kūnui plėtoti; apie visų abipusę priklausomybę; apie tarnavimą vienų kitiems; žodžiu, apie "įstabią Kristaus kūno vienybę", kuri visa daro "viena ir ta pati Dvasia" (B. 32).

Viena ir ta pati Dvasia!

Prel. L. Tulaba kalba apie betarpius įsakymus ir tiesioginius nurodymus, kuriuos popiežius turėtų gauti, norėdamas būti tikras dėl savo mokslo bei apaštališkos veiklos. Bet iš kur jis juos gauna?

II Vatikano susirinkimas aiškina, kur popiežius tuos "tiesioginius bei betarpius" nurodymus randa, — būtent, Bažnyčioje, kurioje veikia viena ir ta pati Dievo Dvasia, Bažnyčioje, atsiliepusioje į Dievo balsą, į Apreiškimą, neklystančiu tikėjimu.

Jeigu II Vatikano susirinkimas moko, kad tikinčiųjų visuma tikėdama negali klysti; "kai nuo vyskupų iki paskutinio pasauliečio sutinka tikėjimo ir doros dalykuose" (B. 12), tai tas rodo, kad bažnytinis neklaidingumas remiasi tikinčiųjų visuma.

Todėl ir naujasis lietuviškasis katekizmas į klausimą "Ką reiškia, kad Bažnyčia yra neklaidinga?", šitaip atsako: "neklysta Bažnyčios vadovai, vieningai mokydami tikėjimo ir doros dalykų, ir neklysta tikintieji, vienodai tikėdami".29

Tai II Vatikano susirinkimo mokslas: tikinčiųjų visuma, būdama Šventojo patepta, negali tikėdama klysti. Šią ypatingą savybę pareiškia antgamtinė visos bendrijos tikėjimo nuovoka" (B. 12).

Tą, Šv. Dvasios pažadintą, nuovoką tikėjimo ir doros dalykuose teisingai atspėti yra pašauktas popiežius, turįs tam tikslui ypatingą, jam vienam duotą, karizma, arba Šv. Dvasios dovaną. Tačiau "Popiežius tuomet nesprendžia kaip privatus asmuo, bet išdėsto arba saugo katlaikų tikėjimo mokslą kaip vyriausias visos Bažnyčios mokytojas, kuriame ypatingu būdu slypi tos Bažnyčios (m.p.) neklaidingumas" (B.25).

Išnašos

1.    Romanum Pontificem ea infallibilitate pollere, qua divinus Redemptor Ecclesiam suam in definienda doctrina de fide vel moribus instructam esse voluit. Iš dogmos teksto.

2.    Cum ex Cathedra loąuitur, id est, cum omnium Christianorum Pastoris et Doctoris munere fungens pro suprema sua Apostolica auctoritate doctrinam de fide vel moribus ab universa Ecclesia tenendam definit. Iš dogmos teksto.

3.    Joseph Ratzinger, Das neue Volk Gottes. Entwuerfe zur Ekklesiologie. Patmos, 1969, p. 150: "Der Anteil der Laien an der Unfehlbarkeit".

4.    Joseph Loosen, S.J.: "Kirche aus Priestern und Laien". Knygoje Denkender Glaube. Frankfurt, 1 laida, 1966, p. 283-4.

5.    Ratzinger, p. 168-9.

6.    Loosen, p. 283.

7.    Michael Schmaus, Der Glaube der Kirche. Handbuch der katholischer Dogmatik, II. Hueber, 1 laida, 1970, p. 192.

8.    Schmaus, p. 190.

9.    Hermann J. Pottmayer, Die Hypothek eines Dogmas. Warum ein Lehrsatz neu interpretiert werden muesste. Reinischer Merkur, nr. 5, 1980 m.

10.    Giacomo Martiną, La Chiesa nell'eta dell' assolutismo... Lezioni. Morcelliana, 1970, p. 655-659.

11.    Constitutio dogmatica de Ecclesia. Typis Polyglottis Vaticanis, 1964, p. 72-74.

12.    Constitutio, p. 73: "Ad iudicium Summi Pontificis, cui cura totius gregis Christi comissium est, spectat, secundum necessitates Ecclesiae decursu temporum variantes, determinare modum quo haec cura actuari conveniat, sive modo personali, sive modo collegiali".

13.    Lexikon fuer Theologie und Kirche. Das zweite Vatikanische Konzil, I, Herder, 1966, p. 228. Kari Rahner: "unter dem Papst als seinem primatialen Haupt verfasste Kollegium".

14.    Lexikon, ten pat, p. 228.

15.    La Chiesa del Vaticano II. Opera colletiva diretta da Guilhermo Barauna, o.f.m., Vallecchi, 1965, p. 755-6: Joseph Ratzinger, La collegialita episcopale dal punto di vista teologico.

16.    Lexikon, ten pat, p. 227, Kari Rahner: ". . . hat die Theologische Konzilskommission denVorschlagdes Papstes selbst, in diesem Artikel zu sagen, der Papst sei bei seinem Handeln 'uni Domino devinctus', als ueberfluessig und die VVahrheit simplifizierend abgelehnt (Schema vom3.7.1964, S. 93) mit der Begreundung: Romanus Pontifex enim etiam observare tenetur ipsam Revelationem, stucturam fundamentalem Ecclesiae, sacramenta, definitiones priorum Conciliorum, etc. Quae omnia enumerari neąueunt".

17.    Rheinischer Merkur, Nr. 46, 1980 m. Kari Rahner, Der VVeideplatz des Pontifex (laikraščio priede: Der Papst in Deutschland).

18.    Ratzinger, Das neue Volk Gottes, p. 166.

19.    Suvažiavimo Darbai. Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija. VII. Roma, 1972, p. 135-150: Prel. Ladas Tulaba, "Apaštalų ir vyskupų kolegija".
 
20.    Ten pat, p. 141.

21.    Ten pat, p. 142.

22.    Ten pat, p. 145.

23.    Ten pat, p. 145.

24.    Ten pat, p. 150.

25.    Ten pat, p. 150.

26.    Ten pat, p. 150.

27.    Ten pat, p. 150.

28.    Ten pat, p. 149.

29. Musų tikėjimo šviesa. Trumpas katekizmas katalikų šeimoms. Lietuvos vyskupijų ordinarų kolegijos leidinys. Vilnius — Kaunas, 1980 m., p. 99.