EGZILINIŲ VYRIAUSYBIŲ IR VEIKSNIŲ PROBLEMA Spausdinti


Versalio sistema
Po pirmojo pasaulinio karo visuotinė taikos konferencija įvedė vadinamąją Versalio sistemą, kurios teoretinę bazę sudarė prezidento Wilsono 14 punktų ir karo paliaubų sutarties principai. Toje sistemoje Europoje gimė eilė naujų valstybių. Taikos konferencija Versalio ir kitomis taikos sutartimis nustatė tarptautinę teritorinę tvarką, įkūrė tarptauf nę valdžią — Tautų Sąjungą — ir jai pavedė tą tvarką išlaikyti ir garantuoti. Tokiu būdu pokariniame pasaulyje Tautų Sąjunga tapo tarptautinės bendruomenės organu tarptautinei tvarkai, tarptautinei teisei ir tuo pačiu tarptautinei taikai išsaugoti.

Kadangi eilė valstybių, tarp jų ir Lietuvos valstybė, Versalio sistemoje gimė, gyveno ir žuvo, todėl yra labai svarbu suprasti Versalio tvarkos esmę. Nors pats tautų apsisprendimo principas jau nebuvo visai naujas, vis dėlto reikia pripažinti, kad jis Versalio sistemoje tokia gausia ir plačia apimtim praktiškai buvo pritaikytas pirmą kartą istorijoje. Remdamasi šiuo principu, ne tik eilė tautų įkūrė savo nepriklausomas valstybes, bet gal dar svarbiau, kad šis principas tapo visuotiniu tarptautinės teisės šaltiniu. Tarptautinės teisės literatūros ir tarptautinių institucijų jis buvo pripažintas pagrindine sąlyga pasaulinės bendruomenės egzistencijai. Dar daugiau, šis principas tapo apsprendžiančiu kriterijum tarptautinių sutarčių ir tautų santykių teisėtumui nustatyti.

Šis straipsnis turėjo būti paskaita Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos suvažiavime St. Petersburg Beach 1982 metų lapkričio mėnesį. Autoriui į suvažiavimą nuvykti negalint ir Aidų redaktoriui paprašius, autorius mielai sutiko straipsnį paskelbti Aiduose. Straipsnio autorius yra Strasbourgo Prancūzijoje tarptautinės teisės daktaras, Wilkes kolegijos profesorius emeritas, keturių knygų autorius.

Versalio sistemos išlaikymas ir užtikrinimas buvo pavesta Tautų Sąjungai, kurios vyriausieji organai buvo gan vieningi, nes jos nariai buvo maždaug vieningos arba artimos politinės, ekonominės ir kultūrinės ideologijos. Be to, svarbiausia, nei Jungtinės Amerikos Valstybės, nei Anglija, nei Prancūzija bei Japonija ir net Italija jokių svarbių teritorinių reikalavimų viena prieš kitą neturėjo, išskyrus tuos, kurie buvo susiję su nugalėtos Vokietijos apkarpymu ir nubaudimu bei tautų apsisprendimo teisės praktišku įgyvendinimu. Tokiu būdu Europos teritorinis statusas po karo buvo nustatytas be ypatingų sunkumų, buvo ratifikuotas įvairiomis sutartimis net ir su nugalėta Vokietija, kuri laisvai 1925 metų Locarno paktu teritorinius pakitimus patvirtino ir pripažino.

Visuotinės taikos konferencijos nutarimais, Versalio ir kitomis taikos sutartimis Europoje sukurta Versalio sistema tapo teisine santvarka su tarptautiniu Tautų Sąjungos organu — vyriausybe, tarptautiniu tribulonu ir neginčijamais tarptautiniais įstatymais, reguliuojančiais tautų santykius.

Lietuva ir kitos tiek mažos, tiek didelės Europos valstybės šioje Tautų Sąjungos teisinėje tvarkoje kūrė ir tobulino savo valstybinį gyvenimą ir lygiomis teisėmis su kitais tarptautinės bendruomenės nariais vykdė savo teritorijose savo valstybinį suverenumą, kitiems netrukdant jų vidaus gyvenimo.
 
Versalio sistemos likimas
Teisė ir jos įvesta tvarka paprastai tęsiasi tol, kol ji yra jos narių respektuojama ir kol valstybės organai sugeba sėkmingai ją vykdyti bei teisės ir jos tvarkos laužytojus vienu ar kitu būdu sudrausti. Bet kas įvyksta, kada teisė ir jos tvarka yra pažeidžiamos - laužomos ir kada valstybės organai nesugeba teisės vykdyti ir tvarkos išlaikyti? Tokia pradinė teisinės tvarkos irimo stadija yra vadinama sukilimu (insurgency - insurrection - rebellion). Tokiu atveju nustatytoji teisinė tvarka ir dažnai net konstitucinė valstybės santvarka patenka į rimtą krizę, kuri kartais išsirutulioja į nepataisomą valstybės tvarkos ir valstybės organų sužalojimą arba net ir sunaikinimą. Tokiu atveju valstybės viduje turime politinį procesą, kuris vadinamas revoliucija. Tarptautinėje bendruomenėje šis teisinis tvarkos ardymo procesas taip pat yra galimas. Versalio sistemos atveju jis vyko eilę metų, kol pagaliau priartėjo prie visiškai beteisės padėties ir prie teisinės tvarkos sunaikinimo stadijos, kurią tarptautinėje teisėje vadiname karu.

Pažiūrėkime trumpai Versalio sistemos krizės įvykių eigą, kurioje šios sistemos santvarka iš įtempimų valstybių tribūnose išsivystė į sukilimą, naudojant karo jėgą arba jėgos grasą sistemai pakeisti, ir pagaliau kulminavo į politinį procesą, vadinamą karu.

Versalio tvarkos žalojimas vyko stadijomis per eile metų, pradedant Japonijos invazija į Mandžiūriją 1931, toliau — Vokietijos apsiginklavimu 1934 - 35, Reino remilitarizavimu 1936, Austrijos inkorporavimu 1938, Čekoslovakijos likvidavimu 1938-39, Klaipėdos okupavimu 1939 ir pagaliau invazija į Lenkiją, karu 1939 metais.

Tarptautinės krizės ir įtempimų išsirituliojimu į viešą tarptautinio masto sukilimą reikėtų laikyti momentą, kada Hitlerio Vokietija 1939 kovo mėnesį sulaužė galbūt paskutinį Europos teisinės tvarkos Muencheno paktą, kuriuo Sudetai buvo atskirti nuo Čekoslovakijos ir prijungti prie Vokietijos.

Kad geriau suprastume 1939 metų katastrofos prasmę ir vyksmą, turime susipažinti su Muencheno pakto esme. Pagal Versalio sistemos dvasią iš tautų apsisprendimo teisės nė viena tauta ar tautybė nebuvo eliminuotos visiems laikams. Tad tuo suprantama, kad ir Sudetų vokiečiai turėjo tą teisę turėti, nepažeidžiant šios teisės čekoslovakų tautai. Prisijungdamos prie Munecheno pakto, Anglija ir Prancūzija turėjo tikslą šių dviejų tautybių (Čekoslovakijos ir Sudetų) teises suderinti ir tuo pačiu išgelbėti jau sukrėstą Europos teisinę tvarką ir, svarbiausia, išgelbėti Europos taiką.

Pagal Muencheno pakto raidę šiam tikslui įsipareigojo taip pat ir šio pakto kosignatarai Vokietija ir Italija.

Muencheno pakto 6 str. buvo sutarta, kad "galutinis sienų nustatymas (tarp Čekoslovakijos ir Vokietijos) bus padarytas tarptautinės komisijos". Tos pačios datos, 1938 rugsėjo 29, pakto priede (anexe), pasirašytame visų keturių valstybių galvų (Hitlerio, Chamberlain, Daladier ir Mussolini), buvo pabrėžta, jog Anglijos ir Prancūzijos vyriausybės prisijungė prie Muencheno pakto tuo pagrindu, kad naujos Čekoslovakijos sienos bus tarp-tautiškai garantuosos ir kad pagrindinė šios garantijos sąlyga yra užtikrinimas Čekoslovakijos nepriklausomybės. Taip pat čia pabrėžta, kad, išsprendus Lenkijos ir Vengrijos mažumų Čekoslovakijoje problemą, "Vokietija ir Italija taip pat duos Čekoslovakijai garantiją".

Nežiūrint jau pašlijusios Versalio sistemos procedūros Tautų Sąjungos rėmuose, o taip pat ir jau ginklams žvangant jėgos grėsme, 1938 metų Muencheno paktas dar buvo teisinis aktas, o gal greičiau modus vivendi karui išvengti, "peace for our time", kaip Chamberlain tai aptarė. Sakome, paktas buvo teisinis aktas, nes sauvalinė jėga, karas, Sudetų klausimui išspręsti nebuvo pavartota, ypač dar ir dėl to, kad Versalio sistemos bei Tautų Sąjungos pripažintas tautų apsisprendimo principas buvo pritaikytas taip pat ir Sudetų krašto vokiečiams, jiems leidžiant susijungti su jų buvusia tėvyne Vokietija. Gal svarbiausias šio garsaus, dažnai tarptautine blogybe — išdavimu laikomo pakto patvarkymas, teoretiškai išgelbėjęs Europos teisinę tvarką, buvo tas, kad etninė Čekoslovakija buvo palikta būti nepriklausoma valstybe ir jos nepriklausomybei buvo pramatyta pakto signatarų garantija. Tiesa, mes turime pripažinti, kad šio pakto sudarymo procesas nebuvo reikiamas ir normalus, bet tą buvo galima pateisinti tarptautinėje teisėje žinoma klauzule — rebus sic stantibus (susidariusiomis nepaprastomis aplinkybėmis).

1939 kovo mėnesį kariškai okupuodama Čekoslovakiją ir inkorporuodama ją į Reichą, kaip savo protektoratą, Vokietija aiškiai sulaužė Muencheno paktą ir lemiamai pažeidė Versalio sistemos status quo. Šiuo jėgos aktu Vokietija paneigė taip pat ir suparaližuotos Tautų Sąjungos pakaitalą, Muencheno precedentu sukurtą didžiųjų Europos valstybių viršūnių konferencijos veiksnį, kuris ėmėsi spręsti Europos problemas nors ir arbitrariniu, bet vis dėlto ne karo metodu. Atrodo, kad nuo šio momento bet kokia tarptautinė procedūra konfliktams spręsti kolektyviniu - pasitarimų būdu buvo eliminuota ir karinė jėga tapo ultima ratio.

Bet ir šiame beveik beviltiškame momente pairusi Europos tvarka, atrodo, galėjo būti sulopyta, jei Hitleris būtų turėjęs sveikos sąmonės ir kantrybės ir 1939 metų vasarą būtų sugrįžęs prie viršūnių konferencijos metodo Lenkijos koridoriaus ir Dancigo klausimams išspręsti.

Teisinei procedūrai išnykus ir net viršūnių konferencijos metodą paneigus, buvo padaryta bandymų šiai beteisės padėties spragai užpildyti jėgų balanso būdu. Anglija ir Prancūzija tuoj suteikė besąlyginę garantiją Lenkijai ir rimtai bandė istorinės koalicijos su Rusija būdu Vokietiją apsupti iš rytų ir vakarų ir ją priversti respektuoti bent išlikusį Europos status quo.

Bet šiame kritiškame momente paaiškėjo, kad ne tik Vokietija, bet ir sovietinė Rusija Europos esamo statuso išlaikymu nebuvo užinteresuota ir jos anarchijoje matė galimybių savo galybės išplėtimui bei Europos sovietizacijai. Vokietijos ir Rusijos trumpų distancijų tikslams sutapus, po labai slaptų ir intensyvių derybų 1939 rugpjūčio 23 buvo pasirašytas garsus Molotovo-Ribbentropo paktas, prie kurio prijungtais slaptais protokolais Vokietija ir Rusija sauvališkai tarp savęs pasidalino Lenkiją, Baltijos respublikas ir Suomiją. Tuo būdu Vokietija, dabar jau sąjungoje su Rusija, sudavė mirtinį smūgį Europos Versalio sistemai ir eliminavo bet kokią galimybę karui išvengti, nes faktiškai nepaskelbto karo būdu Europos statusas intensyviai jau buvo naikinamas šį kartą jau ir Rytų Europoje.

Ribbentropo-Molotovo paktą ir jo slaptus protokolus reikėtų laikyti žalingesniais ir svarbesniais už Muencheno paktą, nes jie palietė ir sunaikino eilę laisvų valstybių, nepramatydami joms jokios laisvės ateities. Šio pakto svarbumas ypatingai yra dar ir tame, kad Rusija dabar pilnai įsijungė į Europos teisinės tvarkos griovimą ir tuo eliminavo galimybę sustabdyti karą, Vokietiją apsupant žymiu jėgų balansu. Ši padėtis pastatė Vakarų Europos valstybes ir Lenkiją į beviltiškumą ne tik Europos statusui išgelbėti, bet ir joms pačioms apsiginti. Tokiai padėčiai esant, buvo savaime suprantama, kad tik visuotinis karas galėjo padaryti galutinį sprendimą dėl Europos ateities.

1939 rugsėjo 1 Vokietijos armija įsiveržė į Lenkiją. Rugsėjo 3 Anglija ir Prancūzija įteikė Vokietijai ultimatumus pasitraukti iš Lenkijos. Vokietijai nepasitraukus, tos pačios dienos vakare karo padėtis įsiviešpatavo Europoje.

Egzilinių vyriausybių ir egzilinių veiksnių kilmė
Dėl sąlygų ir aplinkybių, kurias aukščiau aptarėme, antrojo pasaulinio karo metu eilė Europos valstybių vyriausybių arba okupuotų valstybių priešokupacinės kovos organizacijų, kurias dažnai vadiname "laisvinimo veiksniais", buvo išblokštos iš savo kraštų teritorijų ir įsikūrė joms palankiose valstybėse, operuodamos kaip teisėtos savo kraštų suvereninės vyriausybės, o kovos organizacijų atveju (neturint vyriausybės statuso) — operuodamos kaip "kovojančios tautos simboliai".

Dauguma tokių vyriausybių ir veiksnių įsikūrė Londone: Belgijos, Čekoslovakijos, Graikijos, Luksemburgo, Olandijos, Norvegijos ir Jugoslavijos. Tų vyriausybių galvos buvo: Olandijos karalienė, Graikijos, Norvegijos ir Jugoslavijos karaliai, Luk-semburgo kunigaikštienė ir Čekoslovakijos ir Lenkijos prezidentai. Belgijos padėtis buvo kiek skirtinga, nes jos karalius Leopoldas 1940 gegužės 28 kapituliavo, pasirašydamas su Vokietija paliaubas, ir buvo internuotas vokiečių okupacijos valdžioje.

Šios vyriausybės susidėjo iš ministerių kabinetų su ministerių pirmininku ir ministeriais. Šių vyriausybių tautos atstovavimo pobūdžiui pažymėti dauguma jų sudarė taip pat ir "tautines tarybas", kurios susidėjo iš tautinių parlamento likučių ir partijų kooptuotų narių.

Belgijos karalius Vokietijos nelaisvėje nesudarė rimtų kliūčių vyriausybei operuoti Londone. Belgijos konstitucija pramatė, kad, karaliui negalint veikti, jo konstitucines galias perima mi-nisteris pirmininkas ir kabinetas. Daug komplikuočiau buvo su Čekoslovakijos vyriausybe. Po Muencheno (1938 rugsėjo 29) Eduardas Benešąs buvo priverstas iš prezidento pareigų atsisakyti. Dr. Emilis Hacha buvo prievartos būdu priverstas Čekoslovakiją perleisti Vokietijai. 1939 kovo 16 Vokietijos dekretu Čekoslovakija kaip valstybė buvo panaikinta, ir jos vietoje Čekijai buvo įkurtas Bohemijos ir Moravijos protektoratas, o Slovakija buvo paskelbta kaip atskira Slovakijos valstybė taip pat Vokietijos globoje.

Didžioji Britanija protestavo prieš šiuos Vokietijos sauvalius veiksmus, o Jungtinės Amerikos Valstybės atsisakė pripažinti šį karinės jėgos prievarta įkurtą statusą.

Vokietijai užpuolus Lenkiją ir Prancūzijai ir Anglijai paskelbus Vokietijai karą, Čekoslovakijos egziliniai veiksniai sukruto atstatyti jų krašto nepriklausomybę. Prancūzijos vyriausybė 1939 spalio 2 nutarimu jiems leido suformuoti Prancūzijos teritorijoje Čekoslovakijos kariuomenės branduolį, o gruodžio 20 Anglijos vyriausybė oficialiai pripažino Eduardo Benešo sudarytą Čekoslovakijos tautinį komitetą kaip kvalifikuotą atstovauti Čekoslovakijos tautai. IT pagaliau 1940 liepos 21 Anglijos užsienio reikalų ministerija pripažino šį tautinį komitetą Čekoslovakijos laikinąja vyriausybe ir užmezgė su ja diplomatinius santykius. Paskutiniuoju ir galutiniu aktu 1941 liepos 18 Anglijos vyriausybė šią laikinąją vyriausybę su Eduardu Benešu, kaip valstybės prezidentu, pripažino teisėta Čekoslovakijos vyriausybe.

Jungtinės Amerikos Valstybės minėtus Čekoslovakijos valstybės organus pripažino tik laikinąja vyriausybe, kol ji bus tautos parlamento patvirtinta. JAV ambasadorius Londone Anthony Drexel Biddle buvo paskirtas Amerikos ambasadorium prie Čekoslovakijos, Belgijos, Olandijos, Norvegijos, Lenkijos, Graikijos ir Jugoslavijos egzilinių vyriausybių Londone. Tai buvo svarbus diplomatijos istorijoje įvykis ir precedentas, kada didžiosios valstybės diplomatinis pasiuntinys atstovavo savo kraštui prie septynių užsienyje vienoje sostinėje veikiančių vyriausybių.

Ypač ir mums lietuviams įsidėmėtina, kad egzilinių vyriausybių bei egzilinių politinių veiksnių pripažinimas nėra priešingas tarptautinei teisei bei diplomatinei praktikai. Tarptautinės teisės principas, kaip jau minėjau, nustato, kad karo operacija nepanaikina valstybės tautinio suverenumo. Okupuojanti valstybė nepaveldi teisėto suverenumo okupuotoje teritorijoje, kurioje ji vykdo neteisėtus karo veiksmus, sulaužydama Tautų Sąjungos, Briando-Kellogo paktus ir kitas tarptautines sutartis. Okupacija karo veiksmų pasekmėje jokiu būdu nesuteikia okupantui teisinio titulo pasisavinti teritoriją.

Laisvieji prancūzai — kovojanti Prancūzija
Daugeliu atžvilgių panašūs į Baltijos valstybių rezistenciją buvo Prancūzijos egzilai 1940 metais.

Prancūzijos teritorija buvo padalinta į penkias dalis:

1.    Vokietijos kariuomenės okupuota ir administruojama teritorija su administraciniu centru Paryžiuje;

2.    Neokupuota Prancūzijos teritorija su sostine Vichy mieste, vadinama Etat Francais — "Prancūzijos valstybė" (pavadinimas eliminuoja Prancūzijos respubliką su Maršalo Petaino vyriausybe, kurios valdžioje buvo taip pat ir kai kurios Šiaurės Afrikos teritorijos;

3.    Guadalupe ir Martiniąue, Atlante karo metui paskelbusios savivaldą;

4.    Madagaskaro sala karo metui užimta Anglijos ir laikoma Prancūzijai Anglijos globoje;

5.    Kovojanti Prancūzija — La France Comba-tante, Londone vadovaujama generolo De Gaulle, kurio kontrolėje buvo eilė kolonijų Afrikoje, Indokinijoje, Okeanijoje ir Atlante.

Buvusieji Prancūzijos mandatai Sirija ir Libanas atsiskyrė nuo bet kokios Prancūzijai priklausomybės ir pasiskelbė nepriklausomomis valstybėmis.

Išvykdamas iŠ Prancūzijos, generolas De Gaulle jokios vyriausybinės pozicijos arba vyriausybės organo su savim neišsivežė. Tad Anglija jo kaip vyriausybės, automatiškai pripažinti negalėjo. Bet interim procedūroje De Gaulle buvo pripažintas kaip "laisvųjų prancūzų vadovas — "leader", kuris yra veiksnys (authority), kompetentingas turėti savo sausumos, jūrų ir oro karo jėgos pajėgas, veikiančias "sąjungoje (in association) su britų pajėgomis". Generolas De Gaulle buvo pripažintas vyriausiu Prancūzijos karo jėgų viršininkų, bet, savaime aišku, britų vyriausio štabo vadovybėje. Nors ši pozicija buvo tik nominalinė - teorinė, bet buvo jau pramatanti De Gaulle į egzilinės vyriausybės viršūnes. Prancūzijos egzilinės vyriausybės struktūra buvo pradėta nuo karo pajėgų įteisinimo, nes po Dunkerąue 1940 gegužės 26 — birželio 3 katastrofiškos evakuacijos ir pagaliau po 1940 birželio 21 Prancūzijos kapituliavimo gan didelės Prancūzijos karo pajėgos atsirado Anglijoje, kur jas reikėjo konsoliduoti, perorganizuoti ir integruoti vienoje vadovybėje.

De Gaulle savo vadovybėje Londone netrukus įkūrė Prancūzijos tautinį komitetą, susidedantį iš tautinių komisarų finansams, kolonijoms, užsienio reikalams, krašto apsaugai, laivynui, teisingumui, švietimui ir t.t. Komitetas ir jo sudėtis sugestijavo ir pramatė būsimosios vyriausybės kabinetą.

Anglijos užsienio reikalų ministeris Edenas šį Prancūzijos komitetą aptarė kaip a) atstovą visų laisvųjų prancūzų, kur jie bebūtų, besijungiančių į laisvųjų prancūzų sąjūdį remti sąjungininkų reikalui, b) Anglijos vyriausybė tarsis su šiuo komitetu visais klausimais, liečiančiais laisvųjų prancūzų sąjūdį ir prancūzų užjūrio teritorijas, kurios prie šio sąjūdžio prisijungė, c) Anglijos vyriausybė mano, kad šis laisvųjų prancūzų komiteto statusas yra tinkamas šio sąjūdžio vykdomajam organui, kuriam vadovauja generolas De Gaulle ir kuris įkūnija laisvųjų prancūzų viltis.

Jungtinių Amerikos Valstybių valstybės departamentas taip pat pripažino prancūzų tautinį ko mitetą, kaip vykdantį efektyvią prancūzų Ekvato-rinės Afrikos ir Kamerūno kontrolę, ir Amerikos generalinis konsulatas buvo įkurtas Brazaville bei vicekonsulai paskirti kitose De Gaule kontroliuojamose Afrikos vietovėse. 1941 lapkričio 11 prezidentas Rooseveltas paskelbė, kad Prancūzijos teritorijų, esančių laisvųjų prancūzų kontrolėje, gynyba yra svarbi Jungtinių Valstybių saugumui ir kad kovojantieji prancūzai (Fighting French — La France Combatante) yra kvalifikuoti ir turi teisę gauti Lend Lease paramą. Admirolas Stark ir generolas Bolte buvo paskirti ryšininkais tarp Jungtinių Valstybių ir kovojančių prancūzų.

Kovojančių prancūzų tarptautinio pripažinimo procese 1941 gruodžio mėnesį valstybės departamentas pripažino prancūzų tautinį komitetą tautinės kovos ir pasipriešinimo simboliu prieš Ašies okupaciją. Tačiau čia pat pastebėjo, kad galutiniame rezultate Prancūzijos likimas ir politinė sistema turės būti nuspręsta Prancūzijos tautos laisvo apsisprendimo sąlygose, be jokios prievartos.

Prie Prancūzijos tautinio komiteto De Gaulle taip pat suorganizavo imperijos gynybos tarybą, kuri turėjo būti ryšininke tarp įvairių kolonijų aukštųjų komisarų ir generalinio gubernatoriaus kolonijose.

Šie visi patvarkymai imperijos ir prancūzų tautos vardu buvo oficialiai paskelbti kovojančių prancūzų Vyriausybės Žiniose (Journal Officiel) ir buvo De Gaule pasirašyti titulu "Laisvųjų prancūzų vadas — Le Chef des Francais Libres".

Tarptautinės teisės požiūris į egzilų pripažinimą
Priešui okupavus jų teritorijas, čia minėtos vyriausybės ir rezistencijos veiksniai paliko savo kraštus, kad sukliudytų okupantui faktiškai ir teisiškai sunaikinti tų kraštų laisvę spaudimo -prievartos būdu (under duress), priverčiant jų vyriausybes perleisti jų suverenitetą okupantui. Egzilinės vyriausybės išsivežė teisinę suvereniteto galią tęsti kovai ir sugrąžinti jų tautoms laisvę.

Čekoslovakijos ir Prancūzijos atveju jų vyriausybėms neegzistuojant arba joms patekus į priešo rankas, tą suverenitetą ir kovą tęsti perėmė jų egziliniai tautiniai veiksniai — tautinis Benešo komitetas ir De Gaulle vadovaujamas laisvųjų prancūzų sąjūdis. Šie komitetai kartu su egzilinėmis vyriausybėmis tapo kariaujančiomis šalimis (belligerent powers) už savo tautų laisvę.

Egzilinės vyriausybės ir egziliniai veiksniai yra karo meto apraiška. Aktyvi kova už savo krašto laisvę yra pagrindinė sąlyga šių vynauoy t^ių pripažinimui. Tos vyriausybės ir veiksniai nėra sukilėliai, revoliucionieriai, bet kariaujančios šalys — belligerents. Jų kova yra jų kraštų karo tąsa iš užsienio.

Egzilų, kovojančių už savo tautų laisvę, pripažinimas nėra naujas išradimas. Jau pirmojo pasaulinio karo metu Jungtinės Valstybės, Anglija, Prancūzija ir Italija pripažino Čekoslovakijos tautinę tarybą kaip de facto kariaujančią vyriausybę, turinčią teisę tvarkyti Čekoslovakijos karinius ir politinius reikalus, nors jos teritorija tada dar buvo Austrijos - Vengrijos kontrolėje. 1916 metais Paryžiuje buvo sudarytas Lenkijos tautinis komitetas, vadovaujamas Roman Dmovvski, kuris paskyrė savo ambasadorium Washingtone Paderevvskį. 1917 metais prezidentas Poincarė specialiu dekretu leido suorganizuoti Lenkijos tautinę armiją. Versalio, St. Germain, Neully, Trianon ir Sevres taikos sutartyse Lenkija buvo pripažinta kaip santarvininke valstybė, kai tuo tarpu ji konstituciškai dar neegzistavo.

Jei egzilų kariuomenė operuoja atskiro štabo vadovybėje, savo nuosavoje kariškoje uniformoje, su savo atskiromis kariškomis emblemomis, vartoja viešai matomus ginklus ir kariauja respektuodama karo vedimo teisę, tai ji ir jos vyriausybė pagal Hagos 1907 metų konvenciją yra kariaujanti šalis —    belligerent power.

Laisvieji prancūzai nebuvo iš savo krašto atsigabentas suvereninis organas ir operavo santarvininkų karo vedimo rėmuose. Nors tarptautiškai de jure nepripažinti, De Gaulle tautinis komitetas ir imperijos gynybos taryba buvo de facto vyriausybės.

Egzilų diplomatinė padėtis
1941 kovo 6 Britų vyriausybė pripažino egzilinėms vyriausybėms bei jų personalui ir kitų valstybių pasiuntiniams prie šių vyriausybių diplomatinį statusą, o egzilinių vyriausybių galvoms ekstrateritorialumo teisę. Šiuo aktu egzilinės vyriausybės buvo įgalintos priimti ir siųsti diplomatinius atstovus į tuos kraštus, su kuriais jos palaikė santykius. Egzilinių veiksnių, kaip Čekoslovakijos ir Prancūzijos, diplomatai naudojosi lygiomis teisėmis su kitų vyriausybių pasiuntiniais. Tokiu būdu laisvųjų prancūzų diplomatiniai atstovai prie kitų valstybių buvo skiriami laisvųjų prancūzų — tautinio komiteto pirmininko.

Egzilinių vyriausybių veikla buvo labai intensyvi. Jos visos sudarė karo vedimo sutartis su Didžiąja Britanija ir įvairias kitas sutartis su kitomis valstybėmis. Egzilai taip pat bandė projektuoti ir pokarinę Europos santvarką konfederaciniais pagrindais ir sritinių santarvių sistemoje: Lenkijos - Čekoslovakijos konfederaciją, Graikijos - Jugoslavijos Balkanų uniją ir t.t. 1941 metais Lenkija ir Čekoslovakija sudarė savitarpinės pagalbos sutartį su Rusija ir nustatė sąlygas Lenkijos ir Čekoslovakijos karo pajėgų veikimo Sovietų Sąjungos teritorijoje.

Jungtinės Amerikos Valstybės su egzilais pasirašė Lend-Lease (medžiaginės ir finansinės karo paramos) sutartis, ir 1942 sausio 1 Washingtone visi egzilai pasirašė sutartis su sąjungininkais, pasižadėdami atskirai nesudaryti taikos sutarčių su priešu, ir kaip solidarumo manifestaciją visi egzilai paskelbė karą Japonijai.

Visi egzilai drauge su Anglija, dominijomis ir Rusija sukūrė tarpsąjunginę tarybą (Inter-Allied Council), kuri Londone 1941 rugsėjo 24 pasirašė Atlanto Chartą.

Egzilinės vyriausybės jų vidaus politikoje
Egzilinių vyriausybių atsiradimo ir veikimo precedente iškyla kai kurių svarbių konstitucinių klausimų. Ar gali tokios vyriausybės, nors tarptautiškai iš dalies pripažintos, operuodamos svetimoje teritorijoje daugiausiai be tautų atstovybių  -parlamentų, leisti įstatymus valstybės vidaus reikalais? Į šį klausimą turėtų atsakyti tų valstybių konstitucijos.

Graikijos konstitucinės parlamento funkcijos buvo suspenduotos dar prieš karą. Lenkijos prezidentas buvo taip pat ir įstatymų leidimo organas, ir jo dekretai turėjo įstatymų galios. Norvegijos parlamentas delegavo įstatymų leidimo galią karaliui, prieš jam išvykstant į užsienį, bet jo dekretai bus laikomi laikinais, kol po išlaisvinimo jie bus parlamento patvirtinti. Belgijos karalius tapo karo belaisviu, ir parlamentas karo ir okupacijos sąlygomis taip pat negalėjo susirinkti. Belgijos konstitucija šį klausimą išsprendžia patvarkydama, kad, karaliui negalint valdyti, ministerių kabinetas su parlamentu jį pakeičia. Jau pirmojo pasaulinio karo metu Belgijos Aukščiausias teismas išaiškino ir nutarė, kad, parlamentui taip pat negalint susirinkti posėdžio, vyriausybė viena gali leisti įstatymus, nes valstybė be įstatymų leidimo organo negali egzistuoti. Luksemburgo parlamentas jau 1938 metais, pramatydamas eventualumus, patvarkė, kad vyriausybė pavojų metu gali viena valdyti įsakymais. Jugoslavijos 1931 metų konstitucija suteikė karaliui teisę karo metu leisti įstatymus, kurie, karui pasibaigus, turės būti parlamento patvirtinti. Čekoslovakijos padėtis buvo daug painesnė, nes jos kaip valstybės jau de facto nebuvo. Čekoslovakijos vyriausybę reikėjo atkurti 1920 metų konstitucijos pagrindu. Bet prezidentas Eduardas Benešąs po Muencheno 1938 spalio 5 iš pareigų atsisakė ir pasitraukė į Jungtines Amerikos Valstybes. Po jo Emilio Hachos vyriausybė jau taip pat neegzistavo. Tad nei vyriausybės, nei Čekoslovakijos kaip valstybės jau nebuvo. Tokią vyriausybę reikėjo prikelti iš mirties ir padaryti ją gyvu valstybės organu. Tą atliko egzilinių vyriausybių principas ir tarptautiniai precedentai.

1940 spalio 15 atgaivintas Čekoslovakijos prezidentas Eduardas Benešąs išleido ir savo Vyriausybės Žiniose paskelbė "konstitucinį dekretą", kuriuo prezidentui yra suteikiama laikina įstatimdavystės galia, ministerių kabinetui tokią galią patvirtinus. Šis dekretas nebuvo paprastas įstatymas. Tai buvo konstitucinis aktas, kuris gali būti pateisintas tik nepaprastomis karo aplinkybėmis ir egzilinių vyriausybių principu. Tai buvo Benešo ir jo kabineto tautos mandato ir tautos valios interpretacija.

Olandijos invazija buvo labai staigi, ir nebuvo galima pilnai įvykdyti konstitucinių reikalavimų, karalienę ir jos vyriausybę įgalinant tremties funkcijoms užsienyje. Bet, norint išsaugoti šalies suverenumą ir nepriklausomybę, tarptautinė praktika ir precedentai leidžia nukrypti nuo konstitucinių reikalavimų. Laikinas vyriausybės būstinės perkėlimas į tremtį, konstitucijai to aiškiai nepramatant, valstybės suverenumo ir jos vyriausybės konstitucinių galių nesuvaržo ir neapriboja. Tokia vyriausybė tremtyje gali operuoti lygiai teisėtai, kaip ir savo teritorijoje.

Precedentų tokiai praktikai jau žinome ir iš taikos meto praeities. 1927 metais Italijos aukščiausias teismas tokią konstitucinę galią pripažino Montenegro vyriausybei, kuri, Jugoslavijos kariuomenei okupavus jos kraštą, pasitraukė ir veikė Italijoje. Šis teismas aiškiai pripažino, kad valstybė gali egzistuoti ir už savo teritorijos ribų ir išsaugoti savo kaip teisinio asmens statusą santykiuose su kitomis valstybėmis ir ypatingai santykiuose su valstybe, kurioje ji įsikūrė.

Specifiškai Olandijos atveju Anglijos aukščiausias teismas visais balsais nutarė, kad Olandijos konstitucija pavojų ir ypač karo metu valdžios organams suteikia galią leisti įstatymus. Tokiu būdu, Olandijos kabineto kompetentingam ministeriui pasiūlius, karalienė išleidžia dekretą ir paskelbia Olandijos Vyriausybės Žiniose. Toks dekretas turi įstatymų galią, nors konstitucinis pagrindas jam ir nėra nurodytas.

Tai nėra vienos arba kitos valstybės atvejis ar principas, bet bendras konstitucinės teisės principas: jei konstitucijos kūrėjai nepramatė ar negalėjo pramatyti visų pavojų, kuriuose valstybė turės operuoti, kad išliktų gyva, sveikos nuovokos ir valstybės gyvybės dvasioje vyriausybės padarytas sprendimas turės būti lemiamas. Valstybės organai ir vyriausybė turi ginti valstybę ir jos teritoriją, kurie pateko į priešo rankas. Tie organai turi prievolę ir teisę leisti įstatymus užsienyje šiam tikslui pasiekti. Aiški prielaida yra, kad tauta, jei laisva, leistų tiems organams tai daryti.

Šis principas yra užakcentuotas taip pat ir Šveicarijos civilinio kodekso 2 straipsnyje. Teisininkai ir teismai privalo pritaikyti įstatymus visiems atvejams, kurie yra įstatymo raidės ir dvasios srityje. Teismas vadovausis veikiančiu įstatymu, o jei tokio įstatymo nėra, jis vadovausis principais, kuriuos teismas nustatytų, jei jis pats būtų įstatymų leidėjas.

Ši "Suteiktos konstitucinės galios" doktrina kiek skiriasi nuo Britų sistemos, kur egzekutyvas (vykdomoji valdžia), valstybės interesui apsaugoti peržengęs savo konstitucinę kompetenciją, turi siekti parlamento ratifikacijos, kurią parlamentas paprastai suteikia. Sąmyšių ar invazijos atveju vyriausybės veiksmo konstitucinis teisėtumas dažnai turi būti pažeistas. Vyriausybė privalo tuo atveju veikti ir kartais turi savo veiksmais sulaužyti įstatymą pagal imuniteto principu užfiksuotą Anglijos Act of Indemnity.

Ir vyriausybės, sulaužiusios savo konstitucijas, remiantis šiuo principu, yra leidžiamos būti pripažintomis. Tuo klausimu teisės ir teismo pažiūros yra aiškios. Tarptautinis pripažinimas, būdamas politiniu, o ne teisiniu aktu, praktikoje vyriausybių nėra pilnai vykdomas ir taikomas pagal Act of Indemnity. Teisė palieka vyriausybėms laisvę nuspręsti pripažinimo tikslingumą, bet neleidžia joms spręsti pripažinimo teisėtumo. Tad, jei pripažinimas įvyksta, jis negali būti laikomas neteisėtu.

Tokiu būdu egzilų vyriausybių pripažinimas nesukėlė teisės problemų ir neiššaukė diplomatinių protestų dėl tų vyriausybių teisėtumo. Britų teismai joms visoms pripažino de jure statusą ir savo sprendimuose aiškiai pareiškė, jog egzilinės vyriausybės veikė kaip savo kraštų suvereniniai organai.

Turėdamas tikslą sutvirtinti laisvųjų prancūzų tautinio komiteto įstatymdavystės galią, savo dekretu Nr. 16 generolas De Gaulle patvarkė, kad visi vyriausybės įstatyminio pobūdžio aktai turi būti pasirašyti laisvųjų prancūzų vado (Chef) ir tautinio komiteto pirmininko ir kontrasignuoti vieno arba daugiau tautinio komiteto komisionierių.

Čia yra naudinga išsiaiškinti įvairių suverenitetų, koegzistuojančių toje pačioje teritorijoje, pobūdį. Mums rūpimu atveju turime reikalą su šeimininkės valstybės suverenitetu ir šalia bei kartu egzistuojančių toje pačioje teritorijoje svetimų egzilinių vyriausybių suverenitetais. Egzilinių vyriausybių suverenitetai yra grynai asmeniniai, o ne teritoriniai. Vienoje teritorijoje gali būti tik vienas teritorinis suverenitetas, kuris yra aukščiausia ir galutinė galia, kuri yra virš visų kitų organų ir institucijų bei veiksnių, operuojančių šio suvereniteto teritorijoje. Egzilinės vyriausybės veikia teritorinio suvereno pakvietimu ar sutikimu ir teritorinio suvereno nustatytuose rėmuose. Tiesa, egzilinės vyriausybės leidžia savo įstatymus, potvarkius ir įsakymus savo piliečiams teritorinio suvereniteto krašte, bet jos neturi savo įstatymų vykdymo priverčiamumo galios, kuri galutiniame rezultate priklauso teritoriniam suverenitetui. Tokioje tų dviejų (teritorinio ir asmeninio) suverenitetų sistemoje negali kilti jokių konfliktų, nes lemiamas ir galutinis žodis priklauso teritoriniam suverenumui.

Egzilinės vyriausybės ir veiksniai karo metu išvystė labai platų politinį ir diplomatinį veikimą. Visus svarbius savo aktus tos vyriausybės paskelbė oficialiuose savo leidiniuose (Gazettes Officielles), kuriuos mes galėtume lietuviškai pavadinti Vyriausybės Žiniomis. Šiose oficialiose Vyriausybės Žiniose jie skelbė savo įstatymus, dekretus, potvarkius, atsišaukimus. Gal būtų naudinga čia paminėti šiuos svarbius leidinius, kurie tapo labai svarbiais istoriniais šaltiniais: Belgijos — Moniteur Belge", pradėtas 1940 gegužės mėnesį Paryžiuje ir tęstas Londone; Čekoslovakijos — "Urėdui Vesnik Čekoslovensky", nuo 1940 sausio Londone; Liuksemburgo — "Memorial", nuo 1941 vasario Montrealyje; Olandijos — "Staatsblad von het Koninktijk Nederlanden", nuo 1940 balandžio, ir "Nederlandsche Staatscourant", nuo 1940 gegužės Londone; Norvegijos — "Norsk Lovtident", nuo 1940 rugpjūčio 15 ir "Nors Tident", nuo 1940 rugpjūčio 30 Londone; Lenkijos — pradžioje 190 metais "Moniteur Polski", o nuo 1941 sausio 21 "Dziennik Ustato" Londone; Jugoslavijos —"Sluzbene Novine Kraljevine Jugoslavije" Londone; Kovojančios Prancūzijos — "Journal Officiel de la France Libre".

Egzilinių įstatymų įgyvendinimas
Anksčiau minėjome, kad asmeninis suverenumas, veikiąs svetimoje valstybėje, turi nusilenkti tos valstybės teritoriniam suverenumui. Tokiu būdu egzilinių vyriausybių įstatymų ir patvarkymų įgyvendinimas (enforcement) savo policijos prievartos priemonėmis svetimoje valstybėje yra negalimas. Todėl egzilai turi naudotis teritorinio suvereno teismais ir policijos bei kitų organų priemonėmis, kad priverstų savo piliečius paklusti jų valstybių įstatymams.

Pasiremdamas šiais principais ir turėdamas dėmesyje faktą, kad britai ir egzilai kovojo už tą patį idealą ir kad britų vyriausybė buvo pripažinusi egzilus teisėtomis okupuotų kraštų vyriausybėmis, Didžiosios Britanijos vyriausias teismas įteisino egzilinių vyriausybių įstatymus, įpareigojo savo administracinius organus tuos įstatymus įgyvendinti ir, esant reikalui, prievartos būdu juos pritaikyti egzilų kraštų piliečiams.

Egzilų piliečių, karo metu gyvenančių Anglijoje, darbo jėgos panaudojimas karo pramonėje buvo taip pat labai aktualus ir svarbus tiek egzilų, tiek britų vyriausybei. Tai buvo sureguliuota visų vyriausybių sutarimu ir palietė visus egzilų kraštų piliečius — moteris nuo 16 iki 50 metų ir vyrus iki 65 metų amžiaus. To rezultate pagal krašto gynybos įstatymus Britų darbo ministerija tarptautinės darbo jėgos dekretais patvarkė visų Anglijos gyventojų jėgos panaudojimą ir pasirūpino šių įsakų įgyvendinimu.

Egzilų karo pajėgos
Yra svarbu ir įdomu pastebėti, kad, be diplomatinių, politinių bei civilių institucijų, visos egzilinės vyriausybės karo metu tremtyje suorganizavo savo karines pajėgas, kad aktyviai galėtų tęsti karą už savo kraštų išlaisvinimą ir tuo būdu manifestuoti karo stovio padėtį su okupantu.

Egzilinės vyriausybės išleido mobilizacijos įsakymus visiems savo piliečiams, esantiems svetimuose kraštuose. Remiantis egzilinių vyriausybių personalinio suvereniteto pripažinimu, suvereniteto, kuris pirmoje eilėje lietė jų kraštų piliečius, šie mobilizacijos įsakymai įpareigojo tuos piliečius šiam suverenitetui paklusti. Tad šios mobilizacijos, nors pravedamos svetimame krašte, yra teisėtos tiek konstitucinės, tiek ir tarptautinės teisės šviesoje.

Valstybinės gyvybės išsaugojimo ir saugumo principai visais atžvilgiais pilnai pateisina egzilinių vyriausybių savo piliečiams išleistus įsakymus atlikti krašto gynimo pareigą. Nors egzilinių vyriausybių mobilizacijos įsakymų teisėtumas tarptautinėje praktikoje yra neginčijamas, tokios mobilizacijos praktiškas pravedimas prievartos priemonėmis yra gan komplikuotas. Tai yra surišta su svetimos armijos, ir dar ne vienos, bet daugelio armijų, stovėjimu ir operavimu teritorinio suvereniteto krašte. Jei svetimos armijos klausimas iškyla neutraliame krašte, pagal 1907 metų Hagos konvenciją tokia armija turėtų būti nuginkluota ir internuota. Bet egzilinės vyriausybes priimantis kraštas nebuvo neutrali valstybė. Ji buvo egzilinių vyriausybių karo vedimo sąjungininkas, ir egzilinių armijų, nors kai kuriais atvejais tik likučių, pasitraukimas į sąjungininko teritoriją ir jų perorganizavimas buvo karo veiksmų tąsa. Egzilų karo pajėgų mobilizacijas ir statusą Anglijos teritorijoje pereito karo metu aptarė ir reguliavo specialus sąjungininkų karo pajėgų įstatymas, kuriuo britų armijos ir laivyno nuostatai buvo išplėsti ir egzilų karo pajėgoms.

Pagal tarptautinę praktiką užsienio valstybės kariuomenė kitos valstybės teritorijoje turi ekstra-teritorialumo teisę. Tokia kariuomenė yra atleista nuo suvaržymų, kurie priimančios valstybės įstatymais normaliai jai būtų privalomi. Tokiu būdu pirmojo pasaulinio karo metu ekstrateritorialumo statusą turėjo Britų ir Amerikos ekspediciniai korpusai Prancūzijoje. Antrojo pasaulinio karo metu 1941 kovo 27 sutartimi tarp Jungtinių Amerikos Valstybių ir Anglijos toks statusas buvo pramatytas Amerikos karo pajėgoms, kurios perėmė britų Vakarų hemisferos teritorijų gynybą ir ten įkūrė savo karo bazes. JAV karo personalas tose britų teritorijų bazėse buvo išimtas iš britų jurisdikcijos, ir iškilę teisiniai konfliktai bei klausimai buvo pervesti Amerikos teisei ir jos institucijoms. Amerikos ekspedicinė armija Anglijoje antrojo pasaulinio karo metu naudojosi tuo pačiu statusu.

Egzilinių armijų padėtis Anglijoje antrojo karo metu buvo sureguliuota aukščiau minėtu sąjungininkų karo pajėgų įstatymu ir karo sutartimis tarp britų ir egzilinių vyriausybių. Egzilinių armijų padėtis čia buvo kiek kitokia negu Amerikos. Nusikaltimuose prieš Anglijos įstatymus britų teismai turėjo pilną jurisdikciją visam egzilų karo pajėgų personalui. Jei britų teismas jau padarė teisės klausimu nutarimą, egzilų teismas negali vėl teisti arba nutarimo keisti. O jei egzilų teismas pirmas padarė nutarimą, britų teismas respektuos tą nutarimą, bet turės teisę bylą persvarstyti.

Nužudymų ir užmušimų bei išprievartavimų nusikaltimai buvo pavesti išimtinai tik britų teismams. Tuo tarpu egzilų karių drausmės, vidaus administracijos bylos priklausė išimtinai egzilų teismams, jei tokie nusižengimai ir atvejai nepažeidė britų įstatymų. Karių algos, tarnybos ilgis bei atleidimas iš tarnybos buvo pavesta išimtinai egzilų teismams. Savo kompetencijos ribose egzilų teismai naudojosi tik savo šalies kodeksais. Britų įstaigos buvo įpareigotos kooperuoti su egziliniais organais nusikaltėliams sulaikyti, areštuoti ir pristatyti teismui.

Egzilų lakūnai britų oro laivyne buvo išimti iš egzilų teismų kompetencijos. Jie buvo britų oro laivyno teisės srityje, bet, juos teisiant, nusikaltelio šalies karininkas dalyvavo teismo sudėtyje.

Naujenybė ir precedentas tarptautinėje praktikoje buvo britų vyriausybės leidimas įkurti ir operuoti savo teritorijoje svetimus jūrų teismus. Jų kompetencija buvo nusikaltimams, padarytiems sąjungininkų prekybos laivuose, operuojančiuose karo tarnyboje iš britų uostų ir pažeidžiančių laivo šalies įstatymus.

Tokių nusikaltimų atveju šaukimus į teismą ir areštus vykdė britų organai, bet nusikaltėliai buvo teisiami savo šalies egzilinio teismo pagal tos šalies baudžiamąjį kodeksą ir procedūrą. Britų policijos organai pristatė teismui nusikaltėlius į liudininkus, o taip pat prieš teismą ir po teismo nusikaltėlius laikė savo kalėjimuose.

Šiose bylose egzilų jūrų teismo nutarimai buvo galutiniai. Apeliacija į Aukščiausią britų teismą buvo leidžiama tik labai retais atsitikimais ir ne dėl nusikaltimo esmės, bet tik dėl teismo kompetencijos peržengimo, ir šiuo atveju britų teismo nutarimas būtų galutinis.

Tokius jūrų teismus karo metu Anglijoje steigė ir operavo Belgija, Graikija, Olandija, Norvegija, Lenkija, Jugoslavija ir Prancūzija. Šių šalių prekybos laivynų didumas sąjungininkų tarnyboje pateisina šių teismų įkūrimą ir operavimą. Laisvieji prancūzai vieni turėjo daugiau, kaip 30,000 jūrininkų ir 6 milijonų tonų laivyną.

Baigiamosios pastabos
Mes apžvelgėme karo meto aplinkybes, kurios privertė įvairių valstybių vyriausybes arba kovos organizacijas pasitraukti iš savo kraštų, kad tremtyje galėtų tęsti kovą už jų tautų laisvę.

Tiek tų vyriausybių, tiek kovos organizacijų rezistencijos procesas ir jų tarptautinis statusas užsienyje nebuvo vienodas. Vieni iš jų išvyko kaip savo krašto suvereninės vyriausybės pilnoje savo konstitucinėje struktūroje ir formoje. Kitos dėl staigių įvykių pasitraukė tik dalinėje sudėtyje (Belgija), o dar kitos tik kaip buvusios vyriausybės nepilnoje sudėtyje (Čekoslovakija) ir pagaliau kai kurios tik kaip save pasiskelbusios kovos organizacijomis (kovojantieji prancūzai su savo energingu ir gabiu vadu).

Visos šios egzilinės jėgos užsienyje turėjo pereiti įtemptą įsikūrimo ir tarptautinio įsiteisinimo procesą, kad galėtų operuoti kaip tarptautinės teisės subjektai, kaip kariaujančios šalys — belligerents. Jos turėjo išplėsti savo diplomatinį tinklą ir nuosavomis karinėmis jėgomis įsijungti į karo tęsimą ir jo laimėjimą. Taip pat labai svarbus jų uždavinys buvo sugrįžti į savo kraštus ir tvarkingai perimti vyriausybės funkcijas.

Šių visų egzilinių vyriausybių ir veiksnių istorija yra labai svarbus tarptautinio gyvenimo precedentas, kuris paliko ne tik pavyzdį, bet ir priimtą tarptautinę praktiką ateities atvejams ginti savo tautų laisvę. Egzilinė istorija dar kartą patvirtina, kad tautų apsisprendimo teisė jau tapo tarptautine dogma, kurios joks agresorius negali ignoruoti ir lengvai su ja susidoroti.

Ne visų egzilinių veiksnių operacijos pasibaigė su karo pabaiga 1945 metais, karo pabaiga, kurios oficialiai - teisiškai iki šiol dar nebuvo, nes jokia taikos konferencija karo pabaigos ir visuotinės taikos nepaskelbė ir taikos sutarties nesudarė. Yra tiesa, kad buvo padaryta eilė dalinių sritinių patvarkymų padėčiai stabilizuotis: Paryžiaus 1946 metų sutartys, Vokietijos - Rusijos ir satelitų susitarimai 1970 - 72, Helsinkio aktas 1975 ir kt. Tačiau šie visi susitarimai nėra visuotinės taikos sutartis ar sutarties pakaitalas. Jie yra daugiau tam tikri modus vivendi (laikino sugyvenimo priemonės). Gal svarbiausias šių visų modus vivendi defektas yra, kad jie ignoravo ir ignoruoja tarptautinę tautų apsisprendimo teisę ir jos įgyvendinimą. Tokiu būdu tie modus vivendi patvarkymai ir susitarimai negali būti laikomi pastoviomis teisės normomis ir ypač taikos sutarties pakaitalu.

Bet koks yra šių dienų egzilinių veiksnių tarptautinis statusas? Tai klausimas, į kurį mes bandysime atsakyti atskiru straipsniu ateityje.

Panaudoti šaltiniai ir ltieratūra

1.    Autorius plačiai panaudoja straipsnį ir ypatingai šaltinius, nurodytus šio straipsnio išnašose: Governments and Authorities in Exile, by F. E. Oppenheimer, American Journal of International Law, Vol. 36, 1942.

2.    Complete War Memoirs of Charles De Gaulle, 1940-46, Simon and Schuster, New York.

3.    Histoire des Grands Principes du Droit des Gens, par Robert Redalob, Librairie Rousseau, Paris. (Autorius — dr. Kaslo profesorius Strasbourge).

4.    Digest of International Law, by Green Haywood Hachworth, U.S. Government Printing Office, VVashington, D.C.

5.    International Law as Interpreted and Applied by the United States, by Charles Cheney Hyde, Little Brown and Co., Boston.

6.    State Department Bulletin, 1941-1942.

7.    Gausios medžiagos šiuo klausimu randama taip pat Library of Congress ir Carnegie Endowment for International Peace Library, Washington, D.C.

8.    Droit des Gens, par Georgės Scelle, Librairie Sirey, Paris. (Autorius — dr. Kaslo profesorius Paryžiuje).