? Spausdinti
Pažinau abi. Iš tikrųjų tai pažinau visus keturis. Ramintą su Onute visą laiką, o Vitaliją su Mindaugu tik nuo tada, kai atsikėlėm į Linkolną. Mudu su Raminta kartu augom, kartu mokėmės, buvome artimi draugai, o vienu tarpu buvom net taip įkaitę, kad net galvojom apie vedybas, bet, geram ar blogam, pasimaišė už mane šaunesnis Marijus ir mano Ramintą nuvertė nuo kojų. Bet neilgam. Tik nepilniem trejiem metam. Jis žuvo lėktuvo nelaimėje, bet vis tiek dar spėjo palikti Ramintai Onutę ant rankų tokį dar vystyklais tebevystomą gniužuliuką. Raminta tada sakė ir dabar tebesako, kad tie nepilni treji metai buvo patys laimingiausi jos gyvenime, bet manęs ir toje laimėje niekada neužmiršusi. Vis ir vis švystelėdavau galvoje, ir dažnai svarstydavusi, koks būtų buvęs gyvenimas, jeigu būtų pasirinkusi ne Marijų, bet mane.

Gal dėl tų šnekų, o gal ir dėl kokių daug giliau slypinčių priežasčių mudu pasilikom draugai ir per jos laiminguosius metus ir po jų. Toji draugystė, ypač po Marijaus mirties, mudu tarpais sustumdavo į visišką artumą, bet apie vedybas nebešnekėjom nei vienas, nei kitas. Nešnekam nė dabar, nors vienas nuo kito ir nebėgam.

Kai atsikėlėm į Linkolną, Onutė iš karto sulipo su Vitalija, nors ta jau kuris laikas vaikščiojo su Mindaugu. Atrodė, kad Onutės buvimas kartu ir Mindaugui nedaug temaišė, nes jeigu kur eidavo, dažniausiai eidavo visi trys. Aš pats vienas pagalvodavau, ar neatsitiks taip, kaip atsitiko mudviem su Raminta, bet tokią mintį pati Raminta ir išmušė iš galvos. Sykį pasiskundė, kad nė pati negali suprasti, kas darosi Onutei. Ji visiškai įklimpusi į Mindaugą. Dėl įklimpimo būtų tiek ir tos bėdos, bet kad ir visokią nuovoką pametusi. Sakanti, jeigu Mindaugas būtų musolmonas ir jeigu šio krašto įstatymai leistų, ji su malonumu sutiktų būti antroji jo žmona. Nesvarbu, kokią vietą užimtų Vitalija, svarbu, kad ji pati galėtų visada būti arti jo. Visa nelaimė, kad jis pats nė akies nemeta į jos pusę. Šiaip visada geras, draugiškas, malonus pasišnekėti, smagus pasvarstyti, net pasiginčyti, bet toliau ne per šapelį. Visiškai taip pat, lyg ji būtų ne moteris, bet vyras. Moters kitos jam nereikia. Vitalija viską užpildo su kaupu, ir Onutei nebelieka nė mažiausio plyšelio. Raminta viena, aš irgi vienas, o paskum ir abu kartu mėginom Onutę įkalbėti, kad prasitrintų akis, kad atviromis pasidairytų po žmones, kad tokių Mindaugų gal net geresnių, yra ir daugiau, sakėm, kam žudyti savo jauną gyvenimą neaiškiu, jokio tikrovės pagrindo neturinčiu prasimanimu, kažin kokia pačios sau užsikrauta savęs hipnoze, bet ji mūsų rūpestį ramute šypsena vertė niekais. Sakė, kad jai akių trintis nereikia, nes jos visada visiškai žvalios. Dėl viso kito ji esanti visiškai laiminga. Mėgstanti darbą, aplinką, mylinti artimuosius. Buvimas šalia Mindaugo ja visiškai patenkina. Jai nesunku bus laukti, kol jam akys atsivers. Dabar jos Vitalija apžirusios, bet ateis diena, kai pamatys, kad Vitalija dar nėra visas pasaulis. Žinoma, jeigu atsirastų vyras, į kurį pažiūrėjusi pajustų, kad su juo galėtų būti daug laimingesnė, negu dabar yra, ir jeigu jis tą patį jaustų, su didžiausiu džiaugsmu išskėstų rankas ir apie jokį Mindaugą nebegalvotų, bet kol to nėra, ieškoti ko vargu ar randamo, o gal ir visiškai nesamo, ji nė negalvoja.

Pašnekėjom, pasvarstėme. Nesibarėm, tik visiškai rimtai pasvarstėm, ir kai Onutė šnekėjo su tokiu tvirtumu, lyg viską žinotų, taip ir palikom. Nenusiraminom, tik palikom kaip daiktą, kurio panešti nebegali. Svarstėm galvojom ir tik viena teradom, kad kito akims praverti prietaiso dar niekas neišgalvojo. Man pačiam tarpais lindo mintis, kad neturime prietaiso ir savo pačių akims. Kas gali žinoti, gal Onutė geriau mato už mus abu. Pagalvodavau, bet tos minties nepasakiau nei Ramintai, nei kam kitam.

Praėjo gal dveji metai. Pradėjom priprasti ir prie Onutės apsisprendimo, nors visiškai apsiprasti ir negalėjom. Vieną vakarą telefonas prikėlė iš pirmo snaudulio. Skambino Raminta. Sakė, kad Onutė parbėgo paplūdusi ašaromis. Visi trys buvo nuėję į teatrą. Vitalija skundėsi, kad nuo vidurio pirmojo veiksmo jai ėmė gelti galvą. Mindaugas pakilo atnešti vandens, bet kartu pakilo ir Vitalija. Sakė, kad nuo šviežesnio oro gal pagerės. Išėjo visi trys, bet Vitalija tik kelis žingsnius težengusi susmuko. Nuvežė į ligoninę, bet ir tenai pagalbos nebebuvo: smegenyse truko arterija. Daktaras nelaimės priežastį aptarė dideliais žodžiais, aiškino, kad tas atsitiko ne per vieną dieną ar mėnesį. Tą sprogmenį ji nešiojosi nuo pat gimimo. Jeigu būtų buvę pastebėta laiku, būtų galima buvę padėti, bet dabar tik stebuklas tebūtų galėjęs išgelbėti.

Paaiškinimas Mindaugui sunkumo ne tik ne palengvino, bet dar didesnę naštą užkrovė. Onutė seniai pasiskųsdavo galvos skausmais, bet viską suversdavo migrenai. Migrenos ji pati neišsigalvojo, šeimos daktaras dar mažai taip nusprendė, su tuo sprendimu ir gyveno. Dabar Mindaugas plaukus nuo galvos rovėsi, kam laiku nenuvedė pas kokį specialistą. Taip krimtosi, jog bijojom, kad visiškai nesusmuktų. Ypač bijojo Onutė. Ji rūpinosi ir juo, ir visus laidotuvių reikalus tvarkė. Net mūsų prašė niekur nesikišti. Kai laidojimui viskas jau buvo paruošta, Mindaugas staiga lyg iš miego pabudo. Jis nenorėjo Vitalijos atiduoti kirminams ir gal kokio alkano medžio šaknims, bet panoro sudeginti ir pelenus pasiimti sau. Sakė: "Taip ji bus visada su manim."

Mėginau perkalbėti aš, mėgino ir Raminta, bet jis buvo labai ramus, labai racionalus. Sakė:

—    Aš žinau, kad Vitalijos čia nebėra. Ji išėjo į dvasinį pasaulį, su kuriuo mes kol kas jokių tiesioginių ryšių negalime turėti. Jos kūnas tėra akivaizdus palikimas, tikras liudijimas, kad ji čia buvo, ir aš vienas težinau, kokio gėrio jos buvimas man teikė. Juk branginame visokius prisiminimų ženklus: laiškus, fotografijas, juosteles, net drabužių skiauteles, tai kodėl nenorite man leisti eiti kiek toliau. Kodėl nenorite leisti man pasilikti paties brangiausio prisiminimo — jos pačios čia buvimo dalelės. Argi aš noriu per daug? Jeigu būčiau turtuolis, ne taip padaryčiau. Įdėčiau į kristalinį karstą, užsaldyčiau helijum ir nors retkarčiais nueičiau pasižiūrėti, ką gyvenimas man buvo padovanojęs, bet per savo paties nerūpestingumą ir per pasitikėjimą apsileidusiu daktaru praradau. To negaliu, tai sudeginsiu. Tegu liepsna pasiima, ką pasiimti gali. Kas žino, gal per ugnies galią bent maža dalelė jos kūno susiras kažin kur plazdančią savo sielą ir susijungs į džiaugsmingą apsikabinimą. Senovės žmonės juk visada degindavo savo mirusius. Gal jie žinojo, ką mes per savo gudrybes seniai esame užmiršę. Ko net ugnis nebegalės pakeisti, pasiliks man kaip laimingo buvimo atsiminimas. Argi net ir toks kuklus noras gali būti smerktinas?

Ką mes galėjom pasakyti? Kad toks laidojimo būdas yra priešingas mūsų tėvų ir senelių tradicijai? O kaip su prosenelių tradicija? Abu tyliai pasitraukėm į šalį, nors savo minties ir negalėjom pakeisti. Ugnis mus gąsdino, tik ne Onutę. Ji tuoj jam pritarė, net gailėjosi, kad jai pačiai tokia brangi mintis neatėjo, ir siūlėsi viską tuoj pertvarkyti, bet jis pasakė blaiviai, tvirtai, vyriškai:

—    Tu tik atšauk laidojimą į žemę, o laidojimą per ugnį sutvarkysiu aš pats.

Ir dar pridėjo:

—    Ir ačiū tau už viską. Be tavęs nieko nebūčiau padaręs. Dabar pats matau, kad buvau kaip sapne: įkrenti į vandenį, reikia plaukti, bet negali pajudinti nė vieno sąnario. Dabar pabudau. Ačiū.

Apkabino, priglaudė ir pabučiavo tiesiai į lūpas. Vėliau ji motinai sakė, kad tai buvo pirmas jo pabučiavimas, bet toks, kad nudeginęs, kaip krematoriumo karštis. Bijojusi, kad čia pat nepabirtų keliais pelenų žiupsniais. Anksčiau net Naujųjų metų ar gimtadienio progomis tik ranką tepakratydavęs.

Vitalijos pelenų urną Mindaugas pasistatė tarp knygų, pačiam vidury tos lentynos, kur stovėjo dailiai išrikiuoti poezijos veikalai, o pats, net nė vienos dienos nesugaišęs, tęsė savo literatūros mokslų paskaitas universitete. Onutę staigi Vitalijos mirtis tai labai sukrėtė, bet nuo Mindaugo nenugrįžo, nors kartais ir pasiskųsdavo, vis ir vis ateina toks jausmas, lyg ji būtų kalta, kad Vitalijos nebėra, bet vis tiek apsisukdama užbėgdavo, aptvarkydavo kambarius, apskalbdavo, siūlėsi net valgyti išvirti, bet jis to patarnavimo atsisakė. Aiškinosi, kad įprato pavalgyti universiteto kafeterijoje. Onutė vis tiek nenuleido rankų. Ji surado būdų šeštadieniais ir sekmadieniais jį išsivilioti kur nors pavalgyti. Iš pradžių su kitais pažįstamais, o vėliau net ir tik vienu du.

Po kokio pusmečio, ar gal net ir kiek vėliau, neslėpdama džiaugsmo, jo motinai atsivėrė, kad Mindaugas Vitalijos nebeužsimena. Ji pati iš netyčių ją užsimenanti, bet jis niekada. Ją tik rūpinanti toji nelemtoji urna. Ji Mindaugą vis dar tebešnekina kitiems negirdima šneka. Neretai jai vienai, o kartais ir keliems svečiams jis ką nors pasakoja ar aiškina, vidury kalbos pakelia akis į urną ir valandėlei pameta mintį, lyg klausytų, ką Vitalija tuo reikalu nori pasakyti. Ne visada, bet atsitinka kartais ir taip, kad vėl pradėjęs tęsti nutrauktą mintį, ją pasuka kita kryptim. Ką, atrodė, buvo pasišovęs teigti, visiškai nuneigia. Jau kuris laikas jai knieti pasiūlyti tą urną išnešti kur į mauzolėjų ar pelenus išbarstyti po tas vietas, kur juodu kada yra buvę, bet vis nedrįstanti prasižioti.

Raminta mėginusi paaiškinti, jog tokie kalbos pertraukimai tereiškia, kad Vitalija jam buvo ir tebėra viena ir vienintelė, kad jis mintimis su ja ir tebendrauja, o jeigu jos niekam nemini, tai tik todėl, kad nenori, o gal net negali jos dalintis su kuo nors kitu. Net mintimis apie ją nenori dalintis, nes neranda nieko, kas galėtų jai nors šiek tik prilygti.

Kokį įspūdį motinos aiškinimas padarė,Onutė nepasakė. Nesipriešino, nesiginčijo, tik patylėjo ir išėjo. Argi galėjo sutikti, kad ji negalėtų prilygti Vitalijai. Tik jau ne Onutė.

Po to motinos  su dukterim pasišnekėjimo prabėgo koks pusmetis, o gal net ir daugiau, kai Raminta man vėl paskambino ir pasakė, kad atsitiko, ko nė vienas nesitikėjom. Onutė parlėkė šviesdama, kaip šviežiai pražydęs ramunės žiedas, ir trykšdama džiaugsmu pranešė, kad Mindaugas paprašė jos rankos, ir kad po mėnesio, kai tik universitete pasibaigs paskaitos, juodu susituoks. Labai paprastai, be triukšmo, be dekoracijų, tik juodu ir keli patys artimiausi žmonės. Jų tarpe, žinoma, ir mudu su Raminta. Mindaugas būtinai nori, kad būtumėm. Žinoma, to nori ir ji pati. Kokios sutuoktuvės būtų be motinos. Be manęs irgi. Juk aš jai visada buvęs toks geras, kad savo tikro tėvo ji kaip ir nepasigesdavusi.

Man pačiam toks reikalo susitvarkymas atrodė ne tik priimtinas, bet ir labai geras. Onutei išsipildys kelerių metų troškimas, O Mindaugas gaus žmoną, kuri ne tik dabar, bet gal ir niekada į nieką kitą nesidairys.

Raminta galvojo kitaip. Ji norėjo mergaitę įtikinti, kad Vitalija visada bus vidury, kad ji niekada neleis juodviem suartėti. Man lindo mintis,kad ji pati nežino, ką šneka. Sykį tą tiesiai pasakiau, ir dėl to taip susirovėm, jog maniau, kad atėjo galas ne tiktai mudviejų draugystei, bet ir paprasčiausiai pažinčiai. Taip gal ir būtų atsitikę, jeigu ji nebūtų įsikibusi į savo mintį, o gal tik į tamsų nujautimą. Mano žodžius apsisukusi nuleido pro ausis ir ėmė maldauti, tiesiai verste vertė, kad atsistočiau jos pusėje ir mergaitei įkalčiau jos minti kaip savo. Ji tikėjo, kad Onutė manęs tikrai paklausytų ir dabartinį džiaugsmą pakeistu bent į susimąstymą, nors keliems akimirksniams atsikrapštytų akis ir rimtai pagalvotų, kas bus kitą dieną, kas bus po mėnesio ar metų.

Negalėjau prižadėti, bet nedrįsau ir atsisakyti. Nenorėjau stumti motinos į nusiminimą, kai duktė buvo tikrai įsikūnijęs smagumas. Nors man irgi buvo smagu, kad pagaliau vieną kartą ir ji gavo progos tikrai pabūti linksma, bet vis tiek sykį užsiminiau, kad motiną slegia sunkiai suprantamas, bet tikrai tamsus nujautimas.

—    Ar toks nujautimas slegia ir tave? — visiškai nelauktai metė klausimą.

—    Ne, — atvirai pasakiau. — Kai matau, kad tu laiminga, smagu ir man, — dar pridėjau.

—    Man to visiškai ir pakanka, — nerūpestingai numetė.

Bet motina . . .

—    Motina, kaip ir visos motinos. Ir aš pati gal kada tokia pat būsiu. Kai pamatys, kad viskas gražiai eina, kad esu tikrai laiminga, pasikeis. Laiminga bus ir ji.

Dar norėjau įterpti, o kaip bus, jeigu išeitų priešingai. Ne todėl, kad pats taip būčiau galvojęs, bet tik taip sau, dėl ginčo, tik pasierzinti. Susilaikiau, ir šneką pabaigėm abu smagiai nusiteikę.

Vestuves atšventėm gana smagiai. Rytą Onytės išleistuves atšventėm Ramintos bute, o santuokos, tiesiai iš bažnyčios, susirinkom pas Mindaugą, kaip vienas jo draugas išsitarė, įvesdinti naujos šeiminkės, bet ir tai išsitarė gal tik man vienam, nes per visą pokylį nė vienas ankstesnės šeimininkės, Vitalijos, nė puse žodelio neužsiminė. Atrodė, lyg būtų buvę susimokyta mirusią palikti mirusiems. Man tas nesusimokytas sąmokslas iš pradžių lyg ir kliuvo, bet kai visi buvo smagūs, tai ir aš nejučia įsijungiau į visų nuotaiką, ypač, kad ir pati motina mokėjo smagumu trykšti. Tik kai atsisveikinę sėdome važiuoti namo, ji iš karto nusibraukė smagumo kaukę ir paklausė:

—    Ar tu nieko nepastebėjai?

Valandėlę pagalvojau, ką ji būtų galėjusi pastebėti, ir, nieko neradęs, pasakiau:

—    Tik visus smagiai nusiteikusius, daugiau nieko.

—    Ir nepastebėjai, kaip Mindaugas, grįžęs iš bažnyčios, tuoj nuo visų atsiskyrė, nuėjo į savo kambarį ir ilgai stovėjo įsižiūrėjęs į Vitalijos pelenų urną.

Dingtelėjo, kad ji iš paskutiniųjų tik nori kaip nors pateisinti savo spyrimąsi neleisti Onutės už Mindaugo, tai tiesiai ir pasakiau:

—    Ką čia dabar niekus šneki. Aš irgi mačiau, kaip jis nuėjo į savo kambarį, bet mačiau ir kaip duris užsidarė. Jeigu per uždaras duris aš nieko nemačiau, kaip galėjai tu?

—    Pasitaikė, kad buvau miegamajame, durys buvo kiek praviros, tai ir mačiau. Maniau, kad atsiklaups prašyti atleidimo, bet nesiklaupė, tik žiūrėjo tokiom akim, lyg klaustų, ką dabar daryti.

—    Žinoma, tuoj ir Onutei pasakei.

—    Gal ir reikėjo, bet nesakiau ir nesakysiu. Kam? Norėjo, gavo ir tegu manosi. Tegu pati sau manosi. Pats negirdėjai, bet kai dar buvo laikas, pasakiau: "Žinokis, tekėk, bet su kiekviena rakštim nelakstyk pas motiną, kad ištrauktų. Ir dar kad ištrauktų be skausmo. Sakiau, užaugusi esi, žinokis."

—    Bet į miegamąjį nubėgai. Gal net pati ir duris prasivėrei, — išsižiojau ir tuoj pagalvojau, kad dabar ilgesniam laikui susikaposim, bet nesusikapojom. Ji ėmė aiškinti, kad ir jai pačiai būtų daug lengviau, jeigu to nebūtų mačiusi.

—    Lyg koks pasiutęs likimas. O gal net pačios Vitalijos pinklės iš anapus, ar iš nežinia kur. Supranti juk ir be didelių mano aiškinimų.

—    Suprantu. Vitalija paėmė už piršto ir nutempė į miegamąjį, — šyptelėjau.

—    Jeigu taip labai nori viską žinoti, tai galiu ir pasakyti. Kelnės ėmė smukti, tai ir nubėgau pasitaisyti. Negi kasosiuos prie visų. Tiek nuovokos dar ir aš turiu. Per visą gyvenimą taip nebuvo atsitikę, o tada tik iš karto smukt, lyg kas būtų timptelėjęs. Maniau, kad juosmuo nutruko, tai ir bėgau pasitaisyti. Durys į Mindaugo kambarį buvo uždarytos, bet kai tik įėjau, pačios prasivėrė. Lyg tyčia. Lyg tam, kad pamatyčiau ir, ką mačiusi, Onutei pasakyčiau.

—    Ir pasakei, — įterpiau, bet Raminta tik akis stulpu pastatė.

—    To nebuvo ir nebus. Ir prašau nesišaipyti. Gali netikėti, gali galvoti, kad boba niekus prasimano, bet aš sakau, kaip tikrai buvo. Tau pasakau, bet daugiau niekam. Jeigu buvo Vitalijos triukas, tegu kremtasi pirštus, kad nepasisekė pagalio į ratus įkišti. Ir nepasiseks! Ir pažiūrėjusi tiesiai į akis, visiškai nelauktai pridėjo:

—    Nebent tu . . . Tu irgi nenorėsi privirti košės. Ar ne ?

Pasakiau, kad ne. Ir pagalvojau, kad ir norėdamas neišdrįsčiau Onutės laimės griauti. Antrą vertus negalėjau ir motinos žodžių imti už tikrą pinigą. Lindo mintis, kad ji tyčią pasaką sugalvojo tik mane pastūmėti Onutęs gelbėti, nes žinojo, kad pastaruoju metu mudu daug nuoširdžiau išsišnekėdavom, negu juodvi. Nieštėjo liežuvį tą tiesiai ir pasakyti, bet susilaikiau. Tegu sau. Tegu laukia ir nesulaukia, kol sulaužysiu savo prižadą. O antrą vertus, kas žino, gal Mindaugas ir bėgo atsiprašyti už žmogišką nuklydimą.

Šiaip Raminta pas mane užbėgdavo labai dažnai, bet po to pasikalbėjimo užbėgimai labai suretėjo. Jeigu kada ir užeidavo, tai visada paskambindavo, pasiteiraudavo, ar esu namie. Sakydavo, nenorinti grįžti tik duris pabučiavusi, bet tą kartą atlėkė visa uždususi ir atkišo voką.

—    Še, skaityk, — dejuote išdejavo pro uždusimą ir atsirėmė į sieną. — O Jėzau brangiausias, net nebežinau už kurio galo tvertis. Bet perskaityk, ir pats pamatysi. Perskaityk ir pasakyk, kas kaltas. Turbūt pats velnias mane atjojo į tą Linkolną. Ar nebūtumėm galėję gyventi ir tenai. Ir tu būtum galėjęs. O ką čia radom? Ką? Tik vieną rūpestį po kito. O Viešpatie! Žinau, kad ne pasaulio galas, bet Dievuliau tu mano . . . Skaityk, ko gaišti. Man žemė iš po kojų slysta, o jis gaišta. Kodėl neskaitai. Aš juk tam ir atbėgau. Uždususi bėgau, sakiau, gal vyriška galva kokį gerą patarimą paklos, o jis net paskaityti neskuba.

Po kiekvieno jos sakinio, kurie liete liejosi į kon-vulsingą srautą, norėjau įterpti klausimą, kas iš tikrųjų atsitiko, bet niekaip negalėjau rasti tarpelio. Tik po kelis kartus pakartoto klausimo kiek pritilo, ir aš pasakiau:

—    Kaip skaitysiu, kad klausau, ką pati šneki. Dviejų darbų nemoku tuo pačiu kartu dirbti.

—    A, jau, — numojo ranka. — Ar nežinai, kad aš kaip degtukas, ir visa liepsna tik per liežuvį. Nekreipk dėmesio, skaityk.

Ji sukrito į sofą ir suėmė veidą abiem delnais, o aš išsilanksčiau laišką.

"Mamute", rašė, "vaikštau iš kambario į kambarį pavirtusi į klaustuką. Į šimtą klaustukų, į vieną didžiulį, visa gerkle šaukiantį, nenutilstantį, nenutildomą. Jeigu galėčiau perlipti per tavo žodžius, būčiau seniai atlėkusi, bet negaliu. Per tuos paskutinius, kur pasakei išlydėdama į santuoką. Kaip palaiminimą kokį. Juk atsimeni. Turi atsiminti. Buvai beveik negėrusi. Paskum tai gėrei. Kai ėjai namo, dėdė turėjo veste išsivesti, nes kojos nebelaikė. Tada pagalvojau, kad vargšė esi, kad norėjai nuskandinti mano laimės pavydą. Dabar taip nebegalvoju. Dabar suprantu, kad tenorėjai nuskandinti rūpestį ir baimę, kas atsitiks meile apakusiai mergaitei. Tada pasakei .. . Ne tada, kai buvai girta, bet rytą, dar visiškai blaiva. Pasakei, kad esu užaugusi ir turėčiau žinoti, ką darau. Ir dar pasakei, kad nebėgiočiau pas Tave nei su skundais, nei su ašaromis. Sakei, manau radusi laimę, tai turiu ją ir laikyti savo pačios išmanymu, o ne Tavo, ne motinos. Tai kaip aš galėjau dėl kiekvieno nieko bėgioti pas Tave. Užtat laikiau ją tik savo išmanymu. Nebėgiodama, nesiskųsdama, nes žinojau, jog sakysi, kad bėgioju ir skundžiuosi dėl niekų. Jaučiu, kad Tau bus sunku mane suprasti ir dabar. Mudu  juk   nesibarėm, po laukus   vienas   kitą nesivaikėm, visur kartu ėjom, visur buvom neperskiriami. Kai kas net pavydėjo tokio mudviejų sutarimo. Namie irgi nesibarėm, visais reikalais ir klausimais bendrą kalbą radom, bet vienas dalykas, kuris Tau tikrai atrodys dėmesio visiškai nevertas, mane iš proto varė. Jis Vitalijos negalėjo užmiršti. Aš ir nenorėjau, kad užmirštų, bet negalėjau pakęsti, kam jis su ja vis mane badė. Kaip apsėstas koks. Nieko negalėjau padaryti, ko Vitalija nebūtų geriau padariusi. Visur. Nuo lovos ligi virtuvės. Viską dariau gerai, bet Vitalija viską darė geriau. Išverdu pietus, iškepu kepsnį, prikepu skaniausių kepinių, viską valgo, gardžiuojasi, o paskum: 'Skanu, bet Vitalija tą patį padarydavo daug skaniau'. Juk atsimeni tuos kepinėlius, kuriuos jis labai mėgdavo. Kai pradėjom vaikščioti trise, ir juodu dar nebuvo vedę, ne syki jai sakydavo, kad kepti pasimokytų iš manęs. Dabar ir juos kriaukšdamas burbtelėdavo, kad Vitalija vis tiek ir tuos geriau iškepdavo. Ar reikia sakyti, jog ne sykį norėjau pakelti tokį vėją, kad ir namo stogas pakiltų, bet laikiausi. Norėjau pareikalauti, kad eitų pas psichiatrą, bet ir vėl savo pačios minties išsigandau. Tada turbūt pats nelabasis pakišo pasiutusią mintį. Tu pasakysi, kad Vitalija, bet manęs nė susirietusi neįtikinsi, į jos pusę niekaip neperversi. Tik pats velnias ir niekas kitas. Gerai, nusprendžiau, jeigu tau, Mindaugėli, Vitalija visur taip sapnuojasi, tai ir būk su ja ne tik mintimi, bet ir kūnu. Ką tik viriau, ką tik kepiau, visur dėjau po žiupsnelį jos pelenų. Net lovon eidama jos pelenais pasibarstydavau. Iš pradžių man pačiai buvo keista. Atrodė, kad darau ne aš, bet kas nors kitas už mane. Vėliau visiškai apsipratau. Kai jis kartodavo savo palyginimą, negalėjau sulaikyti šypsnio. Kartais net lindo žodžiai, kad turėtų būti patenkintas, nes valgo ne jos prisiminimą, bet ją pačią. Nepasakiau. Neprisiverčiau. Žodžiai iš burnos nėjo. Kai urnoje buvo belikę koks poras žiursnelių pelenų ir keli kaulų gabalėliai, Mindaugas pasikeitė, lyg kasdieninę savo maldelę būtų visiškai užmiršęs. Ką veikėm, abu veikėm, kuo džiaugėmės, džiaugėmės abu. Vitalijos pikta dvasia staiga dingo, lyg galingesnio pašaukta būtų kažin kur išplasnojusi. Pagaliau aną sekmadienį, kai grįžom iš bažnyčios, jis apkabino ir pasakė: "Atleisk. Aš tave tikrai prikankinau. Kartais negalėjau suprasti, kodėl tu nepaimi pamazgų puodo ir neužvoži man ant galvos. Vis Vitalija ir V italija. Pirmą sykį, rodos, pasakiau juokais, Y>et kai tu nereagavai, virto negeru įpročiu. Žinojau, kad darau negerai, bet pats nepajusdavau, kaip vėl ir vėl tą patį pleptelėdavau. Kartais net piktumas suimdavo, kai tu tik šyptelėdavai, lyg ką žinotum, ko aš nežinau. Dabar baigta. Vitalija buvo, bet čia jos nebėra. Ji pripildė dalį mano gyvenimo, bet tik dalį, ne visą. Dabar mūsų gyvenimas yra tik mūsų. Tavo ir mano. Pavalgę išvažiuosim ir išbarstysim jos pelenus tose vietose, kurias ji mėgo, o urną paskandinsime ežere. Žinai, tenai, kur daug vandens lelijų. Ji tą vietą labai mėgo, tegu ir paskutinės jos dulkelės tenai ilsisi." Man net keliai ėmė linkti. Kaip galėjau tokio galo laukti? Gerai susiėmiau ir pasakiau, kad nebar-stysim, kad nebėra ko, kad jeigu jis tikrai galvojo ir jaučia, kaip šneka, tai urną su keliais likusiais kauliukais galime paskandinti tarp anų lelijų ir gyventi kaip du laimingiausi žmonės. Jis tik išplėtė akis ir ėmė klausinėti, kodėl tik keli kauliukai ir kodėl tik jie likę? Kur visa kita Vitalija? Jis taip ir pasakė: "Kur visa kita Vitalija?" Ar galėjau meluoti? Pasakyti, kad kaip nors išsibarstė? Pasakyti, kad bešluostant dulkes, įkrito į kibirą vandens ir išsileido? Galėjau, bet nepasakiau. Pasakiau teisybę. Paprašiau atsisėsti ir pasakiau kaip buvo. Pasakiau, kad nebegalėjau pakęsti to amžino badymo Vitalija, kad nebegalėjau iškęsti skausmo, kad nenorėjau namuose kelti pragaro ir kad savo kentėjimui pelengvinti tik tokį antidotą teradau. Jis išklausė ligi galo, ramiai pakilo,
nuėjo į savo kambarį, paėmė nuo lentynos urną, pravožęs pažiūrėjo į vidų, vėl užvožė, pasikišo po pažastim ir išėjo. Nepravėrė burnos. Net į mano pusę nepažiūrėjo. Išėjo taip, lyg mirusi būtų ne Vitalija, bet aš. Net automobilio nepasiėmė. Išėjo pėsčias. Išbėgau pažiūrėti, kur eis, kur suks, o jis nesuko niekur. Juk žinai, kokia mūsų gatvė ilga. Ėjo ir nuėjo, kol tik akimis galėjau matyti. Net toks keistas netekimo šiurpas nukrėtė, kad net širdis ėmė stingti. Dar pastovėjusi įšokau į mašiną, aplėkiau visas tas vietas, kurias mėgdavo Vitalija, nulėkiau ir prie ežero, kurio vienam pakrašty dar tebežydėjo vandens lelijos. Po kelis kartus viską aplėkiau, bet Mindaugo niekur nė buvimo pėdsakų neužtikau. Namo grįžau sutemus. Sakiau gal paklajojęs bus namo sugrįžęs. Bet niekur jokio ženklo. Taip ir sėdžiu į klaustuką pavirtusi. Visi drabužiai, visos knygos namie. Universitete irgi nebuvo. Nežinau, kiek pinigų turėjo kišenėje, bet banke nepaliestas nė vienas centas. Sakyk, kur jo ieškoti? Kur kreiptis? Kelis kartus buvau prie ežero, ilgai žiūrėjau į bebaigiančias žydėti vandens lelijas. Argi ir jis kartu su urna tenai būtų nuėjęs? Bet netikiu. Negaliu tikėti. Taip jis negalėjo padaryti. Žinau, kad negalėjo. Jis gyvenimą labiau mylėjo, negu ką nors kitą. Labiau, negu Vitaliją. Labiau, negu mane. 'Bet Vam įsėįo? nė iodito Mamute, kodėl? Kam paliko mane, pavirtusią į didelį klaustuką? Norėjo nubausti? Argi kitokios bausmės nebegalėjo sugalvoti? Ir ką nubausti — mane, ar save? Argi ne jis tokiu įsityžimu privertė mane nežmoniškai pasielgti, tai kodėl tik aš viena turiu būti baudžiama? Išėjo ir dingo, lyg būtų buvęs ne iš šio pasaulio. Lyg dvasia kokia, lyg negeras vaiduoklis, kuriam labai smagios įnirtingųjų kančios. Mamute, kodėl? Kodėl? Nepyk, kad taip rašau. Kitaip negaliu. Kasdien vis labiau rodosi, kad tikrenybė ne tokia, kad tik sapnuoju labai negerą sapną ir kad tu gali ateiti ir pažadinti. Ar ateisi? Ar pažadinsi į tokį gyvenimą, koks buvo, nors ir ne toks, kokio man norėjai. Tik nesakyk vieno, nesakyk, kad gavau tą, ko norėjau. Nesakyk, nes to paties tebenoriu ir dabar. Ir dar labiau, negu kada kitada. Ateik ir pasakyk, kur jis klajoja, urną po pažastim pasispaudęs. Mama, brangioji, kur?"

Ir viskas. Net nepasirašė po savo žodžiais, lyg tie žodžiai būtų buvę ne jos pačios.

Perskaitęs neradau jokio žodžio, kuris būtų vertas sakyti. Net į Ramintą tiesiai ir atvirai sunku buvo pažiūrėti. Jutau, kad ir aš pats virstu į didelį virpantį klaustuką. Kodėl? Kodėl ji atsivėrė tik dabar, kai kiekviename žingsny tik klaustukai tekyla. Juk susitikdavom, juk kalbėdavom, ne sykį pas juos vaišino-mis, gyrėm skaniai pagamintus valgius, ir Mindaugas nė sykio neprasitarė, kad Vitalija gamindavo daug skaniau. Ir ji pati neprasitarė, kad dygulys vis viliau ir giliau sminga. Kai pakėliau akis, Raminta pasakė:

—    Matai.

Tik tą vieną žodį, ir aš pats nežinau, ar pasakė, kad reikėjo ką nors pasakyti, ar jis buvo tik pirmas žodis ilgo, pilno priekaištų sakinio.

—    Matau, — atsakiau tik tam, kad ką nors pasakyčiau.

—    Ką daryti?

Nieko pasakyti negalėjau tik pirštu ore parašiau didelį klaustuką, o paskum atsirado ir žodžiai:

—    Ką? Ieškoti? Skelbti? Klausinėti? Pranešti policijai, kad ieškotų? Kad nusiųstų narus į ežerą?

—    Ne, ne policiją ir ne narus, — greitai užšoko Raminta. — Kai laišką perskaičiau, pati tą patį Onutei pasiūliau, bet ji griežčiausiai atsisakė. Nenori sarmatos. Nenori, kad Mindaugą ir ją pačią visi ant liežuvių pasikabinę nešiotų.

Pažiūrėjau į ją, dabar tiesiai į akis, ir pajutau, kad virstu dar didesniu klaustuku. Tokiu dideliu, kad net šiurpas per nugarą nuėjo.

—    Aš virstu klaustuku, Onutė jau pavirto, o kaip tu? — paklausiau.

—    Aš irgi, — tyliai prašnibždėjo.

—    Tik jis vienas žino. kur yra ir ką veikia. Ir valandėlę patylėjęs pridėjau: Jeigu žino.
—    Taigi, jeigu žino, — atsiduso ir ji.

Nežinojau, ar ji galvojo tą patį kaip ir aš, bet ir neklausiau, paėmiau ją už rankos ir abu nuėjom pas Onutę. Pats nežinojau ko: raminti, ar tik iš arčiau į svetimą bėdą pažiūėti.


Valentino mirties scena Chicagos Lietuvių operoje š. m. balandžio 5, 6 dieną. Kairėje prie gulinčios Margaritos — Anitos Pakalniškytės — pasilenkusi Morta — Aldona Stempužienė. Scenos centre guli Valentinas — Algirdas Brazis. Aplink — operos choras. Nuotr. Jono Tamulaičio.