GINOS ČAPKAUSKIENĖS PLOKŠTELĖ Spausdinti
Gyvenam nuostabių elektronikos atradimų amžių. Tų atradimų tarpe įdainuota ar įgrota patefono plokštelė, kasetė, video filmai, kuo ypačiai gausiai naudojasi radijo stotys ir TV, yra tiesiog neaplenkiama šio amžiaus kultūrinė apraiška. Galima net sakyti, jog visa mūsų gyvenamo laiko erdvė yra sklidina muzikos garsų. Tokio gausmo žmogaus buvimas šioj žemėj turbūt dar niekad nebuvo girdėjęs. Ar ne dėl to privatūs žmonių sambūriai ir namai darosi tylūs ir nebylūs?

Muzikos menas — jau kita šneka. Jei būtų gyvas komp. St. Šimkus, kuris muziką vadino dievų kalba, nežinau, ką jis sakytų, įsiklausęs i kauksmo kupiną erdvę. Betgi ir tame kauksme galima išgirsti originalių, gražių, nuobodžių ir tikrai prastų dainų bei muzikos gabalų. Cia nuostabą kelia ne dainininkų riksmai, balsų draskymai, maivymosi paradai (prie to jau baigiam priprasti), o tai, kad tų dainininkų vertė sveriama parduotų plokštelių skaičium, mažai dėmesio tekreipiant į balso grožį, muzikinę kultūrą ir kitus to pobūdžio dalykus. Jei parduota milijonas plokštelių, tai tu jau aukšto dangaus žvaigždė. Atseit, senoji taisyklė galioja — už auksą gali viską nupirkti, kai kada net ir garbę.

Pusiausvyrą tarp klyksmo ir dailaus dainavimo bando išlaikyti operiniai ir kamerinės muzikos dainininkai (tiesa, ne retai ir jų didybė matuojama parduotų plokštelių kiekiu). Šių muzikos meno meistrų tarpe, greta kitų lietuvių solistų, girdime ir dainininkę Giną Butkutę - Čapkauskienę.
Pernai Gina Čapkauskienė, atskiram komitetui padedant, išleisdino "Lengvų ir lyrinių dainų" plokštelę. Kodėl gi tik tokių kūrinių plokštelė? Turbūt dėl to, kad šių žanrų dainas
lietuviai klausytojai labai mėgsta. Gerą plokštelę išleisti nėra pigu ir lengva, todėl ir tokios dainos, kurios muzikos mėgėją gali greičiau sugundyti (žinoma, tai tik teoriniai svarstymai ir spėliojimai).

"Lyrinės ir lengvos dainos" anaiptol nereiškia, kad plokštelėn įrašyta dainuoti ir perdainuoti dalykai. Gina Butkutė - Čapkauskienė yra darbšti, sąžininga ir veikli moteris. Tai ir šią savo plokštelę, kaip nesunku pastebėti, ji rengė su rūpesčiu ir atsidėjimu. Tik žvilgterkim į tas "lengvas ir lyrines dainas", kurias plokštelėje girdim: Br. Budriūno "Dainos gimimas" (žodžiai H. Radausko), J. Stankūno "Mergaitė" (žodžiai Maironio), G. Gudauskienės "Gintarėlis" (žodž. L. Andriekaus), A. Stankevičiaus "Vandens malūnėliai" (žodžiai H. Nagio), J Govedo "Serenada" (žodžiai J. Baltrušaičio), V. Herberto " Kad matyčiau aš vėl Neapolį", W. A. Mozarto "Lopšinė", R. Sieczynskio "Viena, mano sapnų miestas", F. von Flotowo "Paskutinė rožė" (arija iš op. "Marta") ir J. Strausso "Pavasario balsai" (pastarųjų dviejų vertimus darė S t. Santvaras). Dešimt balsinės muzikos kūrinių — penki lietuvių kompozitorių darbai ir penki svetimi opusai (aišku, jei muzika kam nors gali būti svetima), o tai juk yra turiningas ir prasmingas koncertas.

Neabejoju, kad lietuviui klausytojui arčiausiai širdies bus mūsų kompozitorių sukurtos dainos. Br. Budriūnas, kiek jo gausią muzikinę kūrybą galima aprėpti, yra vienas tų mūsų muzikos kūrėjų, kuris itin gerai pažįsta žmogaus balsą ir to balso ribas. Br. Budriūno vokaliniai kūriniai liejasi plačiom frazėm, savaimingom melodijom, kontrastingais ritmais, apdairiai kopia per vienokio ar kitokio pobūdžio sunkumus, trumpai tariant — jie patogūs dainuoti. Ir jo "Dainos gimimas" yra tikrai graži ir vertinga daina. J. Stankūno "Mergaitė", rašyta dukrai, ryškiau aprūpinta koloratūrinio soprano dainuojamom įmantrybėm — gamom ir natų grupelėm, tačiau savo stiliumi ir muzikine kalba J. Stankūno "Mergaitė" neišsilaisvina iš tradicinių mūsų vokalinės muzikos laimėjimų. Giedrė Nasvytytė - Gudauskienė, daugiausiai kurianti balsinė muziką, turi savaimingą mintį ir kūrybinį braižą. Jos "Gintarėlis" yra tikrai subtili ir pasisekusi daina, stipriai išsakanti poetinį tekstą. Al. Stankevičius, gyvenąs Montrealy, ir J. Govedas, gyvenąs To ronte, G. Čapkauskienės plokštelėje — kompozitoriai debiutantai. Abu jie turi kūrybinės ugnies, nestokoja savaimingumo, rašo naujoviškai ir įdomiai, tad ir nemenka paguoda, kad štai į lietuvių muzikos meną atėjo du jauni ir talentingi vyrai. Plokštelės lietuviam kompozitoriam bendra pastaba galėtų būti tokia: gal todėl, kad Gina Capkauskienė yra aukštas moters balsas, į jų dainas prikaišiota aukštų tonų, kurie ne kiekvienu atveju skamba natūraliai ir įtikinamai, viena kita aukštybė gal ir tekstinio pateisinimo neturi.

Gina Butkutė - Čapkauskienė — populiari, plačiai pažįstama, beveik jau visus kontinentus su koncertais aplėkusi solistė, keliais atvejais pirmaeilius vaidmenis dainavusi ir vaidinusi Chicagos Lietuvių Operoj. Tūkstančiai lietuvių jai karštai plojo, jos dainavimu gėrėjosi, o vienas kitas gal ir gan įprastoj mūsų koncertų vėsumoj tūnojo, bet, kaip ten išvis bebūtų, tiem jos pasirodymam niekad nestigo klausytojų dvasinės šilimos, žinovų palankaus vertinimo. Tai ką dar būtų galima apie Giną pasakyti? Visų pirma — jinai jau yra subrendusi ir daugumą dainavimo sunkumų nugalėjusi dainininkė. Jos balso prigimtis, savo tembru tikrai graži ir spalvinga — koloratūrinis sopranas. Tai balsas, kurio dainavimo technika kai kuriais atvejais būna didžiai nelengva ir sudėtinga. Tačiau G Čapkauskienės balsinė medžiaga yra stambi ir pajėgi, didesnė nei eilinio koloratūrinio soprano, todėl solistė nesunkiai įveikia ir lyrinio, ir net dramatiško pobūdžio dainas.

Aptariama Ginos Butkutės - Čapkauskienės plokštelė, antrasis jos įdainuotas "dokumentas", skiriamas ir savo tautos žmonėm, ir ateičiai. Jei kada nors bus rimtai susirūpinta mūsų kultūrinio palikimo apsauga, Čapkauskienės įdainuotos plokštelės pragyvens pačią solistę, tikrai pasieks ateities laikus. O jeigu dabar mėgintumėm tuos dainininkės įdainavimus vieną su kitu lyginti, rastumėm nemažų skirtumų. Pirmojoj plokštelėj girdim gražų moters balsą, o drauge ir šiek tiek nedrąsumo, ir neapdailinto vokalizavimo, ir neišbaigto frazavimo. To viso nebėra naujoje Ginos Čapkauskienės plokštelėj, čia jau žėri tikrai brandaus darbo vaisiai, tyras ir skaidrus mezza-voce, lengvi aukštieji tonai, išdailinta ir atskira muzikinė frazė, ir visa daina. Ir Šios plokštelės akompanimentą sudaro būrelis Montrealio simfoninio orkestro muzikų, kuriem diriguoja komp. Al. Stankevičius (Dieve mano, kodėl ne Al. Stankus?). Pridurtina čia dar tai, kad greta svetimų dainų, kurių viena kita yra susilaukusi tarptautinio pripažinimo, lietuviškieji kūriniai iškyla į šviesą savaiminga muzikine mintimi, plačiom ir dailiom frazėm, gyvu ir jautriu melodingumu, originalia ritmika, ryškia poetinių tekstų muzikine kalba.

Ginos Butkutės - Čapkauskienės plokštelė — neabejotinai vertingas įnašas į lietuviškąją diskoteką. Plokštelės oficialus leidėjas — Vilnius Records. Pagarba ir padėka visom ir visiem, kurie jungėsi į talką, kurie padėjo Ginos plokštelę, gal net svajonę, į artimus ir tolimus žmones išleisti.