NEPRIKLAUSOMYBĖ — PRAEITIS, DABARTIS IR ATEITIS Spausdinti

Lietuvos nepriklausomybė buvo paskelbta prieš 66 metus. To įvykio negalint minėti okupuotoj tėvynėj, jo prisiminimas kraštuose, kur tik yra išeivių tautiečių, sukelia vis naujai pers varstomų idėjų srautą. Žemiau spausdinamos Australijos sostinės Canberros Lietuvių Bendruomenės pirm. dr. Antano Stepano mintys apie to įvykio reikšmę praeity, išsklaidytos tautos padėtį dabarty bei išeivių ateities uždavinius, atsiliepiant ir į tai, kad sekantis pasaulio lietuvių jaunimo kongresas įvyks Australijoje.

PRAEITIS
1918 m. vasario 16 d. Vilniuje Lietuvos Taryba paskelbė Lietuvos nepriklausomybės aktą. Tuo pačiu paskelbė Lietuvos valstybės ženklą Vytį, trispalvę vėliavą ir himną.

Įdomu įrėminti šį prieš 66 metus atsitikusį įvykį į istorijos ir laiko perspektyvą. 349 metus prieš tą įvykį Lietuva su Lenkija pasirašė Liublino unijos sutartį: Lietuva prarado savo suverenitetą. Maždaus 210 metų anksčiau (1700 - 1712) didysis šiaurės karas tarp rusų ir švedų nuskurdino Lietuvą ir vis daugiau leido rusams kištis į Lietuvos valstybės reikalus: nepriklausomybė silpnėjo. 146 metus anksčiau (1772) įvyko pirmas Lietuvos - Lenkijos padalinimas. Nepriklausomybė visiškai prarandama.

Per tuos 146 "tamsos metus" lietuviai nelaukė stebuklingo žaibo iš dangaus, kuris nutrenktų carą, išvaikytų rusus ir išlaisvintų kraštą. Įvairiais būdais pozityviai dirbta, kad atgavus nepriklausomybę.

Tam darbui bene svarbiausias impulsas buvo Vilniaus universiteto atgijimas 1812 metais — tuoj po Napoleono nesėkmingo žygio į Lietuvą ir Rusiją. Nuo 1812 metų, kol susirūpinę rusai jo nesuvaržė beveik iki visiško uždarymo 1824 metais, universitetą lankė studentai, kurie, tapę Lietuvos šviesuomene ir tautiniais idealistais, pradėjo tautinio atgimimo veiklą. Ši veikla tada vystėsi 100 metų, kol tauta pribrendo pilnai nepriklausomybei. Vilniaus universiteto svarbą suprasime, prisiminę, kad 1822 metais ten lankėsi ir užmezgė bendros veiklos ryšius mūsų tautos 19-ojo amžiaus įžymybės — Motiejus Valančius (vėliau vuskupas) ir Simonas Daukantas (tautos filosofas), kurie tiek daug reiškėsi atgaunant Lietuvos nepriklausomybę.

Per tą šimtmetinį nepriklausomybės vystymosi laikotarpį matėme nesėkmingą kardo galią (1831 ir 1863 įvyko plataus masto, bet greit numalšinti valstiečių sukilimai) ir, iš kitos pusės — sėkmingą knygos — literatūros pergalę. 1865 m. rusai uždraudė lietuvišką spaudą. Tai tesėsi 40 metų. Tas laikotarpis pasižymėjo herojiškais knygnešių žygiais, visuomenės susidomėjimu lietuvių literatūra bei kalba ir įsteigimu slaptų lietuviškų laikraščių, redaguojamų tautos idealistų, — laikraščių, kurie turėjo nepaprastą įtaką nepriklausomybei atgauti. Jie išjudino studentus ir šviesuomenę. 1883 m. pasirodė pats pirmasis mūsų laikraštis — Basanavičiaus Aušra, netrukus Kudirkos Varpas, Tumo-Vaižganto Tėvynės sargas ir kiti, kol 1910 metais jau buvo 25 laikraščiai.

Kaip spaudos draudimas sutelkė liaudį ir šviesuomenę į bendrą sambūrį prieš rusus, taip Katalikų Bažnyčios persekiojimas tais pačiais laikais dar daugiau paskatino visuomenę siekti laisvės Lietuvai. Per 100 metų tautiškai susipratusių žmonių paruošta dirva susilaukė gausių vaisių — 1918 m. vasario 16 d. paskelbtos nepriklausomybės.

Atgavus nepriklausomybę, Lietuvos valstybė vystėsi ir klestėjo įvairiose srityse — moksle, švietime, žemės reformoj, užsienio prekyboj ir kitur. Nepriklausomybės šviesa žibėjo 22 metus. 1940 m. ji užgeso, o 1944 m. (prieš 40 metų) mes ir mūsų tėvai atsiradome tremty. Lietuvių tauta tapo padalinta į dvi dalis: mus tremtyje, turinčius laisvę, bet neturinčius krašto, ir mūsų brolius okupuotoje Lietuvoje, turinčius kraštą, bet neturinčius laisvės.

DABARTIS
Kas vyksta abiejose tautos dalyse, praradus nepriklausomybę prieš 44 metus? Laisvojo pasaulio valstybės de jure nepripažįsta Lietuvos įjungimo į Rusijos imperiją, bet kas iš to? Tikrovė jau baigia užslopinti gražias iliuzijas tų, kurių su viltimi bėgo 1944 metais, tikėdamiesi netrukus sugrįžti. Tačiau lietuvių tauta dar vis tebėra padalinta.

1. Mūsų broliai, gyvendami rusų okupuotame krašte neturi laisvės ir net vilties ją vėl atgauti. Griežta priespauda (gausi armija, sofistikuota politinė psichologija) trukdo iškilti Valančiaus ir Basanavičiaus masto idealistams. Jie tuoj būtų susekti ir uždaryti į psichiatrines ligonines arba sunkiųjų darbų stovyklas. Pasipriešinimo ginklu nebėra nuo 1956 metų, kai buvo išsklaidyti paskutiniai partizanai. Kovota susideginimais, kaip Romas Kalanta ir k. Vilties tik tiek, kad pasaulio politika, ypač gi Rusijos, pasikeis, jos galia sumenkęs, ir Lietuva atgaus laisvę.

2. O ką mes laisvėje darome, kad Lietuva atgautų nepriklausomybę? — Mažai! Skubame asimiliuotis į gyvenamo krašto socialinę struktūrą. Mes iš vyresnės kartos dar vis parašome giminėms, pasiunčiame siuntinėlį, gal juos aplankom ar pasikviečiam pas save. Bet kiek iš vidurinės kartos susirašinėja su giminėmis? O kas iš mūsų vaikų iš viso žino, kad esama giminių Lietuvoje? Pagaliau, kas iš trečiosios kartos, jau gimusios išeivijoje, pajėgtų susikalbėti ir susirašinėti su giminėmis Lietuvoje, kurie dar daug iš mūsų tikisi? Taip pat, kas iš mūsų išeivijos lietuvių, net idealistų, grįžtų apsigyventi į Lietuvą, jei ši kaip nors stebuklingai vėl taptų laisva? Einant dar toliau, galima klausti, ar mes iš tiesų turime teisę švęsti Lietuvos nepriklausomybę — Vasario 16-tąją? Ar neverta pagalvoti, kaip Lietuvos žmonėms graudu žiūrėti, kai mes minime Lietuvos nepriklausomybę, tapę savo laisvės, patogumų ir turtų vergais? Patogiai gyvendami, laukiame "ko nors", bet aktyviai ir pozityviai, ką darome? Mes labiau negu mūsų broliai tėvynėje, remiamės loterine viltimi.

ATEITIS
Tokioj dabarty, kokia gali būti ateitis? Bet vis dėlto vilties negalima palaidoti. Laiko srovėje pasaulis vis keičiasi. Net stipriausios valstybės sužlunga. Mūsų istorijoje jau vieną kartą teko net 146 metus laukti nepriklausomybės. Dabar gi laukiame vos 40 metų. Čia itin negalima pamiršti, kad per tuos 146 "tamsos metus" tautiškai susipratę lietuviai dirbo dėl Lietuvos nepriklausomybės.

To darbo pagrindus išsamiai nagrinėja mūsų filosofas dr. Juozas Girnius, ypač veikale "Tauta ir tautinė ištikimybė". Girnius teigia, kad tautos  pagrindai  yra  du:  kultūra — objektyvusis pagrindas ir tautinė sąmonė (žmogaus asmeninis apsisprendimas tautos atžvilgiu) — subjektyvusis pagrindas, verčias žmogų atsakyti klausimą: būti ar nebūti lietuviu? Bet kaip gali būti tauta be krašto? Dr. Juozas Girnius pažymi, jog tauta neapsiriboja geografinėm sienom: "Palikti kraštą tai dar nereiškia palikti tautą. Iš kur gimta, yra esmingiau negu, kur gimta".

Pažiūrėję į nutautėjimo ir asimiliacijos problemą, matome, kad ji labiausiai paveikia jaunimą (vidurinę ir trečiąją kartą), bet tuo pačiu tenka pripažinti, kad nutautėjimas bei asimiliacija vyksta natūraliai — net neišvengiamai. Tad reikšmingasis veiksnys, arba tikroji problema — jaunimo problema — yra atlietuvėjimas. Atkreipę dėmesį į tai, Girniaus raštuose vėl randame pozityvių nurodymų.

Anot Girniaus, atlietuvėjimo konkretus uždavinys yra perduoti jaunosioms kartoms lietuvišką kultūrą: įugdyti jaunimą į ją, parodyti jos vertę, tuo padarant ją vertingą ir net kitų vertybių teikėją; padaryti ją sava, tuo padarant ją mielą. Brangindamas tautos kultūrą, žmogus neišvengiamai brangina ir pačią tautą. Tada savaime išsivystys tautinė sąmonė.

Anot Girniaus, kultūra gi įsilieja iš kartos į kartą keturiais šaltiniais: 1. išmokinant gimtą kalbą: kalba žymi žmogaus kilmę; 2. įdiegiant tautos charakterį: papročius, religiją, tradicijas; 3. išmokinant tautos istoriją: tai užtikrina tautos tęstinumą; 4. perduodant tautos konkrečius kultūrinius laimėjimus (meną, dainas, tautinius šokius, literatūrą ir kt.: sužadinant juose pasitikėjimą. O tautos kultūrai perduoti yra keturios institucijos: 1. šeima: tėvams tenka pagrindinė lietuviško auklėjimo atsakomybė; 2. lituanistinės mokyklos, kursai: plačiau ir giliau apšviečia tautiškai; 3. jaunimo stovyklos, suvažiavimai, kongresai: platina jaunimo lietuvišką aplinką; 4. jaunimo organizacijos: įveda jaunimą į organizuotą lietuvišką veiklą — vėliau į bendruomeninę veiklą.

Šalia šitų tautos kultūros perdavimo veiksnių reikia panagrinėti dar vieną, būtent ryšių palaikymą su giminėmis ir kitais, pvz., sąžinės kaliniais okupuotoje Lietuvoje: laiškais, apsilankymais, siuntiniais, radijo bangomis (Voice of America, Vatikano radijas) ir kitokiomis priemonėmis. Tų ryšių palaikymo pasekmės dvipusiškos: pirma, mūsų broliai tėvynėje jaučia neužmiršimo ir paramos šilimą, kuri gaivina jų skurdinamą dvasią; antra, mums kelia tautinį sąmoningumą.

Šios mintys buvo ryškinamos tautinio idealizmo įtakoj. Dabar, žvelgiant realistiškai, gal tenka suabejoti, ar įmanoma atlikti visa tai, kas išdėstyta ateities reikalu. Kodėl? Labai paprastai: jau per vėlu. Jaunimas per 40 tremties metų, neįaugęs į lietuvišką kultūrą ir neįgijęs tautinio sąmoningumo, jau seniai asimiliavo į gyvenamo krašto piliečių eiles. Tai vyksta Australijoj, Europoj, Pietų Amerikoj ir net Šiaurės Amerikoj. Iš tolo mes žavimės JAV ir Kanados lietuvių veikla, bet iš arčiau matosi tas pats nutautėjimas ir nubyrėjimas. Tai ką daryti? Sprendimų negalima pateikti. Galima tik pasidalinti mintimis.

1.    Tie, kurie skaitomės susipratę lietuviai, negalime pasiduoti. Mums tenka tęsti bendruomeninį, visuomeninį, kultūrinį bei švietimo darbą toliau. Tai mūsų beveik šventa pareiga. Bet nepasilikime vergiškai prie senų tvarkų ir taisyklių. Nemanykime, kad kas tautos išlaikymui buvo naudinga prieš 35 metus, bus tiek pat naudinga ir dabar. Tas pats pasakytina nepriklausomos Lietuvos bei caristinės Rusijos atžvilgiu. Laikai ir sąlygos dabar visiškai skirtingos. Lietuvoj rusinimo metodai labiau sofistikuoti. Išeivijoje nutautėjimo pagrindai pasikeitę. Evoliucijos būdu ir mes privalome keistis, kad netaptume Lietuvos dinosaurais.

2.    Kritiškai peržiūrėkime savo bendruomeninę struktūrą: institucijų ir organizacijų efektyvumą dabartinėse sąlygose; politinių partijų naudingumą; vaikų ir studentų lituanistini švietimą ir t.t. Jei kas netinka, o ypač kliudo tautą išlaikyti (ir čia pridera atsiminti dr. Juozo Girniaus pateiktus nuostatus), keiskime ar net jų visiškai atsikratykime. Kurkime nauja bendruomeninę struktūrą, realiau pritaikytą dabarčiai. Tokiu būdu nusipelnysime ateičiai.

3.    Kelkime savo tautiečių pasisekimus (profesinius, kultūrinius, sportinius) savo bendruomenės ir kitataučių tarpe. Drįskime gerbti bet kokios srities pažangesnius lietuvius, kad jie pasijustų vertinami kaip lietuvių kilmės asmenys.

4.    Venkime mažavertiškumo lietuvių kultūros reiškinių atžvilgiu. Išlaikykime ir skleiskime kultūrines apraiškas tarp savųjų ir kitataučių, kaip tautinius šokius, chorus, tautodailę, vestuvių ir švenčių papročius.

5.    Na, ir drąsiai skaitykimės su mišrių šeimų tikrove. Čia, Canberroj, iki šiol evoliucija eina sėkminga kryptimi. Tęskime toliau drąsiai ir sąmoningai su Lietuvos išlaikymu ir nepriklausomybės atgavimo idėja prieš akis. Jei ateitis parodys klaidą, nebūsime nieko nustoję, tautos labui pabandę. (Būtų įdomu patirti, kas daroma Canberroj mišrių šeimų atžvilgiu? — Red.).

6.    Pagaliau, ką daryti su jaunimu? Ir čia matosi klaida, subendrinant jaunimą. Juk kiekvienas jaunuolislė turi savo identitetą bei talentus, stiprybes, silpnybes — žmogiškas puses. Jaunimą, apdengdama bendra sąvoka, mūsų visuomenė automatiškai nuvertina individą ir tuo būdu atstumia jį nuo tos, asmeniui nejautrios, Lietuvių Bendruomenės (Argi? — Red.). Traktuokime tad savo vaikus bei kolegas individualiai, asmeniškai. Kiekvienas su malonumu išgirsta savo vardą ir teigiamai reaguoja.

Užbaigiant paliečiamas dar vienas svarbus reiškinys, liečiąs mūsų išeivijos jaunąsias kartas.

1972 m. II-ojo Pasaulio lietuvių jaunimo kongreso (PLJK) nutarimus sekant, įsisteigė Pasaulio lietuvių jaunimo sąjunga (PLJS). Tai yra "virš-organizacinė organizacija": Lietuvių Jaunimo Bendruomenė, veikianti panašiuose rėmuose kaip Pasaulio Lietuvių Bendruomenė. PLJ Sąjunga užpildė spragą lietuvių jaunimo organizaciniame gyvenime. Ji veikia bene visuose laisvuose kraštuose, kur tik yra lietuvių. Deja, PLJS veikėjų ir narių skaičius čia, Australijoj, mažesnis negu galėtų būti ir jų veikla galėtų būti ryžtingesnė bei platesnė.

PLJS veiklos svarbiausias uždavinys — kas 3 - 4 metus surengti PLJ kongresus. Jau penki jų buvo. Paskutinysis — pernai Kanadoje, į kurį Australija nusiuntė 10 atstovų ir keletą žiūrovų. Šeštasis PLJ kongresas vyks Australijoj 1987 - 1988 gruodžio - sausio mėnesį.

Šeštasis PLJ kongresas siūlo auksinę progą išjudinti Australijos lietuvių jaunimą ir labiau sudominti jį kultūriniais - tautiniais reikalais. Visom jėgom reikia remti šį kongresą. Jis, sutelkęs iš viso pasaulio šalių susipratusį lietuvių jaunimą, ruošia dirvą, kurioje galės tarpti tautinis sąmoningumas. Pasaulio Lietuvių Jaunimo Sąjunga ir šis jos kongresas turi potencialą tai atlikti.

(Canherra, Australija)