KONSTANTINO AVIŽONIO RINKTINIŲ RAŠTŲ III TOMAS Spausdinti
Konstantino Avižonio rinktinių raštų trečiąjį tomą 1982 metais išleido Lietuvių katalikų mokslo akademija. Nelengva surinkti ir išleisti svarbesnio istoriko visus darbus, nes kartais beveik neįmanoma net sudaryti pilną bibliografinį sąrašą jo visų straipsnių. Tačiau dr. Angelė Avižonienė yra apsiėmusi išleisti savo velionio vyro, mirusio 1969 metais, visus istorinius veikalus, net tuos, kurie liko tik rankraščiuose. Avižonis buvo vienas iš svarbiausių nepriklausomybės laikais parengtų istorikų, tyrinėjęs Lietuvą po Liublino unijos. Kadangi net ir dabar mažai rašoma apie šį laikotarpį, Lietuvos istorijos mėgėjai ir specialistai gali tik sveikinti šį darbą ir linkėti sėkmingo užbaigimo.

Geras istorikas turi turėti daug talentų. Dažnai jis turi mokėti daug kalbų, būti pasiryžęs daug valandų praleisti archyvuose, rinkdamas medžiagą, kurią vėliau turi apipavidalinti ir apibendrinti, paskelbdamas savo tyrimų išvadas. Vieniems laikotarpiams yra gana ribotas šaltinių skaičius, o kituose galima tik paskęsti medžiagos gausume. Kai šaltinių yra maža, istorikas bando ištraukti iš mažiausių detalių informaciją, kurią jis panaudoja, kurdamas pilnesnį tam tikro laikotarpio gyvenimo vaizdą. Kai yra labai daug medžiagos, visko neįmanoma aptarti, tad istorikas turi apriboti studijų temą, bet taip, kad jo išvados būtų suderinamos su kitais to laikotarpio aspektais. Istorikai tad turi sugebėti iš mažų detalių sukurti platesnį vaizdą, o iš medžiagos gausumo turi atrinkti ir aptarti kas reikšminga, nepaskęsdami smulkmenose.

Avižonio rinktinių raštų trečiojo tomo turinys yra įvairus, choronologiškai liečiantis visą Lietuvos istoriją — nuo pat jos pradžios beveik iki dabartinių laikų. Galima suskirstyti tomo medžiagą į dvi dalis: anksčiau išleistus darbus ir rankraščiais likusius raštus.

Šiame tome yra perspausdintas Konstantino Avižonio veikalas, daugiau ar mažiau surištas su istorija, būtent 1927 metais išleistas Spaudos fondo leidinėlis, "Kelios istorinės Lietuvos vietos". Avižonis jį parašė, dar būdamas moksleiviu ir bandė paskatinti bendraamžius aprašyti savo apylinkėse esančius istorinius paminklus. Studijėlėje jis aprašo eilę piliakalnių, pilių, altviečių, kurganų ir senkapių, ragindamas kitus panašiai daryti, kol paminklai dings.

Atspausdinta Avižonio doktarinė disertacija "Die Entstehung und Entwicklung des litauischen Adels bis zur litauisch-polnishen Union 1385", kurią apgynė 1932 m. Berlyno universitete. Šis vokiečių kalba rašytas 174 puslapių veikalas nagrinėja Lietuvos riją iki 1385 metų suartėjimo su Lenkija. Pabrėžtina, kad disertacija parašyta, tik penkerius metus po - jos baigimo, kai Avižonis buvo, tik 23 metų. Tad nebuvo laukta, kad Avižonis būtų pasiūlęs naują įvykių interpretaciją ar paskelbęs archyvuose surastų, bet niekada anksčiau neskelbtų dokumentų. Darbas vis dėl to vertingas, nes ankstyvesni istorikai buvo mažai studijavę to laikotarpio Lietuvą, gal iš dalies dėl to, kad nebuvo daug žinių apie ją. Beveik visa išlikusi rašyta medžiaga buvo paimta iš Lietuvos priešų, vokiečių ordinų ir rusų kronikų autorių, nelinkusių teigiamai vertinti Lietuvą ar išsamiau aprašyti jos gyvenimą. Avižonio pasirinkta tema, lietuvių bajorų gyvenimas, leido jam žvelgti į Lietuvos praeitį truputį skirtingu požiūriu (ne iš kunigaikščių akių) ir pristatyti ją kitaip. Išnašos ir naudotų knygų bibliografija rodo autoriaus ryžtą išsamiai ištirti savo parinktą klausimą. Jam pasisekė parodyti, kad luomų skirtumai tarp lietuvių jau buvo išsivystę prieš kryžiuočių atėjimą ir kad bajorai, kaip kariuomenės pagrindas, lėmė kunigaikščių nutarimus.

Avižonis praleido 1933 - 1934 metus Krokuvoje ir kituose Lenkijos miestų archyvuose, rinkdamas medžiagą apie Vazų laikus iš dienoraščių, korespondencijų ir kitų šaltinių. Varšuvos viešoje bibliotekoje jis surado Lietuvos kanclerio Stanislavo Albrechto Radvilo 1653 - 1655 metų atsiminimus. Istorikai iki tol manė, kad ta dalis atsiminimų buvo visam laikui dingusi. Kadangi tų metų įvykiai buvo tokie svarbūs Lietuvai, Avižonis tuos atsiminimus moksliškai parengė su gausiomis išnašomis, išaiškinančiomis atsiminimuose minėtus žmones bei įvykius. Šis darbas buvo 1941 metais išleistas Lietuvos praeities, I tome, ir dabar perspausdintas. Tuo pačiu gal būtų buvę verta paminėti, kad Radvilo atsiminimų (1632-1656 m.) pilnas tekstas lotynų kalba buvo išleistas 1968-1974 m. Lenkijoje keturiuose tomuose.

Radvilo atsiminimai su Avižonio komentarais veikiausiai sudomins tik specialistus, bet Avižonis galėdavo ir populiariai aptarti kai kuriuos klausimus, nepaskęsdamas į detales, kurių smulkmeniškas nagrinėjimas atbaidytų paprastą skaitytoją. Jis šį talentą parodė savo straipsnyje "Lietuvių kilimo iš romėnų teorija XV ir XVI a." Tais laikais Lietuvoje buvo plačiai paplitusi teorija, kad lietuviai buvo net kilnesni už lenkus, nes jie buvo kilę iš romėnų. Ta teorija šiandien atrodo net absurdiška, bet Avižonis buvo pirmasis, kuris bandė į ją pažvelgti giliau istoriko akim bei aprašyti tos teorijos atsiradimą ir paplitimą. Straipsnis turėjo būti išleistas 1939 metų Praeities, III tome, bet dėl karo tas tomas niekada neišėjo, nors straipsnis pasirodė kaip atskiras atspaudas.

Kitas šiame tome atspausdintas straipsnis yra "Bendroji rusinimo politika", parašytas 1957 metais išleistam kolektyviniam veikalui Kovos metai dėl savosios spaudos. Nors knygos užduotis buvo apžvelgti spaudos draudimo laikotarpj (1864 - 1904 m.), Avižonio straipsnis apibūdina ne tiktai tuos metus, bet visą rusų valdžios (1795 - 1914 m.) laikotarpį. Apžvelgdamas daugiau kaip šimtą metų, autorius daugiausia dėmesio kreipė į XIX-to šimtmečio antrąją pusę, kada sustiprėjo lietuvių pastangos išlikti lietuviais, o ne sulenkėti ar surusėti. Rusų valdžia siekė Lietuvą padaryti neatskiriama Rusijos dalimi, kurioje visur viešpatautų rusų kalba, stačiatikių tikėjimas ir ištikimi valdininkai. Draudimas spausdinti knygas ar bet ką kitą lietuvių kalba lotyniškom raidėmis buvo tik priemonė panaikinti ženklus, rodančius tą Vakarų įtaką, kurios nebuvo jaučiama kitose Rusijos imperijos dalyse. Rusai turbūt irgi tikėjo, kad, pripratinus lietuvius prie graždankos, savaime palengvės rusų kalbos brukimas. Rusijos didelės pastangos nepasiekė savo tikslo, o kova su spaudos draudimu, Prūsijoje spausdintų slaptų leidinių plėtimas, skatino lietuvius nenutautėti.

Trečiojo tomo rankraštinė medžiaga sudaro knygos pirmąją dalį, pavadintą "Lietuvos istorija XVII amžius". Ši studija yra suskirstyta į penkias dalis: 1. Valstybinė Lietuvos santvarka XVII amžiuje; 2. Zigmanto Vazos laikai (1587-1632); 3. Vladislovo Vazos laikai (1632-1648); 4. Jono Kazimiero Vazos laikai (1648-1668) ir 5. Užsienio politika Vazų laikais. Vidurines tris dalis būtų galima sujungti į vieną skyrių, "Vazų viešpatavimo laikai (1587-1668), visą veikalą net pavadinant "Lietuvos istorija Vazų laikais". Tik pirmame skyriuje nemažai dėmesio kreipta į Henriko Valois ir Stepono Batoro laikus. Pirmasis skyrius nuo kitų gerokai skiriasi ir tuo, kad neliečia politinių įvykių, bet pristato Lietuvos valdžios santvarką. Tačiau jis padeda skaitytojui geriau suprasti dalį terminų, vartojamų apibūdinant Lietuvos valstybės administraciją. Retas skaitytojas žinotų kanclerio ir Didžiojo maršalkos tikslias pareigas ar net kurios jų buvo aukštesnės. Net mažesnis skaičius žinotų teisminę procedūrą, kai buvo net dešimt skirtingų teismų: pavieto, žemės, pakamorės, Didžiojo kunigaikščio, Lietuvos maršalkos, komisarų, trečiųjų, kaptūriniai ir tribunolas.

Pratarmėje pažymėta, jog šis veikalas sudarytas iš paskaitų, skaitytų studentams Lietuvos, Vokietijos ir JAV universitetuose. Tekstas be išnašų, nors yra pilnas smulkių žinių, kurios rodo autoriaus plačią erudiciją. Jaučiama, kad ši studija buvo paskaitų ciklas, nes pagrindinis dėmesys skirtas įvykių atpasakojimui, o ne detalių smulkiam nagrinėjimui.

Šis veikalas taip pat skiriasi nuo kitų Avižonio darbų tuo atžvilgiu, kad dėmesys sutelktas į Lietuvos didžiuosius kunigaikščius, o ne į bajorus, kurių gyvenimas sudarė pagrindą daugumai Avižonio svarbiausių veikalų.

Vazų laikai nebuvo Lietuvai laimingi, ir šalis gerokai susilpnėjo. Avižonis kritiškai vertina Zigmanto Vazos valdymą ir nupiešė jo charakterį šitaip:

Tylus, šaltas, abejingas santykiuose su kitais, be kokių didesnių gabumų, už tai klastingas, savyje užsidaręs, pasižymėjęs nepaprastu išdidumu ir užsispyrimu, flegmatikas — melancholiškai nusiteikęs, neryžtingas ir negreitos orientacijos, neto-lerantingas ir nenuoširdus, jis kiekvieną veikė labiau atstumiančiai, negu pritraukiančiai, (p. 87).

Zigmanto pagrindiniai valdymo motyvai buvo "absoliutinės valdžios siekimas ir noras visur išnaikinti protestantizmą", (p. 89). Zigmantas laimėjo lietuvių paramą savo, o ne Habsburgo Maksimiliano, kandidatūrai į sostą, vien tik sutikdamas patvirtinti III Lietuvos statutą, kuris, nesiskaitydamas su Liublino unija, draudė lenkams gauti urėdų ir įsigyti dvarų Lietuvoje. Zigmantas valdė Lietuvą ilgai, net 45 metus, ir atnešė jai daug sunkumų. Avižonio apibūdinimas jo valdžios, nors ir ilgas, vertas pakartojimo.

Nevykusiai vesdamas savo politiką, jis prarado Švedijos sostą, {vėlė Lietuvą - Lenkiją į sunkius nuostolingus švedų karus, pralaimėjo karus su Maskva, o krašto viduje sukėlė daugybę neramumų. Jis buvo nepopuliarus ir visuomenės nemėgiamas valdovas. Dėl jo nesugebėjimo valdyti Lietuva — Lenkija prarado beveik visą bendrai valdytą Livoniją, o jo sūnus neįsisėdo į Maskvos sostą, kurį taip nesunkiai buvo galima laimėti, jei savo nevykusia politika nebūtų sukėlęs prieš save Maskvos valstybės gyventojų, (p. 107).

Zigmanto sūnus Vladislovas buvo tinkamesnis karalius negu tėvas iš dalies dėl to, kad religiniu atžvilgiu buvo bešališkas ir neturėjo savo tėvo neapykantos nekatalikams. Jis buvo geresnis karys ir politikas ir davė savo kraštui trylika metų taikos. Sekantis valdovas, jo brolis Jonas Kazimieras, labiau sekė savo tėvo pavyzdį. "Jo valdymo laikai buvo patys sunkiausi ir nelaimingiausi XVII a. Lietuvos istorijoje tiek vidaus, tiek užsienio politikoje. Jei užimdamas sostą, jis Lietuvą rado dar gana stiprią ir ūkiškai tvarkingą, tai apleisdamas sostą, jis kraštą paliko politiškai pakrikusį ir griuvėsiuose bei degėsiuose" (p. 124).

Toks neigiamas valdovų pristatymas gali sukelti įspūdžių, kad Vazų valdovų asmeninės silpnybės buvo atsakingos dėl daugelio Lietuvos vargų. Tačiau Avižonis buvo pakanka mai gerai išstudijavęs laikotarpį, kad suprastų, jog valdovams negalima suversti visos atsakomybės. Aptardamas karus su švedais ir Lietuvos pralaimėjimus juose jis teigė: Pagrindinė ir svarbiausioji priežastis — vidujinė krašto anarchija ir bajorų vengimas bet kurios aktyvios užsienio politikos ir nenoras prisiimti jokių karo naštų. (p. 149).

Lietuvių tarpe dažnai galvojama, kad lenkai ir Liublino unija nusilpnino Lietuvą ir kad viskas būtų kitaip išėję, jei nebūtų buvę tos unijos. Iš dalies įdomu, kad Avižonis pristato gan skirtingą tų laikų lietuvių galvojimą: "Todėl nekartą ir patys Lietuvos bajorai, begindami savo valstybės reikalus, pabrėždavo unijos šventumą ir net prikaišiodavo lenkams, kam šie jos nesilaiką, atskirais atvejais ją laužydami, kas galį būti pavojinga bendriesiems respublikos reikalams" (p. 182).

Ši studija papildo Avižonio išleistus raštus apie Vazų laikus Lietuvoje, bet jokiu būdu neatstoja to, ką jis pats anksčiau žadėjo parašyti. Kovo mėnesį 1939 metais rašytoje pratarmėje Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais, jis rašė, kad planavo pavaizduoti: atskirais straipsniais ar didesne studija taip pat socialinius, kultūrinius bei ekonominius to laikotarpio klausimus, kurie kai kuriais atžvilgiais daug įdomesni už politinius ir mūsų literatūroje visai dar nepaliesti (p. 10).

Trečiasis tomas turi ilgą (28 puslapių) asmenvardžių ir vietovardžių rodyklę, bet jame yra trūkumą. Rodyklėje pažymėtas vienas Jonušas Radvilas, Vilniaus vaivada ir lauko etmonas, bet knygoje paminėti du Jonušai Radvilai; vienas buvo 1606 metu rokošo vadas, išrinktas bajorų suvažiavimo pirmininku, o kitas 1655 metų Kėdainių sutarties su švedais pagrindinis šalininkas. Pirmasic Jonušas buvo antrojo dėdė ir pastarasis gimė tik 1612 metais. Taip pat būtų buvę pravartu suteikti bibliografines žinias apie išleistus straipsnius. Iš rinktinių raštų pirmojo tomo galima sužinoti, kur buvo išspausdinti straipsniai apie Stanislovo Albrechto Radvilo "Memoriale" ir lietuvių kilimo iš romėnų teorijos istoriją, bet niekur nepaminėta, kur ir kada Avižonis recenzavo Adolfo Šapokos Lietuvą ir Lenkiją po 1569 metų Liublino unijos.