PENKI KEPALĖLIAI |
R. MOZOLIAUSKAS: Gydančios rankos PAKLYDĘS VIENAS Ir vėl kartoji savąjį stebuklą, Viešpatie, Penkis mums džiaugsmo kepalus vėl dalini. Girdžiu, Tu klausi mus: ar jūs manęs čia ieškote, Ar esat čia tik mano duonos alkani? Tu daugini penkis mažyčius džiaugsmo trupinius — Ir tavo rankoj kibirkštėlės jo gana Uždegti tūkstančiams širdžių, kurios laukimo kupinos, Naujos vilties ir laimės spindinčia liepsna! Aplink malda ir rankom kyla džiaugsmo potvynis, Kai savo meile Tu palaimini minias, Maldaujančias stebuklą Tavąjį kartoti vis, Vis dauginti džiaugsmu sekundes nuostabias. Dairaus, paklydęs tūkstančio širdžių bangavime ... Argi ir aš, ir aš šiam potvyny esu? Ar mes visi kartu stebuklą šį ragavome? Ak, ne! Tamsoj aš vienas stoviu tarp šviesų! Hrovidence, 1984.VIII.4 AŠ ESU! O, meilės, vilties ir kančių galingasis Kūrėjau, Štai džiaugsmas kaip kūdikį supa ant rankų Laimingąją tautą, kurią išrinkai! Ji šoka, dainuoja, nušvitusi meilės ugnim, Apsvaigusi laime būti Tava! O aš — toks mažytis šapelis Jų džiaugsmo plačiojoj ertmėj lig Anapus vilties horizontų; Aš vienas paklydęs visų išrinktųjų minioj, Tik vienas bevardis tarp tūkstančių lapų Išrinktųjų vardų. Aš vienas tuščia širdimi Tarp galaktikom tvinstančio džiaugsmo Tavų išrinktųjų širdy ir vilty ir laukime — Mažytis šapelis — ir nupus nebuviman mane Visų jų vardų knygos verčiamas lapas . . . Tik krislas tuščia širdimi, Tik Tavo sukurto ieškojimo mirštantis aidas ... Tuščia širdimi su patvinusiu Aš! Likimo tuščioj nevilty Nešu išdidus, kaip žibintą tamsiam nebuvime, Nešu savo Aš — išdidus, kaip mirtis, Kaip Angelo maištas! Einu išdidžiai per minties ir svajonių bedugnes Tik krislas, tik dulkė tuščioj nebūty, Bet ilgesiu, tavo sukurtu, kartoju, kartoju: Nakty ir minioj, ir bedugnėj Esu Aš, esu! Providence, 1984.VIII.5 TU ESI Vėl skaitau, vėl į Raštą pažiūriu: "Jei aušros sau sparnus pasiimsiu Ir nulėksiu, kur baigiasi jūros" Rasiu pėdsaką tavojo žingsnio. Tavo ilgesio aidą atrasiu Aš karališkų rūmų pavėsy Tarp paauksintų skobnių ir krasių Ir Kalkutos skurde pas Teresę. Tu esi tarp bažnyčios kolonų, Mano tėviškės ąžuolo kryžiuj — Aš randu tavo džiaugsmo malonę Ateity ir į praeitį grįžęs Tu šypsais, kai bučiuoju našlaitį, Ir verki kraują stingdančioj taigoj — Tu skubi mano meilėn ateiti Ir nakty ryto viltį man saugai. Tu Liubliankos kalėjimo celėj Prie sukruvinto kankinio rymai, Kai sudužę vilties trupinėliai Tirpti skausmo agonijoj ima. Nužymėjo man dienos likimą — Tavimi mano laimę nudažę, Tu vilty ir aitriam paklydime, Nupuolime ir meilės miraže. Paradokse atrasiu Kūrėją, Aksiomų trapiajam abstrakte, Net ir viską į mintį sudėjęs, Net pametęs tikėjimo raktą. Tikimybėmis žaidžiančiam kvante Ir kauzalinius dėsnius supynęs, — Nežinau aš kodėl, nesuprantu — Vis randu Jo mintis begalines, Nors Jisai tik pavasario saulėj — Ne minčių silogizme, o meilėj, Tik svajonėj, dainoj ir pasauly, Tik širdy išmintingo ir kvailio! Jis širdy, Jis ir Kremliuje rymo, Jis — paguodoj ir keršto pagiežoj, Savo palaimą ir prakeikimą Jis pasaulio likiman įrėžė. Jei paimčiau aš rytmečio sparną Ir nuskrisčiau į tėviškės pievą, Ir taikoj, ir įtūžusiam barny Aš surasčiau Tave, mano Dieve! Net kai ges paskutinė svajonė, Kai išeisiu ieškot amžinybės, Ten tavim, ten tavojoj malonėj Švies man laimė, žvaigždynais sužibus! O jei degins ieškojimą mano Neapykantos kruvinos ugnys, Jei paskęsiu kančios okeane, Tu rymosi prie mano bedugnės. Tavo meilės ir gailesčio lašas r bedugnėn nukrinta ir žiba, Netikėjimo naktį išrašęs Praradimo kančios amžinybe. Aš matysiu — čia pat jis nukrinta, Bet veltui savo ranką jin tiesiu, Neviltim prie Tamsos prirakintą, Ak, veltui... iš kančios į jo šviesą ... Jolė, 1984.VIII.8 PADAUGINK VĖL, RŪPINTOJĖLI Grįžau namo, O džiaugsmas pasiliko dar dainuoti Minios banguojančiam triumfe — Jis nenorėjo palydėt manęs į mano vienišą saulėleidį; Bet Tu esi. Esi čia su manim, Tėvynės ąžuolo Rūpintojėli. Atsimenu, tylus rymojai Savuoju atspindžiu mažyčiame langelyje gimtoj pastogėj Ir čia toks pat tylus grįžai Tylėti su manim saulėlydžio tyloj. Aš savo ilgesiu apkabinu Medines Tavo kojas Ir, jųjų ąžuolą palietęs, Jaučiu, pavirsta mano nebuvimas Kieta būties mediena ... Jaučiu — Tu grąžini man amžinybę: Šventųjų ąžuolynų amžiną ošimą Ir viltį ryto patekėjime . . . Padaugink vėl, Rūpintojėli, Septynius laisvės kepalėlius, Padaugink mūsų viltį ir tikėjimą ... Jolė, 1984.VIII.11 |