EILĖRAŠČIAI |
UTENOJE Po vasaros saulės Įkaitintais cemento blokais Gulėjo žolėje vaikystė. Po Trijų Karalių Kryžiais pažymėtas Duris manęs nebeįleido, Bet aš radau kadaise tavo Asfalte nupieštus kreida Namus ir kapines: Prie vakarinės sienos Dar tebelaidojo tą pačią Elnės akimis merginą. Li PO KELIONĖJE Amžinai pakeliui. Išeina auštant. Miglotais uolų ir debesų takais Pakyla prie taikingos atsiskyrėlio trobelės. Sustoja. Klausosi. Nėra namie. Tiktai ant slenksčio Sklidinas vandens ąsotis ir tyla. Nubraukęs Prakaitą, atsiremia akmens briaunos ir žiūri, Kaip paukščių ir kareivių voros traukia sienos link Per mistiškoj tamsoj dar tebedunksantį kalnyną, Kaip ryto spinduliai kapoja juodus Retėjančių nakties gynėjų šalmus Ir šešėlingas slėnių prarajas užlieja Auksinės saulės dalinių kolonos. Jis grįžta sutema ir duona Kvepiančion atkalnės smuklėn Tik vakarui dienos taures pripildžius Liepsnojančiu tamsos vynu, ir miega apsiklojęs Dangum, kurio juodam šilke išsiuvinėtas Žalsvas vasaros mėnulis. SVETIMA ŠALIS Niekas manęs čia nemylėjo. Bet ir aš Niekad nieko nemylėjau šiam krašte. Einant Basomis kojomis per pievą, susimokę žolės Užnuodydavo kraują, ir rankas Išberdavo sausi ir niekad neužgyjantys šašai. Vanduo, Man geriant, tapdavo piktai geltonas Ir drumstas neapykanta. Nuo karšto vėjo Užsidegdavo burna, kaip prerijų žolė, ir medis, Man sustojus, nebeduodavo šešėlio, Pakeldamas nuo žemės jį kaip rūbą. Ir aš turėjau grįžti — kaip Odisėjas, Lydintis juodam laive Chrizeidę. Grįžti Ne į tėvynę, ne, tik į tėvynės žemę (Nes mano dvokiančiom žaizdom tėvynėje nerado vietos), Kur aš dabar ir vėl sapnuoju tolimąsias Šalis, pays lointains ir blaue Ferne. MIESTĄ PALIEKANT Man nė kiek negaila Palikti miesto, kuriame Gyvendamas, aš savo buvimu Neatnešiau šviesos ir nekovojau Už tiesą ir už laisvę, nemylėjau Artimo, tik sąžiningai Mokėjau mokesčius, Skundžiausi bloga tvarka, Nė kiek prie jos neprisidėdamas; Reikalavau negailestingai Bausti nusikaltėlius; Skelbdamas tik savo tiesą, Gyvenau tik sau. Todėl Nieko čia nėra, Kas būtų mano. Nieko Negaila. Bet išeidamas Vis tiek aš dar norėčiau Paglostyt savo svetima ranka Iš grindinio akmens Išaugusios žliūgės galvelę. SUNKIAI KRITO PASKUTINIS Sunkiai krito paskutinis Dar neišgerto laiko lašas l skausmo vandenį, ir mums reikėjo Skirtis, Nė nepradėjus Mirti ir gyventi vienas kito Gyvenimu ir mirtimi, kaip moko Heraklitas, dar neįrodžius Lietaus ir lūpų teoremos Atverto kūno lentoje. Ir tik dabar aš sužinojau, Kas yra tremtis: kapų paminklai Tyli svetima kalba, Ir man dabar Reikės rašyti amžinai ex Ponto, Žinant, kad silurinis akmuo kieme, Krisdamas į šulinį, Kalba taip, kaip mes. KARAS (PO TRISDEŠIMTIES METŲ) Javų laukai ir mėlynas lėktuvų Suplėšytas dangus, ir neaprėpiami, išalkę Akiračiai. Vežimai degančiam birželio Vidudieny. Rugiagėlės prie kelio, kur žygiuoja, Braukia prakaitą, ištroškus geria Ir stovi nusiėmus šalmą Prie atviros duobės uniformuota Mirtis ir blausūs fotonegatyvų Veidai — bizantiškos ikonos Su kraujo Volgomis, su Dono stepėmis ir Stalingrado Sniegais granatų išraustų akiduobių tamsoj. Sudegintų namų ir gatvių šriftas. Gyvi bažnytkaimiai su kryžiais, Kur tarp kaštanų dar tebegyvena rytas; Vėsios priemenės, medinis šulinys ir viedras. Pergalė? Neaprėpiamas, absoliutus Ir nebejuntamas skausmas. Viešpatie, Niekados taip sunkiai nebebausk Šulinio, rugiagėlės, mirties ir viedro; niekad Taip sunkiai nebebausk kareivio, Nes jis. aš jums sakau, Tikrai nežino, ką mums daro, Nes karas yra mes. PRISIKĖLIMO VIZIJA Teismo diena. Pro dvaro Vartus aš ateinu į Uteną. Už upės, įkainiui, mane pasiveja bažnyčios Frontono Mykolas Archangelas Kareiviškai bintuotom kojom, Petras, Juozapas, įdubusia kakta Kovynės Kaziukas ir pamišėlė Uršulė Su kultuvu ant perkreipto peties. Prisikėlimo aikštėje visi jau susirinkę, Tik kai kurių iš mūsų dar nėra. Archangelas galingai pūsteri trimitą; Bet nieks nesikelia. Aš jam sakau: Tegu sau miega. Nes kodėl Po tiekos negandų ir vargo metų Dabar turėtų keltis? Minia staiga nuščiūva, nes kažkas, Įlipęs į tribūną, aido Rūsčiai kartojamu balsu prabyla: "Teisėjas neateis. Teisėjas, Kurio jūs laukiat, niekad neateis, Nes jo nėra: Teisėjas esat jūs". Iš Lietuvių Bendruomenės premijuoto rinkinio "Žiemos teologija". |