EILĖRAŠČIAI Spausdinti
UTENOJE

Po vasaros saulės
Įkaitintais cemento blokais
Gulėjo žolėje vaikystė.

Po Trijų Karalių
Kryžiais pažymėtas
Duris manęs nebeįleido,
Bet aš radau kadaise tavo
Asfalte nupieštus kreida
Namus ir kapines:

Prie vakarinės sienos
Dar tebelaidojo tą pačią
Elnės akimis merginą.
 




Li PO KELIONĖJE

Amžinai pakeliui. Išeina auštant.
Miglotais uolų ir debesų takais
Pakyla prie taikingos atsiskyrėlio trobelės.
Sustoja. Klausosi. Nėra namie. Tiktai ant slenksčio
Sklidinas vandens ąsotis ir tyla. Nubraukęs
Prakaitą, atsiremia akmens briaunos ir žiūri,
Kaip paukščių ir kareivių voros traukia sienos link
Per mistiškoj tamsoj dar tebedunksantį kalnyną,
Kaip ryto spinduliai kapoja juodus
Retėjančių nakties gynėjų šalmus
Ir šešėlingas slėnių prarajas užlieja
Auksinės saulės dalinių kolonos.

Jis grįžta sutema ir duona
Kvepiančion atkalnės smuklėn
Tik vakarui dienos taures pripildžius
Liepsnojančiu tamsos vynu, ir miega apsiklojęs
Dangum, kurio juodam šilke išsiuvinėtas
Žalsvas vasaros mėnulis.

SVETIMA ŠALIS

Niekas manęs čia nemylėjo. Bet ir aš
Niekad nieko nemylėjau šiam krašte. Einant
Basomis kojomis per pievą, susimokę žolės
Užnuodydavo kraują, ir rankas
Išberdavo sausi ir niekad neužgyjantys šašai.
Vanduo,

Man geriant, tapdavo piktai geltonas
Ir drumstas neapykanta. Nuo karšto vėjo
Užsidegdavo burna, kaip prerijų žolė, ir medis,
Man sustojus, nebeduodavo šešėlio,
Pakeldamas nuo žemės jį kaip rūbą.
Ir aš turėjau grįžti — kaip Odisėjas,
Lydintis juodam laive Chrizeidę. Grįžti
Ne į tėvynę, ne, tik į tėvynės žemę
(Nes mano dvokiančiom žaizdom tėvynėje nerado
vietos),

Kur aš dabar ir vėl sapnuoju tolimąsias
Šalis, pays lointains ir blaue Ferne.
 
MIESTĄ PALIEKANT
 
Man nė kiek negaila
Palikti miesto, kuriame
Gyvendamas, aš savo buvimu
Neatnešiau šviesos ir nekovojau
Už tiesą ir už laisvę, nemylėjau
Artimo, tik sąžiningai
Mokėjau mokesčius,
Skundžiausi bloga tvarka,
Nė kiek prie jos neprisidėdamas;
Reikalavau negailestingai
Bausti nusikaltėlius;
Skelbdamas tik savo tiesą,
Gyvenau tik sau. Todėl

Nieko čia nėra,
Kas būtų mano.
Nieko Negaila.
Bet išeidamas
Vis tiek aš dar norėčiau
Paglostyt savo svetima ranka
Iš grindinio akmens
Išaugusios žliūgės galvelę.

SUNKIAI KRITO PASKUTINIS

Sunkiai krito paskutinis
Dar neišgerto laiko lašas
l skausmo vandenį, ir mums reikėjo
Skirtis,

Nė nepradėjus
Mirti ir gyventi vienas kito
Gyvenimu ir mirtimi, kaip moko
Heraklitas, dar neįrodžius
Lietaus ir lūpų teoremos
Atverto kūno lentoje.

Ir tik dabar aš sužinojau,
Kas yra tremtis: kapų paminklai
Tyli svetima kalba,
Ir man dabar
Reikės rašyti amžinai ex Ponto,
Žinant, kad silurinis akmuo kieme,
Krisdamas į šulinį, Kalba taip, kaip mes.

KARAS (PO TRISDEŠIMTIES METŲ)

Javų laukai ir mėlynas lėktuvų
Suplėšytas dangus, ir neaprėpiami, išalkę
Akiračiai. Vežimai degančiam birželio
Vidudieny. Rugiagėlės prie kelio, kur žygiuoja,
Braukia prakaitą, ištroškus geria
Ir stovi nusiėmus šalmą
Prie atviros duobės uniformuota
Mirtis ir blausūs fotonegatyvų
Veidai — bizantiškos ikonos
Su kraujo Volgomis, su Dono stepėmis ir
Stalingrado
Sniegais granatų išraustų akiduobių tamsoj.

Sudegintų namų ir gatvių šriftas.
Gyvi bažnytkaimiai su kryžiais,
Kur tarp kaštanų dar tebegyvena rytas;
Vėsios priemenės, medinis šulinys ir viedras.
Pergalė? Neaprėpiamas, absoliutus
Ir nebejuntamas skausmas. Viešpatie,
Niekados taip sunkiai nebebausk
Šulinio, rugiagėlės, mirties ir viedro; niekad
Taip sunkiai nebebausk kareivio,
Nes jis. aš jums sakau,
Tikrai nežino, ką mums daro,
Nes karas yra mes.

PRISIKĖLIMO VIZIJA

Teismo diena. Pro dvaro
Vartus aš ateinu į Uteną. Už upės,
įkainiui, mane pasiveja bažnyčios
Frontono Mykolas Archangelas
Kareiviškai bintuotom kojom,
Petras, Juozapas, įdubusia kakta Kovynės
Kaziukas ir pamišėlė Uršulė
Su kultuvu ant perkreipto peties.

Prisikėlimo aikštėje visi jau susirinkę,
Tik kai kurių iš mūsų dar nėra.
Archangelas galingai pūsteri trimitą;
Bet nieks nesikelia. Aš jam sakau:
Tegu sau miega. Nes kodėl
Po tiekos negandų ir vargo metų
Dabar turėtų keltis?

Minia staiga nuščiūva, nes kažkas,
Įlipęs į tribūną, aido
Rūsčiai kartojamu balsu prabyla:
"Teisėjas neateis. Teisėjas,
Kurio jūs laukiat, niekad neateis,
Nes jo nėra: Teisėjas esat jūs".

Iš Lietuvių Bendruomenės premijuoto rinkinio "Žiemos teologija".