ROMANAS APIE SIBIRĄ IR JO NUTAUTĖJUSIUS HEROJUS Spausdinti
Juozas Požėra: ŽUVYS NEPAŽĮSTA SAVO VAIKŲ. Vilnius, Vaga, 1985.

Iki Antrojo pasaulinio karo lietuvių literatūra, su negausiomis išimtimis, išsiteko gimtosios žemės lopelyje. Tai nereiškia siaurumo ar lėkštumo — Tolminkiemyje ar Anykščių šilelyje tebėra sukaupti ypatingi likimai, ištisos visatos. Bet nuo 1940-ųjų metų lietuvių rašytojai ir jų kūriniai išklydo po visą pasaulį. Brazilijos džiunglės , Illinojaus prerijos, Manhattano dangoraižiai tapo lietuvių literatūros teritorija, kaip ir Jenisejaus pakrantės, Magadano šachtos ar Mordovijos uždraustos zonos.

Juozo Požėros romanas "Žuvys nepažįsta savo vaikų" yra dar vienas indėlis į tą pasaulinę mūsų raštijos kategoriją^ Autorius nuveda mus į Sibiro taigas, atveria nepaprastai erdvius akiračius. Toje panoramoje pasirodo masinių trėmimų iš Lietuvos aukos, suvirpa jų tragedija. Ir visa tai sovietiniame romane. Ar tai naujas posūkis krašto literatūroje? Nejaugi bus paliesta iki šiol uždrausta tema — lietuvių kryžiaus keliai Sibire?

Pradėkime nuo romano herojaus Juliaus Šerkšno. Šis vietine legenda virstantis lietuvis medžiotojas Sibire, šventuolis ir "manijakas", gamtos mistikas ir "donkichotas", turi yparingą užduotį — įprasminti romano ir Sibiro erdvę. Juk jis ne tiktai išgyveno ypatingą ištremtųjų tragediją, bet ir filosofiją studijavo, nuo knygų lūžta jo lentynos . . .

Julius dar vaikas atsidūrė Sibire su savo tėvais didžiųjų trėmimų iš Lietuvos metu. Laikas nuo laiko jis prisimena tą tolimą praeitį ir drauge su juo mes sugrįžtame į jo vaikystę Sibire, į varganą žeminę, kur jis kentė šaltį ir baisų alkį. Išdžiūvęs, pamėlęs, jis tuose epizoduose kovoja už pačią savo gležną gyvybę. Jis išeina ir tremtinių "vargo mokyklą" — sutiktas lietuvis tremtinys, "nacionalistas", jį moko giedoti Lietuvos himną, šviečia jį apie Lietuvos istoriją; Užaugęs, Julius aplanko Lietuvą; ten palaidoja savo motiną ir vėl sugrįžta į Sibirą;

Kokį žmogų, kokį ypatingą romano charakterį suformavo tie nepaprasti išgyvenimai? Sekame jo veiksmus, klausomės jo svarstymų, skaitome jo užrašus — ir ką girdime? Gyventi reikia, kaip moko močiutė gamta, kalba Julius skerdžiaus Lapino lūpomis. Be to, pasauly per daug diktatorių — sako jis. Ar ir tokių, kurie jo šeimą ištrėmė? O ne, apie juos tyla. Kaip pasaulio problemas išspręsti? Labai paprastai — visame pasaulyje, anot Juliaus, reikia vienos, visiems žmonėms priimtinos santvarkos. Jis nepalieka jokių abejonių, kokią santvarką jis turi omeny. Pasak to "originalaus" mąstytojo, visos didžiosios nelaimės pasaulyje kyla iš to, kad "žmogus išnaudoja" žmogų". Užsimena jis ir apie Lietuvą: 'Mes komunistai, internacionalistai turim ugdyti meilę tėviškei". Jei Lietuva — tėviškė, kur Juliaus tėvynė? Tas žodis rezervuotas didžiajai, "tarybinei" visasąjunginei valstybei.

Štai kuo pavirto Julius Šerkšnas. Jo nevargina lietuvių ir kitų genocido aukų Sibire prisiminimai, jo nepiktina sovietiniai diktatoriai, jis nesisieloja dėl Lietuvos nelaisvės. Tas vienišas filosofas, Lietuvos tragiškųjų metų kūdikis, kalba kaip Irkutsko rajoninio laikraščio vedamasis . . .

Autoriaus matyt norėta sukurti ir socrealistiškai teigiamą, ir drauge sudėtingą herojų, kažką panašaus j kirgizų rašytojo Čingizo Aitmatovo romano "Ilga kaip šimtmečiai diena" Edigejų — atiduot duoklę ir Vilniaus Dievui ir Maskvos ciesoriui. Tačiau Požėros romane išbarstytos Juliaus Šerkšno asmenybės nuolaužos, į jo lūpas įbrukamos Henry Thoreau samprotavimų apie gamtą parafrazės nesiderina, nesusijungia į organišką visumą; Romanui baigiantis, Julius dingsta begalinėje taigoje — dingsta dar neužgimęs kaip meniškai išbaigtas romano "Žuvys nepažįsta savo vaikų" herojus.

Lietuvių tremtinių sūnus, gamtos mistikas, Julius Šerkšnas nėra vyriausias romano veikėjas. O gal tai romano pasakotojas, išvykęs iš Lietuvos į Sibirą po kivirčo su savo žmona? Senieji tremtiniai? Ne, užvertus paskutinį romano puslapį, ryškiausią įspūdį palieka Sibiras — nuožmus, didingas, begalinis.

Sibiras romane svarbus ir kaip sovietinės buities simbolis, imperijos piliečių "tarybinimo", vienodinimo katilas. Jau pačioje romano pradžioje į dabartinį Sibirą ką tik atvykęs pasakotojas įveda mus į margą ir triukšmingą naujųjų sibiriečių minią; Visi tie darbininkai, mokyti ir nemokyti, valgo, geria (daug geria!), žiaukčioja, medžioja, merginėja ir dirba — pluša, kaip jaučiai, iki apalpimo. Pirmas įspūdis: ar ne gražu, ne pozityvu — "tarybiniai" žmonės, kaip Turksibo ar Magnitkos pionieriai, aukojasi "tarybinei" tėvynei, stato naują pasaulį? Nė velnio! Tie antriniai veikėjai ir jų aplinka daugiau primena Jack London'o Klondaiką ar Aliaską; Juos, darbo jaučius, į Sibirą atviliojo ne komunistiniai idealai, o rublis — dievaitis. Čia uždarbiai kelis sykius didesni kaip europinėje imperijos dalyje. Tie "kapitalistinės" aistros apimti gobšai įvairių tautybių, bet jų tautybės nieko nebereiškia. Tarybinė buitis čia atsiskleidžia visame  savo grožyje!

Pagal autoriaus užmačią Julius Šerkšnas turėjo būti romano siela, bet toje sieloje Lietuvos jau nebe daug. Jis Lietuvą kartais prisimena, tačiau jos ypatingai nebesiilgi ir jon grįžti nesiruošia. Jo žmona vietinė Jangita, Sibiras jo tikrieji namai. Ir kaip jis išsitektų mažytėje Lietuvėlėje po Sibiro platybių, kur už tolių atsiveria kiti toliai? Juk čia jis neaprėpiamų taigos plotų seimininkas. "Pasauly ne viena valstybėlė galėtų jam pavydėti tokių valdų", primena autorius. Tš herojaus Juliaus Lietuvai jau tiek gero, kiek iš baltos meškos. Nepaisant dar suvirpančių tautinių sentimentų, jis jau "tarybinis žmogus".

O kaip su romano pasakotoju, kurį Sibiro gamtos didybė ima slėgti ir kuris pagaliau sugrįžta į Lietuvą? Iš jo lūpų pasigirsta romano pavadinime ataidantis priekaištas Juliui: "Nors žuvys nepažįsta savo vaikų, bet kiekviename ikrelyje esantys genai gerai perduoda ainiams gimtųjų vietų šauksmą ir ilgesį, būtinybę sugrįžti tėviškėn, jeigu taip galima pasakyti apie žuvis". Bet ir pasakotojo "lietuviškumas" blankus, kaip ir jo charakteris. Lietuvoje jam darosi nuobodu, Sibiras nebevilioja. Jo galvosena ir kalba jau daugeliu atžvilgių "tarybiška" — pavyzdžiui, religija jam tiktai "galvos apsisukimas".

"Tarybinis" ir trumpai romane sumirgantis kareivis lietuviukas Benas; gimęs Jakutijoje, jis valandų valandom pasakoja apie tos srities grožį. Iš pagražintos "tarybinės" enciklopedijos autorius pasiskolino ir "gerus rusų žmones", kaip Jegorą; kuris padeda ištremtiesiems lietuviams įsikurti ir nenustoja jų gaubęs tols-tojišku gerumu.

Tiesa, Juliaus tėvai išsiskiria iš tos sovietinių žmonių masės. Jų grįžimas iš Sibiro į Lietuvą — nepaprastas susijaudinimas, nekantrumas, atsitiktinis susitikimas su besilankančiais Amerikos lietuviais — aprašomi su tikru įsijautimu, be nukrypimų į melodramą; Skaitytojui aišku, kad autorius supranta jų padėtį ir juos užjaučia. Seka kraupus nusivylimas, kai jie neberanda savo namo ir sužino, kas juos apskundė sovietinei valdžiai. Ir tada pasigirsta du šiurpiausi ir tragiškiausi romano žodžiai: "Važiuojam namo", pareiškia tėvas. "Namo" — ne į Lietuvą; "Namo" — į Sibirą; Jie dar sykį sugrįš į Lietuvą; bet jau į kapus. Motina viltingai kalbės Juliui: "O ir tave, vaike, mūsų kapas labiau prie Lietuvos pririš".

Tai senoji karta. O dabartiniai autoriaus lietuviai Sibire nėra nelaimingi. Pasakotojo  žodžiais: "Srebiam kvapnią žuvienę . . . Miegame po atviru dangumi. Ko daugiau žmogui bereikia? . . ." Tikrai, ko? Panašiai apie Sibirą, o ypač Evenkiją, romano autorius kalba ir savo spaudoje pasirodžiusiuose kalinių įspūdžiuose.

Todėl Sibiras vyriausias romano veikėjas. Ir todėl iš romano dvelkia toks nepaprastas šaltis — plintančios "tarybinės" vienybės, ledėjančios tautinės sąmonės šaltis.

Romane paliečiama į Sibirą ištremtųjų lietuvių tragedija. Neišvengiamai iškyla kaltės klausimas: Kas juos prievarta išvežė į Sibirą? Už ką? Kas kaltas už jų kančias ir mirtį?

Autorius į šiuos klausimus atsako pirštu besdamas į "nacionalistus" ar, jo žodžiais, "Lietuvos fašistus", kuriems romane atstovauja Stasys. "Per jį Sibire atsidūrėme", pareiškia herojaus Juliaus Šerkšno tėvas, nes Stasys tikino, kad "partizanus reikia remti". Stasys — šovinistas, rasistas, nekenčia rusų. Su jo asmeniu ir "fašizmu" autorius suplaka tautinius ir valstybinius Lietuvos simbolius — Vytį, Vytautą Didįjį, knygnešius, himno žodžius. Stasys susiejamas ir su Sibiro lietuvių "vargo mokykla". Jis taip aiškina savo pastangas, kad berniukas Julius sužinotų "tikrą Lietuvos istoriją: "Rusų mokykloje tau viską aukštyn kojom apvers: balta vadina juodu, o juoda — baltu".

Kontrastu niekšingam "antitarybiniam" Stasiui, autorius pastato Juliaus Šerkšno tėvą* doro "tarybinio žmogaus" pavyzdį. Net ir "tarybinės" valdžios įgrūstas į Sibiro pragarą* jis galvoja "tarybiškai" ir, kaip visi dori piliečiai, intuityviai nuspėja partijos liniją; Stasys už tai jo nekenčia ir net po mirties jam keršija. (Nebūtų "nacionalistas"!).

Iki "tarybinės" moters aukštumų dar nepakilo Juliaus Šerkšno motina, kuri ir Sibiro dykynėje nenuleidžia rankų, daro, kas tiktai įmanoma savo šeimai išlaikyti, pardavinėja pieną ir kiaušinius, viską kruopščiai surašinėja. Rusų "tarybiniai" žmonės pastebi tuos "nusikaltimus" ir "kaimo tarybą" nusprendžia visą Šerkšnų šeimą nubausti už "godumą" — "išbuožinti: jie perkeliami į kitą kaimą, dalis jų turto konfiskuojama. Visą tą genocidinį žargoną autorius vartoja ne kritiškai ar ironiškai, bet kaip savą — tai paties Požėros kalba ir galvosena. Ir veikėjai surikiuoti, ir romano išvados išdėliotos pagal vis dar nekintančią stalininę - ždanovinę schemą; Dėl lietuvių kančių Sibire kalta ne okupacinė valdžia, bet "nacionalistai". Kalti užpultieji, nes jie išdrįso gintis. Kaltas šeimą išmaitinti besistengiančios Juliaus motinos "godumas". Ne budeliai kalti, bet jų aukos . . .

Gvildendamas priežastis, kodėl lietuviai atsirado Sibire, Požėra pamini ir prieš okupantus kovojusius lietuvius partizanus. Ar jis mėgina suprasti tų "ideologinių priešų" motyvus, vaizduoti juos kaip žmones? Ne, tai būtų "ideologinis silpnumas", "buržuazinis objektyvumas", ir todėl Požėros romane lietuviai partizanai tiktai sušmėžuoja kaip kraupios pamėklės — apsijuosę diržais su užrašu "gott mit uns", jie graibsto maistą ir degtinę, stumia nekaltus žmones į pražūtį. Net ir karikatūromis juos netikslu vadinti — tai jau ankstesniųjų karikatūrų karikatūros.

Ir kur Stalinas ir jo nusikaltimas? Juk tais didžiųjų išvežimų metais Stalino vardas buvo visų mintyse. Stalino akys sekė kiekvieną lietuvį iš plakatų, iš nuotraukų laikraščiuose. Požėros vaizduojamame stalininiame laikotarpyje Stalino visai nėra. Neva "tikroviniame" romane ištrinta esminė politinės tikrovės dalis. Valdžia, ta "teisingoji", nekaltus žmones trėmusi ir marinusi valdžia, beveidė ir bevardė.

Kaip reaguoti į Požėros romaną? Ar apsidžiaugti, kad jis imasi pavojingos, "uždraustos" temos? Nors jis tremtinių tragediją paliečia labai nepilnai ir atsargiai, ar tai negeriau, negu visiška tyla? Atsakymo beieškant, atmintin sugrįžta pageltusios, nublukusios Sibiro tremtinių nuotraukos: vaikai, tėvai, kapai, kryžiai . . . Sugrįžta nepaprastas gimtinės ilgesys jų akyse. Jau turime ir gausią tremtinių prisiminimų literatūrą* kurią Požėra ignoruoja. Užrašyta šimtai ištremtųjų sukurtų dainų — apie "rūdą ir raudą", Sibiro ledynus ir Lietuvą; Tų memuarų ir dainų Lietuvoje tebeieško saugumiečiai; už tuos Sibiro dokumentus ir šiandien tremia į konclagerius.

Šios tikrovės akivaizdoje — kokie blankūs Požėros veikėjai ir jų "tarybiniai" postringavimai. Sibiras labai didelis, o jie labai maži — jie ištirpsta gamtovaizdžio begalybėje. Į Sibirą ištremtųjų lietuvių kančios gilesnės už Sibiro ežerus, jų patirtas skausmas klaikesnis už taigas. Koks nepaprastas būtų romanas, kuriame gamtos didybę atsvertų kančios gilumas! Juozo Požėros romane nėra pusiausvyros tarp gamtos ir žmogaus. Tai ne lietuvių tragiškas epas, o tiktai sulietuvinta tarybinė "Sibiriada".