GILĖS ĄŽUOLAS Spausdinti

Kryžių kalnas (1981)

Eilėraščių ciklas, skirtas kunigui ANTANUI MACKEVIČIUI (1828 - 1863 m. m.), vienam Iš sukilimo Lietuvoje vadų.

Istorinės tautos sąmonės pažinimas, kuris taip vilioja tyrinėtoją; gimsta šiandien. Gi tautos sąmonės tiesa šaknimis siekia istoriškai tolimą; giliausią asmenybių klodą; skatinusį ir formavusį šį sąmonės vystymosi procesą; Į šią tikrovę tiesos keliu sugrįžt nelengva.

Reikėtų netiesa laikyti tokią tautos sąmonės interpretaciją; kuri nusigręžia nuo asmenybių egzistencialinių priežasčių, o jų ieško liaudies masių judėjimuose, sociologijoje, politinėje ekonomikoje.

Tautos sąmonės pažinimas — neskubotas "pasivaikščiojimas pėsčiomis" asmenybių sielų sodais, kuris apima pastovias etikos ir žmogaus proto kategorijas, o drauge ir neišsprendžiamus, nepastovius, nepakartojamus žmogiškosios prigimties prieštaravimus.

Esame pripratinti prie dirbtinių, bendrų, ribotų štrichų bei vertinimo kriterijų laikmečiams ir asmenybėms, nuo kurių reikėtų nutolti.

ANTANAS MACKEVIČIUS, kunigas, Paberžės filialistas, vienas iš 1863 - 1864 metų Lietuvoje sukilimo vadų, karo tribunolo sprendimu Kaune pakartas. Dvasine asmenybės struktūra, mąstysena, siekiais, pašaukimo prasmės suvokimu, savita meile tautai, protestu prieš politinę pasaulio struktūrą; tobulybės troškimu, drąsa — ryški XIX am. antrosios pusės tautos sąmonės formavimo priežastis. Jį aplenkia smulkios mintys, gyvenimo banalybių srautas. Jis ir tampa rašytojo plunksnos personažas bei objektas . . .

Autorius (Lietuva)
 
Ant neakėto kelio atsiklaupęs,
žvelgiu
į skilusio akmens
keturių skaičių veidą,
kurs Lietuvą atspindi.

1863
Skrendančiom giedrom,
atodangom,
atolo sieksniais
metūgius matuoju
ir GILĖS ĄŽUOLO šakų sparnus.
 
1864
. . . nors lašą nesupurvinto kraujo
ir šilumos
sugrįždamas namo parnešiu.
 
Dvyliktoji valanda

Taip noriu,
noriu,
noriu,
pažvelgt vidudienio vaiskioj šviesoj
į pumpuro gelmes
Tavos širdies, Antanai!

Paliesti noriu sūkurį,
septynis gaivalus audros,
kur gilę ąžuolo sodino.

Laikyti ūgį ąžuolo sugniaužtoj saujoj.
Paliesti plaštaka
beodžių raumenų ir lūpų
pilnavidurę medžio tiesą noriu!
Ir skruostais jausti ąžuolo
gyvybės žaizdro kaitrą.

Negailestingai aptaškyt save
ąžuolo tikru krauju ir prakaitu.
Apliet save gyvais žievės dažais,
kad jie per nytis marškinių
į mano sielos gilų klodą nusileidę
parodytų TAVE.

Tave, Antaną, Brolį, Kunigą,
su vyžom, su lazda
keliaujantį pėsčiom ne iš sapnų,
o iš žemaitiškos šnekos dainingo žodžio.
Atlėkusį ne iš legendos svetimos,
o žengiantį sunkiausia eisena
iš ąžuolo kamieno kryžmos erdvės —
juodo kunigiško rūbo.
Iš devynių palaiminimų,
iš kuždesių kartotų, išmoktų,
slaptom atšliaužusių į Manifesto kilnią raidę.
Kartoti noriu
nuo brevijoriaus lapų
skrendančias maldas,
kurios į dalgio plieną stebuklu pavirto.

Taip noriu palytėti valandą Tavos tiesos!
Kai, dienai brėkštant,
balana numirt palinks,
vidurnaktis kai pasikeis aušra,
kai gimusi tiesa pasveikins saulę —
fą valandą Tavos tiesos matyti noriu!

Imperijos kertėj,
siauručiam rėžyje dirvonų —
išalkusiam, šiaudiniam, prakeiktam,
sužibo laisvės akys . ..

Žvyrduobėj,
Įtūžusio lietaus merktoj,
kur mėtos nuolaužos, kur akmenys bergždi
vystykluose sukruvintų tėtušio marškinių,
prie tuščio svirno kabinių
ir spragilų kurčių,
ant krislo juodžemio vilties
pravirko vaiks,
Antanuku iškart vadintas.

Ant botkočio jis kažkodėl ilgai rymos.
Suskirdusias rankas
į skrandą ašarų susups,
ir taip paaugs per sprindį, kitą ...
Svajonėmis į kalną kops,
avietėm, gervuogėm pakvipęs.
Raistynų takuose palietą išmintį
slaptom ragaus.

Properšoj tarp debesų pilkų
vėjo lyg žmogaus laisvę pamatys.
Ir prisirinkęs ryžto
į laimę grįs plačiausią taką.

* * *

Po sužiedėjusią,
po sausą riekę praeities kasdien
niūriam kalėjime su vartais atkeltais
lyg kasdieninę,
Antanai, kunige, kramsnojai.
Net nejutai —
Tavos būties slaptavietes
karūnų trikampiai,
kurti varpai,
veidai be šypsenų,
nuogi kardai,
suklykusi kančia,
gaisrais
atrakinėjo.

Atskilo Tavyje kažkas
ir liko savarankiškas, kaip gyvas ...
Skeveldra?
Kibirkštis?
O sukilimo prišaukta prasmė
šukavo kruvinai
lapiją Tavo medžio.

Tapai
Tėvynės sodo
ąžuolas pražydęs!
Liauna šaka
tarp daugelio šakų.
Dainuojanti viršūnėje gile!

Skaidria,
išklota smėliu,
šaltiniais pagirdyta
upe pavirtai.

Greit Lietuvai —
giria iš ąžuolų pamosi.

* * *

Vergovės tirštą pelkių purvą
gersi naktimis.
Tu sklidinas. Tu neramus.

Likimas, dabartis ir ateitis
dygia vinim
širdies Tavos lizde apsigyveno.
Tu alkanas aiškiaregys.

Ant karolėlių
išminties krislus renki.
Mąstytojas. Tu pranašas esi.

Gyvatė su nuodais
iššliauš iš priebučio tamsos,
o vanagas į išdraskytą lizdą nesugrįš.
Tu tobulas.

Ant klebonijos slenksčio
įeinantiems išsirpusį
žiemkenčių vaisių dalini.
Tu kunigas. Auka.

Skausmingas gimdymas tiesos
grūdus naujus
dar neregėtos vasaros pasės.
Tu maištininkas. Tu karys.

Kasryt, kasdien, nuolat
Ranka Balta
Tautos juodoj lemty baltas raides įspaus.
Tu vadas. Tu jau švyturys.

Miškuos,
kryžiuojasi kur skruzdėlių takai
pražydo Tavo pažinimo medis.

O jūroje prasmių, spalvų, garsų
Tavasis
lašas subangavo.

Kasdienio lažo dirvoje
Tavoji sėkla
dygo, augo, vaisius sunokino.

O properšoj
laidotuvių dangaus
Tavo šviesi erdvė
sukilt šauksmu praskrido.

Tėve, būk su manim

Būk su manim,
kai aš vis vienas,
kai tvenkiny sodinti daigą
mažyčio žemės rėžio nerandu.
Kai sėkla ilgesių
tik želmeniu
nuo juodo dugno tepakyla.

Būk su manim,
kai aš namuose svečias,
kai sirpstanti many Tavo tiesa,
net perkošta tyrom drobėm,
be teismo ir teisėjo miršta —
skersai ant kelio lavonu krinta
ir nenorom vien dulkėmis pavirsta.

Būk su manim,
kai aš gimtinėje praeivis,
kai būryje draugų
žaizdas manas iš svetimų namų
sulėkę drasko šunys.
O gabalus gimtų lizdų
speiguotas vėjas laukuose kedena.

Būk su manim
kai aš tėvynėje paklystantis benamis,
kai maišaty srovių
kraujuotos aimanos
vien su rūkais slaptai tesibučiuoja
ir kruvinais kančių lašais
prakalbina žvaigždžių granitą.

Būk su manim,
kai aš vien greitaskrydis paukštis,
kai šleikštu purvą
abiem klajūno kojom išbridau,
o gelmėje savęs,
maldų ir atgailos šauksme,
gimdau į dangų laiptą pirmą
ir žengti slidų žingsnį vis bandau.

Būk su manim,
kai aš vien Tavo, Tėve.
Kai kruvinais delnais,
botagų sukapotais raumenim
tiesiu rankas
į Tavo tėviškąją ranką įsikibti.
Laikyk mane,
laikyk stipriau
tą trapią žmogiškąją skiautę,
tą barškantį malūną žaidžiančių vaikų

Tikėdamas
aš į Tave šaukiu.
Ir į Tave
keliu lemties einu!

Kovo aštuntoji

Tą dieną Lietuvoje prasidėjo 1863-ųjų metų sukilimas . . .

Pritilo laukai.
Priartėjo miškai.
Liaudėje nuskendo miglos.
Laukinės antys properšas atrado.
O saulė bėga jau dienų ieškoti,
Paberžės žemei nusilenkti.

Geroji,
vienintele,
išmirkusi,
sulipusi Paberžės žeme!
Tavęs išvykdami atrieksime
po drėgną vagą.
Laikysim neišniekintą
mūs bučiniams vėsinti.
Ragausime Tave
kaip saldų atminimų medų,
kai žemės prieglobstis
akmenimis pašiurps ...

Kai gulsim poilsio po vieną,
o rytmečiais nekelsim po kelis —
žaizdų violetinėj ugny
trupėkį žeme Paberžės.
Lašėk į alkį
atgaivos lašais.

Galop smiltim
tyra
tyra
pridenk bevardį
maištininko kapą ...

Nemiręs gyvenimas

Tavo gyvenimas
blykstelėjus akimirka
panaši į amžinybės žalią lašą.

Gyvenimo tiesuma
panaši į tolygų tiesos bangavimą.

Gyvenimo baigties riba
panaši į upės ir jūros susitikimą.

Gyveniman sulėkusi prasmė
panaši į gėlėtą šventovės vitražą.

Gyvenimo žaizdre Įkaitus svaja
panaši į nedužusį rytmečio sapną.

Gyvenimas — daina,
panašus į daugiabalsį giesmyną.

Tiesa,
pamiršau:
dar ir Tavasis kvietimas
niekada niekame nesibaigia!
 
Baltas likimas

Likime mano!
Benamės audros,
vėjuotos darganos vardu Tave vadinsiu!

Likime mano!
į brėkštančią metiežo aušrą įtilpai
visom aistrom
ir nuodėmėm.

Likime mano!
Įskilusį, nugraužtą,
septintą šaukštą gavęs
sausros dienas suvilgyt.

Likime mano!
Kraupiuos šešėliuos kartuvių
ne pražūtį, o pergalę
atšvęsti atėjai.
Palinkusios varpinės skambalui
kanapių liauną virvę
Tu pašauktas nupinti.

Likime juodas!
Tu lopšyje skriaudos
žvirgždu buvai maitintas,
kaip kad ugninė žemė
pranašus akmenimis kasdien maitina.
Užaugęs,
kur vėjas sėja usnį,
kur žemės syvai verkdami
maitina sausą kerpę,
kur dilgėlynuose
likimą keikia šunys alkani.
Pražydęs,
kur visos gėlės žydi,
kur blyksniais žėri
žemės spinduliai.
Užgesęs,
kur ujama auksinė pilnatis ...

Likimas juodas!
Šiandien Tu būsi baltas baltas!

Likime baltas!
Baudžiauninko karčiam šypsny
šviesią kibirkštį uždegęs.
Ir ašutinėj kasdienio lažo,
kurmynų landose
ir blizgančioj vagų drėgmėj
plačiais sparnais nebeįtilpsi.

Su laisvės, žemės nuosavos, lygybės šūkiais
laukais, miškais skrajosi,
nors laisvo vėjo taip ir nepavysi...
Turbūt, likime mano,
dalią Nukryžiuotojo neši. ..

Bet aš tikiu,
aš taip tikiu
Tautos
nemirtingumu
ir savo —
kad vieną rytą, saulei tekant,
granito raidėse
likimo balto
ženklą
rasiu ...

Ledinė tulpė
 
Mūsų istorikai linkę Antanui MACKEVIČIUI duoti naujus vardus, kaip demokratas, nacionalinio išsivadavimo kovos organizatorius, o vengia jį vadinti tikruoju — KUNIGO vardu . . .

Tu nori duoti man kitokį,
naują vardą?
Sunku, labai tau bus sunku ...

Pašauk nauju vardu ledinę tulpę . . .
Svajonių medžio šerdį ar lapus . . .
Pašauk nauju vardu pusiaudienio
nors vieną spalvą . ..

Pašauk nauju vardu skrajūną paukštį.
Ištark, nors tyliai tark
rudšonės gilės naują vardą
ar pavadink kitaip
pušų gelsvus lašus ...
Pašauk nauju vardu
sukepusiųjų lūpų skausmą,

katorgininkų dulkes
ant kojų nutrintų.
Vedlius kitaip pašauk,
tiltus per upę.
Pašauk kitaip tamsias kapų daubas,
dusliai į žolę kritusią gyvybę . . .
Tu negali?

Pašauk kitaip
grūde nemiegantį gyvybės daigą.
Dainos natas
naujais vardais man pavadink
ir pasaką nauju vardu pašauk!
Vis negali?

Tada nors sužertąjį auksą
nakties vardu vadink
ir pelenų blyškius vardus bandyk išmokti.


Kokie beprasmiški nauji vardai
žmonėms ir žodžiams!
Aš liksiu
KUNIGAS.

ANTANAS iš PABERŽĖS.
Ir liksiu toks laikams, ir tau, ir jiems.

O tu vis nori duot man naują vardą . ..

Buk vvale  tavva

Iš užrašo ant kryželio, kurį po priesaikos ant kaklo nešiojo sukilėliai

. . . Completorium . . .
. . . In nomine Patris . . .
. . . Miserere mei. . .

Maldos ir miego palaima!
Ji visada bežodė ...
Suglausk sparnus,
nulenki galvą — kužda . ..

... Miserere mei Deus ...

Argi manasis žodis
niekad laisve nepavirs?

Argi šviesas sugers ir sunaikins
dvikojis ir dvisparnis aras?

Argi šiaurinis vėjas dar suspės
sutrupinti manos būties granitą?

Argi besauliai ir beoriai liūnai
prarys aušras ir šiltą rytą?

. . . Miserere mei, Deus, secundum . . .

Argi manasis laikas
kaip lietuje birželio šienas
pradalgėj numirs?

Argi kančių akmuo
išdžiūvusioj burnoj
nuo dugno nepakils?

Argi sudrėkęs lažo ašaroj,
sukepusiu krauju šlakstytas vėjas
drobinių marškinių į burę neišpūs?

Raudoną, vieną akmenį paleist...
Pradžios tik reik!
Likimas mano čia ir kryžkelė ...

Miserere mei, Deus, secundum magnam
 
Dar neseniai
Tu kryžiavai mane,
dvejopas pašaukime.

Aš pažinau ir pamilau Tave ir Jį —
likimą kažkadaise dviašmeni,
dabar vienlytį, savo.
Taip noriu saugoti
aiškiaregystės virpulį...
Juk dvikamienis auga medis manyje,
pakvipęs šiluma, svaja, daina.
 
...Miserere mei, Deus, secundum magnam misericordiam...

Prisišaukiau išalkęs kaip visi baudžiauninkai
išsirpusią Tėvynės krūtį.
Ir pajuntu šaltinyje
sukilimo skonį.

...magnam misericordiam Tuam ...

Priesaika
delnų kaitra
prie vėliavos prigludo ...
Sukilėlis jau aš
ir KUNIGAS kartu!

... Buk vvale Tavva ...

Tėve!
Palink arčiau manęs.
Kamieno sunkią ašarą sugerki.

Neišeik

Kunigo ANTANO MACKEVIČIAUS maldos, sukurtos ir įrašytos mišiole, motyvais

Iš upių tekėjimo,
paukščių čiulbėjimo,
lapų šnarėjimo,
žolynų prieglobsčio,
boružės pastogės —
neišeik!

Žingsniuose mūsų
nuo ryto lig vakaro,
laiko supynei linguojant,
didelis, baltas ir geras —
gyvenk!

Neviltis beldžias į kiautą naktų —
mūsų kiemuos vietos neliko
akmeniui kristi
iš svetimo kiemo —
budėk!

Baimė ir vargas
laikmetį ėda.
Bronziniais rėmais
ašarų juoką juokingai dabinam —
būk!

Balto ir žėrinčio
amžino veido jau nebeslėpk!
Matai, kad žemumos pilnos kapų ir ūkų
Ateik!
Prisikėlęs!

Ištiesta ranka

Istorikai teigia, kad vysk. Motiejus VALANČIUS idėjiškai rėmė 1863 m. sukilimą, o jo metu slaptai bendravo su kunigu ANTANU MACKEVIČIUM.

Padėjau šaltą kibirkštį
ant pirmo akmenėlio.
O Jis
atrado ir pakėlė mintį.

Pakėliau ir padėjau
gyvą mintį ant žodžio vygės.
O Jis
pamojo raidei.

Pakėliau ir padėjau
raidės paukštį
ant smėlio grumsto.
O Jis
nuskrido laisvėn.

Pakėliau ir padėjau
laisvės rėžį
ant milžino kaktos.
O Jis
plačiu lanku nuskrido mįslėn.

Radau
prikaltą mįslę
ant sudeginto miško,
prie nebūties ribos.
 
O Jis
nesudegė,
netirpo.
Paliko ženklą —
Tėvynės žemę
ir girios medžius.
 
Šilingų dvaras

Paberžės apylinkėje artimiausias bendramintis, o vėliau bendražygis buvo ŠILINGAS.

Tik trys šimtai
žingsnių vienišų
(neklysdamas daug kartų skaičiavau)
Iš paberžės iki Miegėnų dvaro.

Žalių šakų viršūnėmis
skubėjau pas tave.
Džiaugiuosi, kad galulaukės,
kad mūsų sodų medžių šakos susiliečia.
O rankoj sugniaužtoj
raudoną viltį
nešdavau.
Tyloj ir žvakių prietemoj
drauge pražydom tiesai.
Drauge ir pažadą sukilt
viršūnėse nokinom.
 
Kap nuostabu!
Manų ieškojimo naktų blausa
Tavuos languos tiesos ieškojo.
Tavo abejonės
čia, prie šventoriaus,
stebuklingai sklaidėsi ir nyko.

Pakilti Liaudės šlaitais
iš pragaro negyvo dugno
aš vienas niekaip negalėjau.

Ir tu lakia mintim
baudžiavos siauram take
sutilpti niekaip negalėjai.

Džiaugiuosi, kad galulaukės,
kad obelų viršūnės susimaišė ...
Prisimeni:
drauge,
lytėjome ir meldėmės

dar nerašytos šventenybės raidei -
LIETUVA...
Ir naktį
į dvi dalis,
po lygiai
likimą, duoną, kartuves padalinau

Kaip buvo gera žengt drauge!
Nukritę obuoliai net susimaišė!

Išniekintam dvare
vaiduoklių nėr —
parketo žvaigždėse
gyvi šešėliai tebklajoja.
Liaudės vandenyse
dar mūsų šiluma išliko,
nors vėjas gena šlapdribą ir užmiršimą.

Jei būčiau paukštis,
jei skrajočiau —
tik ten,
Paberžėje
ir Šilingų dvare,
pilnatvės lizdą susisukčiau.

Mūs sėklas
nunokusias
tarsi auksinę mintį
plačiai visiems,
jei alkani,
dalinčiau.

Šešėlių laužas

Žodžiai su trim
dangaus ir pragaro prasmėm
išliks nevykę ir santūrūs.

Metiežninkų žygio stovykla

Mėnulio gęstančioj šviesoj,
stovykloje —
vien netikri daiktai.
Pajuodęs lyg nuodėgulys
klastingas miškas.
O šovininė sniego prikimšta.
Atšipęs surūdijęs dalgis.
Papėdėje pusnies
sargybos dusulingas kosulys.
Eglišakių lizde
karščiuojanti,
gniaužta žaizdų dejonė.
Sugrubę keliai
prispausti prie pat barzdos,
prie šnypščiančių žarijų šilumos ...

Drąsus tik sausio speigo traškesys,
beliepsnis,
šokantis šešėliais laužas.
Drąsi dar ir vienatvė alkana.
Ji išdavystės nuodėmę
lengvai parduoda.

Atklydęs, alkanas
sodybos žvirblis,
stovykloj duonos trupinio neradęs,
našlės pakluonėje nuo šalčio,
nuo pikto maištininko žvilgsnio slepias ...

Žemų pušelių
jaunuolyno lavoninėje
bekryžis kapo molis
šauksmu gyvent tebegaruoja ...
Metiežninkų žygio vieškelis miškuos
kapais žymėtas lieka.

Rožančiaus kaduginis krucifiksas
į delno ledą beldžia.
Ramybė sutemon negrįžta ...
Sugrubę lūpos
šilumos, savųjų
neprišaukė...

Metiežas...
Maištininkas. . .
Ir aš jame —
Antanas, kunigas Paberžės.
Naujosios
miško klebonijos viešpats . . .

Ragana su pašaipom
kreivų šakų šešėliais
į pasaką sudužusią
išlėkti rengias . . .
O aš vis vien
miške
metiežo medį auginu!

Išskalauta drobė

Nežemišką žodį,
kasdien gyva viltim aprengęs,
sakyklos mugėn nešdavai
kaip ašarose išskalautą drobę.

Ir ten
ne žiburiu aprūkusiu ant retežių
virš vakarienės žilo viralo spindėjai.
Ne skliautais, staktomis, langais
blausiu žvilgsniu klajojai
ir dulkančiu lietum kritai
Tu GILĘ ĄŽUOLO pasėti pakilai!

Saulėtekį
iš ten,
medinės tulpės paluby,
akių miške pasėjai.
Aukščiausiojo tiesų valia
bedančiu grėbliu lyginai lysves.
Dievų medinių šypsenom,
Sopulingųjų raudomis
plačiai Paberžėje, Krekenavoj skambėjai.

Gležnais sparnais
pakilo Tavo žodis — maištas!
Ir skrido augt,
perėt vaikus
į kalvą, gegužinę, kluonus, pievas.
Dvi Tavo rankos, gelianti širdis
laukais, kermošiais, daubom išklajojo,
kad ilgesiui —
minties švytėjimą,
kad langines —
tiesai ir laisvei
pravertų . . .

Man pasakyk —
kurią iš Dievo paslapčių
kitiems ir sau kasdien kartojai?

Kokias sukniubusių vaikų klaidas
šventais keiksmais daužei?
Prisipažinki man —
laukimas
ar malda
pakėlė Tavo skrydį?
 
... kada, sakyk,
kada ir kur
šią paslaptį
paaiškin tą išvysim ?

Amžinybės slenkstis

Medinė, liaudies meistrų darbo PABERŽĖS bažnytėlė nepakito iki mūsų dienų . . .

Iš keturių kolonų
aitvarų šalies pasaulio
žengiu per amžinybės slenkstį.
Pro Svirskio kryžių raukšlių šypsnį.
Varinio bokšto smailumos šešėlio vėsą.
Žengiu tylėdamas,
kažkuo nušluotas nuo spyglių,
benuodėmei akimirkai atgimęs ir švarus.

Užminsiu mįslę:
"Gyvas miškas šventą pievą braido".
Ir atsakysiu tuoj,
kad tai Paberžės bažnytėlė.
Medinė!

Keturbalsė.
Nepaklusni.
Šakota.
Kenčianti.
Vienspalvė.
Skrajoja išskėstais sparnais kamienai.
Smulkutės skiedros pasaką dainuoja.
Iš juodumos išplaukus atnaša
ištįstančių viršūnių giesmėje
be vėjo virpa, virpa ...

Vyšnios žydėjimo spalva klajoja
spiralėse, verpetuose,
išslysdama iš paslapčių miglos.
Altoriuje.
Krikštykloje.
Kančios kely.
Kvapnioj kaitroj ...

Medinę,
gyvą širdį plakant čia girdžiu.
Čia medis tvinksi Duona, Vandeniu Ir Vynu.

Šlovės choralais
laikinus ir amžinus krantus skalauja.
Medinių garbanų šnarėjimą galiu lytėti.
Medinį,
tirštą kraują
nubraukiu nuo liepos stalo.
Dvasios nuovargis ateit pamoja
atgaivos Valdovui...

Nusilenkiu
ir pakeliu dar tebegulintį
drėgną nuo spalvų
genijaus teptuką.
Madonai.
Šventajam Jonui.
Angelams.
Nusilenkiu alyvos, kirvio pjūklo
kūjo, geležies žodynui.

Ir tam,
kas ten pakėlė
prietemon
virš skrendančio altoriaus
atgailos violetines spalvas —
vitražo blyksnį su gelsvais taškais ...
Ir tai,
kurios ranka rugiagėlei siūbuot įsakė ..
Ir tiems,
kurie langams
visas šviesas
su liepų šnaresiu
priimt vidun liepė.

Išaukštintas,
pašlovintas
čia tavo trumpas vardas,
Medi!
Koks aukštas pakylėjimas
suakmenėjusios sulos!
O tavo žvilgsnis į mane
kažkoks galingas, veriantis, trapusis Medi!

Kaire ranka
medinę gėlę rankoje laikau.
O dešine —
medinę žvakę ...
Tik nuostabą ir maldą
lūpos šnabžda ne medinę . .

(Bus daugiau)