GILĖS ĄŽUOLAS |
Kryžių kalnas (1981) Eilėraščių ciklas, skirtas kunigui ANTANUI MACKEVIČIUI (1828 - 1863 m. m.), vienam Iš sukilimo Lietuvoje vadų. Istorinės tautos sąmonės pažinimas, kuris taip vilioja tyrinėtoją; gimsta šiandien. Gi tautos sąmonės tiesa šaknimis siekia istoriškai tolimą; giliausią asmenybių klodą; skatinusį ir formavusį šį sąmonės vystymosi procesą; Į šią tikrovę tiesos keliu sugrįžt nelengva. Reikėtų netiesa laikyti tokią tautos sąmonės interpretaciją; kuri nusigręžia nuo asmenybių egzistencialinių priežasčių, o jų ieško liaudies masių judėjimuose, sociologijoje, politinėje ekonomikoje. Tautos sąmonės pažinimas — neskubotas "pasivaikščiojimas pėsčiomis" asmenybių sielų sodais, kuris apima pastovias etikos ir žmogaus proto kategorijas, o drauge ir neišsprendžiamus, nepastovius, nepakartojamus žmogiškosios prigimties prieštaravimus. Esame pripratinti prie dirbtinių, bendrų, ribotų štrichų bei vertinimo kriterijų laikmečiams ir asmenybėms, nuo kurių reikėtų nutolti. ANTANAS MACKEVIČIUS, kunigas, Paberžės filialistas, vienas iš 1863 - 1864 metų Lietuvoje sukilimo vadų, karo tribunolo sprendimu Kaune pakartas. Dvasine asmenybės struktūra, mąstysena, siekiais, pašaukimo prasmės suvokimu, savita meile tautai, protestu prieš politinę pasaulio struktūrą; tobulybės troškimu, drąsa — ryški XIX am. antrosios pusės tautos sąmonės formavimo priežastis. Jį aplenkia smulkios mintys, gyvenimo banalybių srautas. Jis ir tampa rašytojo plunksnos personažas bei objektas . . . Autorius (Lietuva) Ant neakėto kelio atsiklaupęs, žvelgiu į skilusio akmens keturių skaičių veidą, kurs Lietuvą atspindi. 1863 Skrendančiom giedrom, atodangom, atolo sieksniais metūgius matuoju ir GILĖS ĄŽUOLO šakų sparnus. 1864 . . . nors lašą nesupurvinto kraujo ir šilumos sugrįždamas namo parnešiu. Dvyliktoji valanda Taip noriu, noriu, noriu, pažvelgt vidudienio vaiskioj šviesoj į pumpuro gelmes Tavos širdies, Antanai! Paliesti noriu sūkurį, septynis gaivalus audros, kur gilę ąžuolo sodino. Laikyti ūgį ąžuolo sugniaužtoj saujoj. Paliesti plaštaka beodžių raumenų ir lūpų pilnavidurę medžio tiesą noriu! Ir skruostais jausti ąžuolo gyvybės žaizdro kaitrą. Negailestingai aptaškyt save ąžuolo tikru krauju ir prakaitu. Apliet save gyvais žievės dažais, kad jie per nytis marškinių į mano sielos gilų klodą nusileidę parodytų TAVE. Tave, Antaną, Brolį, Kunigą, su vyžom, su lazda keliaujantį pėsčiom ne iš sapnų, o iš žemaitiškos šnekos dainingo žodžio. Atlėkusį ne iš legendos svetimos, o žengiantį sunkiausia eisena iš ąžuolo kamieno kryžmos erdvės — juodo kunigiško rūbo. Iš devynių palaiminimų, iš kuždesių kartotų, išmoktų, slaptom atšliaužusių į Manifesto kilnią raidę. Kartoti noriu nuo brevijoriaus lapų skrendančias maldas, kurios į dalgio plieną stebuklu pavirto. Taip noriu palytėti valandą Tavos tiesos! Kai, dienai brėkštant, balana numirt palinks, vidurnaktis kai pasikeis aušra, kai gimusi tiesa pasveikins saulę — fą valandą Tavos tiesos matyti noriu! Imperijos kertėj, siauručiam rėžyje dirvonų — išalkusiam, šiaudiniam, prakeiktam, sužibo laisvės akys . .. Žvyrduobėj, Įtūžusio lietaus merktoj, kur mėtos nuolaužos, kur akmenys bergždi vystykluose sukruvintų tėtušio marškinių, prie tuščio svirno kabinių ir spragilų kurčių, ant krislo juodžemio vilties pravirko vaiks, Antanuku iškart vadintas. Ant botkočio jis kažkodėl ilgai rymos. Suskirdusias rankas į skrandą ašarų susups, ir taip paaugs per sprindį, kitą ... Svajonėmis į kalną kops, avietėm, gervuogėm pakvipęs. Raistynų takuose palietą išmintį slaptom ragaus. Properšoj tarp debesų pilkų vėjo lyg žmogaus laisvę pamatys. Ir prisirinkęs ryžto į laimę grįs plačiausią taką. * * * Po sužiedėjusią, po sausą riekę praeities kasdien niūriam kalėjime su vartais atkeltais lyg kasdieninę, Antanai, kunige, kramsnojai. Net nejutai — Tavos būties slaptavietes karūnų trikampiai, kurti varpai, veidai be šypsenų, nuogi kardai, suklykusi kančia, gaisrais atrakinėjo. Atskilo Tavyje kažkas ir liko savarankiškas, kaip gyvas ... Skeveldra? Kibirkštis? O sukilimo prišaukta prasmė šukavo kruvinai lapiją Tavo medžio. Tapai Tėvynės sodo ąžuolas pražydęs! Liauna šaka tarp daugelio šakų. Dainuojanti viršūnėje gile! Skaidria, išklota smėliu, šaltiniais pagirdyta upe pavirtai. Greit Lietuvai — giria iš ąžuolų pamosi. * * * Vergovės tirštą pelkių purvą gersi naktimis. Tu sklidinas. Tu neramus. Likimas, dabartis ir ateitis dygia vinim širdies Tavos lizde apsigyveno. Tu alkanas aiškiaregys. Ant karolėlių išminties krislus renki. Mąstytojas. Tu pranašas esi. Gyvatė su nuodais iššliauš iš priebučio tamsos, o vanagas į išdraskytą lizdą nesugrįš. Tu tobulas. Ant klebonijos slenksčio įeinantiems išsirpusį žiemkenčių vaisių dalini. Tu kunigas. Auka. Skausmingas gimdymas tiesos grūdus naujus dar neregėtos vasaros pasės. Tu maištininkas. Tu karys. Kasryt, kasdien, nuolat Ranka Balta Tautos juodoj lemty baltas raides įspaus. Tu vadas. Tu jau švyturys. Miškuos, kryžiuojasi kur skruzdėlių takai pražydo Tavo pažinimo medis. O jūroje prasmių, spalvų, garsų Tavasis lašas subangavo. Kasdienio lažo dirvoje Tavoji sėkla dygo, augo, vaisius sunokino. O properšoj laidotuvių dangaus Tavo šviesi erdvė sukilt šauksmu praskrido. Tėve, būk su manim Būk su manim, kai aš vis vienas, kai tvenkiny sodinti daigą mažyčio žemės rėžio nerandu. Kai sėkla ilgesių tik želmeniu nuo juodo dugno tepakyla. Būk su manim, kai aš namuose svečias, kai sirpstanti many Tavo tiesa, net perkošta tyrom drobėm, be teismo ir teisėjo miršta — skersai ant kelio lavonu krinta ir nenorom vien dulkėmis pavirsta. Būk su manim, kai aš gimtinėje praeivis, kai būryje draugų žaizdas manas iš svetimų namų sulėkę drasko šunys. O gabalus gimtų lizdų speiguotas vėjas laukuose kedena. Būk su manim kai aš tėvynėje paklystantis benamis, kai maišaty srovių kraujuotos aimanos vien su rūkais slaptai tesibučiuoja ir kruvinais kančių lašais prakalbina žvaigždžių granitą. Būk su manim, kai aš vien greitaskrydis paukštis, kai šleikštu purvą abiem klajūno kojom išbridau, o gelmėje savęs, maldų ir atgailos šauksme, gimdau į dangų laiptą pirmą ir žengti slidų žingsnį vis bandau. Būk su manim, kai aš vien Tavo, Tėve. Kai kruvinais delnais, botagų sukapotais raumenim tiesiu rankas į Tavo tėviškąją ranką įsikibti. Laikyk mane, laikyk stipriau tą trapią žmogiškąją skiautę, tą barškantį malūną žaidžiančių vaikų Tikėdamas aš į Tave šaukiu. Ir į Tave keliu lemties einu! Kovo aštuntoji Tą dieną Lietuvoje prasidėjo 1863-ųjų metų sukilimas . . . Pritilo laukai. Priartėjo miškai. Liaudėje nuskendo miglos. Laukinės antys properšas atrado. O saulė bėga jau dienų ieškoti, Paberžės žemei nusilenkti. Geroji, vienintele, išmirkusi, sulipusi Paberžės žeme! Tavęs išvykdami atrieksime po drėgną vagą. Laikysim neišniekintą mūs bučiniams vėsinti. Ragausime Tave kaip saldų atminimų medų, kai žemės prieglobstis akmenimis pašiurps ... Kai gulsim poilsio po vieną, o rytmečiais nekelsim po kelis — žaizdų violetinėj ugny trupėkį žeme Paberžės. Lašėk į alkį atgaivos lašais. Galop smiltim tyra tyra pridenk bevardį maištininko kapą ... Nemiręs gyvenimas Tavo gyvenimas blykstelėjus akimirka panaši į amžinybės žalią lašą. Gyvenimo tiesuma panaši į tolygų tiesos bangavimą. Gyvenimo baigties riba panaši į upės ir jūros susitikimą. Gyveniman sulėkusi prasmė panaši į gėlėtą šventovės vitražą. Gyvenimo žaizdre Įkaitus svaja panaši į nedužusį rytmečio sapną. Gyvenimas — daina, panašus į daugiabalsį giesmyną. Tiesa, pamiršau: dar ir Tavasis kvietimas niekada niekame nesibaigia! Baltas likimas Likime mano! Benamės audros, vėjuotos darganos vardu Tave vadinsiu! Likime mano! į brėkštančią metiežo aušrą įtilpai visom aistrom ir nuodėmėm. Likime mano! Įskilusį, nugraužtą, septintą šaukštą gavęs sausros dienas suvilgyt. Likime mano! Kraupiuos šešėliuos kartuvių ne pražūtį, o pergalę atšvęsti atėjai. Palinkusios varpinės skambalui kanapių liauną virvę Tu pašauktas nupinti. Likime juodas! Tu lopšyje skriaudos žvirgždu buvai maitintas, kaip kad ugninė žemė pranašus akmenimis kasdien maitina. Užaugęs, kur vėjas sėja usnį, kur žemės syvai verkdami maitina sausą kerpę, kur dilgėlynuose likimą keikia šunys alkani. Pražydęs, kur visos gėlės žydi, kur blyksniais žėri žemės spinduliai. Užgesęs, kur ujama auksinė pilnatis ... Likimas juodas! Šiandien Tu būsi baltas baltas! Likime baltas! Baudžiauninko karčiam šypsny šviesią kibirkštį uždegęs. Ir ašutinėj kasdienio lažo, kurmynų landose ir blizgančioj vagų drėgmėj plačiais sparnais nebeįtilpsi. Su laisvės, žemės nuosavos, lygybės šūkiais laukais, miškais skrajosi, nors laisvo vėjo taip ir nepavysi... Turbūt, likime mano, dalią Nukryžiuotojo neši. .. Bet aš tikiu, aš taip tikiu Tautos nemirtingumu ir savo — kad vieną rytą, saulei tekant, granito raidėse likimo balto ženklą rasiu ... Ledinė tulpė Mūsų istorikai linkę Antanui MACKEVIČIUI duoti naujus vardus, kaip demokratas, nacionalinio išsivadavimo kovos organizatorius, o vengia jį vadinti tikruoju — KUNIGO vardu . . . Tu nori duoti man kitokį, naują vardą? Sunku, labai tau bus sunku ... Pašauk nauju vardu ledinę tulpę . . . Svajonių medžio šerdį ar lapus . . . Pašauk nauju vardu pusiaudienio nors vieną spalvą . .. Pašauk nauju vardu skrajūną paukštį. Ištark, nors tyliai tark rudšonės gilės naują vardą ar pavadink kitaip pušų gelsvus lašus ... Pašauk nauju vardu sukepusiųjų lūpų skausmą, katorgininkų dulkes ant kojų nutrintų. Vedlius kitaip pašauk, tiltus per upę. Pašauk kitaip tamsias kapų daubas, dusliai į žolę kritusią gyvybę . . . Tu negali? Pašauk kitaip grūde nemiegantį gyvybės daigą. Dainos natas naujais vardais man pavadink ir pasaką nauju vardu pašauk! Vis negali? Tada nors sužertąjį auksą nakties vardu vadink ir pelenų blyškius vardus bandyk išmokti. Kokie beprasmiški nauji vardai žmonėms ir žodžiams! Aš liksiu KUNIGAS. ANTANAS iš PABERŽĖS. Ir liksiu toks laikams, ir tau, ir jiems. O tu vis nori duot man naują vardą . .. Buk vvale tavva Iš užrašo ant kryželio, kurį po priesaikos ant kaklo nešiojo sukilėliai . . . Completorium . . . . . . In nomine Patris . . . . . . Miserere mei. . . Maldos ir miego palaima! Ji visada bežodė ... Suglausk sparnus, nulenki galvą — kužda . .. ... Miserere mei Deus ... Argi manasis žodis niekad laisve nepavirs? Argi šviesas sugers ir sunaikins dvikojis ir dvisparnis aras? Argi šiaurinis vėjas dar suspės sutrupinti manos būties granitą? Argi besauliai ir beoriai liūnai prarys aušras ir šiltą rytą? . . . Miserere mei, Deus, secundum . . . Argi manasis laikas kaip lietuje birželio šienas pradalgėj numirs? Argi kančių akmuo išdžiūvusioj burnoj nuo dugno nepakils? Argi sudrėkęs lažo ašaroj, sukepusiu krauju šlakstytas vėjas drobinių marškinių į burę neišpūs? Raudoną, vieną akmenį paleist... Pradžios tik reik! Likimas mano čia ir kryžkelė ... Miserere mei, Deus, secundum magnam Dar neseniai Tu kryžiavai mane, dvejopas pašaukime. Aš pažinau ir pamilau Tave ir Jį — likimą kažkadaise dviašmeni, dabar vienlytį, savo. Taip noriu saugoti aiškiaregystės virpulį... Juk dvikamienis auga medis manyje, pakvipęs šiluma, svaja, daina. ...Miserere mei, Deus, secundum magnam misericordiam... Prisišaukiau išalkęs kaip visi baudžiauninkai išsirpusią Tėvynės krūtį. Ir pajuntu šaltinyje sukilimo skonį. ...magnam misericordiam Tuam ... Priesaika delnų kaitra prie vėliavos prigludo ... Sukilėlis jau aš ir KUNIGAS kartu! ... Buk vvale Tavva ... Tėve! Palink arčiau manęs. Kamieno sunkią ašarą sugerki. Neišeik Kunigo ANTANO MACKEVIČIAUS maldos, sukurtos ir įrašytos mišiole, motyvais Iš upių tekėjimo, paukščių čiulbėjimo, lapų šnarėjimo, žolynų prieglobsčio, boružės pastogės — neišeik! Žingsniuose mūsų nuo ryto lig vakaro, laiko supynei linguojant, didelis, baltas ir geras — gyvenk! Neviltis beldžias į kiautą naktų — mūsų kiemuos vietos neliko akmeniui kristi iš svetimo kiemo — budėk! Baimė ir vargas laikmetį ėda. Bronziniais rėmais ašarų juoką juokingai dabinam — būk! Balto ir žėrinčio amžino veido jau nebeslėpk! Matai, kad žemumos pilnos kapų ir ūkų Ateik! Prisikėlęs! Ištiesta ranka Istorikai teigia, kad vysk. Motiejus VALANČIUS idėjiškai rėmė 1863 m. sukilimą, o jo metu slaptai bendravo su kunigu ANTANU MACKEVIČIUM. Padėjau šaltą kibirkštį ant pirmo akmenėlio. O Jis atrado ir pakėlė mintį. Pakėliau ir padėjau gyvą mintį ant žodžio vygės. O Jis pamojo raidei. Pakėliau ir padėjau raidės paukštį ant smėlio grumsto. O Jis nuskrido laisvėn. Pakėliau ir padėjau laisvės rėžį ant milžino kaktos. O Jis plačiu lanku nuskrido mįslėn. Radau prikaltą mįslę ant sudeginto miško, prie nebūties ribos. O Jis nesudegė, netirpo. Paliko ženklą — Tėvynės žemę ir girios medžius. Šilingų dvaras Paberžės apylinkėje artimiausias bendramintis, o vėliau bendražygis buvo ŠILINGAS. Tik trys šimtai žingsnių vienišų (neklysdamas daug kartų skaičiavau) Iš paberžės iki Miegėnų dvaro. Žalių šakų viršūnėmis skubėjau pas tave. Džiaugiuosi, kad galulaukės, kad mūsų sodų medžių šakos susiliečia. O rankoj sugniaužtoj raudoną viltį nešdavau. Tyloj ir žvakių prietemoj drauge pražydom tiesai. Drauge ir pažadą sukilt viršūnėse nokinom. Kap nuostabu! Manų ieškojimo naktų blausa Tavuos languos tiesos ieškojo. Tavo abejonės čia, prie šventoriaus, stebuklingai sklaidėsi ir nyko. Pakilti Liaudės šlaitais iš pragaro negyvo dugno aš vienas niekaip negalėjau. Ir tu lakia mintim baudžiavos siauram take sutilpti niekaip negalėjai. Džiaugiuosi, kad galulaukės, kad obelų viršūnės susimaišė ... Prisimeni: drauge, lytėjome ir meldėmės dar nerašytos šventenybės raidei - LIETUVA... Ir naktį į dvi dalis, po lygiai likimą, duoną, kartuves padalinau Kaip buvo gera žengt drauge! Nukritę obuoliai net susimaišė! Išniekintam dvare vaiduoklių nėr — parketo žvaigždėse gyvi šešėliai tebklajoja. Liaudės vandenyse dar mūsų šiluma išliko, nors vėjas gena šlapdribą ir užmiršimą. Jei būčiau paukštis, jei skrajočiau — tik ten, Paberžėje ir Šilingų dvare, pilnatvės lizdą susisukčiau. Mūs sėklas nunokusias tarsi auksinę mintį plačiai visiems, jei alkani, dalinčiau. Šešėlių laužas Žodžiai su trim dangaus ir pragaro prasmėm išliks nevykę ir santūrūs. Metiežninkų žygio stovykla Mėnulio gęstančioj šviesoj, stovykloje — vien netikri daiktai. Pajuodęs lyg nuodėgulys klastingas miškas. O šovininė sniego prikimšta. Atšipęs surūdijęs dalgis. Papėdėje pusnies sargybos dusulingas kosulys. Eglišakių lizde karščiuojanti, gniaužta žaizdų dejonė. Sugrubę keliai prispausti prie pat barzdos, prie šnypščiančių žarijų šilumos ... Drąsus tik sausio speigo traškesys, beliepsnis, šokantis šešėliais laužas. Drąsi dar ir vienatvė alkana. Ji išdavystės nuodėmę lengvai parduoda. Atklydęs, alkanas sodybos žvirblis, stovykloj duonos trupinio neradęs, našlės pakluonėje nuo šalčio, nuo pikto maištininko žvilgsnio slepias ... Žemų pušelių jaunuolyno lavoninėje bekryžis kapo molis šauksmu gyvent tebegaruoja ... Metiežninkų žygio vieškelis miškuos kapais žymėtas lieka. Rožančiaus kaduginis krucifiksas į delno ledą beldžia. Ramybė sutemon negrįžta ... Sugrubę lūpos šilumos, savųjų neprišaukė... Metiežas... Maištininkas. . . Ir aš jame — Antanas, kunigas Paberžės. Naujosios miško klebonijos viešpats . . . Ragana su pašaipom kreivų šakų šešėliais į pasaką sudužusią išlėkti rengias . . . O aš vis vien miške metiežo medį auginu! Išskalauta drobė Nežemišką žodį, kasdien gyva viltim aprengęs, sakyklos mugėn nešdavai kaip ašarose išskalautą drobę. Ir ten ne žiburiu aprūkusiu ant retežių virš vakarienės žilo viralo spindėjai. Ne skliautais, staktomis, langais blausiu žvilgsniu klajojai ir dulkančiu lietum kritai Tu GILĘ ĄŽUOLO pasėti pakilai! Saulėtekį iš ten, medinės tulpės paluby, akių miške pasėjai. Aukščiausiojo tiesų valia bedančiu grėbliu lyginai lysves. Dievų medinių šypsenom, Sopulingųjų raudomis plačiai Paberžėje, Krekenavoj skambėjai. Gležnais sparnais pakilo Tavo žodis — maištas! Ir skrido augt, perėt vaikus į kalvą, gegužinę, kluonus, pievas. Dvi Tavo rankos, gelianti širdis laukais, kermošiais, daubom išklajojo, kad ilgesiui — minties švytėjimą, kad langines — tiesai ir laisvei pravertų . . . Man pasakyk — kurią iš Dievo paslapčių kitiems ir sau kasdien kartojai? Kokias sukniubusių vaikų klaidas šventais keiksmais daužei? Prisipažinki man — laukimas ar malda pakėlė Tavo skrydį? ... kada, sakyk, kada ir kur šią paslaptį paaiškin tą išvysim ? Amžinybės slenkstis Medinė, liaudies meistrų darbo PABERŽĖS bažnytėlė nepakito iki mūsų dienų . . . Iš keturių kolonų aitvarų šalies pasaulio žengiu per amžinybės slenkstį. Pro Svirskio kryžių raukšlių šypsnį. Varinio bokšto smailumos šešėlio vėsą. Žengiu tylėdamas, kažkuo nušluotas nuo spyglių, benuodėmei akimirkai atgimęs ir švarus. Užminsiu mįslę: "Gyvas miškas šventą pievą braido". Ir atsakysiu tuoj, kad tai Paberžės bažnytėlė. Medinė! Keturbalsė. Nepaklusni. Šakota. Kenčianti. Vienspalvė. Skrajoja išskėstais sparnais kamienai. Smulkutės skiedros pasaką dainuoja. Iš juodumos išplaukus atnaša ištįstančių viršūnių giesmėje be vėjo virpa, virpa ... Vyšnios žydėjimo spalva klajoja spiralėse, verpetuose, išslysdama iš paslapčių miglos. Altoriuje. Krikštykloje. Kančios kely. Kvapnioj kaitroj ... Medinę, gyvą širdį plakant čia girdžiu. Čia medis tvinksi Duona, Vandeniu Ir Vynu. Šlovės choralais laikinus ir amžinus krantus skalauja. Medinių garbanų šnarėjimą galiu lytėti. Medinį, tirštą kraują nubraukiu nuo liepos stalo. Dvasios nuovargis ateit pamoja atgaivos Valdovui... Nusilenkiu ir pakeliu dar tebegulintį drėgną nuo spalvų genijaus teptuką. Madonai. Šventajam Jonui. Angelams. Nusilenkiu alyvos, kirvio pjūklo kūjo, geležies žodynui. Ir tam, kas ten pakėlė prietemon virš skrendančio altoriaus atgailos violetines spalvas — vitražo blyksnį su gelsvais taškais ... Ir tai, kurios ranka rugiagėlei siūbuot įsakė .. Ir tiems, kurie langams visas šviesas su liepų šnaresiu priimt vidun liepė. Išaukštintas, pašlovintas čia tavo trumpas vardas, Medi! Koks aukštas pakylėjimas suakmenėjusios sulos! O tavo žvilgsnis į mane kažkoks galingas, veriantis, trapusis Medi! Kaire ranka medinę gėlę rankoje laikau. O dešine — medinę žvakę ... Tik nuostabą ir maldą lūpos šnabžda ne medinę . . (Bus daugiau) |