GILĖS ĄŽUOLAS |
Eilėraščių ciklas, skirtas kunigui ANTANUI MACKEVIČIUI (1828 - 1863 m.), vienam iš sukilimo Lietuvoje vadų. Tęsinys Regėjimas Matau, kaip gruodžio rytas pasveikina Tave, artėjantį prie Ešafoto, pakart pasmerktą... Jaučiu, kaip krūpteli Tavy žmogus, mirties išgirdęs žingsnį. Žinau, neši Tu kryžių tos Tautos, kuri aušrų ženkluos užgimt dar vis negali... Jau praeini šalia, papuoštas mirtininko marškiniais. Aukštai iškėlęs galvą. Toks pat drąsus, tiktai ramus, Laisvas! Sustoji ties manim. Nusilenki likimui. Ir ateičiai. Jos nepakars. Pakeliu degančias akis... Virš manęs tirštų debesų betikslė klajonė... Nublukusi minia — besėklių medžių miškas. Pavasaris kaip Tu ar dar iš sniego, iš ledų atplauks? Ant Tavo lūpų žodis noksta. įsiklausau — Ateis kiti! Kaip Aš. Ateis... Ir aš sprendimo mirt nebematau, nors nuosprendis pakarti laisvę buvo. Ir budelio, ir lažo, vergo nematau. Mirties nėra! Ir mirtininko marškinių, dulkėtų, sunešiotų, purvinų, j au tryliktąjį kart naudotų! Su purpuro žiedais, raudoną, tą kasdieninį kunigišką rūbą tematau, penktadienių eilinei Aukai užsidėtą... Giesmę girdžiu — nutolstantį regėjimą palydi — Metiežą Saulėn dar pakelsim! Save sekmadienių Aukoj vilties žiedadulkėm šlakstysimi Nukritę, nukapoti pūvančioj drėgmėj neliksim! Duonos trupinių karolėliais pasimelsim! Šakėmis, dalgių dantimis akėtus laukus išpurensimi Krušos suaižytus kankorėžius vilčių laukuos pasėsim! Dabar jau visuomet prie ešafotų pakeliu akis — Kituos visad Tave regiu! Nešventinta duobė Po tos atėjusios mirties... Ką darė budelis po to, kai sunaikino kūną? Auką nuėmė nuo kryžiaus medžio? Slaptom, manydamas be pėdsako, degino Tavo žodį, išginė Tavo alkį, tyčiojos iš Tavo meilės, niekino Tavo sukilimą, nešventintoj duobėj skandino. O žodžio šiluma nemiršta, meilės alkis nenyksta, laisvės troškimas neskęsta. Mirties norago smaigalys derlingą gelmę palytės. Jėgą pasės. Laisvės duoną pjausim! Nešventintoj duobėj atvėsusi, Antano, Kunigo, tiesa himnu skamba! Dega dangus jau kelinta diena... Laiškas be cenzūros Mirties išvakarėse kunigas Antanas MACKEVIČIUS parašė teisėjui atvirę laišką... Kai jau manęs nebus, kai žaiginiuose rankų sunertų atsėlinus mirtis blausioj tamsoj klajos, kasdieniškas eglynų šaltis i kaulus, sąnarius susmigs gyventi, o alpstančias žaizdas belangis dangtis tašytų lentų marškom apraišios — tada Tave pasieks šis mano laiškas. Be cenzūros. Kažkur paslėps pavartgusį jie mano kūną. Sudegins? Sukapos ir kūdroj paskandins? Prakeiks? Kas gi tada išliks? Šventovės aukurui vaškinė figūra? Nulaužtas valties irklas? Liepos medžio šaukštas? Aš noriu likt! Gyvent aš noriu po šiaudinio stogo šiluma! Aš noriu ūkauti laisvės vėjais! Tingias šakas lietum maitinti noriu! Sausiems gumbams gyvybės pieną kelt stiebais aš noriu! Liauna šaknim ikibt j kietumą akmens! Laukų akmens ramybę drumsti noriu! Sausų šakų vainikuose išsprogti pumpuru, išdžiūvusias versmes gaivinti noriu! Aš juodžemiu vaisingu virst galiu! Aš žvirgždo trupiniu Tavyje, Lietuva, pabūt galiu! Aš kibirkšį užantyje šąlančioms širdims atnešti noriu! Aš noriu nesislėpti rūsyje mirties! Aš noriu tapt ryškus aušros brūkšnys, melsvuos linų žieduos gyventi noriu! Visų žiedų spalvoj išlikti... Ką be cenzūros dar apie save rašyt? Spalva vilnonio juodo rūbo baltu šešėliu glostė baltą sielą. Kartotas Šventas Vardas, žolynais neapžėlęs, gomurio kaltėm nesvilino, nepriekaištavo. Žinau, paklausi Tu, ar aš žudžiau... Nors sąžinė rami, klausyklos paprašiau prie ešafoto laiptų... Atrodo, paslapčių nedaug išsinešu ataskaitų pasaulin. Nelengva atsiskirt, pakilt nuo lažo Lietuvos. Nuskristi ten, iš kur žmogus negrįžta. Bet skrisiu netoli, lig kaimo, pamiškėj. O ten Aukščiausia Eglė Erelio lizdą naują supa. Aidų dvibalsė Merdinčio sukilimo aidai... Degančių žaizdų aidai... Palaidotų miškų aidai... Bekryžių palaikų aidai... Šauksmų aidai... Aidai ir ašarų, ir juoko... Už karčemos nesandarių langų, šiukšlynų, dvokiančių duobių, anapus Medvėgalio šlaito, dykviečių ir vėjų, kur nėr rodyklių, nėr brastų, prie dilgėlynų, kur apkabina tamsos nuodėmę ir baigtį, gilių raidžių kalba iš tų laikų šneki. Kalbi suluošintų pušų kamienuose, spalvoj, ištiškusioj dėmėm, koriuos, kuriuos medus mažėja, dobiluos, išdegintuos kaitros, dienose, kurios nuodėmę nešioja, meilės trupiniuos, kuriuos juodi paukščiai lesa — aidais Sukilimo kalbi! Liaudei Paberžę juosia Liaudės vingis... Liaude! Ištrykštanti iš debesų pradžios, saulės spindulio skaidriausio vingio. Atplaukianti Paberžėn žaltvykslės šaknų baltučiais glėbiais drauge su gluosnių žydinčiais vainikais! Šiandien tebeplukdai ištirpstančiojo vardo šauksmą, nunokusią mus žemės vaisiaus sėklą. Nesamo paminklo įrašo raides tebemazgoji. Dar daugel kartų gelmių tyriausiom ašarom ir akmenų žaliom kasom plauk naktinio svečio kojas... Paberžės varpinei Ąžuolinių sienojų belape ramybe, variniu saulutės lizdu, trijų švarių langų tyla per pienių klonį bėgi nuo savęs. Išlik šermukšnių tankumynan atsirėmus, į girnų ratlankius pasvirus. Liepsnok virš stogų kaip aukuras be dūmų, žaliais teisybės rūbais apsivilkus. Tavi šiokiadieniai — vien šventės. Visus palydi ir pasitinki. Rankas panert į Tavo samanas kaip plaukus noriu. Tokia tu man švelni... Kažkuo lengviau tave pamačius. Jam kažkadais, o man šiandien — nes varpas Jam ir man netyli... Klebonija Ant durų rankenos — svetingas kregždės lizdas. Vinies galvutėje — jautri akis. Vėtrungėj saulutė supasi ant stogo. Pražydus kriaušė laisto pieną ant žemės, svečio, elgetos širdies iš tolimos šalies. Be girgždesio, klevo vėsa palyti mano basą pėdą. Jaučiu, kad laukė ji manęs lyg savo. Ramybė lekia vieškeliu... Klajojus alkana diena aptiko lieptą. O volungė — aliejaus ir vandens gimimo dienai neša. Plonom voratinklių drobėm žaizda be skausmo užsitraukia... Neužgesus kibirkštis Iš darganose išmirkusių žiemkenčių jau neprisikelsi. Žiedadulkės su nukirstom rankom. Besauliai, rūgštūs žemės gabalai sugulę lig aptemusių kalnų. O eglių jaunuolynai ištremti. Geležimi ištrypti. Neužgesus kibirkštis viršūnėmis, dugnais klajoja. Tošies ir židinio vis ieško. Iš ko prisikelsi? Iš ko? Aukojimas Tu ąžuolais — sukilėliais šlamėk! Užutekių pavėsiais aimanuoki! Laužų išsaugota kibirkštimi šildyk! Tuščiais kapais, skrynių įkapėm verk! Tylai verkiant, kalbėk! Bežodę malda aukojimo žodžius ištark! Išlaužytame krūme lazdynų riešutais sotink! Šalnoj raudona žemuoge spurdėk! Iš žalumos atbėgančius vaikus sutiki! Kai širdimi galandam dalgį, kai kuinas žvengia paklėty, kai druskos smilų' sveriam paskutinę, kai kietą duonos plutą merkiam vandeny — aukojimo maldas ir Ostijas priimk! Įpėdiniui Skiriu Tavo įpėdiniui Paberžėje Tavo akių spalvoj nuvytusių ražienų nemačiau. Tik rankomis, ieškojimais, tik nuojauta Tavas rankas, tarsi kviečių gyslotą lauką palytėjau. Įdiržusiam delne ne stiklo akmenį, O meilės nešulį neši. Darbštumo randą ir vasaros kvapus. Giliom šaknim įaugęs žydi. Ir spindulio lieptu skubi Į pakeleivio tuščią tinklą. Vergams apkartusių sapnų sidabro krūmo, atėjusiems iš temstančio pasaulio pažadų, iš aukso, smilkalų, retežių karalystės, bergždžių žaislų, Tu pasakyk, ar lig dangaus dar jiems toli? Viršūnėje aukos vaikams tautų kalbėk vien apie Rytą. Keliu jis grįžta atgalios kaip pradžios, kregždės, vandenys, svajonės... |