LIETUVIŠKOS PSALMĖS Spausdinti
Rašyti religinę,krikščionišką poeziją yra sunku. Pačios tiesos nekinta, tai jose nėra įtampos. Dievo ir žmogaus ryšys jau išspręstas: žmogus išganytas, ir jo kelias į amžinybę nubrėžtas. Pasaulis dažnai lyg atitolintas, nes tėra fenomenas, kelionės fonas, o ne turinys. Pačiai kūrybai kliudo aiškūs simboliai — dangus, žemė, kryžius, vanduo, žvakė, kurie apibrėžti ir jau daug kieno panaudoti. Poetui, atrodo, liktų tik savo padėtį pergalvoti ir krikščioniškai santvarkai pritaikyti, apraudant savo menką būtį ir tikintis gailestingumo. Skaitytojas tikėtųsi gal tik vienos variacijos; poeto asmeniško įsiterpimo į jau nustatytą turinį — ką poetas pergyvenęs, kaip priešinasi ar susitaiko. Religinė poezija tad neatrodo patraukli.

Leonardo Andriekaus knyga Atmink mane, Rūpintojėli (rinkinio Saulė kryžiuose antroji versija, išleista Pranciškonų iš prel. Pranciškaus Juro palikimo; Brooklyn, N. Y. 1985; iliustruota Telesforo Valiaus) tačiau yra visai kitokia. Eilėraščiai yra religiniai ir jų poetika be trūkumų: ritmas, rimas, poetinės priemonės visiškai temai tinka ir su ja derinasi. Tai svarbu ir reta, nes ideologinei poezijai lengva pasiduoti lėkščiai retorikai, kurioje poetikos nėra, nes siekia paveikti jausmus be poveikio į mintį. Andriekaus eilėraščiai nesiūlo lengvų atsakymų ir jų neišreiškia formulėmis. Rūpestingai pergalvoti ir perdirbti rinkinio Saulė kryžiuose (kaip įvade "Regėjau senovinę Žemaitiją" pažymėta) eilėraščiai čia atveria mistišką vaizdą žemės, tiksliai stebimos, kurioje kalbasi, gyvena ir sprendžia žmogus ir Dievas.

Žemė, kurioje tai vyksta, yra Lietuva. Gal tai atrodo jau girdėta, bet šiuo atveju tai nėra taip paprasta. Knygos centras yra kartu ir poetiškai, ir teologiškai tikslus. Šio rinkinio svarbiausias bruožas ir įnašas į mūsų literatūrą yra krikščioniškos minties ir poetinės priemonės sutapimas.

Abstraktai ir negyvi daiktai nuo pat poezijos ir turbūt kalbos pradžios suasmeninami. Tuo būdu žmogus jaučiasi turįs sąlytį su jį supančiu arba jo įsivaizduotu pasauliu. Antgamtinės jėgos humanizuojamos: dievai bendrauja su žmonėmis beveik kaip žmonės - regima forma, atpažįstamais jausmais, girdima kalba. Kaip tik čia ir yra daugelio krikščioniškų poetų kūrybos pradas: Kristaus gimimas - Dievo ir žmogaus sutapimas - yra tobula metafora, absoliutus antropomorfizmas, kadangi tai tikrovė, istorinis faktas. Tai ta tiesa, ta mįslė ir ta svajonė, kuria remiasi kūrybos didelė dalis.

Andriekaus, krikščioniško poeto, eilėraščiuose įsikūnijimo paslaptis esminė, centrinė. Bet tai ne viskas. Andriekaus poezijoje Kristus vaizduojamas dievdirbių Rūpintojėliu. Įvadinė citata iš Mykolaičio - Putino eilėraščio "Rūpintojėlis" skaitytojui primena to įvaizdžio tradiciją. Andriekaus eilėraščiuose Rūpintojėlis budi tai šalia kelio, tai Kryžių kalne, tai lietuvio širdyje, jo rytų ir vakarų, jo laukų ir derliaus gyvastingumu. Jis nėra pasyvus: jis duoda gyvybę, klauso, guodžia, išlydi, laukia. Rūpintojėliu lietuviai nuo seno savo Išganytoją įsivaizdavo; šitaip ir dabar jis lietuviškoje vaizduotėje gyvas.

Prie Rūpintojėlio Andriekus prie-na tyliais žingsniais. Jo žodžiai yra tikri, bet ne žiaurūs, ne agresyvūs. Šios knygos poetas yra ištrūkęs iš savęs - nėra čia asmeniškų nusiskundimų likimu, neatsistoja scenoje paties poeto gyvenimas. Poetas yra atkreipęs visą dėmesį ir paskyręs visą poetinę jėgą vaizdui, kurį jis regi, apgalvodamas Lietuvos istoriją ir tautos ateitį.Vaizduotė taip intensyvi, kad visa kas šalutinio yra dingę, bet kiekviena reginio detalė ryški, neiškreipta, nesugadinta.

Su Lietuvių išdrožinėtu Rūpintojėlio atvaizdu sutampa lietuvių kartos, senovė ir dabartis, žmogaus malda ir Dievo palaima.

Ilgiau į Viešpatį įsižiūrėjęs,
Aš savo protėvius pažįstu.—
Jų bruožus, įsispaudusius
švenčiausiame Veide,
Išsaugojai tiek amžių, Kristau,
Nuo šlapdribų ir vėjų.
(Iš eilėraščio "Sostas", p. 24)

Tautos gyvybė, identitetas susiję su tikėjimu; amžinasis Dievas teikia mirtingiesiems nemirtingumą. Kaip tai išreikšti? Senolių bruožai neišdilę Rūpintojėlio veide. Iš kitos pusės, Dievybė atpažįstama su ja surištoje aplinkoje: "Buvai į mūsų būtį įsikūnijęs. Į giesmę vieversėlio... (Iš eilėraščio "Įsikūnijimas", p. 11). Pagal išganymo istoriją visi laikai ir visos tautos ruošėsi Mesijui, jo laukė, ir jis atėjo visiems juos sukrečiančiu, pakeičiančiu, išganančiu būdu:

Pervėrei Tu mūsų būtį, Dieve
nukryžiuotas,
Tartum kometa bežvaigždę naktį
Ir pradėjo šiaurės rytmečiai
kraujuoti,
Širdys išgąstingai plakti.
(Iš eilėraščio "Perverimas ", p. 41)


Kaip jautriai sunkios, didingos paslaptys išreikštos, matoma žodyje "Pervėrei", nes tas, kuris taip paveikė visatą ir žmogų, pats žmogaus pervertas, prikaltas prie kryžiaus, ir šios dvi sąvokos neatskiriamos.

Atsisakęs debesų ramybės, Viešpats ateina būti su žmonėmis:

Kokia miela ta žemė —
Joj šimtmečiais prarymojai.
Atstūmęs džiaugsmą,
Priėmęs kančią, —
Joj chorus angelų paniekinai
Po debesėlių stogu:
Iš meilės paukščiui,
Iš meilės žmogui.
(Iš eilėraščio "Ta žemė", p. 16 )


Tie, kuriems skausmas baisus, gali suprasti, kokios meilės reikia pasirinkti likimą žeimėje ir su žmogum amžiais likti.

Dievo veidas mielas, matytas:

Jei besutikčiau seneliu
Tave ateinant pieva
Nuo paupio žilvičių,
Jei dar išvysčiau, geras
Dieve,
Tave su tuo žvilgsniu
meiliu,
Kuris gaivino mano
protėvius —
Aš nieko neprašyčiau.
(Iš eilėraščio "Jei besutikčiau", p.47)

Dievas randamas savo aplinkoje, savas. Šv. Rašte užrašytas žydų tautos kelias į Dievą, jų Dievo sąvoka; lietuvių tautos patirtis, nors vedanti į tą patį tikslą, šiek tiek kitokia:

Ten vanduo iš jūrų veržės,
Palmes dusino sausra —
Čia sula mus girdė beržas,
Upės klausė jūros balso;
Cia, rasa lankas nuprausęs,
Budinai aušras...
(Iš eilėraščio "Budinai aušras", p. 63)

Gyvybė nėra savaiminga: reikia drėgmės, šviesos, šilumos. Sielos gyvybei taip pat reikia, kas ją budintų, gaivintų; taip pat ir tautai. Ir visa tai išreikšta Baltijos krašto gamtovaizdžiu. Anais laikais tenai į prakartėlę karalius vedė žvaigždė; mums tačiau Kūčių naktį pati gamta, jos subtilūs pasikeitimai nurodo svarbiąją tikėjimo ir sąmonės vietą:

Skamba žingsniai ant ledo,
Ant sniego —
Į Bernelių mišias kviečia Jis. —
(Iš eilėraščio "Bernelių mišios" p. 87)


Dievo malonė žmogų liečia jo aplinkoje, jį keičia, pildo;

Lydi mus Dievo akys atlaidžios,
Šildo apsišarmojusios girios
Atsivėrė būtis!
(p. 87)


Kristaus žingsniai lietė ne vien jo gimtinę, bet visus krasštus —jie siekia ir Lietuvą.

Čia ne ūmus Genezaretas,
Kuriuo per audrą žingsniavai,—
Čia mano įlanka
Į vėtrų nualsintą jūrą
Su gintarinių lobių paslaptim.
Sugrįžk bangom lengvai
Tokiom vaiskiom naktim,
Kai šypsosi akmuo,
Vėdina sraigė kiautą.
(Iš eilėraščio "Sugrįžk", p. 116)


Į kiekvieną asmenį Viešpats kreipiasi asmeniškai ir Biblijos įvaizdžiu, tik jis žino kiekvieno tikrąjį vardą:

Tų, Viešpatie, mus šauk vardais
Ir lūpas žarija paliesk,
Kol nesustingo jos ledu —
Kol žaidžia saulė ant veidų.
(Iš eilėraščio "Įmygis", p 122)


Kaip Senojo testamento pranašus, taip ir mus Kūrėjas įgalina suprasti, kalbėti, mus paskiria kurti. Daug kam pasikeitus, dingus, pati šventa vieta liudija joje gautą malone:

Po šiaurės dangumi, kur Tu budėjai
Ir neklusnių klajūnų dalią apmąstei,
Tik vargšas gluosnis smeigėsi
Manęs užtarti — Minėjo vardą.
(Iš eilėraščio "Kur tu budėjai", p. 98)

Į brangią vietą mintimis grįžtama visam gyvenimui suvesti. Galop, tikrasis pavasaris bus paskutinysis, kad viena gyvybė perims ir gamtą, ir žmones, pereinančius į amžinybe; visa tauta ir kiekvienas jos narys, vardu šaukiamas, nueis į amžinąją tėvyne.

Maldauju, nepamiršk nė mano vardo
Tarp daugelio gyvų ir negyvų vardų,
Kai, senkapiuos atkėlus vėjui
Aptrešusius vartus,
Išleisi baudžiavos pavasarius
Su nuplaktųjų žaizdomis;
Išvesi mamo protėvius
Su drobėm, gintaru ir juostomis —
Kai, senkapių vartus atvėrus vėjui,
Prisikėlimą karklai skelbs...
(Iš eilėraščio "Prisikėlimas", p. 111)


Įdomu, kad ir čia nenusisukama nuo gamtos, nuo žemės, tėvynės, bet kaip tik sakoma, kad viskas persikeis, ir gamtos pavasaris bus ženklas dvasios nemirtingumo.

Išganymo istorija nebaigta, tad Andriekaus eilėraščiai seka Kristaus žingsniais Lietuvoje — tada ir dabar — ne sentimentaliai ar banaliai, bet jautriai ir santūriai. Panašiai kaip Sv. Rašto kai kuriose dalyse, Andriekus parodo tą didį Dievą, kenčiantį Tarną, kuris kalba lengvu vėjelio pūstelėjimu, kuris neužgauna žolelės, bet kuris tuo pačiu aiškus, stiprus, reikalaująs apsispręsti, neužmirštamas.

Neužmirštamas jis, savam krašte susitikus. Tas pirmas, gilus susitikimas lieka brangus ir pagrindinis:

Žinau, jog Tu visur esi —
Ne vien po šiuo vargingu stogeliu —
Žinau, jog myli danguje ir žemėje
Kiekvieną vietą,
Bet aš Tavęs taip niekur negaliu
Kaip čia mylėti.
(Iš eilėraščio "Prie šio altoriaus", p. 26)

Dievas ir žmogus yra betarpiškai artimi:

O kokios švelnios tavo rankos,
Kai palieti man kaktą,
Lyg šaltą akmenį!
(Iš eilėraščio "Rankos", p.48)

Dievas sujungia žmogaus gyvenimo tarpsnius, atsimena, kas tik jam vienam žinoma ("Vasaros akys", p. 39). Jis apjungia gyvenimą, jam galima patikėti visą sąmonę:

Ten, po viena liepa, tebėra pavėsis —
Ir tegul jis būna, Dieve, kuo
ilgiau!
Aš, ten atsisėdęs, Tau vienam
galėsiu
Pasakyt, ko niekam žemėj
nesakiau.
(Iš eilėraščio "Nebaugu", p. 46)


Tą esminį susitikimą poetas vaizduoja ne atitrauktai, bet savam krašte, kuriame net po ilgo laiko jį prisiminus, galima surasti Dievą ir save, nors ne be kančios:

Ši naktis sukūlė mano širdį,
Raudai atrakintą,
Ir tiktai šukelės liko,
Ir tiktai...
(Iš eilėraščio "Naktis", p. 107)


Pajutus, atpažinus Dievo artumą, nebenorima jos atsisakyti. Tai, kas vyksta sieloje - tylu, privatu; visa tai, kas gresia, kliudo, stabdo - tamsu ir baisu, bet galima iškentėti, pakelti, jeigu kitiems linkima tos ramybės, kančia atperkamos ("Kai gula miglos", p. 124).

Tvirtai, trapiai ir glaudžiai susiję žmogus, žemė, Dievas; kas buvo, yra, bus žmogaus gyvenime,- jo mintys liečia dangų ir žemę, nuo jų priklauso, apie juos kalba. Viskas gali tuoj pat dingti, ir tik meilė, tik noras žodžiu susirišti, vardais minėti išlaiko visatą ir kiekvieną jos dalelę; čia susitinka Kūrėjas ir poetas, kurio reginys kyla iš švelnaus, tvirto sąlyčio:

Ankstyvą rudenį,
Kai skuba saulė Baltijon
skandintis,—
Kiekvieną tokį rudenį
Trapiais voratinkliais
Nuraizgo mano mintys
Visų laukų ražienas.

Ant tų voratinklių
Vandens lašelių milijonai
laikos;
Ant tų menkų voratinklių
Suskilus žėri Baltija.
Ateina laikas:
Tu perplėši ūkus
Ir savo rytmetį parodai,
Negęstantį visatos
Širdyje.

Ant tų voratinklių
Aš pats laikausi,
Ant jų ir mano meilės žodžiai
suverti.
Ant tų voratinklių —
Paminklų akmenys sunkiausi,
Ant jų diena,
Ant jų naktis...
("Voratinkliai", p. 113-14)


Visa galėtų taip greitai dingti, bet niekas nedings, nes ryšys patvarus, amžinas.

Išoriniai ženklai rodo vidinę malonę: Lietuvos gamtovaizdy atpažįstamas Dievo artumas—ne bendras, ne asmeniškas, bet artimas, savas, tikras. Sv. Raštas seka Dievo kelius, žmonių takus vienoje pasaulio dalyje. Tačiau kiekvienas gali tuos kelius išskaityti savo istorijoje, savo širdyje. Leonardo Andriekaus eilėraščiai, kaip psalmės, tą širdį išreiškia. Skambūs, apvaldyti, turtingi, švelnūs, ramūs—jie rodo, koks paprastas ir sukrečiantis gali būti žmogaus ir Dievo, tautos ir Viešpaties susitikimas. Jie yra kelrodžiai į tautos dvasią, ir jie tiktų ne vien maldai, bet liturgijai, viešoms tautos apeigoms.

Atsimintina, kad tik išeivijoje tokius eilėraščius galima spausdinti, ir todėl jie itin brangūs.

Leonardo Andriekaus knyga "Atmink mane, Rūpintojėli", gaunama Aidų administracijoje (361 Highland B/c d., Brooklyn, N.Y., 11207).Kaina — 7dol.