KRIKŠTO IŠVAKARĖMS |
EILĖRAŠČIO PRADŽIA Žodį, kaip ostiją, pakeliu Ir įdedu į burną. Tebūna jis mano Kūnas ir kraujas. Ir aš jau turiu Eilėraščio pradžią. ANTIFONA VI Ir atėjau prie šaltinio Be kepurės, be kepurėlės. Ir suburkavo vanduo, Tartum būtų balandis: Kur tavo krikšto drabužis, Drobės marškinėliai? Šimtai metų praėjo, Nė vienas nesustojo — Ten mano krikšto drabužis, Visų marškinėliai... Ir lenkiuos Į šaltinį Be kepurės, be kepurėlės. VARDO APEIGINĖ Giliai iš po žemių — šaltinis. Aukštai iš padangių — šviesa. Ir tu, genties pirmutinis, Ranka ištiesta Ringuoji šventąją drobę... Dar vardo nėra. Laukiam, pečius apsigobę Apeigine skara... Dabar pašauk vardu — Į šaltinį brendu. VANDUO Pavilgau pirštą ir žegnojuos — Mano krikšto vanduo, Šaltas gurkšnis rugpjūtėje, Namų pašlakstymo lašas, Mirusio veido rasa, Prisikėlimas. KRIKŠTASUOLĖ Pirmoji čia dygo žolė. Augo giria. Paskui atklydo laukai, Atbėgo rugiai, Ir stebuklas pavirto duona. Buvo namai. Stovėjo stalas. Paskutiniai atėjo Knyga ir kryžius Į krikštasuolės kertę. Jei esi Dievo sūnus, Dabar viską atpirk. SAPNAS ŽEMAIČIUOSE Nuo balto debesio nusliuogęs, Kojomis paliečiau žemę. Kažkur tarp Viekšnalių ir Luokės Žemaičiai vandenį semia Rudenio apeigom Ir suartom vagom Jau renkasi aplink. Ir tu dabar atsimink, Kas tas, kurs atėjo su žalčiu, Ir tas su kryželiu, Su gintaro rožančium, Su vainiku gėlių... Visi, aplieti ugnia, Žiūri j mane. Ir šaukia vardu! O aš nepabundu. APEIGOS PILKAPY Žirgų ir žmonių kapinyne, Prie pat vėlių vartų, Paduok man pieno puodynę, Kad mirtis neišgertų, Kad visiems lašas būtų, Kad gyvata nesopėtų. Žalia šakelė rūtų. Karti šaknis mėtų. Sudaužau ašaruvę, Šaltiny skalauju puodynę — Keliasi žygyje žuvę, Žvengia žirgai kapinyne. UŽ VISĄ GIMINĘ Iš įkapių juos atpažinę, Pašlakstėm vandeniu, Užprašėme mišias Už mirusius ir užmuštus, Už visą giminę... Kurgi nešies Jų šaltą urną Šiltuos delnuos? Moliu ir pelenu Paliesk man burną, Ir niekas nežinos, Kad savo įkapes renku Po vandens ir ugnies apeigų. DIEVUKAI Dievas dėsto žemės dievukus Dangaus lentynose kaip daiktus: Jiems niekas nesimels ir neaukos — Pagoniškas reikalas baigtas. Bet jų keli pabėga iš dangaus. Ar pėdsakus eilėrašty užuodi? Ir jei dangus bėglių tų nepagaus, Galės gyvent, pavirsdami j žodį. SŪDUVOS MĖNESIENA Pėduotas Vištyčio akmuo Man buvo žemės širdis, Dar nepradėjusi plakti. Pirmą pavasario naktį Pilnatis mėnuo, Kaip lūšis, Giriom atsėlino Ir ėmė ežerą lakti... Kur tu dabar, mėnesiena, Pirmąją vasaros dieną — Joninių naktį šventą? Ir gyvas akmuo per sielą, Tartum per ežerą, brenda. SUNKIEJI METAI Džiūsta šaltinis ir alkas, Trokšta žemės dvasia. Rymo Dievulis alkanas Bado laukuose. Maras Vilniuje, Kraujas Virbaly, Ašaros Kiršuos. Sunkų kaip kalnas Gyvybės grūdelį Žody paslėpęs nešuos. Ar bus išsaugotas kraitis, Krautas gimtajam name? Ar prakalbės Donelaitis Mano tėvų tarme? NEMUNU Iš girių išnirę Nemunu, Plaukia sieliai amžinu bangavimu. O pakrantėje piliakalnio kalva — Amžių amžiais plaukia Lietuva. Tave didelę ir tave mažą Į verdančią rėvą neša. Palaukit! Paimkit mane — Noriu būt Nemune. PRIESAIKA Ne lapai šlama, Ne — sukilėliai Prisiekia tylomis Ir, pabučiavę stogo samaną, (Kaip vėliavą!) Pavirsta girių bangomis. O kraujas siurbiasi į namą Sienojais ir samanomis... Viešpatie, būk su mumis. JONINIŲ PROCESIJA PAJEVONY Grįžusio pasakojimas Bažnyčios durys atsidarė, Dundėjo būgnai Ir varpai skambėjo. Ir man atrodė, Jog daugybės metų — Viso gyvenimo Tartum nebūta. Mergaitės barstė vėl gėles — Žiedus paparčių! Ir vieną jų nuo tako pakylėjęs, Viską žinojau. SESERS RAUDA Nulinkau, nulinkau kaip šakelė Po birželio sniegu. Ieškojau, ieškojau brolelio — Nežinau, nerandu. Šaukiu... Neatsako. Gal miega Akmeniu kalno šlaite? Saule, tirpdyk vasarų sniegą, Balsą paversk gegute. TOKIA YRA ISTORIJA Žemyne buvom paskutiniai Pagoniško pasaulio dinozaurai. Dabar — kieta fosilija Europos uoloje, Kirsta, kapota, Keikta ir krikštyta, Kraujuojanti — Gyva! Tokia yra istorija, Tokia poezija — Be krikšto drabužėlių, Nuoga. VIENŲ VIENI Ir palikom vieni, Istorijos, kaip kraujo, pilni. Vienų vieni, vienų vieni Su širdim akmeny. Vieni. LIETUVIŠKASIS EMAUS Skaudžiai pamuštos jau kojos Ir kelionėje praalkai, Vakarop saulelė gula — Pasilik pas mus. Tėvas raugia rūgštų pieną, Motė kepa šviežią duoną, Ašai slėgiu saldų sūrį — Pasilik pas mus. Ir padėk rankas ant stalo, Kad matytų ir aklieji, Stalo lentos tegu kalba: Pasilik pas mus. Pasilik pas mus. KRAUJO ŽIEDAI Rex Poloniae, Supremus Dux Lithuaniae Su odinuke iš Lietuvos... Taigi aš pats Poezijos bokšte, Tarp svetimų, Praveriu langą į šiaurę — Į Lietuvą, Kur įmintoj pėdoj Prigijusi krikšto šakelė Varva kraujo žiedais. Iš spaudai paruošto rinkinio "Krikšto vanduo Joninių naktį". |